Šiaip kiekvieną kartą padalyvavus kokiame masiniame renginyje, aš visad greitai perprantu du dalykus apie save: a) mane žmonės kažkokiais mistiniais būdais sugeba tuo pat metu ir labai įkvėpti, bet ir išgręžti; b) kitą dieną po įtraukiančio padalyvavimo su žmonėm manyje užsikurs emocijų virtinė ir aš sėdėsiu, ir depresuosiu, ir rašliavosiu turboliūdnus eilėraštukus apie tai, kaip aplink mane visi laimingi, o aš va toks asilėlis spoksau į savo atvaizdą ir džiaugiuos, kad bent turiu kaspinėlį ant uodegos.
Kai vyko Tapino organizuotas mitingas, aš buvau nepilietiška ir atkakau tik pastebėti iš šalies. Gal ne tiek nepilietiška, kaip neturinti pakankamai tvirtos nuomonės, kad norėčiau įsilieti. Tad ir sakiau sau, kad kaip ale mokslininkė ateinu – man buvo įdomu, kiek lietuviai yra įpykę ant dabartinės valdžios. Bet tąkart pastoviniavusi iš krašto labai susinervinau ir užsiutau – pagirdėjusi klišinių kalbelių nuo scenos ir pamačiusi, kad minia pasiruošusi su viskuo sutikti. Visgi aš empatiška tik emocijų sugėrimo klausimu, turiu dabar jau taip prisipažinti, matyt. Manau, suprasite vėliau, kodėl taip čia ant savęs šneku. Paskiau pabendravau su vienu žmogumi, kuris dalyvavo tame mitinge ir iš jo supratau, kad tai, jog dalyvauji kažkokiame masiniame reiškinyje, nereiškia, kad sutiksi absoliučiai su visais ir dėl visko. ,,Paklausiau kelių demagogų“, – kažką tokio jis man pasakė. O man idealistei dar kaži kas atrodė… O čia va žmogus pyksta ant valdžios, kritiškai vertina organizatorius, bet pozicija daugmaž tinka – nu ir jamam. Tąkart dar jaunesnė, tad ir ne tokia išmintinga mano versija nelabai veilijo suvokti tokią poziciją.
Irgi va atsitiko vieną dieną, kad ir man užmynė ant kaspiniuotos uodegėlės ir aš labai papykau. Tiek papykau, kad neturėjau nė minties tingėti negrįžti nuo stoties, kur išlydėjau draugę tėviškėn pas Laimutį Purvinį, į mitingo vietą ir taip parodyti, kad aš nepritariu tam, kas yra veikiama. Tai yra tam tikra istorija, kurios aš nenoriu eskaluoti, nes ji mane nuoširdžiai pykdo, todėl nesakysiu, koks ten reikalas mane taip paveikė.
Bet antrą dieną po to mitingo jaučiausi labai blogai dėl praktinių reikalų, bet ir didžiavaus savimi dėl idealistinių paskatų. Spoksojau įrašus, kur galėjau matyti save. Mačiau, kur man atrodė, kad silpnokai bandė ginčytis mano nuomonės šalininkai, kai kur atrodė per skystai, kai kur per agresyviai, bet tada pagalvojau – man siūlė eiti į priekį ir aš nėjau vien dėl tos pačios priežaties: aš, nors ir daug kam atrodau jos beieškanti, iš tikrųjų nepernešu konfrontacijos ir ginčų. Todėl reikia anuos išteisinti, galop, anokia iš manęs deivė kitus smerkt ir čia aiškint. O dargi vėliau pamačiau, kaip vienas priešininkų stovyklos kadras buvo sutrikdytas mūsų skanduojamo Lietuva vidury jo kalbos, tai pagalvojau, kad nugi verta, nes va kitą iš tikrųjų trikdo jaust, kad egzistuoja opozicija, kurios spaudimą reikia atlaikyti. Ne po vieną, o visa opozicinė grupė žmonių. Ir va sudreba nervinės ląstelės gi nuo to kitiems. O iš komforto zonos taigi visiem išlipt sveika, ane? Viskas vardan altruizmo čia gi!
Iš šalies mačiau daugybę stovinčių tokių kaip aš anąkart prie Seimo. Tokių, kurie atėjo paveizėti reginuko. Ir viduje šiek tiek liūdėjau, nes jie man priminė mokyklos laikų patyčias ir stebėtojų vaidmeniu užsiėmusius žmones. Tai iracionalus matymas, sutinku. Supratau, kad gal turiu neapykantą neutraliems žmonėms, nes man tai siejasi su abejingumu, kai kažkam skauda ir šiaip tai paspaudžia kažkokią nemalonią knopkytę mano psichologinėje sandaroje. Visi galvoje gimę scenarijai neutralumą prirašo prie tų, kurie stovi su blogiu, kuris apskaičiuoja savo galimus sėkmingus ėjimus po to. Bet situacija nėra tiek kritinė, kai pagalvoji, jog visi domėtųsi ir žinotų, kas per veidmainystė tenais įvykus, todėl manau, kad man mano iracionalumą reiktų truputį į šalį. GALOP AŠ IR PATI TAIP DARAU KARTAIS, tai reik palikt žmones ramybėj iš tikrųjų.
Šiaip prisimenant mano paklaikimą dėl minios, kuri skanduoja viską paskui scenoje esančius ruporus. Užfiksavau save skanduojančią skanduotes, kur nesupratau jų konteksto, kodėl jos užvestos buvo. Jos buvo geros, jos atrodė man geros, bet aš iki galo nesupratau, kodėl jos yra; tik paveizėjusi įrašą supratau. Bet grupėje žmonių, ypač kai jie triukšmingi, visada kai kur prasiskverbia migla, ir, ko gero, nieko čia nepadarysi. Turbūt esu nusipelniusi dėl to pasmerkimo iš šalies ir vėlgi, nu nėra ko, nes jie vieną dieną gal nu ne mano batuose, bet mano vietoj atsistos.
Daug kas mane mitinguose, žodž, (tebe)užknisa. Juose dalyvauti mane traumuoja ir užveda overthinkinimą.
Ir vis dėlto.
Mitingai ar bet kokia pilietinė forma, mieli broliai ir seserys lietuviai, yra atgaiva ta prasme, kad tu pasijauti supergerai kažkur pasisakęs ir parodęs, kad tavo kritikuojamųjų veiksmai yra matomi. Ir tai padarai jau vien savo buvimu (dėl to tas turinys kartais ir skystas gali būt). Juos tai nervina. Aš mačiau tuos, prieš kuriuos protestavom – jie buvo nustebę, kad juos pasitiko kad ir nedidelė, bet visgi grupelė žmonių. Tokie ANIA buvo. O ir mes visi matėm, kaip psichus sunkiai sekėsi tvardyti anąkart Karbauskiui, kai minia tautiečių atėjo kartu kolektyviai papykti. Šitoje Žemėje nėra nieko labiau įgalinančio nei kartkarinis priminimas sau, kad kitas irgi yra žmogus ir turi silpnųjų vietų ir kad asiliukas su kaspinėliu toks mielas visiem vinipūche dėl to, kad mes visi kartais galim su juo tapatintis.
O ir apskritai. Panašiai kaip ir būna su gydymu ar su kirpyklom, žinot. Kai tau netinka gydymas, bet tu renkies kentėti. Kai tau negražiai atauginėja plaukai, bet tu renkies jaustis čiūčela. Taip ir čia. Tu gali tai bandyti pakeisti, bet gali ir ne. Bus žmonių, kurie išvis nepastebės, kad išgražėjai ar net rėš, kad anksčiau gražiau atrodei. Nu tai kas? Svarbiausia, kaip tu pats jauties + tu nepasirinkai zyzalioti ir klegėti apie kažkokį likimą, kuris viską sustatytis į vietas, kai likimas gūžčioja pečiais, nes čia dabar visai tavo kontroliuojama sritis tave kankina ir nu o jis čia prie ko.
O tokių žmonių, tikinčių nežinia kuo, apstu. Žmonės soc. tinkluose tiek visus heitina dėl skirtingų pažiūrų, pomėgių etc, ir tuo jie užsiima pasaulyje, kur esti žmonių, kurie vis dar tiki, kad geras gyvenimas turi būti jiems nuleistas (net ne jie patys jį turi pabandyti nusileisti) iš viršaus [čia, beje, nekalbama apie iš viršaus ateinantį neteisingumą algų atžvilgiu ir pan, bet patikėkit, ten buvo žmonių, kurie neturėjo savo gyvenimų, jie turėjo valdžios gyvenimą ir Sąjūdį atmintyje, kaip tą judėjimą, kuriame buvo daugybė unicornsų, o dabar unicornsai matgi išnykę ir liko tik vaivorykštės, todėl jie pyksta] ir kurie imasi savo kliedinčiosios smegenų dalies (kurią turim, tik jau nesusireikšminam, mes visi) tam, kad galėtų gyventi iracionaliai. Aš šiaip irgi mėgstu savo iracionalumą kartais, bet kad ir kaip ten būtų –
mėlėji, prisiminkite, kad nepažeidžiamų ir nepaliečiamų nėra. Jei kažkas elgiasi neteisingai – parodykit, kad viską matot ir melagis pasišiks sau į kelnes ir užuos vienas, nors taip ir neatrodys. Net jei rezultatas nebus toks, kokio tikitės, tai dievaži, turėkit omenyje, kad ir patys pasipirginti stengiatės vidinį psichą įtikint, kad nereikia pradės spjaudytis žiežirbom ir tiesiog nusijuokiat į akis. Ale nerūpi. Jo, žinoma.
Niekas neišsiduoda pajautęs baimę.
Todėl tebūnie tai protestų, ogi ir dialogų eros pradžia, o aš jau kaip nors savo nervingus traukulius po kiekvieno jų atlaikysiu…
Tikrai nesakau, kad gyvenimas nesugrius nuo to, kad kažkam rėšit teisybių in akis. Ypač jei tai padarysit vienas. Tada jis gan dažnai sugriūna. Palieki paskui kalčiausias ir pan. Bet žmogus per savo gyvenimą turi 9 gyvenimus kaip minimum, ir jeigu jūs tikrai esat teisūs, tai bus smaguma solidarizuotis su Feniksu ar Jėzum ar kad ir koks ten metaforinis personažas jus ten įkvepia. Bet vat sąžinės pasėtas šūdelis tai visą gyvenimą suskauda, galų gale ir mirties patale, sako, užsiuodžia…
Ir melagiai miegaliai ir miegalės melagės kaip ir sukčiai su sukčiuvienėm tegu užsi***ša.