Esti žmonių, kurie nemėgsta skaityti. Ar tai jiems labiau priimtinas vizualinis pateikimas (t.y. jie žiūri knygų ekranizacijas), ar tai jiems labiau patinka klausyti (tarkime, turi silpnas akis, jos greitai pavargsta ir dėl to jie labiau mėgsta išklausyti dalykus), o dar būna, kad žmogus apskritai neturi kantrybės išsėdėti prie knygos, tai ką jau ten kalbėti, kad jis pajaus kokį tais katarsį skaitydamas.

Bet kad ir kaip ten būtų, man giliai širdin įstrigo viena Anos Frank frazė, kuri širdin įstrigo veikiausiai dėl to, kad ji tuo vienu sakiniu išsakė visą mano pasaulėžiūrą – Nepaisant visko, aš tikiu, kad giliai širdyje visi žmonės geri. Visada labai viltingo žmogaus manęs būta.

Kad ir dabar aš tikiu, kad atsiras šiam gyvenime knyga, kuri padės jums suprasti, kokia knyga gera terapija kartais yra. Ir nebūtinai ją reik skaityti. Galit klausyti. Šiame sąrašėlyje aš ir klausymą užgriebsiu, nes kai kurie kūriniai iš tikro netgi efektingiau nuskamba, kai apie jų epizodus kažkas papasakoja.

Tiesa, labai gaila, bet Hesės kūrybą sąmoningai išvengsiu įtraukt, nes pastebėjau, kad jis yra tapęs kažkokiu hipsterių Jėzum. O aš nenoriu, kad hipsteriai ir toliau plistų, tai tuo piktu kėslu čia jūs neišvysit nieko iš Hesės, nors jo viena knyga man labai patiko. Tiesiog neišvysit. Kaip ir nieks vėžinių ląstelių plitimo nenori platint, taip ir aš neplatinsiu hipsterių gretų. Nes paskui tai pasidarys nekontroliuojama. Jau darosi.

Kai kurie literatūros kūriniai jums nepatiks iš pirmo žvilgsnio. Dėl pavadinimo. Nes pasirodys senamadiška ir bobučių knygos. Bet čia kaip su filmu „Lovelace“. Kai pasakau, rekomenduodama, kad apie porno aktorę, visi pff, nieko rimto. Bet ten iš tiesų puikus, rimtas filmas apie tai, kaip naivutę merginą gudrus dėdė įtraukė į košmarus (rekomenduoju ir jums jį, beje).

O dabar, bičiuliai, prie autorių ir knygų.

1. Mikhail Bulgakov. Šuns širdis, Meistras ir Margarita, Lemtingieji kiaušiniai man labai patiko. Bulgakovas yra genialus rašytojas. Įdomūs, užkabinantys siužetai. Groteskas ir begalinė fantazija. Išbaigti veikėjų paveikslai. Kaip pastebėjo viena mano draugė, perskaičius Bulgakovo knygą, pirmas įspūdis būna, kad šis žmogus buvo visiškas genijus. Mano fantazija, skaitant jo kūrinius, buvo išsikerojusi tiek, kiek niekad nebuvo išsikerojusi. Man labiausiai iš šių trijų patiko Šuns širdis, kuriame pasakojama, kaip vargšelį, nuskurusį gatvinį šunį Šariką (labai įdomu, kai Bulgakovas aprašo, kaip šuo susiorientuoja mieste, kur yra mėsos parduotuvės ir ne, ne pagal kvapą jis orientuojasi) vienas gydytojas pasiima eksperimentui, nors šuva to iš pradžių nesupranta, nes gauna didelį, riebų mėsgalį ir vien dėl to nepažįstamasis jam tampa jo ponu. Gydytojas persodina žmogaus smegenis į šuns kūną. Ir gaunas toks labai neaiškus padaras, toks nei tai šuva, nei tai žmogus. Arba labai baisus žmogus, jeigu taip apytiksliai šalimais tikslumo. Pavadina jį Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu. Šuva, būdamas žmogumi, išdarinėja visokias nesąmones, naudodamasis socialistine santvarka. Ši knyga sovietmečiu buvo cenzūroj kaip ir Meistras ir Margarita. Bet pats Bulgakovas buvo toks cool dėdė, kad išdrįso Stalino pasiprašyti leisti jam dirbti scenarijaus autoriumi, tadgi, būdamas nepalankus režimui, išvengė kažkokių susidorojimų. Vien jau jo paties istorija parodo, kad reikia būti stipraus charakterio žmogumi, tada net ir toks brudas kaip Stalinas pabijo kažką tau pridaryt. Bulgakovo kūryba yra daugiasluoksnė, kupina įvairiausių humoro formų, į ją, aš taip manau ir tikiuosi, Bulgakovas investavo visą visą savo turimą įspūdingą fantaziją. Veikėjai, beje, irgi labai išdirbti: kaip antai turbūt daugumai geriau žinomas juodas katinas Begemotas, kuris žaidžia šachmatais ir valgo prie stalo, su šakute, Lemtingųjų kiaušinių pagrindinis veikėjas profesorius, tyrinėjantis reptilijas ir kai kažką aiškina mėgstantis demonstratyviai iškelti vieną pirštą, galų gale, Šarikovas. Labai labai patariu paskaityti šio autoriaus kūrybos.
2. Gabriel Garcia Marquez. Šimtas metų vienatvės. Ilgi sakiniai ir ironiškas požiūris į žmogų. Bet toks labai mielai ironiškas požiūris. Subtilus. Marquez’as nesijuokia piktai iš savo veikėjų. Jis į juos žiūri kaip į mielus, paikus padarėlius, kurie kartais pasiduoda savo gaivališkiems jausmams, aplinkybėms, prisidirba nesąmonių ir tada labai mielai išgyvena jų pasekmes. Man labai įstrigo epizodas, kaip Ursula Buendija, viena šio romano veikėjų, gyvenvietėje atsiradus fotikams, atsisakė fotkintis, nes bijojo, kad išgąsdins savo provaikius, pamačiusius ją fotkėj. Man tai pasirodė kažkaip labai subtilu ir miela. Paprastai mane erzina, kai vyrai autoriai įsigilina į moteriškas jausenas ir nepataiko (aš šitą net pas Tolstojų pastebėjau), bet šitas buvo labaaaai pataikytas. Apskritai, Marquez’as gerai jautė moteris. Savo kitame kūrinyje, trumpame romane, kurį jis pavadino Apie gražiąją Erendirą, jis iššovė tokią frazę: vyrai apie moterų grožį nieko nesupranta. Žinot, aš šitą pastebėjau. Vaikinams kitkas mumyse, mergaitėse, gražu negu mums pačioms. Konkrečiai Šimtas metų vienatvės pasakoja apie šeimos, gyvenvietės istoriją. Bet ta istorija primena visos civilizacijos vystymąsi su pakilimu ir labai greit atėjusiu nuopoliu. Labai daug susipynusių ryšių šioje knygoje, todėl kai kurie žmonės ją gan greit numeta, nes stengiasi labai atsekti, kas ten su kuo vėl užmezgė ryšį ir su kuo dar turėjo tą ryšį prieš tai. Nesiūlyčiau į tai perdėm gilintis. Tai yra ta knyga, kurią skaitant reikia išsigryninti pagrindinę jos liniją ir ja sekti. Ir mėgautis autoriaus stiliumi, aišku.
3. Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum trilogija. Būtų labai keista šitos trilogijos čia neįtraukti, nes čia yra tai, ko lietuvių tauta laukė šimtmečius – gera, subrandinta knyga. Pamenu, Silva Rerum pirmąją dalį pradėjau skaityti vasarą, dar neatsigavusi po apkvaitimo nuo Bulgakovo Meistro ir Margaritos, todėl ši knyga man iš pradžių lipinosi labai sunkiai. Ir sunkiai ko gero dėl to, kad greitai Bulgakovo gan paprastas, neprisodrintas rašymo stilius buvo pakeistas į Sabaliauskaitės įspūdingą lietuvių kalbą ir begaliniai ilgus sakinius, kuriuos visi įprastai akcentuoja. Šiaip jau man ši trilogija labiausiai patiko dėl joje vaizduojamų žmogaus jausenų susidūrus su savo likimo grimasom ir… moteriškos lyties veikėjų paveikslais. Nemanau, kad kas iki šiol lietuvių literatūroje sugebėjo pateikti tokius turtingus moterų veikėjų paveikslus. Kai kurios moterų veikėjų jausenos man buvo absoliučiai pažįstamos, todėl skaityti buvo jautru. Kažkuriam vaikinui kažkada rekomendavau šią knygą tam, kad jis perprastų moterų psichologiją. Ir stebėti būtent moteris veikėjas. Užeinantys keistai priplaukę laisvės pojūčiai, noras prarasti tapatybes detales, susijusias su vyrais. Trečiojoje dalyje šmėkšteli ir Balbetė, buvusi įtraukta į sekso vergiją, bet galop iš ten ištrūkusi ir pademonstravusi absoliučiai laisvos moters filosofiją, kuri slėgė ją pamilusį bajorą. Turtinga, racionaliai parašyta knyga, kas nebūdinga lietuvių grožinės literatūros autoriams.
4. Julija Voinič Gylys. Šią knygą įprastai rekomenduoju draugams, kurie patiria skaudų nusivylimą savo autoritetais, idealais. Nes ši knyga suformavo mano požiūrį į autoritetus. Sovietmečiu šią knygą naudojo kaip propogandos įrankį, nes knygos įvykių epicentre yra Bažnyčia, Jėzuitų ordinas, ir visgi, aš manau, kad šios knygos pagrindinis tikslas nėra sukompromituoti Bažnyčią ar kažkas tokio. Ši knyga nukelia mus į jausmingąjį XIX a., to laiko Italiją, siekusią laisvės nuo austrų. Joje pasakojama apie tokį vaikiną Artūrą, kuris turi labai stiprų savo autoritetą kunigą. Jis tiesiog garbina jį; kaip jaunam žmogui įprasta, lygiuojasi į jį. Tačiau galų gale kunigas Artūrą siaubingai nuvilia, kai Artūras netyčiukais sužino, kad tas tėvas, kurio jis niekada nepažinojo, ir yra jis. Artūrą tai absoliučiai prislegia, jis juodai pasišlykšti savo buvusiu autoritetu ir po kiek laiko, kaip dauguma galvoja, nusižudo. Yra net viena mergina, kuri matė, kaip jis nuskęsta. Tačiau po nemažai laiko viename laikraštyje pradeda rašyti kažkoks vyras, pasivadinęs Gyliu. Visuomenę juokina jo satyros apie Bažnyčią ir konkrečiai Jėzuitų ordiną, kuriam, kaip pamenu, priklausė ir jo tėvas, buvęs autoritetas. Bažnyčią tai, žinoma, erzina. Ir buvusį autoritetą irgi. Pats Gylys tampa savotišku visuomenės pajacu. Merginą, kuri matė Artūrą nuskęstant, persekioja kažkokia nuojauta, susiduriant su Gyliu, kurį ji apibūdina kaip labai gilių ir tragiškai liūdnų akių. Knygoje aprašoma ir Jaunosios Italijos judėjimo veikla. Manau, ši knyga atskleidžia, kaip jauną žmogų, kaip besivystančią asmenybę, paveikia jo autoriteto nuopuolis, idealų griuvimas.
5. Homero Odisėja. Vat sakiau, kad bus kažkas apie tai, kaip klausytis literatūros kartais gerai. Tai va čia, mano manymu, tas atvejis. Mane visą gyvenimą persekioja nuotrupos iš šio kūrinio. Ir viena pirmųjų nuotrupų buvo Penelopės atsidavusi meilė Odisėjui. Kaip ji, nematydama jo begalę laiko, išliko jam ištikima. Pakankamai maža aš išgirdau šitą istoriją, tadgi Penelopė nuo mažumės man moteriškumo, tvirtos asmenybės etalonas. Dar man be galo patiko Odisėjaus susidūrimas su kiklopais (jis iš jų ištrūksta pasitelkdamas savo gudrų būdą), kurį man pirmą kartą papasakojo vienas mano autoritetų – progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Vis dėlto ir perskaityti šį kūrinį yra nieko. Net man, žmogui, kuriam eiliuotai parašytas tekstas = susivėlusios smegenys nėra sudėtinga jį paskaitinėti. Galų gale, tai ugdo estetinį skonį. O žmonės be estetinio skonio nėra žmonės, leisiu savo vidiniam snobui pasiautėt. Bet jeigu turit kažką, kas gali papasakot graikų mitus, apie Homero Odisėją, Iliadą – branginkit ir gink die niekada neužčiaupinėkit. Pati Homero Odisėja, mano manymu, moko žmogų nemažai gudrybių, susidūrus tam tikrais sunkumais.
6. Biblija. Aš jau girdžiu jūsų juoką ir kaip jūs pasirengę nuo manęs nusigręžti, tarytum minėtasis Artūras nuo savo autoriteto. Bet šitas literatūros griozdas ir ateistui yra visai pravartus paskaitinėti. Ne dėl psalmių, ne dėl tikėjimo ar kažko, o dėl tam tikrų biblijinių siužetų, kurių negalima skaityti vieną po kito nuosekliai. Jei graikų mitai ar Homero Odisėja gali pamokyti išminties ir apsukrumo susidūrus su sudėtingomis situacijomis, Biblija į tai žvelgia iš šiek tiek kito kampo – čia labiau aprašoma jau ta situacija/dilema, kuri tave gali ištikti gyvenime. Pavyzdžiui, kai sukūriau šį blogą, mane ištiko situacija, kuri berods aprašoma Jono evangelijoje. Situacija su trimis draugais. Man irgi buvo trys tipai draugų – vienas tas, kuris aršiai netikėjo, kad šitas blogas išvis patrauks kažką skaityt, antras tas, kuris netgi perdėtai palaiko, visur mane net pastumia į avantiūras ir trečiojo draugo, ten aprašyto, vat nebeprisimenu. Bet iš tikro Biblija gali būti kaip nebloga špargalkė gyvenimui – kokie kartais žmonės būna šūdžiai arba geriečiai. Kaip jie kartais elgiasi. Kokie jie šiaip. Vietomis net rašymo stilius man visai fainas. Senajame Testamente, mano galva, visai smagiai pasakojama pasaulio sukūrimo istorija. Na, o jeigu esat siaubingas, radikalus antikrikščionis, tai galit paskaityt havajietišką variantą – Da Jesus Book. Čia ne bajeris, čia havajietišku dialektu parašyta Biblija (Naujasis Testamentas). Faina skaityt. Beje, manau, kad kai kažkas jaunam žmogui papasakoja biblijinius siužetus, tai irgi yra geresnis variantas nei juos skaityt.
7. Erazmo Roterdamiečio Pagiriamasis žodis kvailybei. Renesanso laikų šedevras. Perskaičiau netyčia, būdama gal dešimtokė. Radau viename močiutės duotame privalomų knygų rinkinyje ar kažkas tokio. Ir man labai labai patiko. Ir stilius, ir idėja. Kvailybė pasakoja apie savo vaikus ir save.„Trumpai sakant, be manęs jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus“.
8. Konano Doilio Šerloko Holmso istorijos. Spėkit, ką aš veikiu, sėdėdama lauke, degindamasi birželio mėnesį (dėl to rugsėjį aš dažniausiai būnu perblyškus, nes mano deginimosi sezonas birželį). Taip, teisingai pagavot mintį – skaitau kažką naujai atrasto, na, o jeigu nieks neužkabina, tai kažkurią Šerloko Holmso istoriją. Iš tikro, kuo giliau susipažįsti su Holmso charakteriu, rodos, tuo akyliau pradedi stebėti žmones pats ir galop atrandi, kokie mes visi nuspėjami. Šiaip Šerloko Holmso charakteris man netgi nuobodokas atrodo, man kur kas įdomesnis tų istorijų pasakotojas Vatsonas, kurio įsimylėjimo istorija yra mano visiška favoritė, bet pačios istorijos, kurios kartais būna netgi lengvai absurdiškos, tas žmonių apklausinėjimas yra kažkas tookio.
9. Erich Maria Remarque Juodasis Obeliskas. Kai kurie galbūt šitą skaitė kaip privalomą, todėl nepajautė jos realiosios vertės (nes privalomos knygos suprastėja vien dėl to, kad jas mums kažkas įkiša). Mes skaitėm Remarko Vakarų fronte nieko naujo, kurį aš failinau perskaityt visą (ketvirtis visos knygos ir legendinė pabaiga perskaityta), nes tiesiog pernelyg dažnai žliumbiau. Juodąjį Obeliską Remarkas greičiausiai rašė su siekiu papasakoti Vokietijos tarpukarinę situaciją. Kai kurių knygos veikėjų galvose jau šviečiasi nacistinės antisemitizmo idėjos, vietoj pinigų naudojamos cigaretės, nes markė nuvertėjusi visiškai. Tai yra apie tarpukario vokiečių būseną. Vis dėlto, aš manau, kad ši knyga apskritai apibūdina Naujuosius laikus, žmogaus savijautą mūsų epochoje. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudvikas pardavinėja paminklus, kartais pabendrauja su šizofrenija sergančia mergina, vardu Izabelė, kuri guli psichiatrinėje, ir jam nuoširdžiai kartais atrodo, kad ji yra protingesnė už visus mus sveikuosius kartu sudėjus. Tai yra laikai, arba kaip Remarkas tuo metu tikriausiai sau galvoje įvardijo laikotarpis, kai sveikieji jaučiasi labiau pamišę ir sutrikę nei psichine liga sergantieji. Net negalėčiau paaiškinti, kas šioje knygoje labiausiai man patiko. Iš tiesų, joje gan nemažai kuriozinių situacijų. Ryškūs veikėjų apibūdinimai (man labai įsiminė viena moteriškė, kurioje Remarkas pabrėžė jos itin žemą balsą, tokį, kur net vyrui būtų žemas, arba poetas, kurį nusivedė viešnamin, idant jis prarastų nekaltybę, bet galop jis išsigąsta prostitutės, pabėga, bet vėliau parašo naują rinkinį, dedikuotą jai).
10. Pierre Choderlos de Laclo Pavojingi ryšiai. Šita knyga man brangi, nes ją padovanojo viena mano draugė. Ji pasakojo, kad kai rinko knygą, tiksliai žinojo, kad man reikia kažko su istorija, o jos mama dar jai siūlė pirkt kažką apie vampyrus. Draugystės liudijimas man ši knyga. Bet, turiu pasakyt, kad draugė iš tikro pasistengė, nes tai yra pure classic. Šią knygą apie meilės intrigas parašė kariškis. Ir nusipelnęs kariškis. Bet tai, kaip jis tas meiles intrigas aprašo yra aukštasis pilotažas. Jūs skaitysite ne siužetą trečiuoju asmeniu, net ne pirmuoju. Jūs skaitysit įsimylėjėlių laiškus viens kitam. Tarp jų ir dviejų kilmingų ex meilužių, kurie savo bukam norui suregzt intrigą, nusprendžia, kad tas ex meilužis suvedžios jauną, nekaltą mergužėlę, kuri labai įsimylėjusi savo muzikos mokytoją. Už tai ex meilužė jam pasižada jam vėl atsiduoti. Ex meilužis dar pasakoja apie savo siekį suvedžiot itin stiprių vertybių kilmingąją damą, o ex meilužė apsukriai trinasi prie jaunos mergaitės, kurią planuojama suvedžiot, ir prie jos motinos. Kaip supratau, ta ex meilužė tos mergaitės motinos nelabai mėgsta, todėl tokią intrigą rezga dar ir vedina keršto. Šitoj knygoj antivertybės visiškam klestėjime. Bet tai labai užveda. Patarimas susidomėjusiems – knygą patariu skaityt vienu ypu – nedarant didelių pertraukų. Labai lengva pamest siužetą ir labai sunku vėl įsivažiuot.

Tai tiek šiam kartui. Tikiuosi, ne per daug užspoilinau ir bent kažkiek įkvėpiau skaitymui. Žinot, kam Prancūzijoje damos skaitydavo kuo daugiau knygų? Ogi tam, kad mylimiesiems geresni laiškai gautųsi. Būdavo, net rašytojo stilių išanalizuodavo. Paskutinėje paminėtoje knygoje irgi viena veikėja sakinio struktūrą mėgstamo rašytojo išmoksta, kad suviliotų geidaujamą vyriškį. Tai va ir jūs skaitykit, kad mokėtumėt bendraut, suprast, siekt tikslų ir įveikti kliūtis, trukdančias pasiekti tikslų.

Ir šiaip…

Skaitymas įkvėpia.