Per praėjusius kelis mėnesius praūžę ponios Vanagaitės, muzikanto Levickio bei režisieriaus Barto įvykiai pagaliau aiškiai parodė Lietuvos Respublikos liberaliosios demokratijos veidą. Nors ne, valstybinė santvarka galbūt dar laikosi tarp keturių sienų, tačiau visuomenė rodo kai ką kita. O gal net neverta į visa tai žvelgti per ideologijas? Gal pakaks paprasčiausio realizmo? Manau, pakaks. Tikslingiau būtų žvelgti ne į valstybę, o į visuomenę, netiesiogiai paminint tam tikras jos dalis. Šią visuomenės demokratiją norėčiau labiau vadinti išplėstu apibūdinimu – Lietuvos visuomenės „marškinių plėšymosi“ demokratija. Tai visuomenė, kuriai nereikia atsakymų, tai visuomenė, kuri pasitenkina nekompetetingų asmenų nuomone kaip varančiąja tiesos galia. Toliau dėstydamas mintis, norėčiau vengti įvardinti vardais asmenis, nors, kita vertus, tai liečia visus, bent kažkiek prisidėjusius prie piliečių nuomonės kūrimo.

Susiklosčiusi aukščiau minėtų asmenų situacija primena Vokietiją ketvirto dešimtmečio viduryje. Kadaise sukarintos žmonių grupės su dalies visuomenės pritarimu daužė žydų turtą, o mes ne ką geresni – mes daužome žmones bei jų gyvenimą. Drįstu sakyti mes, nes vienaip ar kitaip esame prisidėję prie juodinimo nieko nesuprasdami. Mes visi plėšėme nuo savęs marškinius. Tačiau dalis visuomenės nuėjo toliau: jie ne tik nuo savęs viską nusiplėšė, jie spardė gulintįjį, nepripažindami jokio atsiprašymo, jokio pripažinimo klydus, jokio atgailavimo. Gaudami pritarimą, kelias savaites spardė toliau. Mes teisėme negirdėdami, bandėme suprasti nesiklausydami.

Pono Levickio pasirodymas, kuriame koncertavo kartu su Sovietų sąjungos laikais gerai žinoma prancūzų atlikėja Mireille Mathieu bei Rusijos Armijos Aleksandrovo vardo dainų ir šokių ansambliu, ačiū Deivui, nebuvo taip itin išpūstas, todėl kelias dienas buvo aptariamas facebook‘o socialinėje erdvėje ir liko užmirštas. Tačiau nepasitenkinimo banga tuo buvo ne ką menkesnė. „Kaip jis drįsta koncertuoti su tokiais asmenimis?“, „Dar vienas „vatnikas“, – dažniausi pasisakymai, lydėję įrašą. Stebėtina, kad dar neuždraudėme Martynui Levickiui apskritai groti, nes ką gali žinoti, kokį kūrinį vėliau atliks.

Po išreikštų „nuomonių“ (rašau kabutėse, nes nemanau, kad tai nuomonės, tai greičiau intelekto trūkumo padarinys) po įrašu, aš prisiminiau Oskaro Koršunovo mintį: „Man jau baisu sugrįžti į Lietuvą“. Ir išties – jam baisu sugrįžti, o man čia gyventi. Gali kalbėti, ką nori, tačiau kai ko sakyti negali – puikus liberalios visuomenės, ypač Lietuvoje, principas. Tu turi teisę būti balta varna, bet niekada nepamiršk, kad gyveni tarp juodų.

Rūta Vanagaitė

Kai ponia Vanagaitė pradėjo savo istorinę kampaniją, šmeižiančią partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą, atrodė, kad tauta išeis iš proto. Kur matyta, kad žmogus viešai kritikuoja asmenį, kovojusį už tėvynės laisvę. Ir iš dalies negaliu nesutikti su tam tikromis visuomenės nuostatomis, kad Vanagaitė iš tiesų peržengė tam tikras ribas. Jei šis ažiotažas nebūtų peržengęs Lietuvos ribų, būtų viena, tačiau kai ir užsienis apie tai kalba – čia jau kas kita. Keisčiausia, kad autorė ir toliau tęsia savo žygius po pasaulį, bet čia jau kita tema. Lietuvio mentalitete neegzistuoja supratimas, kad balta gali būti juodos atspalvis ir atvirkščiai, viskas daug paprasčiau – jei stribas, tai niekšas, jei partizanas, tai didvyris. Ir pabandyk lietuvio mentaliteto kontekste tai paneigti. Tačiau neabejoju, kad ir tarp tų pačių stribų atsirasdavo ir tokių (nors ir vienetai), kurie taikydami nušauti partizaną, tyčia nukreipdavo ginklą į šalį, nes, matyt, kai kurie stribais tapdavo ne iš pašaukimo, o dėl prievartos, patys to nenorėdami, nerizikuodami savo šeimų ramybe, kenkdami kitoms. Bet pabrėžiu – tokių buvo tik vienetai. Tačiau pabandyk lietuviui įrodyti, kad ir partizanai buvo velnių priėdę bei kartais peržengiantys savo įstatymų ribas. Jei tokių ir buvo, tai irgi vienetai, ne daugiau. Tačiau svarbiausias klausimas iškyla Vanagaitės kontekste – kurie šaltiniai patikimiausi? Į situaciją žvelgiant nešališkai, matome, kad Lietuvos archyvų šaltiniai yra priimtini ir teisingi, o šaltiniai iš Rytų, t.y. iš Rusijos, jau nelabai. Ką jau kalbėti apie KGB šaltinius. Tai yra svarbus klausimas. Kurie šaltiniai tiksliausi? Tie, kurie kalba gražiausiai, tie, kurie šmeižia ar tie, kurie arčiausiai tiesos? O lietuviui ne taip ir svarbu. Lietuviui pakanka, kad tam tikri „kompetetingi“ (rašau kabutėse, nes dėl kai kurių asmenų kompetetingumo labai abejoju (istorikų neliečiu)) pateikė savo tvirtą nuomonę tam tikru klausimu. To ir pakanka. Kam galvoti, jei už tave žmogus su diplomu pagalvos, tiek ir tereikia. Kitu atveju reikėtų pripažinti, kad Vanagaitė suklydo, galų gale, pati pripažino klydusi. Keista tai, kad su savo cirku gastroliuoja jau ne Lietuvoje, o užsienyje. Net šiek tiek išsigandau, kai dalis žmonių kreivai sureagavo į daugelio gerbiamo Tomo Venclovos pareiškimą, kad „nebūkite Putinui naudingi idiotai“. Atsirado ir tokių, kurie Venclovą ir Vanagaitę į vieną barikadų pusę nustūmė ir tik dėl to, kad T. Venclova pateikė savo nuomonę. O kur pono Gritėno įrašas apie gerb. Sadūnaitę? Tie, kurie pritarė, daug ir nesikarščiavo, kad įrodytų pritarimą, tačiau tie, kurie mąstė kitaip, net pabandė P. Gritėną pažeminti ir sulyginti su žemėmis, taip parodydami savo nuomonės teisumą, persmelktą ne argumentų, o pykčio.

Tačiau svarbiausia, ką kiekvienas žmogus sau turėtų pripažinti, kad galutinės tiesos nepasieksime, galime tik priartėti prie jos, bet, Lietuvos visuomenės atveju, mes artėjam prie jos gniūždydami kitus, pešdamiesi, o ne diskutuodami. Lietuviui apskritai reikėtų neleisti diskutuoti, nes retas kuris pripažįsta kito nuomonę ir ją supratęs, pateikia savo požiūrį. Todėl šiuo atveju nebloga idėja Lietuvai būtų – išmokyti visuomenę patylėti ir apsvarstyti kito asmens nuomonę, suprasti, diskutuoti, nes juk tai ir yra visų išbučiuota demokratija. Kol kas mes teturime „marškinius besiplėšančią“ demokratiją, kurioje nusikaltę spardomi gulintys, kol nustoja kalbėti.

Martynas Levickis

Kaip ir anksčiau minėjau, dalis visuomenės vėl susivienijo vardan Lietuvos ir bandė nuteisti akardeonistą. Už ką? Ogi už tai, kad ne su Lietuvos visuomenei priimtinais asmenimis atliko kelis kūrinius. Reikėjo taip apdrėbti pykčiu poną Levickį? Be abejo. Kaip gi mes kitaip realizuosim savo tautinį identitetą ir priešiškumą Rusijai bei buvusiai Sovietų Sąjungai? Mes tai realizuosim aiškindami individualiam asmeniui kaip gyventi. O kodėl gi ne? Jis juk Lietuvos pilietis, todėl turi nemėgti ir bijoti tokių pačių baubų, kurių nemėgstame ir bijome mes, gulėdami ant sofų po darbo. Čia kaip tvarte – visi žolėdžiai bijo plėšrūnų, tačiau atsiradus tokiam gyvūnui, kuris nebijo, pradedame svarstyti, ar jis toks pats žolėdis kaip ir mes, ar plėšrūnas kaip jie? Neiškome vidurinio atsakymo, pasitenkiname kraštutinumais. Ačiū sveikam protui, nes šį kartą marškiniai dar nebuvo tokie susidėvėję, todėl nusiplėšti jų nepavyko. Bet vėliau pavyks, nes laikui bėgant bei daugeliui žmonių, netgi ir gerai žinomiems dargi intelektualiems kvailėjant, nebeliks nei racionalumo, o kartu ir skirties tarp realybės ir išsigalvojimų.

Šarūnas Bartas

Štai čia pati įdomiausia istorija. Prieš nepilną mėnesį režisieriui buvo pateikti kaltinimai priekabiavimu prie moterų. Ir nedrįstu ginti Barto, atstovaudamas vyrų lyčiai bei suprasdamas, kokie stuobriai jie kartais gali būti. Kita vertus, vieni susilaiko nekišdami rankų, kur nereikia, kiti – ne. Bet nepaisant vyrų psichologijos, kas išėjo? Mes eilinį kartą, o taip pat ir valdžia, bandėme peršokti griovį nepasakę „op“ – nežinodami tiesos, nuteisdami be teismo. O kam, galų gale, tos valdžios institucijos (teismas), jei kiemas žino geriau? Ką mes žinome, tai tik tiek, kad režisieriui buvo pateikti kaltinimai priekabiavimu ir tai, jog jis visa tai neigia. Informacijos nedaug, o kuo mes užsiimame? Teismu, bandydami pašiepti ir nukentėjusias merginas, ir patį Bartą. Negana to, be jokio nuosprendžio iš režisieriaus buvo atimtos darbo patalpos. Kodėl? Nes valdžia ir visuomenė žino, kas nutiko, tik kartais atrodo, kad pats Bartas ne itin tiksliai gaudosi ir nesupranta, už ką teisiamas. Bet nereikėtų taip juodinti visos visuomenės, kaip kvailos bandos, nes atsiranda ir tokių, kurie verčiau sulauks teisėtų įrodymų, kurie bus pateikti ištyrus bylą. Bet tokių mažuma.

Tai ką gi galiausiai mes matome? Negalima būtų nepaminėti, kad Lietuvos visuomenė yra unikali, demokratijos samprata išties peržengia visas proto ribas ir ne dėl teisybės, o dėl nesuvaldomo buko pykčio, besivadovaujant ne realiais faktais, o nuomonėmis, numestomis mums po kojomis iš aukščiau mūsų pačių autoritetų. Tai yra marškinius besiplėšančių žmonių visuma, kuri sugeba mušti ir gulintį, tai visuomenės dalis, kuri kala prie kryžius tuos, kurie, atrodo, dar net nėra iškėlę kojos iš lovų, tai žmonių grupė, kuri neliečia ir nekalba apie tuos, kurie užsiiminėja valstybiniu mastu vertinamais nusikaltimais, o galiausiai tai visuomenė, kuri kala prie kryžiaus negirdėdama, nematydama ir nejausdama, skaudžiausia – nesuprasdama, o absurdiškiausia, kad niekada taip ir nesužinosianti tikros tiesos. Palikite visa tai teisėsaugai (Barto atvejis) ir jei esate tikintys, atiduokite tai Dievo teismui, nes jis, manau, už jus geriau žino, kaip viskas buvo, kaip viskas yra ir kur ten šuo pakastas.

Skaitykite lėtai, ramiu balsu, abejodami.

Meilės samprata, kančia, skausmas ir abuojumas, liftas, utilitarizmas, šypsenos, troškimas, laimės žiburys, „smagus up ir down“, romantizmas, melas, viltis, Dievas mirė, krikščionybė, kalinys, Liebestraum, Londonas, Berlynas, Paryžius, laisvės samprata, paslėpti turtai už daugybės mylių, komunizmas, kelionės, laisvės siekis, laimė, neviltis, moralė, rojus, 21 amžius, rytojus, šiandien, grandinės aplink kojas, rankos, poryt, vakar, dabar, po to, su gimtadieniu, gyvūnai, mirtis, graži skrybėlė, aguonų laukas, natiurmortas, saulė lietuje, Šleikštulys…

Kiek daug įvairių žodžių, išsireiškimų, daiktavardžių, daiktų. Viskas pasistiebė iki pat debesų. Daiktavardžiai pačiame jėgų žydėjime, būdvardžiai lyg kulkos, epitetai – gardus patiekalas. Viskas įgavo tokią prasme… absoliučią prasmę. Utilitarizmas teigia, kad visi yra savanaudžiai, Romantizmas – jausmai aukščiau visko, Viduramžiai – purvas ir Dievas, o žmogus tyli.

Nyčė šaipydamasis iš visų kaltino, jog viską sugadinome, moralė lygų niekam, Miliui visi egoistai, Šopenhaueris nupasakojo, jog vienintelė laisvė egzistuoja vienatvėje ir mirtyje. Mirtis, laisvė, kaltė, vienatvė, moralė, nauda. Kiek daug daiktavardžių, apibūdinančių…. gyvenimą? Bet… o kur dingo ŽMOGUS…?

KUR DINGO ŽMOGUS?

Nyčė suklydo, teigdamas, jog Dievas mirė, jog nieko nėra svarbaus ir dorybingo. Moralės nebėra ? Ji visada buvo ir bus. Jūs sunaikinote žmogų… Jūs jį pavertėte beveidžiu, pilku padaru, bala ant pjedestalo. Filosofai niekada per visą žemės gyvavimo laikotarpį nekalbėjo apie žmogų, jie temokėjote kalbėti tik apie to padaro galimybes, jausmus bei būdingus bruožus, o kur dingo pats žmogus? Kodėl jūs jį pražudėte ? Filosofai, narpliodami pasaulio galvosūkius, paliko žmogų vienišą kamputyje. Jie kalbėjo apie jo valią, laimę, laisvę, poreikius, troškimus, apie jo prigimtį, instinktus, bet ne apie jį. Jam nieko negirdint, jis laukė, kol dar kartą bus nuspręsta, koks „žmogus“ iš tikrųjų yra, turėjo susigūžęs laukti to, kol bent kuris filosofas paminės jo vardą, galbūt, tai, kas jis iš tikrųjų yra. Bet jie paliko žmogų vieną ir leido jam numirti.

Kodėl mes nekalbame apie žmogų ? Kodėl mes apie jį negalvojame? Karlas Marksas buvo teisus, teigdamas, jog šios planetos gyventojai yra susvetimėję, kad nebėra jokio tvirto ryšio tarp jų, viskas laikina, viskas materialu, tačiau Marksas tai pastebėjo per vėlai, nes žmonės susvetimėjo jau Platonui bekalbant apie politikos principus. Nepaisant to, ką Karlas pasakė, jis užmiršo vieną svarbų dalyką – žmonės ne tik susvetimėjo vieni su kitais, žmonės ne tik tapo vieni kitiems vilkai, ne… Žmogus susvetimėjo pats su savimi. Jis yra pasimetęs kaip niekad ankščiau, jis šiame pasaulyje liko vienas ir svetimas. Egzistencializmas yra užmirštas, tačiau jis yra vaistas.

Religijos poreikis, draugai, laisvalaikis, malonumai… Kodėl žmogui to reikia? Kodėl žmogus, kaip Šopenhaueris teigia, nors jis ir nėra visiškai egzistencialistas, negali atrasti ramybės, stiprybės, džiaugsmo iš savęs ? Savyje… Šitoks poreikis įvairiems dalykams tik parodo, koks žmogus yra atitolęs nuo savęs. Kam žmogui reikalinga visa tai? Kodėl jis nebemoka būti savo paties likimo kalviu? Visa tai tik parodo, kokia egzistencializmo filosofija yra užmiršta. Užmiršdami ją, žmonės užmiršo save, jie patys save pasmerkė, Sartras minėjo, jog žmonės pasmerkti būti laisvais, bet… kokia tai laisvė, jei jie iš tiesų pasmerkė save klaidžioti be tikslo dykumomis, kuriose nėra nei smėlio, nei saulės, nei nakties…

Štai kodėl man nesinori šypsotis.

Internetas, kad ir koks atsibodęs žodis bebūtų, vis dėlto yra pranašesnis už realų gyvenimą vienu aspektu – lengviau pakęsti kritiką. Daug yra kalbėta, daug rašyta apie tai, jog patyčios socialinėje erdvėje yra žiauru, tačiau tai nėra tiek žiauru, kiek kasdieniame gyvenime. Jei jums parašo tokį epitetą, kaip idiotas, jūs galite tam skirti šiek tiek laiko, galite apgalvoti, kodėl toks/ia esate, apsvarstyti, kodėl tai tiesa arba kodėl ne. Tačiau jei tai būna susakyta tiesiai jums prieš veidą –  kas kita. Nesumeluočiau, jei teigčiau, jog gražiai apsirengę, apkūnūs žmonės visu džiaugsmu pozuoja prieš kameras arba tie, kurie kuo įmanoma labiau pozuodami iššiepia dantis, apkaustytus kabėmis yra šių dienų fenomenas. Tačiau kiek baimės slypi šiuose veiksmuose ?

                      Apkūnumas, galbūt, visą laiką buvo, yra ir bus problema, bet 21 amžius padeda „kovoti“ su tuo. Perspėju, neliečiu žmonių, turinčių medicininių arba genetinių problemų. Šiuolaikinis žmogus yra toks savimi pasitikintis, jog be jokios baimės savanoriškai sugeba padaryti tai, kas galbūt yra neįmanoma – save nufotografuoti, esant tam tikroje formoje. Kas baisiausia, jog asmuo yra savimi patenkintas, kad ir koks netobulas bebūtų, dar pridėtų: „ogi tobulų nėra“. Bet ar tai drąsa? Deja, ne. Keldamas tokias nuotraukas, asmuo pripažįsta savo problemą, tačiau su ja nekovoja. Pripažįsta ir laukia, kol kas nors pagirs ir tiek. Sugebėjimas įkelti apkūnaus, besišypsančio savęs nuotrauką yra ne kas kita, kaip neišvengiamas baimės padarinys, kuris lydės tol, kol nepasikeisi. Padarydamas nuotrauką, vaizduojant savo netobulumą, žmogus geriau jausis, jei jį iškritikuos virtualioje erdvėje negu realiame gyvenime, nes kaip ir minėjau, pakęsti patyčias yra kur kas lengviau internete. Negana to, žmogus yra taip patobulėjęs, jog išmoko sakyti kritiką apie tave bet kur, tik ne į akis. Kad ir kaip bebūtų, kritika yra vienas iš evoliucijos sraigtelių. Pamatę tokias nuotraukas, pirmiausia prisiminkite, jog jos padarytos ne iš savęs pasitenkinimo ar drąsos, o iš baimės ir nepilnavertiškumo, iš noro pritapti prie „tobulesnių“.

                      Kabės nuotraukose. Pirmiausia, kartais atrodo, jog kabes nešioja net ir tie, kurių jiems visai nereikia, antra, galbūt, klystu. Fotografavimasis su kabėmis yra toks pat fenomenas, kaip ir aukščiau aprašytas. Visiškai nesuprantu, kodėl žmonės pradėjo jų neslėpti ir nesigėdyti. Jei asmuo jas turi, tikrai pademonstruos tai internete, kaip ir tas, kuris nepatenkintas savo svoriu. Todėl iškyla tokia pati problema – ar galima tai vadinti drąsa? Irgi ne. Drąsa bei savęs gerbimu, kad ir kaip tai keistai beskambėtų, laikyčiau slėpti savo trūkumus, nes žmogus nedaro iš savęs klouno ir nedemonstruoja savo trūkumų prieš visuomenę bei nesileidžia jos nuplakamas. Galima pilna gerklę rėkti, jog mes visi esame iš prigimties lygūs, visų vertė vienoda. Taip, teisiškai mes esame lygus, tačiau biologiškai – ne. Todėl retas kuris tai slepia ir neišsišiepia prieš fotoaparato blykstę – dauguma vistiek nepraleidžia progos pademonstruoti tai, ką turi. Nes jie bijo. Jiems būtinai reikia, kad kas nors pateisintų ir išteisintų jų trūkumus, nepaisant to, kad trūkumai yra trūkumai. Visada virš žodžio „trūkumas“ kabės minusas. Jiems reikia, kad visuomenė juos priimtų, tačiau to siekia pačiais niekingiausiais ir žemiausiais būdais.

                      Tai nebuvo vienos dienos apmąstymas, tai kaupėsi kelis metus, bematant begalę įvairių pavyzdžių. Tai tėra mano nuomonė, kuri tikiuosi pakeis ir jūsų, todėl sakinyje: „pakarti negalima pasigailėti“ kablelius susidėkite patys.