Kažkada tokį katarsį teko man patirti, kai kažkur buvo publikuota vieno tarpukarinio laikraščio numerio skiautelė. Ten buvo naujiena: Šiaulių kapinėse kažkas kasa nabašninkus. Nabašninkus. Nabašninkus. NABAŠNINKUS!!! Koks žodis! Žinoma, tuo metu žmonės tikriausiai buvo labai sunerimę dėl šios naujienos ir jiem buvo nusispjaut, kad laikraštyje paminėtas toks žodis. Bet man tai buvo kažkas tokio mielo, savito ir… be galo laisvo. Kažkas tokio gaivaus.

Kažkas, ko griežtai neleidžia mokykloje (tikrajame politkorektiškumo bastione Lietuvoje, beje). Kažkas, ko neišgirsi nūdienos radijuje ar televizijoje ir ko neperskaitysi spaudoje.

Rašymui potraukį pajaučiau labai anksti – galima sakyti, vos tik pažinusi raides. Dėl to, savaime suprantama, lituanisčių numylėtinė visados buvau. Greit jos mane pastebėdavo tokią. Ir štai pirmoji lietuvių kalbos mokytoja kažkada manęs paklausė, ar kartais namie nekalbu rusiškai arba lenkiškai. Mano šeimoje per tris kartas visi ligi vieno lietuviai (na, mano vardas ir pavardė turbūt tai pasako), trupučiuką esti įsimaišę latvių. Ir esmė tame, kad mano kalba pagal kalbos kultūros taisykles buvo laikytina kaip absoliučiai išversta iš lenkų ir rusų: aš vartodavau tokius žodžių junginius kaip ko pasekoje ir tokius žodžius kaip pasišvęsti, pastoviai. Sakydavau talentingas muzikoje (polonizmas). Dabar jūs mane skaitote labai stipriai nušlifuotą. Ir vis tiek man, būnant abiturientei, ir būnant daugybės mokytojų lydiniu, mano kalba yra apšepusi rusicizmais. Aš vis dar sakau išsireikšti, nes man tai kartais nuskamba taikliau nei pasisakyti. Tiesa, mano sakinio struktūra kartais netyčia vokiška, bet germanizmų kol kas dar niekas netaisė. Seniau nejučiomis įsipiršdavo ir frankonizmai, su kuriais lietuvių kalba suskambėdavo labai poetizuotai. Tai būdavo stiliaus klaida, bet vėlgi – savitas stilius. Na, laibūnie. Ir nors kažkuriame savo poste aš sakiau, kad kai kuriuos dalykus esu linkusi atiduoti ekspertams, nes, kaip citavau Heinrichą Heinę, tos bažnyčios, kurios įkvėpė žmones tikėjimui ir glaudė tikinčiuosius, buvo pastatytos žmonių, kurie kažką žinojo, o ne turėjo savo nuomonę, šiame straipsnelyje aš jau leisiu savo nuomonei pasiautėti.

Aš nelabai gerbėja visų problemų nurašymui sovietmečiu, nes Lietuva jau pasaulio dalis ir jau susiduria su daugybe probleminių klausimų, kuriuos nagrinėja visas pasaulis.

Ir vis dėlto su visa ko standartizavimu, regis, Vakarų pasaulis susidorojo palyginus seniai, kai posovietinių šalių vis dar kenčia norą viską, ką tik įmanoma, sunorminti. Ir šitai ypač puikiai atsispindi iš mūsų požiūrio į gimtąją kalbą. Tiesa, tai yra Jono Jablonskios prisidirbimas ta mistinė bendrinė kalba, kuria nė lietuvių kalbos mokytojai nekalba. Taigi, ne sovietmetis vėlgi. Kita vertus, galbūt jeigu būtume buvę nepriklausomi, lėtinis kalbos standartizavimas nebūtų pasiekęs tokio piko, nes viskas, ką mes labai norminome tarpukariu, sovietmečiu, ypač daugmaž apie 7 deš., kai sovietams prisireikė apsimesti, jog mes su savo tradicijom labai rūpim valstybei nevykėlei milžinei, buvo dar griežčiau sunorminta. Ir taip sunorminta, kaip seno valdžioje Brėžnevas – progreso jokio.

Todėl mūsų požiūris į kalbą vis dar labai konservatyvus ir kartais natūralūs dialogai tampa įkaitais lietuvių kalbos žinovų. Ir tai man siauuubingai nepatinka.

Nes nu o kas jeigu kalba yra mūsų identitetas? Mūsų, kaip asmens.

Tarkime, o kas yra blogo tame, kad lietuvių kalba yra paveikta rusų ir lenkų kalbų?

Ir kodėl visi lenkiški ar rusiški vertiniai, kurie su laiku prigijo lietuvių kalboje, turi būti taisomi? Galop ar tikrai visada jie vertiniai? Slavų kalbų vystymuisi kadaise daug įtakos padarė baltų kalbos. Galbūt jie kažkada pasiskolino,  o mes vėliau tą žodį pamiršom, ir tada prisiminėm, nes slavuose jį nugirdom? Gi visaip ten būna su ta leksika. Kalbos tarpusavy visados dalinosi žodžiais, žodžių junginiais ir dėl to yra vienintelės, kurios daro Marksą ir Engelsą laimingus – su jomis vienintelėmis įmanomas komunizmas. Visados jos juo gyveno. Dar net kai tie du psichopatai nebuvo gimę. Tai va, galgi kai kurie „vertiniai” iš rusų kalbos kažkas atėjo į rusų kalbą iš mūsų, ką gali žinot. Bet čia tik galbūt. Kas tikrai ne galbūt, o tikru tikriausiai – nėra nieko blogo, kad lietuvių kalboje yra rusicizmų ir polonizmų. Rusicizmais ir polonizmais mūsų tarmės yra apšepusios, ir žinot ką – tai joms prideda žavesio.

Juos galima identifikuoti. Bet žaboti negalima. Jie praturtina, pagyvina kalbą. Kaip ir archajizmai, kurie bendrinėje kalboje neegzistuoja. O archajizmai yra pats gražiausias dalykas, dar ir įrodantis, kad mūsų kalba visados buvo gyva, tik niekad nebuvo tokia populiari kaip dabar. Kuom jie blogai, kodėl bendrinėje kalboje reikia muistytis, kad jų išvengtum, nors juos žinai (kas tik parodo tamstos išprusimą)? Nežinau.

Nesugebu suprasti ir to, kodėl savo dialektus turinčių kraštų, o ypač Žemaitijos vaikus reikia muštruoti kalbėti kažkokia mistine bendrine kalba, kurios nei vienas lietuvių kalbos mokytojas nėra tobulai atkalęs. Kam šitas muštras, kokia jo vertė mūsų kalbai? Vokietijoje, Reino pakrantėse žmonės malonumą išreiškia sakydami ne Spaß, o Spass (su ß rašoma, kai a tariama ilgai, o su ss kai a tariama trumpai. jie ją taria trumpai). Ir štai mano vokiečių kalbos mokytoja pasakojo, jog jai, kaip praktikantei, vokietis mokytojas uždraudė taisyti šitai kaip klaidą. Tai jų krašto dialektas, jie taip kalba. Todėl ir žodis rašomas kitaip. Mūsuose gi žemaičiai įprastinėse situacijose kalba vienaip, o štai per kalbėjimo įskaitą staiga turi pragysti zanavykų (zanavykų, ne suvalkiečių – zanavykai įsižeidžia pavadinti suvalkiečiais) dialektu. Argi tai nėra neteisinga ne tik prieš žmones, kurie jau ir taip net kalbėdami gimtąja kalba turi veidmainiauti, bet ir prieš lietuvių kalbą? Kodėl vienas dialektas yra kažkuom teiktinesnis nei kiti? Aš sutinku, kad suvalkiečiai yra Lietuvos italai, ir kad man, wilenskai, suvalkietis vaikinas, kalbantis lietuviškai, tolygu žavingam italui, dainuojančiam O sole mio, bet vis dėlto – kodėl mes negalim kalbėti taip, kaip kalbam visada? Tai varžo mūsų raišką. Jei čia baiminamasi, jog žmonės, nustoję varžytis savo tarmės, pradės kalbėti negražiai, tai klaidinga – žmonės pakankamai protingi, jog suprastų, kada galima, o ir reikia pakalbėti gražiausiai kaip tu moki (Išskyrus plūgus, žinoma. Bet plūgai niekada nieko nesupranta, tad į padugnes nesigilinkim.)

Tai, nuo kurio krašto mes esamę kilę, turi atsispindėti kalboje. To nereikia bijoti.

Kaip ir nereikia bijoti, jog mokiniai, gavę laisva kalba rašyti rašinius, nebegerbs jos. Jie pamils ją, nes žinos, kad šia kalba mintis išreikšti išeina lengviausiai.

Ir aš nesu kažkokia absoliuti revoliucionierė, kai taip teigiu – pavyzdžiui, tam tikros stiliaus klaidos, kurias įvardijo lietuvių kalbos mokytoja, mano galva, turi būti taisomos, nes jos apsunkina teksto suvokimą. Tai turi būti kažkiek kontroliuojama, kai tu sėdi mokykliniam suole. Gyvenime reikia būti individualiam, bet ir suprantamam.  Kad rašinys turi turėti savitą struktūrą irgi pritariu, nors dėl struktūros labai ilgą laiką kentėjau. Man pačiai lengviau, kai išmokau valdyti savo mintis, nebetaškyti visko, ką žinau. Tad kai kuriuos taisymus aš suprantu.

Ir vis dėlto yra kvaila, mano galva, kad lietuvių rašiniuose draudžiama išsireikšti perdėm vaizdingai. Tai pabraukiama kaip stiliaus klaida. Matai, per daug lakią fantazija visgi įmanoma turėti. Atseit čia publicistinio stiliaus neatitinka. Kiek man žinoma, publicistinis stilius, kuriuo turi būti rašomi samprotavimo rašiniai, yra laisvesnis nei mokslinis, kuriuo turi būti rašomi literatūriniai (nors, mano manymu, ir kūrinio apžvalga, įvertinimas gali būti parašyti publicistiniu stiliumi). Vadinasi, kokia nors metafora, įsiterpusi mokinio rašinyje, neturėtų būti pabraukiama kaip stiliaus klaida. Antraip tai gaunasi kaip kokie progresiniai mokesčiai – tu esi geresnis už didžiąją dalį populiacijos, taigi prašom, privalai mokėti daugiau.

Ir negi negražu, kai skaitote žmogaus darbą, arba dar labiau jeigu klausote, ir girdite kalbos ypatybių, kurios būdingos išskirtinai tik jam? Man tai dieviška. Nors žemaičių tarpe visada esu šiek tiek suglumusi, o už tarmę labiausiai visados mylėsiu suvalkiečius. Tai yra kažkas, kas yra tik to žmogaus. Mano turbonetvarkinga, chaotiška kalba tapo mano identiteto dalis, pagal ją mane atpažįsta mano seniai pažįstami žmonės. Ir žinot ką? Tai veža. Kai tu gali būti savimi, neapsimetinėti, ir kalbėti lygiai taip, kaip tu kalbi atsipalaidavęs, pamilsti gyvenimą, nesvarbu, koks depresijos lygis tavo smegenyse bebūtų ir kiek stipriai tave traukia virvė.

Finalui.

Vaikystėj daug laiko praleisdavau su ornitologais – paukščių tyrinėtojais, kurie žieduoja paukščius, kad būtų galima stebėti, kur ir kaip atitinkamos paukščių rūšys keliauja. Man tai visados išliks kaip didžiausios meilės reikalaujančio darbo etalonas. Ir žinot ką? Manau, kad ir kalbininkai turėtų šitaip elgtis su kalba. Nes kalba kaip ir paukščiukas – kažkas jautraus, judraus ir nepaprastai subtilaus. Ją reikia stebėti. Ir žieduoti. Bet žieduoti reikia nepaprastai atsargiai, kad paukštukui negniaužtų letenėlės. Antraip bus skriauda.

Ir jeigu jau jestem wilenska, tai aš visai nieko rašyme.

tbh bendravimas su žmonėm man yra rimtas darbas. ir net ne tiek dėl to, kad man to daryti paprasčiausiai nesisektų (sprendžiant iš to, kiek žmonių vis prie manęs pristoja, sprendžiu, kad bendravimo meną esu įvaldžiusi pakankamai gerai), kiek dėl to, kad aš pavargstu nuo jų. srsly, aš mielai sau išsikasčiau karcerį, kuriame sėdėčiau dienų dienas… ir man būtų labai faina ten. be žmonių. be kompo. tik su dauuug dauuug knygų. ir, na, pramuščiau tuneliuką, per kurį iki manęs patektų saulutė, nes jos skleidžiamą šilumą aš mėgstu, o per tuneliuką dar kartais galėtų prasibrauti kirpėjas, kurio aš paprašyčiau ką nors naujo išbandyti ant mano plaukų.

viskas.

tiek man jūsų tereikia. dar su išlygom kartais reikia jūsų dėmesio kaip scenos žmogui. bet tik tada, kai stoviu ant scenos. scena yra trečias tobuliausias išradimas pasaulyje po parkų ir smartfonų, nes kai stovi ant jos, tu nors gauni reikiamą kiekį dėmesio, bet ir prie tavęs nieks neina bendraut. ji kažkaip savotiškai sudrausmina žmones. ir tai man labaaai labaaai patinka. nors vis tiek visad jaudinaus prieš užlipdama – ar mane supras..?

man būna keista klausytis kitų žmonių išsipasakojimų apie patyrimus. nes aš gyvenu savo vidiniam pasaulyje. ten aš išgyvenu begales jausmų, apie kuriuos sužino dažniausiai tik tie, kurie gerokai išvargo mano pasitikėjimą. nuo vaikystės esu priklausoma nuo savo svajonių. ir nors daug kam pasirodytų tai kaip ligoninė, mane ne vieną sykį tai apsaugojo nuo skausmingų išgyvenimų. nesiseka realybėje – yra svajonių užuoveja.

ir štai tokia romantikė (su kažkiek impresionizmo elementų), toks mickevičius, toks baranauskas, toks maironis gauna laimę užugimti XXI a. amžiuje, kai dominuoja ekstravertai. amžiuje, kai visiems reikia meilės ir dėmesio, bet nieks nenori patys jų duoti. amžiuje, kai only customers are cared of. amžiuje, kai visi į vieni kitus žiūri kaip į daiktus – man reikia tavęs kokybiško, greitai ir pigiai. amžiuje, kai informacija sklinda taip greitai, kad ir bet kokia kaimo jadzė gali sekti mada. viskas atpigę, kas tokioms arogantiškoms poniutėms kaip man nėra labai miela.

taigi ką man, tokiai romantikei, tokiam mickevičiui, tokiam baranauskui, tokiam maironiui reiškia gyventi XXI a.? vieną dalyką jau kaip ir paminėjau.

būti intravertu XXI a. dar reiškia visišką nepasitikėjimą tuo, ką žmonės sako. labai daug vynelio, nesibaigiančių tūsiukų mėgėjų panikių, primetančių snobes, ir ne tik panikių mėgsta save įvardyti intravertais. nes nu kieta. nes nu mianaz (ir viskas vardan meno, ar ne?). nes nu kūl. bet iš tiesų tie padarai dažniausiai per daug paviršutiniški. intravertas gyvena savo vidiniam pasauly, tos panikės viską realizuoja. nu argi jos intravertės?

and here’s another one thing i suffer from, folks. būti intravertu reiškia dalyvauti nuolatinėse intravertų varžybose. aš tikresnis intravertas, ne tu tikresnis intravertas, o tas va netikras ir pan. ir aš taip darau, kaip jau pastebėjote. bet tai grynai dėl to, kad Hamletas išprotėtų gyvendamas šiais laikais. jam juk rūpėjo, kaip yra ir kaip atrodo. o va žėkit kas dabar darosi – mes visi stengiamės atrodyt kažkaip. nors sakom, kad esam savim. ne, mes kuriam dar ir save. mianinkai ale. memento mori, menininkai.

bet jeigu menininkai neretai būna vaizduojami kaip šizikai, atsiskyrę nuo visuomenės ir nemokantys su pastarąja bendraut, tai intravertai, kaip nebūtų keista, yra nuostabūs pašnekovai. ir ekstravertai tai jaučia, padlos neraliuoti. todėl būti intravertu reiškia nuolatos tapti emocijų trash’u, kur žmonės išmeta savo negatyvius prisiminimus, nuogastąvimus, baimes. nes intravertas išklausys, paguos ir dar ir pilnai išjaus. kitas ekstravertas tam neturėtų laiko – balius už penkių minučių. reik su draugeliais išeit. pasibastyt.

o tau tas neįdomu. PALA, KAIP NEĮDOMU?! NEGALI BŪTI! XXI a. mes galime gimti vyrais ir būti moterimis, gimti moterimis ir būti vyrais, mylėti, ką norim. bet nenorėti į balius, nenorėti permiegoti su žmogumi tik dėl pramogos ir malonumo yra, jėzau marija, depresijos požymis ir tokį žmogų reik vest pas gydytojus, nes su juo kažkas negerai. viešpatie, užsimanė vertybių gi! taigi taip senamadiška! kompleksai! antidipresantų faršą, prašytume!

ir tu supranti, kad tu toks… na, nelabai normalus. taigi tu pabandai prisitaikyti prie šitos ekstravertiškos (ne)smerkiančios visuomenės, kuri toleruoja viską, išskyrus senamadiškus žmones, kurie į savo santykius drįsta žiūrėti itin rimtai. pabandai pavaikščiot į koncertus. pabandai pavaikščiot į renginius. and here we go, tu kelias dienas blogai jautiesi, nes išeikvojai energiją. atrodo, nieko neveikei, tau gal net buvo smagu ir gera… bet tu išeikvojai savo energiją. todėl sekantį kartą tu nusprendi vis dėlto atsisakyti buvimo kartu.

ir dėl to esi suknistas arogantas, nemylintis žmonių bei nevertinantis jų. šiais laikais gali mylėt visus, bet tik ne kažkaip kitaip mylėti. tavo meilė tyli, tu visada su tais, kurie tau patinka, bet mintimis… ne, nesiskaito. DĖMESIO, DĖMESIO, DĖMESIO! visi mes gėlytės, o gėlytes reikia laistyti, narcize tu prakeiktas. kaip tau negėda pasakyt, kad tu neturi jėgų išeit susitikt?! TAU SU MANIM NEGERA?! SU MANIM KAŽKAM NEGERA?!

ir taip savam kely sutinki supratingų žmonių, kurie priverčia patikėti gėriu šiame pasaulyje, bet sutinki ir tokių lepūnėlių, kuriems tėveliai nesakė, kad kartais bendraujama kitaip (tėveliai šiaip pakolkas patys nelabai kalbasi su vaikais).

dėl to tavo santykiai su aplinkiniais ganėtinai komplikuoti. kaip ir bet kuris kitas žmogus, tu, nudegęs kažkada nuo kito žmogaus nesugebėjimo tavęs suprasti, šiek tiek užsisklendi. ir tai tik dar labiau apsunkina gebėjimą išvystyti santykius iki labai artimų. dar pasitaiko, kad ekstravertui tu jau draugas. o tau jis dar niekas. nes tu juo nepasitiki. jis per daug kalba. blaškosi. nuolatos ieško veiklos. problemų. ugh! ar tokiu galima pasitikėti?!

ir vo tau ir užugimk intravertu XXI a.

o šiaip

legendinėje Panemunės pilyje buvo karceris. ir jeigu ten nebūtų buvę tigrų, nebūtų buvę drėgmės ir šalčio, tai būtų buvęs puikus disneylandas intravertams…

tik visi ten eitų po vieną, aišku.

 

Aš jau išgyvenau savo pirmuosius rinkimus ir jau patyriau, kad balsavimas yra žymiai įdomesnis ir labiau exciting procesas, kai tau tėvai duoda savo lapelius įmest į dėžę nei kai pats balsuoji. Pamenu, laukiau ir nekantravau labai, skaičiau, dvejojau, ždž, elgiaus taip, kaip dabar turbūt nemaža dalis mano pažįstamų, kuriems dar ne tiek seniai suėję aštuoniolika, ir kurie yra užhaipinti to masinio patriotizmo. Visgi sulaukus savo pirmųjų rinkimų ir juose nubalsavusi supratau, kad taip… meh tas balsavimas. Sužymi ir vsio. O paskui stebi. Pildo ar nepildo tuos savo pažadus. Bet ir tai taip tik kartais pažiūri tu ten tuos politikus kaip kokius hamiakus narvely. Šiaip jau norisi atsiribot nuo politikos, pats nenori įkrist į tą duobę, nes šiuolaikinis jaunas lietuvis jau yra pakankamai sąmoningas, jog suprastų, kad politika yra baisiai neįdomus, visus syvus iščiulpiantis dalykas, kuris gali patikti tik na, nesupykit, dažniausiai nykoko būdo žmonėms. Nth interesting there at all. Galų gale supranti, kad tada ir tu būsi toks hamiakas, kuris sėdės narvely ir gaus pylos pelnytai ir nepelnytai nuo žmonių, kurie tave rinko ir nerinko. Pati aš turėjau galimybių įsiterpt kur nors šalimais politikos. Bet vis sudvejodavau. Ir gerai, kad sudvejodavau. Gyvenime yra žymiai įdomesnių dalykų, o ir šiaip jeigu tapčiau politike, tai jūs žinotumėt mane kaip tą, kuri amžinai nesislapstydama miega posėdžiuose… su ausinukais.

Ok, grįžtant prie rinkimų.

Bet man šiaip pasisekė visai.

Mano pirmieji rinkimai buvo iš tų, kai viskas, atrodė, sklandžiau nei sklandžiai eina. Regis, jokių didesnių skandalų nebuvo, visi buvo dailūs, visi daug šypsojosi ir gal tik vienas Zuokula sykis nuo sykio užpsichuodavo per debatus, kas automatiškai jį darė klounu ir neptraukliu kandidatu. Visi kiti laikėsi daugmaž savo linijose: liberalai trupučiuką uždozavo pozityvo, kas galėjo padidinti diabetikų mirtingumą apylinkėse, kur liberalams reikėjo posto, konservatoriai bandė (bandė!!!) įrodyt, kad ir jaunimo juose esama, socdemai panašiai (visgi konservai su socdemais tarp savęs daug kuo panašūs, ne?), darbo partija kaip visad buvo atsakinga už tai, kad būtų iš ko lazdavotis…

Ždž, viskas po senovei, ramekas. Puikūs rinkimai tapti naująja balsuotoja. Beje, esu visai patenkinta kombinacija, kurią pasirinkau. Nesakysiu, už ką balsavau. Pabūsiu paslaptinga. 😉

Anyways.

Aš neįsivaizduoju, kaip plėšysis dėl to, už ką reiks balsuot, šviežieji aštuoniolikmečiai, kurie yra tokie kaip aš: lyg ir turi kažkokias politines pažiūras, bet vis dėlto netikslias. Tada šitie rinkimai jiems yra baisiausias variantas pirmiems rinkimams koks tik gali būt. I mean, just look at all the chaos going on: liberalai shut down, konservai tur tam tikrų jauną žmogų atbaidančių elementų savyje, socdemai – nagi žinoma tovariščė Vėsaitė ir t.t., ir t.t. Visai galima pavydėti žmonėms, kurie turi aiškias pažiūras: žinai, kad TS–LKD, tai TS–LKD. Tegu kalba ką nori. Tu už TS–LKD. Kita vertus, aš tokiems nepavydžiu, nes jie siaurakakčiai.

Tikrai tikrai nuoširdžiai nepavydžiu tiems, kam šiti bus pirmieji rinkimai. Nes tai bus mano antrieji rinkimai. Ir greičiausiai tai bus rinkimai, kur išleisiu savo savasties pankiškąją dalį: aš rimtai svarstau apie galimybę kažką pridaryt daugiamandatės biuleteniui. Vienmandatininke esu patenkinta. Bet biuleteniui tikrai norisi kažką padaryt. Sudegint. Suplėšyt. Pradrėkst. Piešt tai gaila pieštuko arba tušinuko. Bet vat kažkokios destrukcijos norisi. Neit? Aš negalėsiu neit. Man balsadėžė patinka. Ir vienmandatė.

Ir čia, mesdames et messieurs, aš išdėstysiu priežastis kodėl man taip norisi. Aptarsiu tris partijas, nes kažkaip į akis man sugeba krist išimtinai tik sisteminės partijos. Nemėgstu nesisteminių, be aiškių pažiūrų partijų ir žiūriu į jas kaip į šiukšlyną, kuris be reikalo prišiukšlina politinę erdvę. Realiai tokios partijos (nesisteminės), man rods, užgimsta mūsuose dažniausiai iš to, kad kažkam ambicijos neleidžia žaist vienoj smėlio dėžėj su panašių pažiūrų kažkokiais lyderiais. O šiaip kai žmogus labai trokšta eit prieš sistemą, dažniausiai jis truputį užsihype’inęs yra. Kas yra pavojinga, kai reik svarius sprendimus daryt, doncha think?

Taigi va, aptarsim tik sisteminius, kas yr TS–LKD, liberalai ir socdemai. Visi trys man nepatinka. Bet už visus tris aš visai galėčiau balsuot. Kiek mažiau už socdemus, dėl tam tikrų pažiūrų neatitikimų.

Taigi. Here we go.

TS–LKD (Tėvynės Sąjunga–Lietuvos Krikščionys demokratai)

Jau minėjau, kad TS–LKD turi labai daug jauno žmogaus akiai atgrasių elementų. Žinoma, čia galima kalbėt ir apie tai, kad jauni žmonės apskritai retai prijaučia konservatoriams, bet su mūsiškiais man rods yra ir tam tikrų autentiškų, daugiau vien mūsų politinei arenai būdingų nesąmonių.

The thing is.

Mūsų konservatoriai (nu ir krikdemai, bet who cares about krikdemai šitam flange, pripažinkit) yra labiau bobučių suoliukas bažnyčioj nei konservatorių partija. Pasižiūrėjus į TS-LKD kažkaip susidaro toks vaizdas, kad nėra aiškaus supratimo mūsuose apie konservatizmą. Tpsme, mes suprantam, kad konservatorius tai būti būtinai davatka, būtinai klauso kunigėlio, būtinai sėdi bažnyčioj ir būtinai su Agnės Bilotaitės mimika vaikšto visur. Vnž totaliai perlenkia lazdą. Ir kad mūsų konservatoriai perlenkia lazdą pirmąkart aš gerai supratau, kai pildžiau vieną testą apie tai, už ką turėčiau balsuot UK praėjusiuose rinkimuose. Ten aš pamačiau, kad britų conservatives yra UŽ homoseksualių žmonių santuokas. Be jokių išlygų, be jokių sąlygų po kablelio. Meanwhile mūsiškiai – patys žinot. Aišku, kai tavo rinkėjai juodi kaimai, kuriems reik kažką pakalbėt apie istoriją arba vertIbes, tai sueina nebūt normalia konservatorių partija, o tik bobučių suoliuku bažnyčioj. Vis dėlto kažkada aš jau išpeikiau šitam bloge požiūrį yra paklausa, yra ir pasiūla.

Dar vienas dalykas, kuris labai antipatiškas konservuose, tai yra tas jų partija kaip kumštis dalykas. Tpsme jeigu koks konservatorius prisidirba, nusišneka, tai konservatoriai, beje, ne tik jie, bet ir pastarųjų rinkėjai didvyriškai užgula prasikaltėlį ir rėkia MESKIT AKMENĮ, KAS NUODĖMĖS NĖRA PADARĘS. Konservatoriai šituo klausimu labai panašūs į komuniagas, ir savo šitu zekų mėgstamiausiu posakiu atbaido ne tik jaunesniąsias kartas, bet ir vyresniąsias, kurioms būtent į komuniagas tokie dalykai neša. Jaunam žmogui, kaip pasaulio sąžinei, tokie dalykai atgrasūs yra dar ir dėl to, kad jis pasaulio sąžinė ir nemėgsta nesąžiningų, priešingai nei suaugusieji, kurie jau got used to it.

Ir dar vienas dalykas, su kuriuo konservai ypač strugglina – marketingas. Jums nebūna tokio jausmo, kai jie piarinasi, kad jie vis nesėkmingai bando suprast, kaip mes jaučiamės ir ko mes norim iš jų? Iki apsišikimo bando pataikyt – nepataiko. Ir kadangi žmogus iš prigimties yra geras sutvėrimas, jam sukelia nemalonus jausmus, kai jis pamato, kaip kažkas stengiasi patenkint jo poreikius, bet nu juodai nepataiko. Man kažkas panašaus buvo ir Gabrieliaus Landsbergio išėjimas iš europarlamento Seimo parlamento VARDAN. Oh c’mon. Atrodo, kaip ir turėtų būt simpatiška, bet nu nė velnio.

Ir kaip vyšnaitė ant torto – loads of neapsišvietęs davatkynas there. LOADS of.

Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS) [taip įdomiai, kad TS–LKD trumpinys ne skliausteliuose, o čia norėjosi daryt atvirkščiai)

Aš visad visiems sakydavau, kad libsąjūdis man yra antipatiški, nes yra partija embrionas. Grynai. Jie lyg ir daro ir jaučia daug ką teisingai, bet nu neišsivystę dar kažkokie: neturi daug aiškių, ryškių ir vardą užsitarnavusių žmonių, ir atrodo, kad vos priliesi ir prasidės kažkokia suirutė. Aš turiu savybę dažniausiai pataikyt nusakydama kitų trūkumus. Manau, pastarųjų savaičių įvykiai tą ir parodė – libsąjūdis pakolkas yra kažkoks vienaląstis, kuris labai lengvai pasiduoda bet kokiam piršto prilietimui. Griaučių neturi. Vienaląsčiai. Su daug daug citoplazmos, labai silpnute plazmine membrana. Sienelės gal net neturi (gyvūninė ląstelė, y’know).

Turi tuos senuosius liberalus dar, bet visa bėda, kad jie labai blankūs ir jie nė velnio negali kažkuom padėti tokiais atvejais. Nes nors ir bezda politikoj ne pirmas dešimtmetis, vis dėlto tik bezda ir nieko nepasiekė per tą laiką, kad žmonėm jų žodis apskritai kažką reikštų. Liberalų jaunimas turi žymiai daugiau potencialo nei jų seniai. Tik bėda ta, kad jaunimui reikia laiko ir lyderio, nes pats taip gerai nesusikoordinuos. Ar tą padarys Šimašius – nežinau. Ar tą padarys Gentvilas – aišku, kad ne, nes jis visiškai boring ir jo nieks neklausys.

Dar viens dalykas – ar man atrodo, ar vis dėlto liberalai neretai paflirtuoja su Zuokula ir jo partija..? Taip neryškiai, a la ‘čia nk nevyksta, mes tik draugai’, bet kažkas darosi.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP)

Lyg ir savaime suprantama, kad bšk pravalas šitoj partijoj. Bet aš noriu apie ją pakalbėti, nes pastebėjau, kad mūsuose per šitą partiją ir į pačią ideologiją žiūrima kaip į kažkokį blogį. Tad mažytė reklaminė pauzė – viskas yra gerai su absoliučiai bet kuria ideologija, jeigu jos puoselėjimu apsiima protingi žmonės. Tai tiek.

O dabar prie socdemų.

Iš tiesų, jeigu reikėtų rašyti dramą apie kažkurią partiją, tai reiktų rašyt būtent apie socdemus.

Socdemai turi žmonių, kurie suvokia šią ideologiją ir gyvena ja. Aš nebūtinai jiems pritariu, bet nesu iš tų, kurie pamatę, kad kažkas mano kitaip, tuoj puola į atlapus (taip daro dažnas konservų rinkėjas, bet čia tokia mažytė mūsų paslaptis, ok?).

Posto pradžioj jau užsiminiau, kad socdemai yra pavojingai panašūs su konservais. Ir taip yra todėl, kad konservai turi komuniaginio tvaiko savy panašiai kaip ir socdemai, kurie yra totalus Leonidas Brėžnevas ir renkasi kelius, kurie palieka daugmaž viską kaip ir buvę. Tokie stagnokratai kažkokie (čia aš nevykusiai pabandžiau perdirbt jų  partijos pavadinimą).

Tiek socdemai, tiek konservai kaip kokie paaugliai turi savo partijos elitūką;** pagal kurį sukasi visos partijos tendencijos. Tik šiuo atveju konservų elitūkaz savo galvose dar turi šiek tiek funkcionuojančių nervo ląstelių, meanwhile su socdemais ne paslaptis kas ten yra. Juoda nekompetencija, savivokos trūkumas (tiek politinės, tiek visokios kitokios). Ir šioje dramoje čia yra blogio pergalė (taigi herojus nesusitvarko su blogiu ir kaip ir galima konstatuoti faktą, kad literatūrinė rūšis – drama, žanras – tragedija) – vėsaitės, butkevičiai, bradauskai savo nekompetencijom ir visom nesąmonėm užgožia visus partijos kompetetinguosius. Pavilionienę (kuriai ne visada pritariu), Linkevičių (kuris man fancy & cool af). Linkevičius matomai dar ir elitūko nelabai mylimas, nelabai elitūkui įdomus (čia žinot kaip mokyklos suoluose kapojasi elitūkas ir moksliukai? same shit), tai dėl to reitinguotas žemai. O pagal kompetencijas turėtų būt pirmajame penketuke 4 sure. Bet kadangi nepatinka elitūkui, tai oh well.

Pabaigai: mano mokykloje per šimtadienius vyksta tokie dalykai kaip sėkmės pamokos, kurias veda visokie žinomi veikėjai. Žinot, kas liaudies dažniausiai įvardyti kaip buvę neįdomiausi pamokų vedėjai? Ogi politikai.

Taigi, kad jie bus įdomūs, aš naiviai nesitikiu. Bet aš tik tikiuos kompetencijos ir brandos. Va ko man reik. Antraip, na, gerai, būsiu geraširdė – pripiešiu daugiamandatės lapelį nesąmonių.

Tai tiek šiam kartui.

Bien tôt.