tbh bendravimas su žmonėm man yra rimtas darbas. ir net ne tiek dėl to, kad man to daryti paprasčiausiai nesisektų (sprendžiant iš to, kiek žmonių vis prie manęs pristoja, sprendžiu, kad bendravimo meną esu įvaldžiusi pakankamai gerai), kiek dėl to, kad aš pavargstu nuo jų. srsly, aš mielai sau išsikasčiau karcerį, kuriame sėdėčiau dienų dienas… ir man būtų labai faina ten. be žmonių. be kompo. tik su dauuug dauuug knygų. ir, na, pramuščiau tuneliuką, per kurį iki manęs patektų saulutė, nes jos skleidžiamą šilumą aš mėgstu, o per tuneliuką dar kartais galėtų prasibrauti kirpėjas, kurio aš paprašyčiau ką nors naujo išbandyti ant mano plaukų.

viskas.

tiek man jūsų tereikia. dar su išlygom kartais reikia jūsų dėmesio kaip scenos žmogui. bet tik tada, kai stoviu ant scenos. scena yra trečias tobuliausias išradimas pasaulyje po parkų ir smartfonų, nes kai stovi ant jos, tu nors gauni reikiamą kiekį dėmesio, bet ir prie tavęs nieks neina bendraut. ji kažkaip savotiškai sudrausmina žmones. ir tai man labaaai labaaai patinka. nors vis tiek visad jaudinaus prieš užlipdama – ar mane supras..?

man būna keista klausytis kitų žmonių išsipasakojimų apie patyrimus. nes aš gyvenu savo vidiniam pasaulyje. ten aš išgyvenu begales jausmų, apie kuriuos sužino dažniausiai tik tie, kurie gerokai išvargo mano pasitikėjimą. nuo vaikystės esu priklausoma nuo savo svajonių. ir nors daug kam pasirodytų tai kaip ligoninė, mane ne vieną sykį tai apsaugojo nuo skausmingų išgyvenimų. nesiseka realybėje – yra svajonių užuoveja.

ir štai tokia romantikė (su kažkiek impresionizmo elementų), toks mickevičius, toks baranauskas, toks maironis gauna laimę užugimti XXI a. amžiuje, kai dominuoja ekstravertai. amžiuje, kai visiems reikia meilės ir dėmesio, bet nieks nenori patys jų duoti. amžiuje, kai only customers are cared of. amžiuje, kai visi į vieni kitus žiūri kaip į daiktus – man reikia tavęs kokybiško, greitai ir pigiai. amžiuje, kai informacija sklinda taip greitai, kad ir bet kokia kaimo jadzė gali sekti mada. viskas atpigę, kas tokioms arogantiškoms poniutėms kaip man nėra labai miela.

taigi ką man, tokiai romantikei, tokiam mickevičiui, tokiam baranauskui, tokiam maironiui reiškia gyventi XXI a.? vieną dalyką jau kaip ir paminėjau.

būti intravertu XXI a. dar reiškia visišką nepasitikėjimą tuo, ką žmonės sako. labai daug vynelio, nesibaigiančių tūsiukų mėgėjų panikių, primetančių snobes, ir ne tik panikių mėgsta save įvardyti intravertais. nes nu kieta. nes nu mianaz (ir viskas vardan meno, ar ne?). nes nu kūl. bet iš tiesų tie padarai dažniausiai per daug paviršutiniški. intravertas gyvena savo vidiniam pasauly, tos panikės viską realizuoja. nu argi jos intravertės?

and here’s another one thing i suffer from, folks. būti intravertu reiškia dalyvauti nuolatinėse intravertų varžybose. aš tikresnis intravertas, ne tu tikresnis intravertas, o tas va netikras ir pan. ir aš taip darau, kaip jau pastebėjote. bet tai grynai dėl to, kad Hamletas išprotėtų gyvendamas šiais laikais. jam juk rūpėjo, kaip yra ir kaip atrodo. o va žėkit kas dabar darosi – mes visi stengiamės atrodyt kažkaip. nors sakom, kad esam savim. ne, mes kuriam dar ir save. mianinkai ale. memento mori, menininkai.

bet jeigu menininkai neretai būna vaizduojami kaip šizikai, atsiskyrę nuo visuomenės ir nemokantys su pastarąja bendraut, tai intravertai, kaip nebūtų keista, yra nuostabūs pašnekovai. ir ekstravertai tai jaučia, padlos neraliuoti. todėl būti intravertu reiškia nuolatos tapti emocijų trash’u, kur žmonės išmeta savo negatyvius prisiminimus, nuogastąvimus, baimes. nes intravertas išklausys, paguos ir dar ir pilnai išjaus. kitas ekstravertas tam neturėtų laiko – balius už penkių minučių. reik su draugeliais išeit. pasibastyt.

o tau tas neįdomu. PALA, KAIP NEĮDOMU?! NEGALI BŪTI! XXI a. mes galime gimti vyrais ir būti moterimis, gimti moterimis ir būti vyrais, mylėti, ką norim. bet nenorėti į balius, nenorėti permiegoti su žmogumi tik dėl pramogos ir malonumo yra, jėzau marija, depresijos požymis ir tokį žmogų reik vest pas gydytojus, nes su juo kažkas negerai. viešpatie, užsimanė vertybių gi! taigi taip senamadiška! kompleksai! antidipresantų faršą, prašytume!

ir tu supranti, kad tu toks… na, nelabai normalus. taigi tu pabandai prisitaikyti prie šitos ekstravertiškos (ne)smerkiančios visuomenės, kuri toleruoja viską, išskyrus senamadiškus žmones, kurie į savo santykius drįsta žiūrėti itin rimtai. pabandai pavaikščiot į koncertus. pabandai pavaikščiot į renginius. and here we go, tu kelias dienas blogai jautiesi, nes išeikvojai energiją. atrodo, nieko neveikei, tau gal net buvo smagu ir gera… bet tu išeikvojai savo energiją. todėl sekantį kartą tu nusprendi vis dėlto atsisakyti buvimo kartu.

ir dėl to esi suknistas arogantas, nemylintis žmonių bei nevertinantis jų. šiais laikais gali mylėt visus, bet tik ne kažkaip kitaip mylėti. tavo meilė tyli, tu visada su tais, kurie tau patinka, bet mintimis… ne, nesiskaito. DĖMESIO, DĖMESIO, DĖMESIO! visi mes gėlytės, o gėlytes reikia laistyti, narcize tu prakeiktas. kaip tau negėda pasakyt, kad tu neturi jėgų išeit susitikt?! TAU SU MANIM NEGERA?! SU MANIM KAŽKAM NEGERA?!

ir taip savam kely sutinki supratingų žmonių, kurie priverčia patikėti gėriu šiame pasaulyje, bet sutinki ir tokių lepūnėlių, kuriems tėveliai nesakė, kad kartais bendraujama kitaip (tėveliai šiaip pakolkas patys nelabai kalbasi su vaikais).

dėl to tavo santykiai su aplinkiniais ganėtinai komplikuoti. kaip ir bet kuris kitas žmogus, tu, nudegęs kažkada nuo kito žmogaus nesugebėjimo tavęs suprasti, šiek tiek užsisklendi. ir tai tik dar labiau apsunkina gebėjimą išvystyti santykius iki labai artimų. dar pasitaiko, kad ekstravertui tu jau draugas. o tau jis dar niekas. nes tu juo nepasitiki. jis per daug kalba. blaškosi. nuolatos ieško veiklos. problemų. ugh! ar tokiu galima pasitikėti?!

ir vo tau ir užugimk intravertu XXI a.

o šiaip

legendinėje Panemunės pilyje buvo karceris. ir jeigu ten nebūtų buvę tigrų, nebūtų buvę drėgmės ir šalčio, tai būtų buvęs puikus disneylandas intravertams…

tik visi ten eitų po vieną, aišku.