#PirkPrekęLietuvišką: Uoga uoga. Kaip mums patiko lietuviška kosmetika?

Karinos (narajone) ir Saulės (skubidubi13) apžvalgėlė: nuomonės šiek tiek sutapo, šiek tiek išsiskyrė

Karinos įspūdžiai

Senokai krypo žvilgsnis į ,,Uoga Uoga“ linijos produktus. Prieš tai teko surinkti Kalėdinę dovanėlę draugei iš minimo prekės ženklo asortimento, tad mažumėlę susipažinau su siūlomais gaminiais. Tiesa, pati ryžausi išbandyti gaminius kur kas vėliau. 

Dėmesį vėl patraukė atsitiktinai per susitikimą parodyti nauji Saulės pirkiniai iš ,,Uoga Uoga“. Jai prieš tai irgi neteko bandyti šios linijos produkcijos.

Susidomėjusi ir aš nusprendžiau įsigyti naujų pirkinių. Labiausiai domino veido priežiūros priemonės, jas paprastai renkuosi atidžiai ir iš gerais atsiliepimais liaupsinamų gamintojų, nes mano oda linkusi į jautrumą. Taigi, eksperimentų šioje vietoje visai nepageidauju. 

Internetinėje gamintojo parduotuvėje užsisakiau drėkinamąjį veido kremą riebiai, mišriai ir jautriai odai pavadinimu ,,Aksominė oda“. Panaudojus kremą ant veido jautėsi savotiškas lipnumas, pastebimas blizgesys, dėl to teko suabejoti, ar šis kremas geriausias pasirinkimas riebios ir mišrios odos savininkėms. Tiesa, ingredientų sąraše pirmas puikuojasi vanduo, kas patvirtina, jog kremas labai neapsunkins odos ir iš tiesų suteiks reikiamos drėgmės. Žinoma, kiek aitrus ir stiprus gali pasirodyti ir pats citrusinis kremo kvapas. Nors aš ir pripratus prie parfumuotos veido odos priežiūros kosmetikos, tačiau kvapas suerzino netgi mane. Prie jo priprantama po kiek ilgesnio naudojimo.

Šaunu, kad kremas praturtintas vitaminu E, kuris veikia oda kaip antioksidantas ir pristabdo odos išankstinį senėjimą. Kitos natūralios sudedamosios dalys irgi teigiamai veiks odą: pasirūpins jos drėgme ir maitinimu. Vėlgi sudėtyje yra ir ne tokiu malonių ingredientų, pavyzdžiui, benzilo alkoholis, kuris gali erzinti jautrią odą.

Pastebėjimai panaudojus:

Kremas netinkamas pažeistai ir labai jautriai odai (pirmus du kartus užtepus buvo jaučiamas dilgčiojimas ir nemalonus tempimas). Galbūt tai dėl citrusinių eterinių aliejų. Nemalonus ir liekantis ant odos blizesys, nors kremas gan greitai įsigeria.

Be visa to, kaip minėjau, oda pakankamai gerai sudrėkinama, tampa švelnesnė, nekemša porų, bet nepasakyčiau, jog tai geriausias kremas, kurį esu naudojusi.

Veido šveitiklis buvo antras produktas, kurį užsisakiau ir išbandžiau. Galiu pasakyti, jog mano lūkesčiai pasiteisino. Natūralus ir svaiginančio kvapo produktas ,,Pasiutę riešutai“ puikiai atgaivina ir šveičia odą. Jau po pirmo panaudojimo oda tapo švelni, atrodė sveikesnė.  Šis šveitiklis puikiai tiks riebios ir mišrios odos savininkėms, kurios nori, jog būtų pašalinti giluminiai nešvarumai, tačiau nebūtų sudirginta ir išsausinta oda. Produkto sudėtis irgi džiugina.

Na, o trečias produktas, kurį išbandžiau iš dekoratyvinės kosmetikos prekių skilties lūpų blizgis ,,Kitoj pusėj žemės“. Būtent blizgius pirma išbandyti nusprendė Saulė. Mano pasirinktas lūpų blizgis natūralios spalvos, labiau primenantis vazeliną. Patiko alavijų kvapas ir tai, jog lūpos atrodo putlesnės, labiau sudrėkintos, pamaitintos. Iš minusų – sudėtyje esantis alkoholis, kurio nesinorėtų regėti natūralias priemones siūlančiame prekės ženklo produktuose. Taip pat blizgis ilgai neišbūna ant lūpų, subėga į raukšleles. Galiu teigti, jog ypatingo įspūdžio nepadarė. Vargu, ar antrą kartą įsigyčiau. 

Ną, o kokiais įspūdžiais gali pasigirti Saulė? 

Produktai, kuriuos išbandžiau: lūpų blizgis (atspalviai: „Braškinis briedis“ ir „Gaudau vėją“), akių kontūro pieštukas (atspalvis: „Varinė gluodena“), gavau naktinio kremo, veido kremo „be jo niekur“ ir veido kremo su arbatmedžių ir puiklapių aliejais „Aš – ne saldainis“ mėginukus.

Visų pirma, „Uoga uoga“ galima pagirti už įstabų brendo kūrimą ir jo puoselėjimą: tiek pati komunikacija socialiniuose tinkluose, sukurianti jaukios, mažos makiažo kepyklėlės įspūdį, tiek pats produktų apipavidalinimas žaismingais, nusišypsoti priverčiančiais pavadinimais ir jaukiais, nedideliais buteliukais išties priverčia užsinorėti išbandyti jų produktus.

Turiu pasakyti, kad visi skysti produktai (taigi, blizgis, kremai, prausiklis) iš esmės pasižymėjo dviejomis savybėmis: itin maloniai lengva konsistencija, kuri man asmeniškai padarė produkto aplikavimą labai malonų ir gan aitrus/saldus kvapas, prie kurio jau man teko priprasti. Užsitepusi prausiklio pagalvojau apie L’Occitane produktus, kurių kvapas taip yra stipresnis, Guerlain Stop Spot tepalą nuo spuogų ar Elizabeth Arden intensyvaus drėkinimo rankų kremą – šie produktai irgi turi stipresnį kvapą, dalis jų – net tokį… aitroką, kaip tą „Uoga Uoga“ arbatmedžių kremas Aš – ne saldainis“. Kai kurioms moterims, žinau, kad tai patinka ir reiškia, kad produktas tikrai atliks savo funkciją, tačiau kai kurių nosys jautresnės, tad šitai reikia turėti omenyje.

Tačiau arbatmedžių prausiklis Be jo niekur“ man visai patiko, atgaivino odą, nors ilgainiui kažkiek pradėjo tempti odą (įprastai renkuosi drėkinančius kremus). Tokio paties kvapo kremas sužavėjo savo lengva konsistencija, tačiau teko pasimokyti, kad jį reikia geriau įtrinti, kad galėčiau pajausti jį padoriai įsigeriant į odą, nejausčiau plėmų ant veido. Nepasakyčiau, kad tai būtų tikrai mano kremas, bet manau, kad produktas rastų savo pirkėją. Dar norėčiau pastebėti, kad jį reikia gerai įtrinti, kad nesijaustų kaip plėvė ant veido.

O vat naktinis kremas mane sužavėjo. Mano nuožiūra, įprastai prireikia laiko, kad pajaustum kremo efektyvumą, vis dėlto čia rezultatą pajaučiau jau kitą rytą. Nors man naktinio kremo kvapas priminė kažkada pabandyto „Margarita“ kūno kvapą, pats kremas man paliko gerą įspūdį. Tenka pripažinti, kad prieš miegą esu tepusi daugiausiai serumus, todėl nesu naktinių kremų ekspertė. Tačiau kremas maloniai padengė odą, sudrėkino ir dar pabudusi nejaučiau jokio tempimo, oda tapo švelni ir minkšta. Būtent dėl šio kremo, manau, ateityje išmėginsiu ir drėkinančių „Uoga Uoga“ kremų liniją. Ketinu įsigyti ir jį patį.

Lūpų blizgiai, kuriuos įsigijau („Braškinis briedis“ ir„Gaudau vėją“), taip pat turėjo stiprų kvapą ir taip pat buvo labai malonūs užsitepti dėl savo lengvos konsistencijos. Kaip ir gana įprasta maitinantiems, drėkinantiems blizgiams, ilgai jie nesilaiko. „Braškinis briedis“, pvz., netrunka tapti iš ypač gražiai raudono rausvu. Tačiau lūpos atrodė putlesnės. Blizgiui susigėrus į lūpų odą, ypač pirmąjį vartojimo mėnesį jausdavau, kad lūpos iš tiesų tapo minkštesnės ir švelnesnės. Šie blizgiai buvo pirmieji mano „Uoga Uoga“ produktai, tad tikriausiai galima suprasti, kad pernelyg nusivylusi nelikau, jei vėliau įsigijau ir vos pasirodžiusį akių kontūro pieštuką.

„Varinė gluodena“ atspalvis buvo tai, ko aš jau kuris laikas norėjau – kažkada mėgdavau pabrėžti viršutinį kontūrą ryškesniu pieštuku, o apatinį blankesniu. Norėjau ir savo skystam akių kontūrui surasti porą. Spalva išties labai graži. Pieštukas lengvai slysta, bet ir ne per daug – nubrėžti kontūrą nėra sudėtinga. Atrodo, kad nėra linkęs siaubingai varvėti. Žinoma, praleidus nepilną dieną Trakuose, grįžus pieštukas jau nebebuvo ryški, griežta linija, tačiau atrodė gerai, pajuodusių paakių nebuvo. Tiesa, galbūt pamačius pieštuką ir norisi pagalvoti apie drožtuką, kokius iškart su pieštuku pasiūlo firmos, tačiau apskritai kol kas išties esu patenkinta kainos ir kokybės santykiu.

Lietuvišku akių pieštuku paryškinau apatinę akies liniją. Taip ji atrodė ryte, 10 val. ryto, prieš išvyką.
…ir taip 18 val., vakare. Mano manymu, rezultatas – neblogas

Netikėčiausioje vietoje netikėtai sutiktas Albert Camus: La città ideale / Idealusis miestas (2012)

Mano taktika yra gintis puolant. <…> Aš nuolat knaisiojuos po kitų gyvenimus. <…> Kiekviename mūsų yra srutų duobė. – Michele Grassadonios tėvo advokatas

Nors ImDb šis filmas įvertintas vos trijomis žvaigždutėmis, o dirstelėjusi Vikipedijon atradau, kad kritikų įvertintas jis buvo taip pat labai įvairiai, mano akį La città ideale (Idealusis miestas) pritraukė, įtraukė ir išplėtė vos tik pataikius jį įsijungti. Ir nesvarbu, kad pradžios nespėjau pamatyti. Ar dėl šios priežasties norėčiau pasižiūrėti filmą antrąkart? Greičiausiai, kad ne, tačiau lengvas sumišimas, kurį filmas sugebėjo palikti, yra labai svaigiai malonus.

Filmų sritis nėra ta sritis, kur aš dažnai ryžtuosi lįsti ir kažinką aprašliavoti – perdėm daug kino snobų esu sutikusi ir žinau, kaip jiems svarbu kiekviena detalė. Mano rašymas apie kiną, spėju, jų akimis prilgysta vandalizmui ant Vilniaus senamiesčio sienų (skirtumas, kad kino snobų maištingos snobiškos sielos pripažintų tai, kas vyksta ant sienų, kaip meną, bet aš jau būčiau vandalė, tačiau šįkart ne apie tai). Man detalumas niekada nebuvo svarbus, todėl kino sritis visad atrodė kaip pieva, pilna avių, kur nelabai dera grožėtis savo būsimomis kalakutienomis. Kita vertus, jaučiau Albert Camus, prisikeliantį kažkur atminties užkaboriuose, sulig kiekviena filmo sekunde. Žiūrėjau ir vis spėliojau, kas čia, po šimts pypkių, galėjo atsitikti, vyksta, kuom baigsis… Galbūt ta košė užvirė galvoje dėl to, kad nepamačiau pradžios? Nežinau. Tačiau manau, kad jei pradėsite žiūrėti nuo pradžių, vis tiek, matydami širdimi, apie šį bei tą susimąstysite. Dėl to rekomenduočiau pasižiūrėti šį filmą – o jeigu patiks. Dėl to šiek tiek ir papasakosiu, kodėl man kilo tokios mintys.

Trumpas siužeto aprašymas

Kai įsijungiau kanalą, kuris rodė šitą La Città Ideale, mačiau klasikinį skandinaviško detektyvo sceną – storas, senstelėjęs greičiausiai detektyvas ir tamsiaplaukis, tamsesnio gymio vyrukas, matyt, kad nusikaltėlis, o kur dar ir Faded efektu nufilmuotas vaizdas. Įprastai vengiu žiūrėti tokių filmų (dažnai vien iš to, kokiu efektu nufilmuota, sprendžiu, ar filmas bus man), nes jie mane per stipriai paveikia ir mano droviai bei jautriai natūrai šiaip nėra tinkami. Bet užsilikau, nes kažkas vis dėlto užkabino. Advokato veidas vis piktėjo, o nusikaltėlis vis labiau kėlė gailestį. Kažkas tame, ką jis pasakojo, atrodė nors nelogiška, bet teisinga – tarytum atpažinau save, kuri pasielgė alogiškai ir žmonėms iškart kyla įtarimas, kad aš susidirbusi neprisipažįstu. Galop toje scenoje Michele Grassadonia (tokie menamo nusikaltėlio vardas ir pavardė) nukeliauja aplankyti savo aukos – šiam komos būsenoje prisistato, pasako, kad žino, jog jis viską girdi, ir papasakoja, kad mažajam Michelei irgi buvo atsitikusi tokia nelaimė ir pasisako, kad ne, aš tavęs tikrai nepartrenkiau. Lyg maža būtų laimės, tariamoji auka miršta ir taip Grassadonia tampa ne tik įtariamuoju dėl sukeltos avarijos, bet ir visu įtariamuoju dėl žmogžudystės.

la-citta-ideale-luigi-lo-cascio-interprete-e-regista-del-film-insieme-a-luigi-maria-burruano-in-una--246710

Kaip žinau iš to, ką vėliau atrandu siužeto aprašyme, rinkdama trūkstamas detales, kurių niekaip nesugeba pateikti pats filmo herojus apie tai, kokį ir kaip sutiko nukentėjusįjį – Michele Grassadonia yra architektas ir propaguoja ekologišką gyvenimo būdą, dėl ko atsidūrė tokioje situacijoje, kad tyrėjams atrodo, jog jis yra šunsnukis, kuris bandė panaikinti įkalčius partrenkęs žmogų, o iš tiesų jis ten kažkaip labai ekologiškai pasielgė (šito nemačiau, nežinau, todėl neprisiemu atsakomybės atpasakoti).

Visgi kas man įstrigo, tai tai, koks ponas Grassadonia yra nesuprastas idealistas – dėl savo buvimo idėjos žmogumi, jis nesugeba kalbėti konkrečiai, paprastai ir aiškiai. Ir detaliai – tyrėjai bando iškvosti kiekvieną žodelytį, išsiaiškinti, kodėl jis policijai pranešdamas pasakė taip, o ne kitaip, jei iš tikrųjų yra niekuo dėtas. Grassadonia to paaiškinti nesugeba, dar blogiau – pradeda labai filosofiškai aiškinti kiekvieną savo veiksmą. Net savo sapnuose Grassadonia regi, kaip nuo paties parodymų glumsta tas storas dėdė, kurį patį pirmą pamačiau, įsijungusi filmą. Tarytum pats nujaučia, kad yra keistas arba tiksliau – žmonėms neperprantamas, kas yra labai nenaudinga atsidūrus tokioje nelaimėje.la-citta-ideale-luigi-lo-cascio-in-trasparenza-in-una-suggestiva-immagine-tratta-dal-film-268467

Grassadonia bando ieškoti teisybės, tačiau siaubingai nesiseka. Žmonėms apskritai bet koks jo elgesys atrodo labai keistas – dėl šito praranda ir advokatą, kurio juokeliai Grassadoniai pasirodo nepriimtini. Pagrindinio veikėjo duodami parodymai tarytum duoda teisėjams ir tyrėjams suprasti, kad jis arba yra visiškas asilas, arba totalus beprotis. Atrodo, kad visi yra dėl to keistumo labai sutrikę ir dėl šios priežasties net stokoja profesionalumo, kuriuo visiems nuolatos giriasi bet kuris su Grassadonia susidūręs advokatas.

Ieškodamas teisybės, Grassadonia galop griebiasi net savo nekenčiamo advokato, kuris kažkada advokatavo paties tėvui. Šio jis maldauja patikėti savo versija, kaip pats pasako: „Man tai labai svarbu. Kai niekas tavimi netiki, galima ir išprotėti.” Advokatas tada šmaikščiai praneša, kad su tokia problemėle nebent padėtų psichologas ar psichiatras, jo darbas – ne toks. Todėl vėl pasaulėžiūros išeities taško radikalūs skirtumai: Grassadonia mato žmogų, advokatas – klientą, kurio tėvui kažkada atstovavo.

Filmas baigiasi taip, kad aš maloniai susierzinu.

Prie ko čia Kamiu?

Gal dešimta minutė, kai žiūriu filmą ir suprantu, kad aš visai paaiškinčiau filmo idėją Albert Camus Svetimu, kur pagrindinis veikėjas, teisiamas ir nesuprantamas žmonių už tai, kad sugebėjo užmigti savo paties mamos laidotuvėse. Ir niekam niekaip nesuprasti, kad jis tebuvo pervargęs. Camus romano herojus galop išvis lieka nuteistas myriop ir pasmerkstas kaip absoliučiai amoralus žmogus.

70b32b18e93d2c5101a129b1f53c7c569c220a25Tik galbūt šio filmo idėja, atidžiau pagalvojus, yra išvirkštinė Albert Camus Svetimo versija: jei romane nesuprastas lieka žmogus, kuris tiesiog praktiškai pervargo ne su didžiausiom sėkmėm vykdamas per dykumas ir per siaubingą karštį, šįkart nesuprastasis lieka idealistas, kuris mąsto ir kalba sudėtingomis sąvokomis, neįsidėmi smulkių praktinių detalių bei serga kažkokiu aklu teisingumu. Vienas Grassadonios advokatų pastebi, kad jo keistumas tame, kad žmonėms baisiai ten taip jau ir rūpi tas teisingumas – svarbiau jiems visada būna pačių pergalė. Grassadoniai toks požiūris, aišku, nepriimtinas. Jis galiausiai, atrodo, vis pabando daryti kaip kiti, bet neišeina: todėl, kad žmonės pajaučia, kad Grassadonia dabar nesielgia kaip Grassadonia, kuris dar ir sutrinka nuo bandymo būti kaip kiti, todėl jie visi vienodai susiraukia ir galvoja, kad jis bando drumst smegenis, tik yra tiesiog neįtikėtinai nevykęs melagis, kas reikalą padaro dar neaiškesniu.

Man patiko tai, kaip filme Grassadonia pats nė neįtaria ir nė nesuprastum, jei kai kurie veikėjai nepraneštų, kiek jis jau kaip nusikaltėlis yra tapęs žinomas. Greičiausiai nejuntama todėl, kad pats Grassadonia to neįtaria. Jam tai nelabai rūpi. Atvirai tariant, net sunku pasakyti, kas Grassadoniai rūpi: tarytum tyliai smerkdamas kitus veikėjus, laikančius Teismą žaidimu, jis pats labiau priima savo teisumo įrodinėjimą kaip vieną didelį žaidimą. Kaip eksperimentą, kuris niekados neturės pasekmių. Grassadonia paprasčiausiai šokinėja ant lyno, kaip instruktorius sakė, kad negalima, nes galima pražūti, bet tarytum jis pats gilumėje žino, kad kai elgiesi labai labai pavojingai, tai tavęs blogas scenarijus nesučiups, nes pats nuo tavo neapdairumo ir naglumo bus suglumęs.  Grassadonia situacijoje žaidžia savo likimu taip įsijautęs, kad kiti nesugeba jo nuteisti ir prieš jį laimėti. Ir vėlgi – greičiausiai aš pasiduodu žmogiškai reakcijai į žmogų, kuriam tiesiog juodai nesiseka būti patikimam: galop imu ir subtiliai, nedrąsiai, tačiau pasmerkiu.

Paskutiniosiomis filmo minutėmis pagalvojau, kad gal visgi Grassadonia padarė tą nusikaltimą: tik negali tuo patikėti ir pats sau nepripažįsta. Tačiau spėju, kad toks pamąstymas atėjo nemačius pradžios.

~

Šis filmas privertė pagalvoti apie kartus, kai koks žmogus, kartais net aš, lieka tarytum brudas, nors toks visai nebuvo. Kai žmonės pajunta tavo nepasitikėjimą savimi arba tavo silpnybes ir pradeda tuo manipuliuoti tyliai pasmerkdami už tai, kad ir tu turi silpnybių. Ir jie taip elgiasi, atrodo, visai pateisinamai: visi yra girdėję žodį „manipuliacija”, todėl tarytum regėdami to simptomus, įtaria ir tave tokį esant. Kita vertus, greičiausiai kaip Grassadonia jautėsi nesuprastas ir vis neteisingai kaltinamas, taip kiti veikėjai jautėsi vis nesugebantys prigauti nusikaltėlio, nes kol šis neprisipažino arba nėra pripažintas kaltu, tol teisybė nėra įvykusi. Grassadonios keistumas tarytum delsia teisingumą, kurį siekia įvykdyti likusieji veikėjai. Man tai labai įdomi psichologinė prieštara: žmogus, kuris nesugeba savęs deramai apginti ir žmonės, kurie mano matą faktus ir nuo savo paties melo paliegusį nusikaltėlį, tačiau tuo pat jie suglumsta ir nesugeba pagreitinti proceso dėl to, kad nusikaltėlis atrodo lyg… per lengvas kąsnelis..? O gal net tiesiog psichiškai nesveikas. Tik klausimas tada, kodėl nesikreipiama į psichiatrus ar psichologus? Visiška sumaištis galvose paties Grassadonios, likusių veikėjų ir mano, kaip žiūrovės.

La Città Ideale duočiau 9 už tai, kad man labai patiko, jog kaip reta turėjau daug erdvės ne kažko pasisemti iš kino/detektyvo/dramos, bet gavau netikėtai daug erdvės piešti savo mintis ir apmąstymus apie tai, ką matau ekrane. Ko pritrūko? Vis dėlto, tai vargu, ar yra filmas, kurį pažiūrėčiau dar kartą, net ir nemačius pradžios. Tai yra vienkartinis pasimėgavimas. Nors žinot, dabar taip rašau, ir galvoju… o gal dirstelsiu kada dar kartelį? Kas ten žino. Bet kokiu atveju – filmas paliko man didžiulį įspūdį. Rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta stebėdami meno kūrinį patys veikti.

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. III (adidasinė) diena

– A tu klausą turi? – vakar taip klaususi stotelėje bobutė šiandien atidžiai, nuo galvos iki kojų stebėjo mane bei mano darbo reikmenis – šiukšlių maišą su dėže viduje (ties šitu akys labiau išsprogusios); mano makiažą, bridžus, kojas (ties šitais kiek mažiau) – viską. Labai įdėmiai ir įtariai. Vakar ji gyrėsi visomis giminėmis įtakinguose postuose kitai bobutei, šiandien buvo tylut tylutėlė ir tik iš penkto karto, kai mūsų žvilgsniai susitiko, truputį susigėdijo.

Trečioji diena įgijo šarmo jau ryte, vykstant į darbą. Pradedant įlipusia rusiškai kalbančia (beje, man bent pasirodė, kad rusakalbių labai padaugėjo per pastaruosius metus) Carmelos Soprano kopija – į serialo veikėją panaši bendravimu ir išvaizda ir net balso tembru, tęsiant dailiu jaunikaičiu, įlipusiu važiuojant jau į Pietinį. Jam praeinant dvilktelėjo mašinų tepalais. Užbaigiant kamščiais ties vėl ta pačia Pabalio stotele ir – kaipgi be jo – šalia vairuotojo sėdėjusio sunertomis rankomis daugmaž penktą dešimtį skaičiavusio skustagalvio vyriškio, avėjusio sandalus ir pilkšvas, storas adidasines kojines. Jis užsiėmė kruopščia maršruto kritika.

Screen Shot 2018-07-15 at 02.44.49
Vat daugmaž tokia moteriškė įlipo į autobusą trečios dienos rytą.

– Čia tai labai greit užsikemš. Kai remonts vykst. Va ka visąlaik taip tiesiai važiuot reik. – sodriu baritonu sakė jis ir po valandėlės klaustelėjo. – Kiek vėluojam?

– Pėnkias minūtes. – atsakė vairuotojas, nuo kurio fancy veidrodinių akinių sunkiai išgalėjau atplėšti žvilgsnį visą kelią.

Žinoma, kas vairuotojui pakeist, bet paskui jiedu turėjo geros šnekos iki pat man išlipant lauk. Akimirką prisiminiau, kaip Vilniuje kas nors įlenda į vairuotojo budelę pašnekėt, dažnai kokie pagėrę gyvenimo pabrandinimu primenantys jauną vyną vyrukai – čia vairuotojas kartais atitvertas, bet ne tiek, todėl galima laisvai šnekučiuotis. Man pasidaro šilta, nes provincijos formalus, bet betarpiškumas visai šildo. Jie, mažučiai, nė neįtaria, kokia čia Wilno šnipė pasitalpinus autobuse.

Kai atvykstu į darbą, atlieku formalumus, kad galėčiau būti savo kabinete. Prasėdžiu beveik valandą ir pabandau neužmigti, išbandydama visus ginklus, skirtus apsiginti nuo biurokratinės taipmigos: pabaigsiu skaityti Markeso pradėtąjį mažąjį romaną, pradedu rašyti šį blogo įrašą, pasirašliavoju su jau atsikėlusiomis draugėmis ir toliau vegetuoju. Pradedu gailėtis, kad vadovybei išgyriau kolektyvą: pamanau, kad malonūs buvo dėl entuziazmo. Jie tebėra malonūs, bet klientų srautas kažkaip labai sustojo. Truputį susinervinu ir pradedu prisigalvoti visokiausių nesąmonių.

Tada pirmosios pamainos pabaigos metu prisistato iškart dvi klientės ir suprantu, kad greičiausiai vakar buvo užfiksuota, kai sakiau, kad man reik išsėdėt visas darbo valandas ir kad nėra prasmės man jų iškart visų susiųsti – anksčiau išeiti iš darbo negalėsiu, turiu išbūti visą laiką. Paskutinė klientė praneša, kad dienos metu tikrai ateis dar klientų, bet dabar čia jau bus visos.

Nusišypsau, nes suprantu, kad taip sugalvota man pranešti. 

IMG_0152
Gėlynėlis prie Šiaulių geležinkelio stoties, kuri turi labai kietas vienduras automatines duris, kad įeitum (Vilniuje gal irgi yra, bet kadangi pagrindinės dvidurės, tai nepastebiu)

Eidama Draugystės prospektu pirkti traukinio bilieto, susimąstau apie Šiaulių bernus (nu nes o kaip kitaip kai tau 21 metai ir hormonų amžinoji vasara). Taipgi ir susimąsčiau apie tai, kaip rengiasi šiauliečiai. Jei reiktų skirti vyrų madas, tai jaunus šiauliečius vaikinus būtų drąsiai galima išskirti į du tipus: visiškai paprasti (čia toks visai Saulė material) ir treningasiniai legendiniai. Vyresnio amžiaus (t.y. jau senjorai) šiauliečiai vyrai rengiasi arba kaip išėję iš kolūkio su ridikėlių maišais, arba labai, labai elegantiškai, taip pat paprastai. Matyt, treningasiniai legendiniai užauga į pirmąjį senjorų tipą, o paprastieji į elegantiškus.

Šiaulietės, jau pirmą dieną pastebėjau, labai puošiasi eidamos į darbą. Stilius kiek griežčiau klasikinis negu toks, kokį ryte matau, kai vilnietės vyksta į darbą – vilnietiškas stilius būna grynai vadinamasis Casual arba Smart Casual (toks, koks daugmaž buvo nurodytas ir man darbo atmintinėje). Toks pusiau laisvas. Šiaulietės dargi ir labai gražiai mėgsta pasidažyti. Šiauliečiai vyrukai nepersistengia ties šituo – išlaiko paprastumą. Visai būtų įdomu sužinoti, kiek treningasinių legendinių važiavo į darbą kartu su manimi rytais, bet čia jau ne mano įprastinei wilenskai nosiai – ne VSD.

Kai viena klientė išeina iš kabineto, mano šiukšlių maišo kvapas lieka nustelbtas, nes šiaulietės, kaip pastebiu, dar ir labai mėgsta kvepintis. Bet – labai labai mėgsta. Taip, kad šiaulietei praėjus, apturėsi visą dieną prisiminimų ir apmąstymų, koks ten kvapas buvo.

IMG_0141
Šiaulių katedra – vienintelė renesansinė katedra Lietuvoje. Pro autobuso langą ixixixi

Vakarop apsilankau Ginkūnuose. Autobusas tuo maršrutu (17) važiuoja retai, todėl grįžtant teko palukėti valandą. Į priekį pravažiavau katedrą – tai vienintelė išlikusi renesansinė katedra Lietuvoje. Bombarduojant buvo gerai suniokota, bet atstatyta ir sutvarkyta. Prieš keletą metų, kai buvau ekskursijoje su mokykla, nusivedžiau ten kelis devintokėlius ir supratau, kad šiauliečiai nėra tiek pratę prie turistų bažnyčioje – tuokart į mus labai piktai įsistebeilijo maldai susikaupę parapijiečiai. Mane grūdino tapti Šv. Jurgio parapijiete – tai bažnytėlė, kuri prieš 110 metų buvo pastatyta caro kariams kaip cerkvė, o vėliau klebono Lapio buvo atversta į katalikų bažnyčią.

IMG_0151
Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta 1908 metais. Nesimato kupolo, kuris paklaidina iš tolo paversdamas pagalvoti, kad čia cerkvė

Prisėdau pavėsyje, mat buvo labai karšta tomis dienomis, kai viešėjau Šiauliuose, ir laukiau autobuso atgal. Kapinių gėlių ir žvakių prekeiviai jau krovėsi daiktus į mikriukus ir ruošėsi vežtis jas nežinia kur. Susimąsčiau, koks tų gėlių likimas: jas panaudoja kaip trąšoms ar kitą dieną prastuminėja kaip šviežias (o čia blogas dalykas, jei gėlė laikytina pastovėjusia? Aš labai nelietuviškai nenusimanau apie kapinių kultūros subtilumus)? Kai pasižiūrėjau laiką TRAFFIC programėleje (beje, labai patogu: nežinojau, kad programėlė nustato lokaciją ir gali persijungt maršrutus), sužinojau, kad liko laukti valanda ir tai būsiąs paskutinis tuo maršrutu važiuojantis autobusas tądien.

IMG_0142
Šis paminklas matosi vos įėjus į Ginkūnų kapines – einant ratu apie šį paminklą yra paminėti tremtiniai, sukilėliai ir visi Lietuvai nusipelnę žmonės. Ginkūnų kapinės iš esmės yra tremtinių bei politinių kalinių kapinės.

IMG_0143

– Kiek laika liko laukt? – ateidama klaustelėjo bobutė. Vėlgi pusiau tarmiškai, pusiau ne.

Visi su visais pabendrauja. Bet aš tylėjau ir nesivėliau į politines diskusijas beigi mąsčiau, kiek tai labiau būdinga Šiaulių senyvo amžiaus žmonėms ir kiek apskritai miesto žmonėms. Va taip tiesiog bendrauti ir kalbėtis. Susimąstau, kad visgi nemačiau svetingai tarpusavyje labai bendraujančių jaunuolių. Kai dar tik važiavau ekspresu Vilnius-Klaipėda, vienas treningasinių legendinių tipo vyrukas visą kelią nardė savo telefono ekrane. Jis išlipo Šiauliuose.

Kai vykome dar tik į kapines, supratau, kad vilnietiškas diskursas sako ,,talonėlis“. Viena mergina paklausė, kiek jai kainuos talonėlis. Vairuotojas nesuprato – sako, galiu parduoti tik bilietą.

Kultūrinis šokas ne mažesnis nei tada, kai vėliau, grįžtant namo, vairuotojas pasigarsina ABBA gabalą autobuse – suprantu, kad pasigendu russkoje radijo ir kad man niekas kažkaip nepraneša ir neprimena, kad vsio budit xorošo. Tačiau tai dar ne viskas, kas man keista, tik šiądien dar negaliu suprasti tiksliai kas.

Trečios dienos vakaras buvo stipri įžanga į lietuviškos kultūros paveldą, kurio prityriau ketvirtąją dieną – būta daug kapinių, daug praeities ir daug rymojimo… šįkart prie vieno iš Šiaulių ežerų, ne berželio.

Artinosi finalinės išvados, finaliniai įspūdžiai ir po dviejų dienų užgriuvęs neapsakomos masės nuovargis.

Laukite tęsinio

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. I (kito miesto taškų beieškanti) diena

– Kur čia atsižymėt? – susiraukusi ir tuo pat metu paklaikusi pradedu baladotis po autobusą.

Močiutė, kuri per daug aristokratė išmanyti Šiaulių autobusų subtilybes, pasilenkia paklausti vieno senuko, ar čia reikia išvis atsižymėti.

– Nereik. – papurto galvą ir tada atsisuka į močiutę. – Jūs ne vietinė?

– Ne, aš vietinė, bet mano anūkė atvažiavo dirbt. – atsako močiutė. Visas autobusas, pilnas šiaulietiškai taikiai (apie šitą dar pakalbėsim) nusiteikusio senimo, nugirdo ir sužiūro, ir greit mano kiekvienas sakinys tampa stebimas ir girdimas, nes jėzmarija, IŠ VILNIAUS kažkas atvarė. Jaučiaus kone Mozė, atnešęs iš nežinia kur pristatyti dešimt naujų Dievo įsakymų. „Apipletkink juos visus dabar savo bloge”, – skelbia pirmasis.

– Nu. Vilniuj ten viskas brąngu. – prisimerkęs taria senukas. – Mano *kažkoks giminaitis, nebepamenu ką jis ten sakė* gyvena ten.

Jaučiuosi gan sutrikusi po pirmosios darbo dienos. Iš viso būsiu ir dirbsiu čia keturias dienas. Kai Jums rašau šį laišką iš praeities, prasideda antroji.

Kad apie Šiaulius man TEKS rašyti, supratau važiuodama 6 maršrutu ir paliudijusi įlipusį šviesiaakį blondiną su treningais ir „BOSS” maišeliu.  Stovėjo jis lyg vienas iš  7 pasaulių stebuklų – išsižergęs ir užtikrintas savo užimamu plotu Marijos žemėje. Vat tada supratau, kad pasirinkimo neturiu, kaip tik parašyti apie Šiaulius. Čia Jums ne Etiopija, o visa rimta egzotika!

Taigi – aną vasarą pasakojau Jums apie nuotykius tinderyje, šią papasakosiu apie savo keturias darbo dienas Šiauliuose, kiekvienai dienai skirdama po įrašą.

1 diena

Jaučiausi kaip tam latvių filme, kurį recenzavau, kaip tas amerikietis, kuris atvyko į Latviją. Toks svetimas ir bandantis maloniai perprasti vietinius.

Tačiau vykdama į darbo vietą, neturėjau iliuzijų apie šiauliečių bendravimo ypatumus: šiauliečiai, nors ir paslaugūs ir stengiasi padėti, nėra šilčiausio ir atviriausio būdo. Jei panevėžiečiai tave užvers tokia paslaugumo ir malonaus aptarnavimo banga, kad būsi nublokštas į Klaipėdą ir turėsi grįžt atgal į Panevėžį, šiauliečiai bus praktiškesni ir nepersistengs. Jie bus linkę pasirūpinti tavimi tyliai. Šiuo atžvilgiu šiauliečiai primena žemaičius, kurių, kaip man aiškino mama, dalis priklauso Žemaitijai, dalis Aukštaitijai (aiškino, kai bambėjau, kad Karbauskis save laiko žemaičiu). Žemaičiai tave stebės per atstumą, bet tikrai nepaliks vieno, ypač jei pasirodysi jiems fainas ir toks nu visai savekas. Panašiai ir šiauliečiai.

Šita mano hipotezė dalinai pastivirtino ir darbuojantis. Būta problemų (kaip supratau, su logistika) iš Vilniaus. Dariau, ką galėjau, kad tos mini problemėlės balamutintų mane minimaliai, ir galvojau, kad šiauliečių esu palikta vienui viena ir man nesusipranta, kad galėtų kuo padėti. Tačiau galop pas mane atlėkė padalinio vadovas, pranešė, kad susiskambino su kitais Šiaulių padaliniais, kad ten ta pati situacija ir aš supratau, kad manimi rūpinasi ir stengiasi, kad šitai neaiškiai panai būtų kuo patogiau dirbti. Jiem to daryti nebūtinėjo (aš ne jiems buvau atskaitinga) o, kaip supratau, kituose padaliniuose tikrai ne visur taip stengėsi – tai va jaučiaus kaip tikra panowa wilenska su savo šiauliečiais. Redaguodama tekstą dabar sugalvojau išsiduoti, kad aš tų žmonių, su kuriais dirbau, dar dabar pasiilgstu.

Kita vertus, šiauliečiai į žemaičius panašūs ir tuo, kad nebijos drėbtelt, kaip jiems atrodo, kad yra. Bet čia ir tai labiau žemaitiškoji pusė – mano senelis buvo visiškas Buda (aukštaitis, škias). Bet aš niekada nesijaučiu labiau šiaulietiško kraujo turinti kaip tomis akimirkomis, kai nebijau mostelt beisbolke vidiniam Mykoliukui ir nepasibaiminu tėkštelt, kai man kažkas nepatinka ar nepatogu. Kartais taip darau kai net nereikia, nepagalvojus, bet Ugnies ženklas Šaulys daro savo (nes tikrai tik dėl to man taip išeina.).

Po darbo greit galėjau pasigirti draugėms, kad mane jau aprėkė pirmasis piktas it šimšė (ten stotelė tokia yra) vairuotojas. Pastebėjau, kad šiauliečiai ne tai, kad vairuoja nachališkai kaip Kaune, bet yra labai dirglūs bet kokiam nesklandumui gatvėse – jei vos kas, tau signalizuos, rėkaus pro langą ir panašūs linksmi dalykėliai. Tu nesidairai prieš eidamas gatve todėl, kad tu esi garbingas pilietis, kuris laikosi taisyklių. Tu iš tikrųjų pajauti, kad gali tave parvožti, jei būsi bent truputėlį neatsargus.

Pertraukos metu, gal 40 min bandydama išsiaiškinti, kuria gatvės puse man važiuoti, kad nenuvažiuočiau priešinga puse, galiausiai išlėkiau į „Saulės miestą” įsitikinti, kad Šiauliuose ne tai, kad pigiau, bet tiesiog didesnis pigių prekių asoritmentas nei Vilniuje. Radau kablus už 20 eurų, blizgėjusius labiau nei kokios prestižinės Juliaus Janonio gimnazijos abiturientas įsivaizduoja, kad švyti jo ateitis. Mieste atnaujinamas vamzdynas, todėl ir ta pati Janonio gimnazija praktiškai užversta žemėm. Daug namų bandoma renovuoti, kas man, tiesą sakant, atrodė visai gražiai, nors iš vietinių girdėjau, jog renovacijos atliekamos ne itin kokybiškai – dėl pigaus apšiltinimo ir greičiausiai dar plastikinių langų, viduje netrunka atsiduot Dzūkija ir įsimeta pelėsis.

– Ė, o tai gal parūkuom y po to pratęsim?! – riktelna statybininkas kolegai, su kuriuo tįsė vamzdį kažkur ties centru (tiksliai lokacijos vardan nuotykių herojaus darbo vietos saugumo neišduosim).

IMG_0138
Šiaulių bulvaras

Vaikščiodama bulvaru (čia toks šiaulietiškas Gedo prospektas, kur irgi panos vaikšto belekaip aukštai rištais kuodukais ir kavos puodeliais gigantais) pamačiau, kad man ne tik, kad nebaisu politikų baisiai piešiamas procentas tarp senukų ir jaunimo, bet kad man visai jauku matyti senukų poreles, besilankančias kepyklėlėse, prekybose centruose ir panašiuos taškuose. Pastebėjau, kad vilniečiai senukai dažniau linkę sulįst į namus, nes aš jų rečiau kur pamatau apskritai. Nu kokiam viešajam transporte, bet pramogų taškuose – retokai. Vilniuje, kaip didesniame mieste, kur kas stipriau alsuoja jaunystės kultas. Čia yra jaunas žmogus, kurio energijos visi nori. Šiauliečiai kvėpuoja lėčiau ir ramiau. Galbūt taip daro priversti aplinkybių. Bet nedrįstu imtis to spręsti.

IMG_0137
Pačiame Šiaulių centre esanti Didžvario gimnazija – tarpukariu čia mokėsi vien mergaitės, kai tuo tarpu Juliaus Janonio buvo berniukų gimnazija – tos nefotkinau, nes dabar aprausta negražiai. Didžvario gimnazija garsėjo sustiprinta anglų, tradicijas tebetęsia dabar turėdama spec. bakalaureato klases, kur kai kurie dalykai mokomi anglų kalba.

IMG_0133
Šiaulių bulvaras. Pirmąją dieną, kaip tyčia akomponuojant mano sutrikusį vidinį emocinį pasaulėlį, buvo labai labai apsiniaukę. Bet nelijo.

IMG_0136
Kavinukėje, kurios pavadinimą tuoj palazdavosiu, todėl nesakysiu jo. Labai skani frappe su vanilės sirupu ir keksas, kuris irgi buvo skanus, bet nebepamenu kokio skonio. Pigiau negu Vilniuje – Vilniuje už tokį puodą sumokėjau neperseniausiai 3 su viršum, čia bendroje sumoje gavos net šiek tiek mažiau nei tiek.

Kai apsilankau vienoje bulvaro kepyklėlių, persivadinusioje a la itališkai, bet iš tiesų pavadinimas skamba labiau nešvankiai nei itališkai (nu, kita vertus, pagalvokime – kur skirtumas?), pasitvirtina pastebėjimas nuo vaikystės – Šiauliuose, kiek keliavau po Lietuvą, tikrai yra skaniausi pieno kokteiliai ir šaltos kavos. Nežinau iš kur jie taip moka, bet tikrai.  Dar pastebėjau, kad vilnietis yra labiau įsitempęs dėl taisyklių ir grafiko ir apskritai visko – tą pajaučiau jau ryte, kai pagal atmintinę buvau susiruošusi parduotuvės vadovui duoti pasą, kad mane įleistų į mano patalpas, o jis man tiesiog padavė ranką, tuo alsavau ir vaikštinėdama po miestą. Tiesiog žmonės pasirodė kiek mažiau mechaniški. Daugiau erdvės lietuviškam nišų ir spragų ieškojimui, škias.

IMG_0144
„Saulės” kino teatras, kuriame kadaise pirmąkart pamačiau Asterikso ir Obelikso olimpines žaidynes!!!111!!! Todėl, manau, mano vardu ir pavadino.

Ironiška, bet nors ir netvirtai pasijausdavau kiekvieną kartą atsidūrusi sankryžoje, kurių Šiauliuose yra gal kas trečias namas (nes yra daugmaž trys labai labai ilgos gatvės, kurios išsivagojusios per visą miestą), paklydau tik tada, kai reikėjo rasti kelią į namus. Tą kelią žinojau, bet pavargusi ir apsikrovusi gigantišku šiukšlių maišu (to reikalavo darbo taisyklės, o šiukšlių maišą man surado padalinio darbuotojai), kuriame talpinau milžinišką kubą su dokumentais, jo neatpažinau. Taip aš vos neišėjau iš Šiaulių į Kuršėnus ieškodama kelio namo (čia rimtai). Ir ne kartą norėjau užsileisti Arvydo Vilčinsko „Grįžtu namo” iš tos nevilties klaidžiodama ir vis atsidurdama Vytauto gatvėje – matyt, kažkoks Vytautas mane bus prakeikęs kažinkada ir dėl kažinkokių priežasčių. Arba gal dar prakeiks. Čia iš anksto.

IMG_0132.jpg
Va tokių išsukimų Šiauliuose pilna – ne ten pasuk, ir sveiki atvykę į Kuršėnus arba į Tilžės ir Vytauto g. mirtinuosius labirintus

Kadangi baladojausi su šiukšlių maišu, patyriau, ką reiškia mažesnis miestelis negu Vilnius – Vilniuje visiems nusišvilpt, ką tu vežiesi, čia mes visi visko matę – esama liaudies, kur savo taburetes įsineša į viešąjį transportą. Šiauliuose žmonės autobuse traukiasi, nes galvoja, kad vežiesi šiukšles, o kažkoks senis su dviračiu man pašaukė kažką a la namus nusipirksiu su tiek butelių.

Galiausiai po didžiausios odisėjos po savo Niujorką aka Šiaulius, grįžusi namo, supratau, kad jei Vilniuje paklydęs Pašilaičiuose galvosi, kad esi Karoliniškėse, tai Šiauliuose panašus reikalas – dažniausiai po dešine būriai vidutinio aukščio chruščiovkių ir po kaire stalininio laikotarpio gyvenamieji namai. Ai, ir po daugmaž keturių-trijų namų vorelės mane ir vėl pasitiks sankryža ir labai maloniai prisistatys Vytauto arba Tilžės gatvė. Vytauto gatvės pavadinimą išgirdus net nemalonu širdutėje pasidaro – ji mane labiausiai paklaidino.

Pirmąją dieną po ilgos pertraukos vėl suvaikščiojau 14 km (pernai vasarą Vilniuje turėjau 20 km dienon tradiciją).

Labiausiai namūdiškos ramybės prisitvenkęs momentas šioje dienoje – kai bandžiau išsiaiškinti, kuria puse reik važiuoti, kad pataikyčiau grįžt namo autobusu, ir užmačiau saulės nušviestus NATO kareivius, einančius priešinga kryptim maniškei. Netrukau pažvelgusi į ant jų rankų prisiūtas vėliavėles susiprasti, kad Zokniuose esantį karinį aerodromą dabar saugo 🇵🇹portugalai🇵🇹…

Kitą rytą, visai kūrybiniais ir visai ne sumetimais, pradėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip šiauliečiai kalba ir mano tarmės pastebėjimai mane pradėjo labai vėtyti į šalis, o galop, artėdama prie savo stotelės suvokiau, ko man taip velniškai trūksta ir kas man taip keista autobusuose…

Laukite tęsinio

Bundestago rinkimai: iš ko (ne)turės rinktis vokiečiai?

Viskas rodos lyg dar vakar įvykę, bet iš tikro viskas seniai baigta. Klaikiai sužaisti žodžiais šūkiai (net VTF galėtų iš jų pasimokyti) ir avinėlių šypsenos virš kartais ekstremistinių pasisakymų nieko nestebino ir nebevertė vemti ant kaizerinių plytelių. Baigėsi rinkimai Šiaurės Reino-Vestfalijos (toliau žymimos santrumpa “NRW”) žemėje prieš keletą mėnesių. Baigėsi visas rinkiminių plakatų kabinimas ir nukabinimas, vienos partijos palieka savo kartoną ant stulpų matyt kabėti iki pat federalinių rinkimų šį sekmadienį (rugsėjo 24-ą) kaip taupymo priemonę, nebent jų kliedesiai buvo svarbūs tik labai konkrečiai apylinkei ar žemei ir labai konkrečiu metu, t.y. prieš paskutinius rinkimus. Kitos palieka juos tik kaip paminklą ant savo pačių rinkiminio kapo, nes gal pasitarnaus kitą kartą, jei jų iki tol nepaskelbs nekonstituciškomis, arba žmonės su fakelais nušluos jas nuo gatvių, kad nekaltų vaikų negąsdintų.

Bet kuriuo atveju Vokietijos Bundestago rinkimai pastaruoju metu linksniuojami kaip vieni nuobodžiausių, nes jiems niekas, atrodo, nesiruošė per daug aktyviai iki pat paskutinių mėnesių, o valstybinėje televizijoje surengti kandidatų į kanclerio postą Martin Schulz ir daktarės Angelos Merkel debatai buvo įdomūs lyg statistikos paskaita aštuntą ryto pirmadienį. Vienintelis įdomus faktas ligi šiol yra tai, kad pirmąkart Vokietijos istorijoje bus atstovaujamos net šešios partijos.

Taigi visgi galgi įdomu būtų pristatyti pagrindinius aktorius šiame parade (kuris net ir fiziškai žymiai mažiau trukdytų nei nedidukas maratonas-ch#jatonas centre), kadangi kultūriniam šalies ir regiono pažinimui ne mažiau svarbu pažinoti ir ką apie tautos atstovus ir kandidatuojančius į jų gretas galima pasakyti pasiklausant rėksmingesnių rinkimų teisės turėtojų giesmių ir raudų. Be to, pažinoti kad ir apytiksliai politines nuotaikas šalyje labai apsimoka norint turėti mėsytės gilesnėms diskusijoms po ketvirtos dvigubakukurūzio burnelės (taip matyt Doppelkorn išverstų VLKK).

Pradėkime nuo CDU, Krikščionių Demokratų Unijos/Sąjungos, vienos senesnių tradicinių partijų, kurios artimiausias atitikmuo mūsuose matyt TS-LKD, tik tiek, kad be jauno Landsbergio ir su greit pradėsiančia tręšti Merkel ir visais tautiečių siūlymais ją arba ištremti į Štuthofą už josios darbus ir mintis. Pastovumas CDU dažnai reiškiąs brežnevinę stagnaciją, dėl kurios didžia dalimi kalta ir pati Mutti (vok. motutė, motulė, mamatė arba močia). Na, bet vis dėlto tai yra konservatorių partija, ir iš jų tikėtis revoliucijų net ir nelabai verta.

Bet prieš kokį dešimtmetį debatuose aršiai ir iš širdies su oponentais kovojusi Motulė, dabar jau tik ilgai burbėdama ir nieko konkretaus nepasakydama prarado nemažą dalį tautos palaikymo. Pavyzdys: dėl tos visiško pačios lyties partnerystės sulyginimo su civiline santuoka, kuris kaip ir turėtų palaikymą partijoje, bet mamatei tai neįtinka, o jos menas kalbėti labai ilgai ir nieko nepasakyti neleidžia net suvokti, ar jos argumentuotė bent prilygsta Gražulio pasidraskymams ta pačia tematika.

Tik prieš porą mėnesių įvyko neregėtas stebuklas: partija nebeblokavo balsavimo dėl šio pasiūlymo ir net leido balsuoti savo nariams ne pagal partijos poziciją (!1!!). Šachas ir matas beveik dvigubas: CDU išbraukė iš kitų partijų programų tiesiai prieš rinkimus visą atskirą temą ir net bandė prisigerinti progresyviajai jaunosios kartos dalelei. O tuo metu NRW rinkimus laimėjo CDU su savo žvaigžde, anksčiau Aacheno universitete dėsčiusiu lodoriumi Arminu Lachet, pagarsėjusiu tuo, kad sugebėjo pamesti dalį egzaminų ir juos vertino tiesiog iš lempos ir savo užrašų, kuriuos vėliau sunaikino. Talentų talentai toje partijoje.

Gilioje Bavarijoje CDU turi savo seserį CSU, kuriai nuo caro maro laikų priklauso absoliuti dauguma kalvotojoje Oktoberfesto žemėje. Sesuo baisi kaip Šreko ir katės girtų tuoktuvių nakties gaminys (skanaus valgantiems), pasilikusi vidury XIX-o amžiaus su visa tautine kostiumuote ir (paprastai beveik) sveiku nacionalizmo jausmu, kuris vokiečiams (ypač kairiesiems) visad, žinoma, primena totalų Hitlerį ir veganiškų šašlykų kūrenimą gyvais vaikais.

Niekur kitur CSU nevaldo ir net nėra aktyvi, o Bundestage (aukštuosiuose federacinės respublikos parlamento rūmuose) vadinama tik kartu su CDU tiesiog „Union“. Ideologinėje skalėje antra nuo dešinės, jei neskaičiuosime nupušusių neonacių NPD, kurių taip ir nesugebėjo paskelbti antikonstituciškais. Didžiausias pasiekimas – siūlymas apmokestinti visas autostradas užsieniečiams. Tiesiog klasika.

SPD (socdemai). Galima palyginti su tuo tyliuoju klasės vaiduokliu, kurio lankomumas neleidžia net tikėtino mokyklos skerdiko veido įžvelgti, iš kurio visgi niekas per daug nesityčioja. Taigi, na, tiesiog neina apie juos pasakyti tiek jau daug, nes ir bendroje koalicijoje su CDU jiems nepavyksta per daug pašokinėt, ir į naujienas nepapuola beveik jokiame kontekste, tik pastaruoju metu pakeitė savo pirminį kandidatą į kanclerius iš Sigmar Gabriel’io į Martin Schulz’ą. Kai kuriems atrodo, kad jie nepakankamai nutolę į kairę, bet greičiausiai tai nė velnio neprilygsta mūsų LSDP subujojimui liberalizmo dirvone ir konkretaus „nusispjaut mums iš esmės ant to socialdemokratizmo tiesiog per definition, nes mes būsim naujieji liberalai, bo senieji jau smerčiai snukin bežiūrį“.

NRW žemėje kartu su Die Grüne šiaip jau galutinai panaikino mokestį už studijas ir už tai jiems labai ąčių. Taip pat ačiū už šalies mastu įvestą pusaštunto euro už valandą siekiančią minimalią algą. Nors gal ir atrodytų, kad gal net ir visai normalūs žmonės, bet vis tiek sugebėjo truputį prisidirbti prieš NRW rinkimus, kai plačiai pasklido kalbos, kad partija skatino žmones reklamuoti partiją Jodel’io programos platformoje, kas jau yra maždaug nukvakusių scientologų lygyje.

Die Grünen. Viešpatie, sergėk nuo maro ir nuo pasiutligės lenciūgą perkandusių Žaliųjų. Kita vertus, čia būtent tokie žalieji, kokiais gal ir galėtų arba turėtų būti mūsų žagrės partija, tik su mažiau agresyvaus veganizmo skatinimo ir kai kurių trečiosios bangos feminizmo artefaktų, pvz., netaktiško žmonių minios pasveikinimo „Liebe Nicht-Männer“ (vok. „Mieli ne-vyrai, <…>“). Šio perliuko autorė, Vokietijos „federalinė karpa“ ir charizmatiškoji partijos fiurerytė Claudia Roth labai juokina medijose, bet kraupiai neišmanyti ir ginčytis dėl pagrindinio šalies įstatymo tokio aukšto rango asmenys neturėtų bent jau viešumoje. Taip pat jie neturėtų kiek dviprasmiškai teigti, kad jie ne tik Turkiją ir jos žmones, bet ir josios konfliktus (?!) bemylį. Auksinis vokiečių komedijos fondas. Būčiau ekologiškai motyvuotas barzdočius iš Berlyno Kreuzbergo, tai bene ir vien jos groteskiško juokingumo užtektų mano balsui. Pati partija – taip pat pagrindinė Vokietijos išstojimo iš atominės bei neatsinaujinančios energetikos iniciatorė ir arši gynėja, taip pat labai koncentruoto ‘cringe’ eksportuotoja dėl vėžį varančių parodijų, kaip iš jų tyčiojasi nemažesnis vėžys Putka. Sergėkdie.

Die LINKE (vok. Kairė), grynakraujai kairieji, nehomogeniški vis tik, į NRW parlamentą šiemet nepapuolė, nors trūko jiems labai nedaug. Progresas padarytas nuo praeitų rinkimų nemažas, rinkiminiai plakatai buvo išgirti už minčių stiprumą, kai visokios SPD tik žaidė žodžiais panašiame lygyje kaip „KlaipėDarom!“ ir nieko apie kandidatus nepasakančiais „Mes – su Hannelore Kraft!“. Pati Kairė kilusi per daugybę metamorfozių iš pačios VDR valdžiusiosios partijos SED, kurios palikimą iki šiol naikina iš širdies. Toli gražu nevienalytė, turi ir pačiuožusių piktybinių marksistų frontą, ir nuosaikesnių liuksemburgistų, ir net liberalių socialdemokratų, bet jų didžiausias turtas, matyt, yra Maldeikienės ir Šustausko hibridas Gregor Gysi. Vien jo su savo kumštiniu stalo beldimu užtektų mūsuose iš kairės politikos vakuumo iškalti granitinį socialdemokratinį kolosą, kurio pasidraskymų apie bankų plėšikavimą, progresinių mokesčių būtinybę ir vakarietišką imperializmą įdomu pasiklausyti būtų net ir neprijaučiantiems.

Die Linke stengiasi nedrąsiai ir nevieningai, bet pamažu net ir (beveik) besąlyginių bazinių pajamų idėją (beta versija testuojama Suomijoje) įpiršti, o baisiausia tai, kad tai padengtų visas Vokietijos buržujų šliosas, nors ir tenka pastebėti, kad ekonominė nelygybė vokiečiams praktiškai tiek pat, kiek ir mums. Vokietijos Gini indekso vertė yra 0.667, o mūsų – 0.666. Szachas ir matas, kapitalystaj. Bet vis tiek – dėve dėve, kaip baisu, taigi pusė biurokratinio aparato tektų atleisti, jei visas pašalpas ir pagalbą tektų pakeisti viena vienintele, po kurios niekas negalėtų net skųstis kažkokiu skurdu ar kapitalizmo blogiu. Kita vertus, net Gysi yra prieš šią idėją ir labai svarių priežasčių tam nurodyti spėja: daugiau uždirbantiems darbo praradimas smogtų žymiai stipriau nei MMA gavėjams ir galop turtingiems mokėti po tūkstantuką eurų būtų pinigų švaistymas.

Nepaisant gražių, kartais salstelėjusiu populizmu pakvimpančių kėslų tenka mesti monolitą į Kairės daržą už radikalų, bet veidmainišką pacifizmą ir bandymą nepateisinti Krymo aneksijos tuo pat metu zyziant, kad NATO pati yra viso Vakarų blogio šaknis ir esą nereikėjo jiems tiek į Rytus plėstis (jo, blet, pabuvome buferiu užtektinai kartų ir ačių, ne), o dabar patys mat besrebią visą košę makalošę. Ir apskritai neva reikėjo kartu su Rusija steigti bendrą gynybinį (ne karinį) aljansą, tai būtų visiška lafa ir visuotinė taika. Pats Gregor Gysi dar neseniai, 2014-ais siūlė rimtai skirti (nepaisant pacifizmo ir atitinkamai kategoriškos pozicijos ginkluotės eksporto klausimu) karinę paramą kurdų komunistų būreliui PKK, vienareikšmiškai uždraustam ir paskelbtam teroristine organizacija Vakaruose. Argumentavo teigdamas, kad tai būtina norint įveikti didesnį blogį IS, bo turkai juos skriaudžia ir tai kontraproduktyvu. Še tau boba kebabinės koks jų integrity.

O norite driogstelsiu taip riebiai, kad užsiversite su visa taburete? Ta pati partija iki šiol pasisako labai griežtai už tai, kad Bundeswehr’as (Vokietijos kariuomenė) nedelsiant čiuožtų lauk iš Lietuvos. Nes mat rusą vokiečių kariai prie sienos triggerina po didžiojo tėvynės karo. Ir tai yra oficiali jų argumentuotė. Šaltis nuo tokių dvigubų standartų net nupurto ir nuo jo akies kraštelyje it sklepo kamputy juosvo pelėsio gyslelė subujoja.

FDP (Liberalai) paskutiniuose Bundestago rinkimuose patyrė užtarnautą fiasko (liūdesėlis xddd), o NRW juos pasitiko laurų vainikai, kas reiškia juodai-geltoną koaliciją FDP. Juoda yra CDU, o geltona – FDP tradicinės spalvos. Teigia esą drastiškai persimainę iš visiems pažįstamos asocialios, nuskriaustiems nedraugiškos ir filthy rich BWL (verslo administravimo ir vadibos) studentų, pasteliniais kašmyro megztukais apsirišusių baltus kaklus, sankaupos į padorią liberalią partiją. Realybė vis dėlto rodo, kad jų auditorija nesikeitė nė per nago juodymą, kaip tai įrodė net vaizdo įrašai iš rinkiminų vakaro vakarėlių ir šiaip pati programa.

Buržujų fiureris Christian Lindner siūlo NRW vėl įvesti mokestį už studijas, kai jokioje žemėje Vokietijoje tai paprastai nebedaroma, argumentuodamas, kad tai priverstų žmogų geriau pagalvoti, ar jis vertas studijų, ir kad nestudijuojantys (pvz., seselės ir ligonių prižiūrėtojos) už savo mokslus turi mokėti, o studentai – ne. Žinoma, Vokietija gali sau leisti ir modelį, kur niekam už mokslus ar bent jau pirmąsias studijas ar profesinį išsilavinimą mokėti nereikėtų, bet Lindneriui paprasčiau popiežiaus šventinto raudonmedžio virbalais ausytes išsibadyti, vos tik ekonomistai primena, kad vokiečiai per daug taupo ir jau gali sau leisti vykdyti kairesnę politiką nei tą, kuri atvedė šalį iki ekonominio zenito. Žinote, harmonija ir pusiausvyra.

Pamažu einame prie politinio landšafto pa(k)raščių ir marginalų, į kur matyt net Burokevičius iš pragaro su pleškančia dvispalve nežengtų.

AfD. „Alternatyva Vokietijai“ vadina save ši beveik naujutėlaitė dešiniųjų partija, kaltinama ir konservatizmui perdėtu nacionalizmu, islamo- ir homofobija ir visomis likusiomis įmanomomis nuodėmėmis. Nors ideologiškai gimininga mūsų Tautininkams, neturi tiek daug būtent agresyvių barzdočių ir skustagalvių. Ir, žinoma, jie kalti dėl klimato kaitos, kurią kaip žmogaus sukeltą patys neigia. Taigi puikus prieglobstis visiems visuomenės nesuprastiesiems, už vaikų nepriežiūrą dar nenuskalpuotiems vakcinų kritikams, acto garintojams, antizionistams bei susirūpinusiems piliečiams, nemėgstantiems skaityti partijų programų, bet šventai nekenčiantiems Angelos Merkel. Patys būdami prieš pabėgėlius priglaudė daugybę jų iš CDU/CSU.

Deja, pakankamai didelė dalis jos rinkėjų nesileidžia gąsdinama nei plakatais „daugiau populizmo mūsų tautai“, nei klastotais ir nepatikrintais faktais apie neegzistavusias užsieniečių ir/ar pabėgėlių riaušes vietose, kurių pavadinimus tiesiog išgalvojo patys. Guodžia kartais tik tai, kad iš vieno įtakingų politikų (prieš kurį jau pradėtas procesas partijoje už prastai imituotas nacistines kalbas scenoje), Bernd Höcke, tyčiojasi net valstybinė televizija ZDF, satyrinėje laidoje Heute Show jį vadindama Bernd, o ne tikruoju vardu Björn. Partija nebūtų tokia vėžiška, jei visi joje būtų bent tokie gudrūs ir protingi kaip josios pirmininkė Frauke Petry ir greičiau apsivalytų nuo ekstremistų kaip Höcke, Gauland ir kažkokios piktos tetos, kurios manymu į nepaklusnius pabėgėlius prie sienos blogiausiu atveju reiktų jau šaudyti, net ir į pabiručius. Šposininkai.

MLPD ir NPD (marksistai-leninistai ir nacionaldemokratai) – broliukai dobiliukai, vienas toli kairėje, kitas toli dešinėje, o sisteminių skirtumų nėra daug, kai abu po padidinamuoju valstybės saugumo stiklu (Verfassungsschutz), nė vieno iki šiol nepavyksta uždrausti, nors vienas Staliną mylėdamas tiesiai šviesiai apie proletariato diktatūrą ir teisę į perversmą svajoja, kitas labai stipriai šnairuoja į priešingą pusę ir siūlo rasinę segregaciją (teisingai perskaitėte), bet galop politiniame spektre beveik sutinka viena kitą, kadangi ekstremumai paprastai pradeda artėti vienas link kito. Aachene MLPD iškabino daugiau plakatų nei gavo balsų rinkimuose, o nemažai jų buvo dekoruoti vietoj akių įstatant Maximos kosminius rutuliukus ir įžiebiant juose amžinąją gulago laužo ugnį. Išgyventi ir užversti mus plakatais MLPD sugeba kol kas vien iš bobulyčių testamentų.

Vokietijos Bundestago rinkimai vyks jau šio rugsėjo 24 dieną, ir nuo jų priklausys žymiai daugiau nei nuo vienos iš šešiolikos žemių Vokietijoje. Bet kuriuo atveju tikėtina, kad susidarys arba sena gera GroKo – lietuviškai Didžioji koalicija (CDU ir SPD) arba Juoda-Geltona (CDU ir FDP), kiek mažiau – Raudona-Raudona-Žalia (SPD, die LINKE ir Žalieji). „Kiek mažiau“ šį kartą reiškia „visos partijos viešai palaidojo tokios koalicijos idėją“. Ir ačiūdie, nes Vokietija su proputiniškomis (ir tai neigiančiomis) piktžolėmis kaip Die Linke parlamente galėtų pridirbti labai daug negero Europos vienybei ir atsisuktų veidu ne į jūrą, o į Rytus.

Egzotiškesnės kombinacijos kaip Jamaikos koalicija (CDU, FDP ir Žalieji) įsivaizduojamos taip pat sunkiai. Kadangi CDU ir SPD praktiškai nepajudinamos iš savo pozicijų lentelės viršuje, svarbiausia landšaftui bus bene trečia vieta rinkimuose, turėsianti labai didelės įtakos tiek koalicijos formavimuisi, tiek opozicijos valdymui. Kad AfD papultų į valdančiuosius, prireiktų jai bent absoliučios daugumos ir disciplinos, nes jokia partija nenori teptis ranku šūdu ir šiaip labiau į kairę orientuotoje valstybėje. Bet kai tas pats pastaruoju metu pradėjo galioti ir Kairiesiems, tai vis tik tenka ne tik sukti galvą bandant nuspėti ateinančią koaliciją, bet ir pasidžiaugti save subalansuojančia romia, vokiška vienybe ir vis tiek labai ryškia išliekančia partijų palete, kuri šiuose rinkimuose gero atnešti galės žmonėms tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų.