Ši mūsų senos blogo rašytojos Karinos Tylingo novelė laimėjo Lenkų kultūros instituto, Respublikinės lenkų rašytojų draugijos drauge su kultūros žurnalais „Naujoji Romuva“ ir „Pašvaistė“ organizuotame konkurse „Vilniaus viltis“. Novelė bus išversta į lenkų kalbą ir publikuota abiejomis kalbomis specialiame leidinyje. Nuoširdžiausi sveikinimai ir be galo didžiuojamės! Kaip pažįstanti Kariną ir jos kūrybą, matau, kaip stipriai per pastaruosius metus ji yra ištobulinusi savo rašymo stilių, kalbinę raišką. Šis kūrinys atskleidžia gražiausias jos kūrybos ypatybes. Taip ir toliau! – blogo savininkė, redaktorė Saulė Kubiliūtė
Prabundu tarp vyrų. Į mane švelniai, su vidine šiluma akyse žvelgia Jeseninas, mąsliai stebi į sieną atremtas Dostojevskis ir ryžtingu veidu nužiūri Majakovskis. Tiesa, priešais mane pūpso ne tik žinomų vyrų portretai ant viršelių, bet ir moterų. Achmatova, Cvetajeva ir mūsų numylėta Salomėja Nėris.
Nesuprasdama, kas taip chaotiškai išmėtė knygas, tingiai pasirąžau lovoje, žinoma, jei taip būtų galima ją pavadinti. Po praeitos naktelės praleistos, miegant ant senos sofos, supratau, jog verčiau miegosiu ant grindų. Atsistoju ir atitraukiu nublukusias oranžines užuolaidas, į mane plūsteli rytinės saulės spinduliai. Gaivus, šiltas vėjas, pučiantis pro atidaryta langą, švelniai paglosto mano veidą. Įkvėpiu pavasariškos gaivos ir mane apima malonus laisvės ir atgimimo jausmas. Kurį laiką dar grožiuosi ant palangės augančiomis petunijomis ir miesto šurmuliu. Po to basomis nutipenu per šaltas grindų lentas, nuo kurių jau nusitrina dažai, ir atsisėdu ant rudos sofos. Užsikeliu kojas ant jos ir nužvelgiu juodai lakuotus kojų nagus. Staiga man į šlaunį skaudžiai įsispraudžia spyruoklė ir aš pašoku. Po galais, šios sofos vieta sąvartyne. Patrinu skaudančia vietą ir nusprendžiu paieškoti tetos Natalijos.
Atsiduriu ilgame koridoriuje. Pro akis slenka smulkūs geltonų gėlių motyvai ant sienų. Ant lubų nuo skersvėjo tabaluoja senas šviestuvas.
– Teta Natalija, jūs kur?! – sušunku, tačiau mano tik mano balsas nuaidi per keturių kambarių butą, atsimušdamas į autentiškas sienas.
Pasirodo, aš viena bute. Pamažu nueinu į virtuvę, girdėdama iš ten sklindantį laikrodžio tiksėjimą, pažvelgiu į vintažinio stiliaus rodykles. Jau beveik dešimta valanda ryto. Ką gi, šiandien gerai išsimiegojau. Raižydamasi ir žiovaudama, atsisuku virtuvės kriauklės čiaupą ir šaltu vandeniu nusiplaunu veidą. Jaučiuosi mieguista ir pavargus, akimirkai man net užtemsta akyse ir aš staigiai griebiuosi už stalo kampo. Girdžiu, kaip trinkteli vaza į grindis ir pabyra šukės. Aš, mirksėdama ir iškvėpdama oro, prisėdu ant šalia stovinčios taburetės. Ne iškart suprantu, kas nutiko. Buvau tarsi apimta keisto lengvumo ir kritimo jausmo. Tiesa, tai jau nebe pirmas kartas, stengiuosi į tai kreipti kuo mažiau dėmesio, bet nerimas vis dėlto manyje kirba.
Nukreipiu žvilgsnį ir mintis sudužusios vazos link. Na, tai tikrai teks kompensuoti, kol teta negrįžo namo. Jei atmintis manęs neapgauna, šią vazą padovanojo vienas jos gerbėjas italas. Pamenu, kai ji beveik visai giminei gyrėsi, kad pagaliau jį susirado tinkamą diedą ir šventė pagaliau aplankė ir jos namus. Deja, tiek šventė, tiek italas pasirodė esą laikini džiaugsmai Natalijos gyvenime. Charizmatiškas, išvaizdus ir galantiškas vyras buvo vedęs, o itališka porcelianinė vaza net iš arti neprilygo porcelianui, bet moteriai ji turėjo kažkokia simbolinę reikšmę. Taigi, iš dalies tai dar labiau blogino situacija ir aš supratau turinti rasti kažką ypatingo, nors mano moksleivės kišenėse toli gražu negulėjo dešimtys kupiūrų.
Surinkau šukes, palikau kaisti virdulį ir nutipenau rengtis į savo kambarį. Praskleidžiau seną, dar neiškrautą lagaminą. Jame labiausiai vyravo tamsių atspalvių gama, kuri ne itin tiko karštoms vasaros dienoms sostinėje, ypač pačiame centre. Praėjo tik kelios dienos, o aš jau pasiilgau Trakų ežerų skleidžiamos vėsos ir gaivos. Kartais susimąstau. Man prieš akis iškyla didingas, sniegu ir ledu nuklotas arba vasariškai švelnus kraštovaizdis ties salos pilimi. Turbūt mus visada trauks ten, iš kur esame kilę. Betgi į Vilnių atvykau ne tam, kad kelčiau sau nostalgiją, tad turiu savo mintis nukreipti kita linkme.
Tad galiausiai lagamino apačioje susirandu baltą medvilninę suknelę, puoštą nedideliu aguonų raštu. Tiesaus kirpimo suknelė harmoningai dera prie mano ilgų, pelenų spalva nudažytų plaukų. Keliskart dar apsisuku šalia veidrodžio, kosmetinėje susirandu pigų, baigiantį išdžiūti blakstienų tušą ir rožinius skaistalus. Kuriam laikui atidedu kosmetika šalin, nes išgirstu, kaip užvirė arbatinukas. Užsiplikius ir išgėrus arbatos, minimaliai paryškinu savo veido bruožus ir nušuoliuoju koridoriumi, palikdama butą, jau pasiruošus pažinti Senamiesčio labirintus ir esybę.
***
Slankioju po mažai man pažįstamas gatves ir užkampius. Nesuprantu, ką jaučiu. Mane slegia senojo miesto aplinka, šurmulys, skleidžiama prabanga, kuri dvelkia neapčiuopiama istorija. Tačiau taip pat mane žavi akmenimis grįsti keliai, spalvoti, vienas nuo kito išsiskiriantys pastatai, kurie atrodytų turi dvasią. Einu negreitai, bet mano akys vis slenka nuo vieno objekto iki kito ir aš nespėju visko kruopščiai apžiūrėti. Kažkur skubu, bet pati nežinau, kur. Nesugebu pajausti šio momento trapumo ir mano galvoje tvyro chaosas.
Pakeliui pastebiu įmantriai papuoštą gėlių parduotuvę. Mano akį iškart patraukia ant prekystalio stovintį žalvario atspalvio vaza su vieversiu šalia rankenos, ant jos taip pat išraižytas sidabrinis medis. Vos įėjus į parduotuvę, mane pasitinka besišypsantį pardavėja, susimoku už neįprastą vazą ir keletą raudonai baltų gvazdikų, juos įteiksiu tetai Natalijai grįžus.
Man pasidaro tvanku, todėl nusprendžiu atitrūkti nuo pačio miesto centro ir nueinu Bernardinų parko link. Pakeliui mane kamuoja įvairios mintys, jaučiuosi šiame mieste svetima ir nepritampanti. O juk planavau sieti ateitį su šiuo miestu, įžvelgiau jame vis daugiau perspektyvų. Tik dabar kaip vargana mokinukė tipenu parko takeliu. Šalimais ant suoliuko sėdi maždaug mano amžiaus merginos, matau pašiepiančią šypseną ir tyrinėjantį žvilgsnį. Susigėstu. Mane išmuša raudonis, lyg bučiau padariusi kažką ne taip. Suprantu, kad toli gražu neprilygstu sostinės gražuolėms, tad nuleidžiu akis žemyn ir paspartinu žingsnį. Dar tvirčiau suspaudžiu gėlių puokštę ir apkabinu vazą. Netrukus gaunu smūgį į šoną. Parklumpu. Pro mane pralekia keikdamasis vyras. Girdžiu tik frazės nuotrupas: ,,<…kvaiša, mergiote, kur lendi?>‘‘. Vos pabandau atsistoti ir pasitaisyti nuo peties nukritusią rankinę, man prieš akis šmėsteli medinė lazda su geležinio vilko galva vietoj rankenos.
– Siūlyčiau būti atsargesnei ir budresnei, – girdžiu kažką tariant.
Priešais mane stovi garbaus amžiaus vyriškis, kuris užkabina mano rankinę už plono jos dirželio ir paduoda ją man. Sekundę stoviu pasimetusi. Rankinę tikrai bandė atidaryti. Betgi dabar negaliu išlementi net padėkos žodžio. Mane baugina jo atšiauri išvaizda, bet kartu ji man kelia ir pagarbą. Emmm…ačiū jums labai. Tikrai, – vargiai ištariu.
– Prašom, mieloji. – Vyras pamerkia balta migla užsitraukusią akį ir pasiremia savo lazda. – Intuicija man kužda, jog būsi nevietinė. Ar neapgauna ji senio?
– Taip, apsistojau čia pas teta. Laikinai. Kitąmet baigiu mokyklą ir planuoju pradėti studijuoti Vilniuje. Bent jau planavau…
Senis man nusišypso, apsidairo aplinkui ir žvelgia į toli taip, lyg kažko ieškotų. Po to taria:Nereikia savo norų naikinti dėl kitų užgaidų. Jei net jos atrodo stipresnės.
Aš tikėjausi kitko. Na, kad žmonės bus svetingesni, tolerantiškesni. Na, žinot, kaip kalbama. – Jaučiuosi kiek nepatogiai bei visiškai nesuprantu, kodėl visą tai pasakoju nepažįstamam asmeniui. Nepaisant visko, pasitikiu juo.
– Tolerancija gyvuoja ne tada, kai apie ją kalbama, o kai ji pritaikoma gyvenime, – taria žilaplaukis vyras ir pasuka savo lazdą rankose. Sublizga vilko snukis, o aš atkreipiu dėmesį į keistas tatuiruotes jam ant pirštų.
– Dabar žmonės išgyvena nelengvą periodą. Gal todėl miestas tau svetimas atrodo, bet jį kuri ir tu pati, ieškok sostinės širdies. Be viso to, nebijok kartais atrodyti kvailai. Kvailumas geriau už naivumą. Kvailys galbūt pasimokys iš savo klaidos, o naivuolis ir toliau tikėsis, jog tas pats grėblys trenks lengviau.
Po kojomis pajuda žemė. Man pradeda svaigti galva, jaučiuosi kaip sapne. Ne, tik ne dabar. Turiu pasistengti grįžti namo, kol priepuolis nepaūmėjo. Akies krašteliu pastebiu, jog ta vieta, kur stovėjo nepažįstamasis tuščia. Gal man pasivaideno? Tai eilinė mano ligos išdaiga? Tokiomis akimirkomis suprantu, kad kažkada ateis laikas, kai pats sau pavydės būtojo minties tiesumo ir aiškumo.
***
Po dviejų valandų jaučiuosi geriau. Tiesa, dar vis kažkiek skauda pakaušį, vaikštant aš svirduliuoju. Virtuvėje indais barškina teta. Šiandien grįžo kaip niekad išsipuošusi ir laiminga.
– Pietausi? – Pasigirsta jos balsas iš virtuvės. – Iš restorano atnešiau tikrų gardėsių. Be to, dėkui už gvazdikus ir vazą. Nereikėjo taip stengtis. – Ji ateina į mano kambarį ir gailesčio kupinomis akimis įsistebeilija į mane. – Žinai, jei nebūtum pasakius, tai tos vazos net neprisiminčiau kaip ir to nevykėlio, – sako, grįždama atgal į virtuvę, tačiau girdžiu jos balse melo gaideles.
Linkteliu, sutikdama dėl pietų pasiūlymo. Bandau atsistoti nuo nepatogios sofos, bet mane lyg magnetas traukia atgal prie jos. Ne, visgi dar pagulėsiu. Galva it švininė, jaučiuosi mieguista ir pavargusi. Mintyse mirguliuoja nepažįstamo vyro atvaizdas parke. Kažkodėl jo žodžiai paliko atspaudą mano galvoje, bet abejonės vis vien iškyla…
– Teta Natalija, gal papasakosite, kokia jūsų džiaugsmo priežastis šiandien? – pasiteirauju, atėjusi į virtuvę, nors, tiesa pasakius, tai nelabai mane ir domina, nes žinau, kad šiuo atveju priežastis gali būti viena.
Tetos skruostai mažumėlę parausta, ji it tikra koketė nusijuokia.
– Na, nenoriu girtis, bet šiandien per buhalterių šventę sutikau Jį! Taip, mieloji, nežiūrėk į mane taip. Aš įsitikinusi, jog jis kitoks nei visi prieš tai buvę. Jis ypatingas!
Aš užverčiu akis ir nusišypsau. Senmergė teta, supratusi, jog manęs tuo neįtikins, nukreipia temą kita linkme:
– Tai kaip tau Vilnius ir darbo paieškos? Gal jau spėjai susirasti darbelį vasarai?
– Kad viskas taip būtų paprasta. Į kelias vietas kreipiausi dar prieš atvykstant. Vienur mane išpeikė dėl darbo patirties trūkumo, kitur pasakė, kad ,,perskambins“. Nenorėjau tau vakar nieko sakyti. Pamačiau visko užtektinai. Manęs čia niekas nelaiko. Jaučiuosi nepritampanti idealiste. – Vargiai atsidūstu. – Nieko, turiu dar laiko apsispręsti iki kitų metų. Važiuosiu namo. Rytoj nuvyksiu į Stotį ir nusipirksiu bilietą.
Dedama į lėkštę cezario salotas ir vieno kąsnio užkandžius, teta kiek nuliūsta. Žinau, kad jos liūdesys trumpalaikis. Ji greitai pripranta, bet gretai ir paleidžia. Iš tiesų aš jai nerūpiu tiek, kiek ji bando tai parodyti. Tad pasiimdama lėkštę nuo stalo ir nenorėdama girdėti nenuoširdžių paguodos žodžių, ruošiuosi tipenti į savo kambarį.
– Ne viskas taip greitai, – išgirstu ją sakant man pavijimui.
Taip, tikrai ne viskas. O kartais išvis neįvyksta nieko. Įėjus į kambarį, mano žvilgsnis užklysta ties knygomis. Kuo dažniau knygose aprašoma šviesi ateitis, tuo labiau aš pradedu abejoti jos egzistavimu realybėje.
***
Diena puiki. Vėsi. Dievinu tokį orą. Mano plaukus šukuoja vėjas, aš tabaluoju kojomis, sėdėdama ant ežero tiltelio krašto. Ežero vanduo juda ratilais, pro jį praplaukia būrelis ančių. Kaip niekad jaučiuosi pakylėta ir laisva. Atrodo, kad niekas neišves manęs iš pusiausvyros. Tačiau rankose laikau popierinį tetos laišką. Nenorom, bet atplėšiu jį. Randu dailią atvirutę su Vilniaus architektūros atvaizdais, ant jos smulkiu raštu parašyta, jos manęs lauks sostinėje, mano keramikos darbais susidomėjo viena Natalijos pažįstama. Mane aplanko baimė, o kas, jei vėl nepasiseks? Tačiau taip ir nesurasiu slypinčios sostinės širdies, jei nesiryšiu šiai avantiūrai.