Metai, kaip Helsinkio oro uoste nusileidau su pora lagaminų (taip, aš neturiu daug daiktų) lėktuvo bagažinėj. Ir kuo toliau, tuo labiau esu įsitikinusi, kad Baltijos šalys nėra Nordikai, o net ir norėdamos jais būti, jos nelabai supranta, ko nori. Nemanau, kad jos tikrai to nori, nes daug kas, kas yra norma Nordikuose, būtų absoliutus komunizmas baltiškoms ausims.
Mat vertybės visai kitos. Baltijos žmonės dėl visiškai suprantamų priežasčių labai vertina darbą, sunkų darbą, tačiau nelabai toleruoja žmogiško silpnumo, mat prisibijo veltėdžiavimo ir galimo naudojimosi. Tuo klausimu esame artimesni vokiškai kultūrai, kur lietuvninkas Slunkius tampa našta visai bendruomenei. Nordikuose silpnumas yra žmogiškumas – jei žmogaus sveikata neleidžia, jis gali išeiti į pensiją net labai anksti. Net mano amžiaus (man 28 metai). Mažai uždirbant gali būti, kad uždarbis bus apmokestinamas nuliu procentų – taip veikia progresinė sistema, kuri šalies dešiniuosius pykdo. Jei neužtenka bedarbio pašalpos, nordikas turi teisę pretenduoti į papildomą paramą, kurios suma prilygsta išlaikymui. Kitaip tariant, valstybė padengia pragyvenimo išlaidas. Aišku, turi įrodyti esąs to vertas – negali išvykti iš šalies per ilgam laikui, turi pateikti savo visas sąskaitos suvestines, kad įrodytum, kad tikrai net artimieji tau negali padėti.
Baltijos žmonėms patinka dar ir pasirodyti, kiek užsidirbo ir ką sau gali leisti – kas Nordikuose būtų visiškas netaktas. Čia turi būti paprastas bičas. Kuo paprastesnis, tuo geriau. O kur dar žalios vertybės – pamenu, kaip su este kolege sakėm, kad mūsų žmonėms nelabai taip baisiai ir rūpi tas žalumas, tvarumas; raktažodžiai nelabai populiarūs ir rašyti reklaminių tekstų apie tai net nelabai apsimoka. Lietuvoje net iš žaliųjų nieko negirdėti apie mėsos lobistų Europos parlamente prastumtą įstatymą, kad nuo šiol nebegalima vadinti vegetariško burgerio burgeriu, nes burgeris gi tik su mėsa gali būti (nežinau, negirdėjau). Suomijoje būta pasipiktinimo, gimė memai. Avižų pienas prie kavos už dyką taip pat yra absoliuti norma. Mača, didelis puodelis, vilniečių snobizmo atributas, daniškoje Normal parduotuvėje su kavine tekainuoja 1,40 centų.
Jei žmonės, kuriuos palaikau, tėvynėje yra laikomi radikalia kaire, tai Nordikuose mano pažiūros blaškosi kažkur centre. Tiesa, į socialinę sistemą pradėjau žvelgti ir į kaip savisaugą nuo priklydėlių ir naujakurių – pro ją gana sunku prasibrauti, nors radikali populistinė dešinė visą Europą jau yra įtikinusi, kad užtenka tik pasirodyti pareigūnams ir pasipils pajamų lietus. Pati dar vis neturiu socialinio numerio, o mano geram bičiuliui britui migracijos departamentas nepatingėjo sužlugdyti studijų (ar gal nepasistengė, kad įsileistų talentingą lingvistą ir poliglotą, kuris jau moka suomiškai) – migracijos departamentas užtruko per ilgai, galiausiai net universitetui tarpininkaujant laiku neišdavė socialinio numerio, kuris Suomijoje reiškia absoliučiai viską (tik neseniai pradėjo leisti įsigyti kosmetikos parduotuvės nuolaidų kortelę turint vien suomišką telefono numerį – anksčiau reikėdavo asmens kodo). Pašto programėlė? Socialinis numeris. Maisto produktų nuolaidos? Socialinis numeris. Viskas atsiremia į socialinį numerį.
O ką jau kalbėti apie individualias veiklas ir freelancerius. Viskas turi būti verslas, nieks čia nedirba, kad dasidurtų.
Jeigu man, vietinei ‘radikaliai kairei’ tatai kelia siaubą, tai gali tik pamanyt, kokį siaubą patirs visi lietuviai ar baltiečiai (latviai Baltijos šalies gyventojus vadina „baltieši”, man patinka), kas yra į dešinę nuo manęs.