Šiuo metu dauguma sulaikę orą laukia rinkimų. Socialiniai tinklai lūžta nuo agitacijų. Kartais pasiklausius debatų nebežinia, kur prasideda komedija ir kur baigiasi tragedija. Neviltingas klausimas – kur prapuola kai kurių iškeltųjų kandidatų elementarus gėdos jausmas? Argi taip sunku sieti ne tik žodžius tarpusavy, bet ir sudėtinius sakinius, neprasilenkiančius su logika? Jei „nesiriša“ sakiniai, tai kaip „rišis“ valstybės valdymas?

DISPERSIJA
Ką kišenėj tu turi?
Desperatiškai juodas naktis,
Sutrupintas šaltas akis.
Teliuskuoja žemėje kvartalas –
Pasimetė visų vilties kristalas.

Isteriškas absurdo matas,
Beribystėn nuplukdytas veša.
Žvengia ilgakasė mergina,
Mat tai – jos protinė riba.

Ne sarkastiška esmė ten buvo,
O par excellence riba pražuvo.
Džiūsta, traukias racio spalva,
Ir spiečiasi delčia.
Žvaigždės kraipo kaklą, –
Absurdiškas saulėlydis ryte.

2016

Ar tenka pagauti save, bemąstant apie tai, jog daugel gyvenimo žavumų nutinka netyčiom (arba lyg tyčia)? Aš tai vadinu iracionaliu-dinamiškuoju Visatos valsu. Gana sunku paaiškinti vyksmų sūkurius, kurie, apgaubę protą, nukreipia tokia vaga, kurios linkių žaismais nepatikėtum jokia kaina. Tuomet pradeda plaukti mintys apie tobulai sustyguotą judesių ir sprendimų dinamiką. Ir štai, mintyse jau pradeda suktis pirmieji valso žingsneliai.

TARP DINAMIKOS POTEKSČIŲ

Traiškos kaulai naktimis,
Sąmanos apaugo palubėm.
Statau aš Pizos bokštą –
Griūna, taškos asbestone.

Bandau graibyt nakty tą kelmą-
Pastebiu šaltus supuvusius veidus.
Ne samanos čia byra –
Parazitas grybas tvyro.

Kaulus garsiai veržlėm sieja
Kiek pavargęs, medikas, nakty.

Šąla veidas saulės nubučiuotas,
Krenta žemėn strazdanėlės.
Kol skaičiavom bokšto gylį,
Berniukas išverkė visas akis.

Byrėjo strazdanos žemyn,
O medikas nakty –
Paliko gražtą, nesterilų,
Paciento mirusioj širdy.

2016

 

AMŽINOS DVASIŪNŲ SKOLOS

Širdį ėda amarai,
O mintį – vagia eržilai.
Šliužas tirpsta,
Kaip nebuvęs, amžinai.

Sraigės limpa, dūžta
Krištoliniais ryšuliais.

Betoniškas etiudas drėksta
Dangus bejausmis –
Gal kartais pasišiepia;
(Ar bent tu jau taip manai.)

Liūtis šalta, mūs mūza –
Atrodo, jau nebegyva.
Nebepajėgė išsimokėti paskolos,
Siaubingai didelių palūkanų gausos.

Ar darysime kažką?
Gal reikėtų atgaivinti,
Priemoką atlikti?
Žinau, sakysi tu dabar,
Kad mano reikalo nėra.

Riktas kyšo nusiminęs,
Pagautas buvo, aplinkos.
Nepaslėpsim mes jo šaltai –
Kyšos iš sielos, amžinai.

2016.

Kai atrodo, kad paskendenęs apšilusiuose pataluose apmąsini visus dileminius/rutininius/rytojaus klausimus, pasipila įdomiausi vaizdiniai. Įvairaus plaukio dieniniai filtratai.
Patikėkit, jie pasipila nevaldoma srove. Tik reik luktert, kol lubos koketiškai nusuka smakrelį, o pačiam belieka tik kukliai pasiversti ant šono. Nes gi, kaip kitaip kovoti su frigidiškumu… (Šviežias pavyzdys kiek žemiau).

DAR

Lietaus dvasia,
Patapus katinais –
Aš čia.
Vėjas taško
Dar vis mus,
Medinėm snaigėm
Puošiamus vaikus.
Absurdas bus švarus,
Kūnas gal net taps ramus.

Moralinis instinktas deformavo –
De jure – pradžioj pakako;
O po to, žiūrėk, de facto tapo.
Žavu. Tačiau galvoj –
Matyti neišvengiamas post factum.

Svyla blynas pajuodavęs –
Kiek ilgai jis dar juoduos?
Svyla juoduma bo tik saldžiau,
Nes lim’o dogmą praklausiau.

Juodas dūmas pajuodavo –
Galais šaltais balti namai krizeno.
Ir nuo to momento,
Monumento pradėjimo sakralaus,
Akacijas su akcijom
Lupt aš sumaniau;

Nors žinome seniai
Kad ilgai jau tas…
Post factum.

Rūta Prakapaitė,
po akistatos su lubų frigidiškumu.
2016