Ilgai mąsčiau, kas apie gedulą skauda labiausiai. Neigiau, pykau, bandžiau susitaikyti, nyrau į depresijos ir nerimo pasaulį, o tada pamaniau, kad gal kažką ir supratau. Nedrįsčiau teigti, kad tikrai supratau: juk mirties mįslę įminti bandė ne vienas maro giltinės įbaugintas menininkas ar žmogaus psichikos ir fizionomijos labirintų suintriguotas mokslininkas.
Daugelis interneto išmokslintų psichologų jums patvirtins: gedulas turi penkias gedėjimo fazes. Neigimas, pyktis, mėginimas susitaikyti, depresija ir galiausiai susitaikymas. Tai vadinamasis Kübler-Ross modelis. Vis dėlto vėliau pati Kübler-Ross teigė, kad žmonės neteisingai suprato šį modelį – pastarojo proceso nesama linijinio. Taigi, kiekvienas žmogus gedulą išgyvena skirtingai, ne pagal šias taisykles.
Galiu patvirtinti. Kai prieš tuos dešimt metų, šeštadienį, vos pramerkusi akis išgirdau „Saule, tėtis mirė“ iš pradžių patyriau šoką. Tada skruostai ėmė šilti ir drėkti. Bandžiau susitaikyti. Džiaugtis gyvenimu, kiekvieną dieną dėkoti, kad pabudau gyva, skleisti pozityvą, kuo daugiau skirti dėmesio saviraiškai. Naktimis negalėdavau užmigti viena, nes bijodavau uždusti; bauginausi mintimi, kad mane pasiims kartu su savimi. Tada pykau, kad niekaip neišėjo pamiršti skausmą. Klausinėjau. Daug klausinėjau: Kam tu numirei? Kodėl tu mane palikai tada, kai man tavęs labiausiai reikėjo? Kodėl tu nepadarei visko, kad būtum sveikas ir gyvas kuo ilgiau? Tada jaučiausi bevertė, rašiau ir publikavau noveles, po kuriomis slėpėsi mintys apie savižudybę.
Kokį penketą metų manyje vyravo visiškas emocijų sąmyšis. Ir pasislėpdavau į kamputį paverkti, ir nesugebėdavau srėbti to per viršų srūvančio pykčio už tai, kad mane šitaip begėdiškai paliko. Ėmė ir numirė. Dėl šitos priežasties nelankiau kapo keletą metų.
Per tuos keletą metų spėjo numirti senelis. Raudojau, stebėdama jo pašarvotą kūną, pykau, matydama aplinkinius kalbant apie kažką kita, o ne senelį, žavėjausi senuku (sakė, kažkoks matematikas), kuris pagarbiai išsėdėjo priešais senelio karstą, rimtai kažką svarstydamas, o ne apkalbinėdamas kitų gedulą. Visai nenorėjau eiti prie pat lavono, bet žinojau, kad seneliui toks dėmesys būtų patikęs. Nuėjau.
Galiausiai, po dar poros metų, vis dėlto aplankiau tėčio kapą. Apsipyliau ašaromis. Kapo niekas nebelankė: ant jo augo grybai, žolės baigė uždengti paminką. Norėjau atsiprašyti, bet ir suniurnėjau: „Kaip apsileidai“. Su tokiais pat drėgnais ir įšilusiais skruostais, kaip tąkart prieš daugel metų, puoliau ravėti žoles, grėbti, rauti šungrybius lauk, nurinkau alkoholikų paliktas šukes. Šitą lankymo scenarijų pakartojau dukart. Triskart.
Ketvirtąkart prasilenkiau su jaunesnės už save bendravardės laidotuvių procesija. Nukrėtė šiurpas. Pasijaučiau, tarsi bet kurią akimirką pati galėčiau prasmegti žemėn. Ji išėjo. Mama, tėtis, seneliai eina raudodami iš paskos.
Tais pat metais mirė mano klasės auklėtoja. Nelabai jos mėgau, nes ji mėgdavo mane paspausti, bet prisiminiau, kad ji mane skatino būti ekstravagantiška ir savita. Ji mus ragindavo nesusilieti su pilka mase. Jaučiausi dėkinga už šias pamokas, tad per jos laidotuves padariau viską, kaip ji būtų pageidavusi: pasidažiau tamsiai violetiniu lūpdažiu, nupirkau vieną geltoną ir vieną raudoną rožę, kaip tą pirmąją rugsėjo pirmąją, kai susipažinome. „Svaigiai atrodo – tos tavo spalvotos rožės baltų rožių ir lelijų jūroje“, – tarstelėjo draugė, palydėjusi mane į šarvojimą. Gūžtelėjau pečiais. Nepasigėdijau ir gavusi keistą auklėtojos sesers žvilgsnį. Aš žinau, kad ji būtų džiaugusis, jog aš – beveik girdžiu jos balsą tai sakant- išsinėriau iš savo senos, pilkšvos odos.
Vėliau, tą patį pavasarį, važiavome su močiute tvarkyti senelio kapo. Pasijaučiau sena. Man buvo apie 21-erius, taigi, mane turėjo imti juokas iš jos uolumo tvarkant kapą. Daugelį mano bendraamžių imdavo. Bet man tai buvo taip pažįstama. Sugrėbi lapus, sumeti į 100 l. maišą, nuvelki jį prie konteinerių, išmeti, grįžti – beržas jau naujų lapų primėtęs. Negi paliksi mylimą žmogų? Vėl pakartoji. Kuris laikas ima erzelis: kūną ima apleisti jėgos, o vis kokia šiukšlytė pokštininkė lygioje vietoje išdygsta. Galiausiai susitaikai – padarei viską, kad kapelis atrodytų gražus.
Ir taip galiausiai aš supratau – jiems viskas baigėsi, o mums dar ne. Žmogaus nebėra, o santykis su juo truks ir net vystysis mūsų visą gyvenimą. Mes pykstame, mylime, žavimės, bandome įsiteikti, o jiems jau nė motais. Jokio atsako nebėra ir nebebus. Ir taip visą gyvenimą. Manding, tas ir skauda labiausiai.