Tarybiniais laikais labai pasistengė, kad mes į save pradėtume žiūrėti kaip į baudžiauninkų su vyžomis tautą. Baudžiauninkų ir žydšaudžių. I don’t say that mes tokie visiškai nebuvom. Nein. Mūsų buvo ir tokių, tai faktas. Kad mes nelabai miestus prisijaukinę buvom – irgi faktas. Kad mes turėjom problemų su skaitymu ilgą laiką, ilgai buvom neraštingi, irgi tiesa. Bet neklausykit tų, kurie suokia apie tai, kokie mes esam kaimai, baudžiauninkai ir nevykėliai. Arbaaa, kad esam maža agrarinė tautelė. Neklausykit. Neleiskit šikt sau ant galvos. Nes čia nu taip tiesiog leisit sovietinės propogandos kūrėjams pašypsot į ūsą. O lietuviškas charakteris yra per daug badass, kad leistų priešui šypsot į ūsą. Tad negalvokit taip apie save. Svieskit į tuos padarus, kurie šitaip piktžodžiauja, kokią atliekamą, savo negrįžtamai sulūžusią planšetę, kurios jie greičiausiai bijo labiau nei šėtonas kryžiaus, nesgi technologijos nesveika.

Netikit, kad mes kūl & badass & osom?

Palaukit, pamėginsiu įrodyti. Taip profaniškai, bet kiek ir kaip galėsiu. Pasistengsiu ir šaltinius numest, kad patikėtumėt. Ir pasistengsiu vengt visokių tradicinių faktų apie Lietuvą. Kai kuriuos turbūt esat girdėję. Bet pasistengiau sudėti kuo daugiau, ko greičiausiai nesat girdėję. Vengiau ir tokių, kur vienas aktorius turi lietuviško kraujo (dažniausiai litvakiško iš tikro) arbaa vieno iš „Šuns širdies” veikėjų teismas vyko Vilniuje (neprisimenu tiksliai veikėjo, bet tikrai kažkurio teismas vyko Vilniuje. seniai skaičiau. anyways, kažkodėl man nepasirodė tai kaip kažkas ypatingesnio.)

Here we go, folks:

1. Tarpukariu Lietuva buvo viena vienintelių Europos valstybių, kuri draudė ne tik komunistų partiją, bet ir nacionalsocialistų. Gal net vienintelė. Not sure. Kaip suprantu, tai buvo susiję su noru nusaugoti Klaipėdos kraštą. Bet still – mes įžvelgėm, ko dauguma neįžvelgė tada. Supratom, kad tai du lygūs viens kitam blogiai. Ir nelindom į subinę nei vienam iš žymiųjų ūsiukų.
2. XVI a. apie tai, kokios lietuvaitės buvo badass sklandė posakiai ir legendos. Lietuvės našlės buvo kaip reikiant našlės – sugebėdavo prasukt neblogą versliuką iš velionio vyro dvarų. Žinoma, pagal to laiko papročius dvejus metus anos atgedėdavo. Bet vyro mirčiai neleisdavo būt savo stabdžiu. Beje, buvo visiškai nedavatkiškos, priešingai nei lenkės – apie lietuves sklandė net kažkoks toks posakis, kaip jos net Jupiterio neklausytų, jei jau rimtai užsinorėtų patenkinti geidulius. Ir šiaip raganėlės tokios. Radvilaitės kilmė lenkams nepatiko ir dėl to (šiaip ji ir pati buvo lengvoko būdo panikė, o ir ponas Ž. A. buvo šūdžius kaip reikalas asmeniniame gyvenime, bet šįkart ne apie tai).
3. Lenkų bajorų tarpe buvo madinga būti lietuviškos kilmės. ĮSPĖJIMAS: Jeigu jūs šitoj vietoj pagalvojot, kad čia „lOOOOOOOOLL NET LENKAM GĖDA BŪT LENKAIS dDdDDD” tai jūs idiotas ir pamirškit, kad mane pažįstat. Aš rimtai. Ok, o dabar dar rimčiau. Ne vienas mano mylimas poetas Adam Mickiewicz Lietuvą labai mylėjo. Tarp tokių lenkų buvo ir Tadeusz Kosciuszko, kurio būta lenkų bajoro. Bet jis save neretai pavadindavo lietuviu. Savo testamente jis rašė: 1806.VI.28 d. „Know all men that I Thado Kosciusko, formerly an officer of the United States of America… am a native of Lithuania”
4. Lietuva suteikė moterims balsavimo teisę pirmiau negu UK. Vo tau ir ateina tendencijos iš užusienio. Mes šituo klausimu aplenkėm britus. Tiesa, Elžbieta II, kai jai pasakė šitą faktą truputį susiraukė iš nepritarimo: britai buvo suteikę moterims balsavimo teisę su visokiomis išlygomis anksčiau nei lietuviai. Bet su išlygomis. Meanwhile lietuviai savo damom nusprendė visiškai pasikliauti jau sudarinėdami pirmąją konstituciją. Which means – badass.
5. Spėkit, kas, sąjungoje su lenkais, sudarė antrąją konstituciją pasaulyje ir pirmąją Europoje 😉 😉 Kai frenchmanai kūrė savo konstituciją, viena akimi jie pasižiūrėdavo ir į mūsiškę.
6. Spėkit, kas masiškai tiekė kokainą bolševikams. Kai man pasakė vienas gan autoritetingas žmogus šitai, aš nepatikėjau. Nu žinot kaip ten su tais mitais mūsuose atsitinka dalykų. Tai galvojau ir čia prisiklausė mitų. Bet tada ir per tv laidą šitą pamačiau. Ir supratau, kad dis shit’s about to be real. Koksą kontrabandiniu būdu tiekė su užsienio reikalų ministro žinia. Aišku, galop prisitiekėm ir narkatos atėjo pasiimti mūsų. Bet still. Sounds cool.
7. Viena Jekaterinos II mirties versijų. Esti įvairių versijų, kaip ši gudri vokietaitė, valdžiusi Rusiją tvirta ranka, nusimiro. Viena yra ta, kad ją išnešė išsekusią iš haremo ir ji numiro lovoje. Bet yra ir kita versija, kad ją sutraukė šikančią ant tualeto. O kaip unitazą moteriškė buvo pasidariusi ATR karaliaus sostą. Taip tau ir reikia, boba, jeigu tai tiesa. One does not mess with a Lithuanian/Polish throne chair.
8. Renesanso laikais mes buvom humanistai tokie visai. LDK baudžiakas, priešingai nei Lenkijos, teigė, jog jeigu nužudai benkartą (vaiką be tėvo), tu esi lygiai toks pats šūdžius kaip ir tas, kuris nukillino bet kokį kitą žmogų. Meanwhile Lenkijoje benkartas buvo laikomas žemiau už žmogų. Ir už jo nužudymą buvo skiriama mažesnė bausmė, o kartais ir išteisindavo. Nes benkartas jiems nebuvo žmogus. Lietuviai, remiantis jų baudžiaku, galvojo kitaip. Garbė humanizmui!
9. MES pradėjom SSRS žlugimo fiestą. Šiaip apie sąjūdžius ir dalykus susigalvojo pirmiau estai nei lietuviai. Bet lietuviai labai užsivedė. Ir pirmi pasakė blogio imperijai atia. Ir tada buvo let the big fall of an empire begin. O mum dar aiškina, kad mes maži ir nereikšmingi. Svarbu ne ūgis, o smūgis, kaip ten liaudyje užsimenama.
10. 1991-01-08 ir liaudies dainos. Kai dalyvavome V16 eisenoje, draugė pasakė, kad jai iš visų valstybinių dienų labiausiai patinka sausio 13 d.. Ir aš ją puikiai supratau. Man ši diena visada atrodė kažkas galinga mano sąmonei ir pasąmonei. Kai pradėjau bręsti, pradėjau suvokti ir tai, kad ši diena turėjo įžangą nuo maždaug Kalėdų. Ir būtent sausio 8-oji man buvo kažkas tokio badass: kai Kazimiera Prunskienė pakėlė kainas ar kažką tokio, į Seimo aikštę priplūdo daugybė rusakalbių, protestuojančių prieš naująją vyriausybę. Žinot kaip lietuviai juos išganė apart į juos purškiamo vandens tuokart? Pradėjo burtis ir užtraukė liaudies dainas. Ir taip dainuodami liaudies dainas pamažėl rusakalbius išgrūdo iš aikštės von. Jų kaupėsi, kaupėsi, ir protestuojantiems rusakalbiam beliko trauktis. Nežinau, man kai pasakodavo apie sausio įvykius, šitas labiausiai įstrigdavo. Tpsme tos mūsų liaudies dainos, pasirodo, turi kažkokią tinkamą funkciją. Ir tos ultrasopranai bobutės (nors tada tai turbūt nebuvo vien ultrasopranų bobučių reikalas tikriausiai) irgi. Mūsų tautoje visi turi savo f–ciją. Amazing.
11. Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis buvo ekonomiškai stipriausios Sovietų Sąjungoj. Jep. Mums nebuvo ten ką veikti ir tokia sąjunga neskatino mūsų temptis. Dėl to ir išėjom.

Tai tiek šįkart.

Žadėjau pateikt šaltinius. Va jie. Kai kurie, nepapykit, gan apytikriai. Beje, kai kuriuos faktus, deja, paliksiu našlaičiais, be rašytinių, rimtų šaltinių. Nes tiesiog nebeprisimenu iš kur atplaukė tie faktai. Bet čia ne mokslinis darbas, gal nepapyksit:

• „Istorijos detektyvai”. – LRT laida. Iš pradžių buvo ganėtinai š, bet kuo toliau, tuo įdomesnių reportažų jie susuka. Pažiūrėkit, kam įdomu. Žiauuuuriai įdomu ir įkvepia domėtis Lietuvos istorija. Bent mane.
• prof. dr. V. Sruogienės „Lietuvos istorija”. Lyg ir ne pseudoistorikė jin kaip kokia Rosales. I really hope so.
• Kuchovičiaus „Barbora Radvilaitė” (gera knyga, tikrai rekomenduoju paskaityt)
• „Ateities lyderiai”. Kažkada per LRT buvo tokia laida, intelektualinis žaidimas. Vienintelis, kuris man tikrai patiko. Ten išgirdau tą Jekaterinos II mirties versiją (vėliau kadantieškam filme pamačiau kitokią ir supratau, kad čia ne neginčytinas faktas, o versija).
• Apie moterų balsavimo teisę pasakojo Česka Juršėnkė per vieną V16 renginį, kurį man teko stebėti ir aprašyti 🙂

Viskas. Tikiuos, nepasirodė kaip „o žinojot, kad elektros lempūtią rūsas yšrado”.

Vieno iš savo grįžinėjimų į Lietuvą per Lenkiją turbūt niekada nepamiršiu. Net jeigu alzhaimeris manin pasikėsins (fiu fiu fiu). Nepamiršiu jo dėl to, jog tada man buvo apsireiškęs tiesiog žvėriškas homesickness, nors Lietuvoje nebuvau tik beveik mėnesį. Man buvo kažkur apie 10 metų. Iki Wilno buvo likę daugmaž 600 km. Palyginus su kitais atstumais, kuriuos mes buvome suvažinėję, jis nebuvo viens iš didžiausių, tačiau vis dėlto jo būta nemažo. Tuokart tėvai siūlė man numigti, bet aš buvau užsispyrusi neužmigti tol, kol nekirsim Lietuvos sienos. Vėliau aš pasidaviau miegui (man būdinga išpildyti tik gal 1/5 savo pasiryžimų ir pasižadėjimų, todėl bent kol kas patariu geriau nenorėti manęs politikės). Bet aš labaaai buvau pasiilgus Lietuvos, prisimenu. Žmonių taip nepasiilgstu. Prabudau išgirdusi pasieniečio Labas rytas, Jūsų pasai. Norėjau tą pasienietį apkabinti, nes pagaliau po šitiekos laiko kažkas kažką pasakė mano gimtąja kalba – lietuviškai. Net tie besiganančių karvių vaizdai tada buvo pats geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti mano gyvenime, nors prieš tai buvo visiškai neįdomu ir net erzindavo, kad smirda, ir reik langą užsidaryt (dayum you, cows).

Čia ką tik jums papasakojau savo romantiškiausią patriotizmo apraišką. Bet aš ir šiaip labai patriotiška mergaitė, nors savo patriotų fanatikų giminėje dažnai ir rodausi kaip kokia brutali kosmopolitė.

Mano mylimiausia šventė visados buvo (ir tebėra) V16. Ne Kalėdos, ne mano gimtadienis, ne Velykos, o V16. Šventa šventė (sviestas sviestuotas) man čia. Kai buvau maža, nuoširdžiai nesupratau, kad yra žmonių, kuriem V16 yra ne toks svarbus dalykas kaip man. Todėl drąsiai sveikindavau visus iš eilės.

Kai kurie atsakydavo.

Kai kurie atsakydavo atmestinai (maždaug atsakysiu, gal nebelįs)

O galbūt šeštoje klasėje supratau, kad yra žmonių, kuriem V16 išvis nėra šventė.

Tada man viena klasiokė pasakė, kad valentynkė jai daug rimtesnė šventė, nes turi kažkokią prasmę. O va V16 neturi. Nes nūū gi valentynkė tai če už miailią. O V16 už valstibią, kūry skreudže pensinykus. O man V16 buvo brangiau už Kalėdas ir pačios gimtadienį. Kalėdos kažkaip niekad manęs labai neveikė, nors ir patikdavo gauti dovanų, o ir tas keistas smalsumas, kodėl Kalėdų senelis visada ateina būtinai tada, kai tik aš išeinu iš kambario, kur yra eglutė, man buvo smagus. Gimtadienis šiaip visai fainas dalykas. Torčiukai yra jėga. Bet ne, V16, kai gaudavau išgerti arbatos iš puodelio su Vytauto Didžiojo portretu, iš kurio gėrė ir mano prosenelis, man buvo kažkas žymiai stipresnio ir magiškesnio. Ir dar Landsbergis iš balkono sako kalbą. Man tai primindavo Joną Paulių II, kai jis sveikindavo iš balkonėlio visus krikščionis su Velykom/Kalėdom (dėl to fakin jo lietuviško linksmų šventų Kalėdų/Velykų aš ryte keldavaus, kas man, kaip peledžikei, iš tikrųjų daug reiškė).

Ždž.

V16 man buvo/yra kažkas.

Bet vat kaip tada pokalbio metu su ta klasioke išsiaiškinau, ji šito nešventė. Jai buvo nusišikt.

Nusišikt.

Ir ji nešventė V16.

Ir dar pasakė, kad V14 yra prasmingiau.

Deja, negalėjau šito atleisti (jep, seems like I’m another fanatic in the family of fanatics *the Godfather main theme intensifies*).

Dabar ir daugelis jūsų turbūt tokio jos pasisakymo nesuprastų, nes švęsti valstybines šventes pasidarė beveik trendas, kuris patriotizmo virusu visus guldo it gripas ruošiasi šią savaitę (prognozuojamas pikas, jei neskaitėt žinių) išguldyt. Nors vis dar susiduriu su žmonėm, kurie nesupranta, kodėl čia nedarbo diena, šventė ir t.t.. Arba kuriem išvis neįdomu. Šitaip jie pasakydami visad suduoda man skuduru per veidą (neišsigąskit, čia perkeltinė reikšmė, jei ką), bet dažniausiai dėl to aš jiems nieko nesakau. Tik pasakau, kad man tai didelė šventė. Nes unlike kai buvau kokia dvylikametė, aš jau moku suprast, kad ne visiems baisiai rūpi, kas man baisiai rūpi. Dėl to stengiuos nepykt ir nekreipt dėmesio. Bet ždž, tokių vis dar atsiranda. Tik jų labai apmažėję.

Matot: things have changed.

Man beprotiškai gera, kai ateinu į mokyklą, matau, kaip prie įėjimo rūbinėn stovi ketveriukė žmonių, dalijančių visiems neužmirštuoles, idant paminėtume tuos, kurie žuvo sausio 13-ąją, arba mokytojai visuotinai kviečia į V16 eiseną ir gimnazistai dar pasidomi, ar tai nesusiję su kokia Lietuvos partija, su kurios nuostatomis kertasi pačių jų vertybės – čia yra naujai atsiradę dalykai, kurie man glosto širdį.

Apskritai, anksčiau patriotinės šventės mokykloje, kiek prisimenu, būdavo gana statiškos. S13 visados būdavo ryškiausiai paminima: mokytojų pasakojimai žvakučių šviesoje, dainos apie tėvynę, renginys aktų salėje. K11, V16 daugumai būdavo tik kad neit į mokyklą. Mokiniams jos rūpėjo maždaug tiek, kiek Brėžnevo laidotuvės tarybiniais laikais. Tik. Kad. Neit. Į. Katorgą. Tam irgi būdavo renginių, tačiau ir šie man neįstrigo, mat buvo kažkokie beformiai; bile atsėdėt juos, kaip kokį tarybinių laikų reginį, kur kolektyvas pasmerkdavo mokinį, kurį šalina iš mokyklos . Žodžiu, būdavo statiška, be formos ir be jokios gyvos dvasios. Formalumas ant formalumo.

Dabar visa tai tampa trendu. Su eisenom, atributikom.

And it’s the coolest thing we’ve had during this independence.

Pernai, kai Getės institute atsiiminėjau savo diplomą už vokiečių kalbos olimpiadoje pasiektą III vietą (that is the slickest way to boast everrr), Getės instituto vadovas labai daug ir labai nuoširdžiai susižavėjęs kalbėjo apie tą K11 eiseną, kurią jis matė. Kaip jis sakė, jam buvo nepaprastai gražu matyti, kaip jauna demokratija entuziastingai švenčia savo nepriklausomybę. Sakė, kad vokiečiai taip nesugebėtų už savo šalį džiaugtis, kaip moka lietuviai. Ir man, lietuvei, tai buvo pats gražiausias komplimentas mano tautai, kokį esu girdėjusi.

Tada man dar atsitiko ir kažkoks nušvitimas. Ne religinis, bet kažkas tokio, dėl ko galėčiau surikti eureka: aš pagalvojau apie tai, kad Lietuvoje labai daug laisvadienių.

Dar prisiminiau, kai vienuolktokai ruošę paskutinio skambučio šventę dvyliktokams, ir vokietaitė man pasakė, kad jau vokiečiai tai taip nešvenčia mokyklos baigimo. Susirenka klasėse ir pamini. Čia yra lietuvių dalykai šitaip švęsti.

Lietuvių. dalykai. šitaip. švęsti.

Tai reiškia, kad…

Mes mokam švęsti! Ir tik dabar tai pradedam suprasti.

Ir čia yra dar nuostabesnis dalykas, kad mes tik pradedam suprasti, kad mokam švęsti. Ir ne tik tai mes tik pradedam suprasti. Pagaunat mintį – mes statom veik naują valstybę, kuri visad turėjo pretenzijų būti osom, ir dėl to mum vis kas užpavydėdavo ir nuknisdavo mūsų nepriklausomybę. O dabar mus būsią sunku sustabdyti – mes susirandam vis daugiau draugų pasaulyje. Esam pasaulinių organizacijų aktyvi narė. Mes turim greičiausią intiką pasaulyje (kalbėtis skype su Vokietija yra košmaras, nes vokiškas internetas nepatempia mūsiškio greičio), geriausius lazerius pasaulyje. Mes jeigu ne lenkiam lyderiaujančiuosius savo technologijomis, tai sparčiai vejamės. Mūsų vardas tampa vis žinomesnis ir svaresnis. Mentalitete mes dar turim užsilikusių sovietinio žmogaus bruožų, bet jų mąžta tokiais dramatiškais tempais, kad kartais mes tuos sovietinio žmogaus bruožus pradedam maišyti su šiaip elementariom zyzlų savybėm, pamiršdami, kad zyzlų yra visur. Savižudybės? Alkoholizmas? Jep, tai yra milžiniškos bėdos. Jas dar turime išspręsti, bet, matyt, dar per mažai laiko esame laisvi, kad iš savo mentaliteto išgrūstume šitas bėdas ir, kad kažkas labai galvotas, konstruktyviai šiose sferose mąstantis, charizmatiškas, veiklus ateitų politikon ir pateiktų labai gerai apgalvotą planą, kaip mažinti šito kiekius. Kol kas, man rods, mes visi have no idea ką su visu šituo daryt. Bet aš tikiu, kad prie šių problemų išsprendimo dar pribręsim. Ir jūs tikėkit. Tikėjimas pagimdo gerų idėjų, y’know.

Dargi esam maža valstybė.

Aš bet kurią akimirką savo turbogreitu internetu galiu susisiekti su populiariu asmenim Lietuvoj. Ir nemaža tikimybė, kad jis a) man atrašys b) mane užbanins (šitas gal bšk auč, bet iš kitos pusės – kaip attention whore aš ir tuom pasitenkinčiau). Bet yra 70%, kad aš gausiu feedback’ą. Nes jo el. pašto/feisbūko neflūdina visokie ISIS, nepatenkintų afroamerikiečių bendruomenė, nesveiki fanai tokiais kiekiais kaip kokios didžiosios valstybės politiko/įžymybės. Mūsų apskritai per mažai, kad masiškai užflūdintume vienam žmogui. Ir tai yra gerai: mums lengviau tarp savęs bendrauti.

Ir kadangi Lietuva dar tik savo kūrimosi pradžioje, aš galiu prisidėti prie tradicijų kūrimo. Visuomenės nuostatų kūrimo. Tautinio identiteto, įvaizdžio pasaulyje ir dar daug daug visko kūrimo. Ir man tai nebus sunku, nes esu jauna pilietė jaunos valstybės, kuri neturi tokio tvirto įvaizdžio, kurį būtų labai sudėtinga mikliai pakeisti kitokiu. Viskas labai paprasta, nes viskas dar labai šviežia. Reikia tik norėti ir nenuvertinti savo indėlio.

Ir kai pagalvoji…

How cool is that!

Po šimts, dievinu šitą šalį vis dėlto.

Ir jus visus irgi (kai kuriuos gal kiek savotiškai).

O dabar einu valgyt saldainių ir atsigert arbatytės iš minėtojo Vytauto Didžiojo puodelio.

Pažadėkit, kad jūs irgi paveiksit kažką šventiško!

Gražios V16 jums, broliai ir seserys.

 

 

Turbūt visi esat patyrę tą jausmą, kai tau nereik, kad žmogus nešiotųsi su savimi IQ testo rezultatus patvirtinantį lapą, jog tu PAJAUSTUM, kurioje IQ skalės dalyje jo protelis randasi. Užtenka tiesiog su tuo žmogum pabendraut, ir tu pajauti, ar jis išskirtinai protingas, ar protingas, ar vidutiniokas, bet tarp protingesnių, ar vidutioniokas, bet tarp durnesių, ar durnas, ar visgi išskirtinai durnas. Viskas pasijaučia pabendravus. Viskas. Ir pasijaučia dėl to, kad visi su amžium pridedam savo smegenų sistemoj po kažkokią komandą savo biologiškai natūraliems kompams – if kažką sako, tas ir tas tada. Juk turit tokią? Gi turit. Aš žinau, aš tikiu, kad turit.

Na, o jeigu neturit, tai jūs esat tarp išskirtinai durnų žmonių, kuriem vienintelis kriterijus kitame yra „kad turėtų bent pradinį padorumą”, kaip patarinėja Mergaitė Mašenka. Siūlau susirūpinti savo intelekto puoselėjimu tada. Nes tokiu atveju, deja, ne tik jūsų išorė baisi. Vidus dar baisesnis (bet neišsigąskit, tai kažkiek pakeičiama, jei įdėsit darbo).

Taigi, kaip jau apsireiškė, aš irgi turiu tokią žmonių vertinimo sistemą.

If likes Mergaitė Mašenka, tai durnas.

Bet kad man jau 19, tai čia jau nebevienintelis kriterijus. Yra daug dar jų. Manyje daug nustatymų (nustatymų, ne nusistatymų). Kartais dėl to perkaista mano kompas. Bet kadangi genda mylimiausi dalykai, tai kažkaip labai dėl to nepergyvenu. Sugedo = puoselėju savo protą.

Tai va, dabar mielai pasidalinsiu vienu iš kriterijų. Man labai gaila, bet net ir tarp visai fainų žmonių man jis išpuola.

Būna, bendrauju su žmogum, man su juo labai faina, viskas ok, kol mes dasibendraujam iki tos vietos, kai pradedam dalintis savo įsitikinimais ir subtiliais kasdienybės pastebėjimais. Ir vat tada ateina didžiojo teismo laikas, kai šunys, jau pakankamai apsiuostę, nusprendžia, ar jiems poruotis, ar suėst viens kitą. Ir jeigu man tas fainas žmogus pareiškia bet lietuviai tai visada susiraukę, tai aš tada jį suėdu ir sėdu kalėjiman už kanibalizmą.

Ir aš nesu tokia nedraugiška mergaitė, kad nenorėčiau paaiškinti, kas čia blogo tokiame pasisakyme. Kodėl aš taip nurašau žmogų iškart. Aš pasiaiškinsiu su mielu noru. Dėl to blogą atidariau: man patinka aiškinti.

Tiesiog, matot, yra toks dalykas.

Vaikystėje aš nemažai keliavau po Europą. Iškeliaudavau iš Lietuvos ilgesniam laiko tarpui, apsistodavau kelioms dienoms, kartais savaitėms, todėl nemažai sąlyčių su tų šalių žmonėmis apturėdavau. Ankstyvojoje paauglystėje aš kybodavau visokiuose internetiniuose forumuose ir pan., ir kadangi visados buvau net šiek tiek per daug draugiškas žmogus, tai chatindavau ir su kitų šalių savo bendraamžių liaudim. Dabar aš mėgstu skaitinėt komentarus po „The Telegraph”, „Zeit” puslapiais ‘n shit.

Ždž, aš mėgstu stebėt žmones, todėl pastebėdavau ir pastebiu ir turbūt pastebėsiu dalykų.

Pvz. kai vaikystėje daug keliavau, man pasirodė, kad italai siaubingi zyzlos, kuriems jeigu vos kas nepaeina, jie tuoj susiraukia kaip subinės. O suomiai kaip tik labai paslaugūs ir draugiški. Austrai ir čekai labai isterikuoja keliuose, ir austrai labiau nei vokiečiai vertina mažą mergaitę, kuri jiems pasako „iki” jų gimtąja kalba. Žodžiu, matydavau, kad ir tie „anapus Lietuvos sienos” būna žiauriai pikti, ir nemalonūs, ir visokie kitokie. Kultūros kažkokiom savybėm apjungia žmones, bet tai neturi nieko bendra su nuotaikom, būsenom ir pan.

Ankstyvojoje paauglystėje, kai kybodavau forumuose, matydavau, kad ne tik lietuviai mažvaikiai susikuria heitinančias anketas prieš žmogų, kad ir bendraamžiai vokiečiai taip daro. Supratau, kad ankstyvoji paauglystė yra gan šūdinas žmogaus gyvenimo tarpsnis: per daug heito. Mėgstu heitint, bet ten jau per daug jo. Emo amžius toks.

Dabar matau, kad ir kai kurie britai galvoja, kad jie gyvena šūdinoj valstybėj, iš kurios verta bėgt, vokiečiai irgi savimi būna nusivylę, rusai irgi stumia ant savo šalies, nors nieko nenori keist, nes tingi, o dar jų šalies vatnikai aiškina, kaip Putiną gerbt ir mylėt reik, negalima nieko keist, нетнетнет. Ždž, ir ten gyvena nevykėlių.

Ir štai man, šitokiam kutlūriškai apsišvietusiam žmogui, staiga švysteli frazę visi lietuviai visada susiraukę. Aš tada susiraukiu, kad įrodyčiau, kad esu lietuvė. Ir man dar prideda: visi lietuviai visada nori kitam blogo. Ir tada aš linkiu jiems blogo, kad jie prasmegtų skradžiai žemėn, kad tėvynės nemyli. Kaip sakė mano mylimas poetas pan Adam Mickiewicz: Tėvyne Lietuva, mielesne už sveikatą,/ Kaip reik tave branginti, vien tik tas supranta,/ kuris jau tave prarado.

Ir ne tik dėl to aš jiems blogo linkiu.

Ir net ne tik dėl to, kad mano smegenų kompiuteris vos susidūrus su jais meta įspėjimus, jog kažkoks virusas kompan įsimest kesinas. Nein, ne dėl to.

Tiesiog tokie žmonės yra runkeliai, apgailėtini runkeliai, kurie kaip mano vaikystėje augintas triušiukas nesugeba patys apsikuopt savo narvo. Jie prisišika, ir jiems reik, kad kažkas už juos viską išvalytų. Ir nesvarbu, kur tą narvą tu perkelsi – į lauką, į kitą kambarį. Same shit. Jie prisišika ir tada patys dreba nuo savo smarvės.

Same story here, folks.

Jeigu jie neišvaro užsienin, tai bamba čia. Išvaro užsienin, tada pasidaro blogi norvegai, nes pas juos kraujomaiša ir jie lietuvių auksiniais genais (tai jau mes geri pasidarom tada) savo šeimas pildo, grobdami mūs vaikus. Išvaro į Didžiąją Britaniją lietuvės gražesnės, britės baisios, britai negražūs šiaip žmonės. Jie ant visų šika. Kur bebūtų. Pasaulis jiems yra jų nervas, kurį reikia kuopti kažkam kitam.
Ir jie visi tyliai tyliai pasvajoja, kad galėtų būt kažkieno triušiukai, pasvajoja, kaip tada gyventų jiems nupirktame narvelyje, kur gautų paėst, pagert iš gertuvėlės ir kažkas jų šūdus išvalytų. Nes patys nieko gyvenime susitvarkyt nesugeba.

Bet kadangi second conditional vartojamas, kai yra kažkas neįmanomo, tai jie tiesiog varo ant tautos, su kuria daugiausiai sąlyčio turi.
Ir kas mane visiškai nukillina, tai jie bamba absoliučiai belenką. Absoliučiai. Net neatsirinkę informacijos kokios, kur tu dar galėtum padiskutuot, arba linktelt galvą, arba trūktelti pečiais ir pasakyt: true, true. Ne, su jais net to nereikia. Jie kalba belenką. Jiem belenkas gali belenką pakalbėt: kaimynė šizofrenikė, bobutė su pažengusia senatvine demensija, durnas eilinis bedarbis iš Ispanijos/Graikijos/Italijos (šitas išvis zjbs jeigu kažką pasako, blem, gi USENETIS, usenečiai anot tokių viską žino apie Lietuvą geriau nei lietuviai, unless jie gyvena užsienyje, tada lietuviai jiem mielesni). Belenkas. Ir jie tai priima už gryną pinigą. Ir labai džiaugiasi, kad kažkas pasakė, nes dievaži, mano triušis irgi protestavęs būtų, jei būtume palaikę jo narvą neiškuoptą. Ir tu jiem numeti statistikos: jie tada arba negirdi, arba pasako, kad su tavim šita tema nekalbės (suprask: aš durnius ir nesiruošiu taisytis).

Aš nesakau, kad kritikuoti mūsuose esančių dalykų nereikia. Reikia. Bet reik ir iš savo kiemo išvažiuot pasivažinėt, idant išvystum, kad visur žmonės turi nuotaikas, emocijas ir visur gyvena tokie nevykėliai kaip tie, kuriem usenečiai ape Letuvą gereu žyno / kaiminė sakie nuorvegai lezbėm spec vaikus grobe.

Jei ir jūs taip manot, tai simply shut up, bent jau prie manęs. Mums veikiausiai nelabai pakeliui.

O šiaip jau jaučiuos išsibambėjus, tad ačiūx, kad skaitėte.