Pamintijimai apie gedulą

Ilgai mąsčiau, kas apie gedulą skauda labiausiai. Neigiau, pykau, bandžiau susitaikyti, nyrau į depresijos ir nerimo pasaulį, o tada pamaniau, kad gal kažką ir supratau. Nedrįsčiau teigti, kad tikrai supratau: juk mirties mįslę įminti bandė ne vienas maro giltinės įbaugintas menininkas ar žmogaus psichikos ir fizionomijos labirintų suintriguotas mokslininkas.

Daugelis interneto išmokslintų psichologų jums patvirtins: gedulas turi penkias gedėjimo fazes. Neigimas, pyktis, mėginimas susitaikyti, depresija ir galiausiai susitaikymas. Tai vadinamasis Kübler-Ross modelis. Vis dėlto vėliau pati Kübler-Ross teigė, kad žmonės neteisingai suprato šį modelį – pastarojo proceso nesama linijinio. Taigi, kiekvienas žmogus gedulą išgyvena skirtingai, ne pagal šias taisykles.

Galiu patvirtinti. Kai prieš tuos dešimt metų, šeštadienį, vos pramerkusi akis išgirdau „Saule, tėtis mirė“ iš pradžių patyriau šoką. Tada skruostai ėmė šilti ir drėkti. Bandžiau susitaikyti. Džiaugtis gyvenimu, kiekvieną dieną dėkoti, kad pabudau gyva, skleisti pozityvą, kuo daugiau skirti dėmesio saviraiškai. Naktimis negalėdavau užmigti viena, nes bijodavau uždusti; bauginausi mintimi, kad mane pasiims kartu su savimi. Tada pykau, kad niekaip neišėjo pamiršti skausmą. Klausinėjau. Daug klausinėjau: Kam tu numirei? Kodėl tu mane palikai tada, kai man tavęs labiausiai reikėjo? Kodėl tu nepadarei visko, kad būtum sveikas ir gyvas kuo ilgiau? Tada jaučiausi bevertė, rašiau ir publikavau noveles, po kuriomis slėpėsi mintys apie savižudybę.

Kokį penketą metų manyje vyravo visiškas emocijų sąmyšis. Ir pasislėpdavau į kamputį paverkti, ir nesugebėdavau srėbti to per viršų srūvančio pykčio už tai, kad mane šitaip begėdiškai paliko. Ėmė ir numirė. Dėl šitos priežasties nelankiau kapo keletą metų. 

Per tuos keletą metų spėjo numirti senelis. Raudojau, stebėdama jo pašarvotą kūną, pykau, matydama aplinkinius kalbant apie kažką kita, o ne senelį, žavėjausi senuku (sakė, kažkoks matematikas), kuris pagarbiai išsėdėjo priešais senelio karstą, rimtai kažką svarstydamas, o ne apkalbinėdamas kitų gedulą. Visai nenorėjau eiti prie pat lavono, bet žinojau, kad seneliui toks dėmesys būtų patikęs. Nuėjau.

Galiausiai, po dar poros metų, vis dėlto aplankiau tėčio kapą. Apsipyliau ašaromis. Kapo niekas nebelankė: ant jo augo grybai, žolės baigė uždengti paminką. Norėjau atsiprašyti, bet ir suniurnėjau: „Kaip apsileidai“. Su tokiais pat drėgnais ir įšilusiais skruostais, kaip tąkart prieš daugel metų, puoliau ravėti žoles, grėbti, rauti šungrybius lauk, nurinkau alkoholikų paliktas šukes. Šitą lankymo scenarijų pakartojau dukart. Triskart. 

Ketvirtąkart prasilenkiau su jaunesnės už save bendravardės laidotuvių procesija. Nukrėtė šiurpas. Pasijaučiau, tarsi bet kurią akimirką pati galėčiau prasmegti žemėn. Ji išėjo. Mama, tėtis, seneliai eina raudodami iš paskos.

Tais pat metais mirė mano klasės auklėtoja. Nelabai jos mėgau, nes ji mėgdavo mane paspausti, bet prisiminiau, kad ji mane skatino būti ekstravagantiška ir savita. Ji mus ragindavo nesusilieti su pilka mase. Jaučiausi dėkinga už šias pamokas, tad per jos laidotuves padariau viską, kaip ji būtų pageidavusi: pasidažiau tamsiai violetiniu lūpdažiu, nupirkau vieną geltoną ir vieną raudoną rožę, kaip tą pirmąją rugsėjo pirmąją, kai susipažinome. „Svaigiai atrodo – tos tavo spalvotos rožės baltų rožių ir lelijų jūroje“, – tarstelėjo draugė, palydėjusi mane į šarvojimą. Gūžtelėjau pečiais. Nepasigėdijau ir gavusi keistą auklėtojos sesers žvilgsnį. Aš žinau, kad ji būtų džiaugusis, jog aš – beveik girdžiu jos balsą tai sakant- išsinėriau iš savo senos, pilkšvos odos.

Vėliau, tą patį pavasarį, važiavome su močiute tvarkyti senelio kapo. Pasijaučiau sena. Man buvo apie 21-erius, taigi, mane turėjo imti juokas iš jos uolumo tvarkant kapą. Daugelį mano bendraamžių imdavo. Bet man tai buvo taip pažįstama. Sugrėbi lapus, sumeti į 100 l. maišą, nuvelki jį prie konteinerių, išmeti, grįžti – beržas jau naujų lapų primėtęs. Negi paliksi mylimą žmogų? Vėl pakartoji. Kuris laikas ima erzelis: kūną ima apleisti jėgos, o vis kokia šiukšlytė pokštininkė lygioje vietoje išdygsta. Galiausiai susitaikai – padarei viską, kad kapelis atrodytų gražus.

Ir taip galiausiai aš supratau – jiems viskas baigėsi, o mums dar ne. Žmogaus nebėra, o santykis su juo truks ir net vystysis mūsų visą gyvenimą. Mes pykstame, mylime, žavimės, bandome įsiteikti, o jiems jau nė motais. Jokio atsako nebėra ir nebebus. Ir taip visą gyvenimą. Manding, tas ir skauda labiausiai.

Šiek tiek Saulės „poezijos“


***

Ir po visais žodžiais, metaforomis, dailiomis interpretacijomis

Tokia skaisti balta nekalta viltis

Išskleidusi sparnus prieš saulę

Tarsi svajonė apie ilgaamžiškumo o gal begalybės pergalę

Nesugebėjo nuo manęs nuslėpti

Kad miršta. Taip beviltiškai miršta

Regėjaus jos blyksnius negirdėjau nė garso

Labiausiai spindint mačiau tuos kam jau pabaiga

Jie irgi nutyla

Visa esybe gedulas

Išnyręs iš už raidžių apie susvetimėjimą

Nutupė man ant pečių

Ir smaugė

Tarsi ragindamas mano kūną 

Išdrebinti jos mirtį išpurtyti iš manęs jos pelenus

Ir ji būdama balta tegalėjo plevesuoti

Virsdama į neaiškų siluetą 

Jį taip sunku draugams paaiškinti

Jie niekaip nesupras vilties nors už kitus jausmus paguos

Viltis balta skaidri tyra miršta ir aš regiu ją tolstant nuo manęs

Ji kyla aukštyn, o aš likau čia

Ir taip žemai

Tik pyktis vis dar čia

Aš jį jaučiu

Jo geležines letenas apie savo kūną

Aš jį vis dar jaučiu

Sako kuo beviltiškiau tuo daugiau metaforų

Mano protas jas dalina kaip bilietus kaip į pragarą

Bet kad ir kaip ten būtų

Viltis toli o tu vis dar čia

Tavo esybė vis dar manyje

2021.III.09

***

Netikiu kad tai velnio lašai

Jų išgėrus jaučiuos angelas

Mano pečiai pasidaro tokie lengvi

Ir aš noriu iškelti akis

Ir patikėti kitų demonų atsivertimu

***

Rodos atėjau į šį pasaulį netekus teisės 

Laužyt griauti ir naikinti būdama jauna

Mano kūnas

Vos pajėgia išmąstyti reikiamus žodžius

Kartais bijosi šypsotis

O kas jei tamsūs skysčiai pro burną išvirs

O kas jei Baimė tenori įspėti

Apie tai kad aš ta išrinktoji

Prakeikta nuolatos atsiminti

Aš čia ne amžiams

2018.XII.11

***

Jaučiuos lyg tuoj sunykčiau

Sodely kuriame tik ką žydėjau mane gyrė

Kuris iš kvapų manasis 

Kokiom spalvos mano žiedas žydi

Regis pati to negalėčiau pasakyt

todėl jaučiu lapus limpančius prie žemės

Jie geriasi į ją

Ir leidžias

Kažkur gilyn

Kažkur kur baisu ir

Kažkur kur man baisiai nesinori

2018.X.10

***

Ir man nusišikti

Ką man mano draugės sako

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Kiek kiekvienąkart jis mane vis girdo

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Mano eilės kur iš burnos kraujas bėga

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Niekad negalvojau kad man reiktų nusižudyt

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Baigiu save jame prarasti

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Nebematau spalvų tik juoda

Ir man nusišikti

Įsitempus paralyžius

Viskas zjbs

Ir man nusišikti

Manęs jau gal nebėra

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Jo

…Viskas… 

…zajabys…

2018.VIII.06

**

Jis greit isnyks kaip rukas is manu minciu

As tai jauciu

Is jo liks tik smelis akmeneliai

Kunui lengviau

Kokia palaima jaust man pagaliau

Jis greit isnyks kaip rukas is mano minciu

Pagaliau

Jis isnyks

Is mano minciu

Nes isnaikinti

Buvo darbas

Bet jis sklaidos

Jo atvaizdas sklaidos

Is mano minciu

Netgi pats

Kokia palaima

Ak palaima

Kunui lengviau

Galesiu gyventi toliau

Mylet vien tik save

Taip tam padlai ir reik

2018.02.19