Prisipažinsiu, baidžiausi šito teksto ir šitų klausimų kaip velnias kryžiaus. Visų pirma, man sunku pasakyti, kiek kalbų aš taip tikraitikrai moku, o kiek taip tik truputuką. Kuo daugiau kalbų moki ir supranti, tuo sunkiau tai įvertinti. Antra, būdamas tarp multilingualių žmonių, tu pamatai, kokios skirtingos yra kiekvieno žmogaus istorijos, strategijos. Tad ar kalbų mokymasis yra kažkokia duotybė? Sakyčiau, kai kuriems žmonėms viskas kyla iš smalsumo ir meilės kalboms ir tai jiems padeda ilgainiui sudėti taškus ant i. Pabrėžiu, kad ilgainiui – aš savo pirmąją, vokiečių kalbą, labai ilgai jaukinausi ir net iki šiol, dabar jau dėl ilgo nevartojimo, jaučiu psichologinį barjerą kalbėdama ja. Galų gale, su kiekviena kalba man veikė labai skirtingi metodai – jei latviškai užtekdavo sykiais žvilgtelt į gramatines lenteles rašant tweetus, tai estiškai nė vienas iš mano fintų neveikė, teko džiaugtis, kad VU esanti programa „Mokausi Visą Gyvenimą“ suvedė su nuostabia estų kalbos dėstytoja ir galėjau mokytis nemokamai. Trečia, šitą tekstą skaitys žmonės, turėję su manimi vokiečių ar švedų, ir jie žino, kokia šlanga aš esu ir anoks aš ne autoritetas. Tai dar ir drovulys. Be to, apie tai esu rašiusi dar 2018 m., kai temokėjau tris kalbas.

Tačiau atėjo laikas nusispjauti į visus tuos dalykus viršuj, nes žmonės prašo, prašo, prašo, o psicholingvistikos kursas davė ir tyrimų, taigi pasijaučiau visai turinti kažką pasakyti. Tataigi, šiame tekste pasiremsiu vienu tyrimu ir papildysiu savo asmeniniais pastebėjimais. Kol neįnikote skaityti, labai kviečiu paremti mane Patreon platformoje, kurioje visus savo darbus ir projektus publikuoju anksčiau laiko.

Būta tokio Neil Naimano, kurį XX a. pab. labai sudomino the good language learners (geri kalbų mokiniai). Jis pabandė atrasti, kokios strategijos jungia šiuos žmones. Atrado jų šešias.

1. Jie yra susiradę sau tinkantį ir patinkantį stilių. Šitą galiu pati patvirtinti: kas veikia vienam (ar su viena kalba), tas kitam visai nesuveiks. Iš esmės, ką jis atrado su šia strategija, tai kad kai kuriems reikėjo pasėdėti prie gramatikos knygų namuose, o kai kuriems buvo būtina įvestis, t.y. komunikavimas turėjo turėti didesnį svorį nei knygos. Šie žmonės matomai turi pakankamai entuziazmo, taigi susiranda sau reikiamus kelius. Aš ir pati visada sakau, kad kalbų mokymasis yra psichologinis darbas su savimi – ir čia atsiskleis tavo poreikiai ir norai, baimės ir pan. Nuo to nepabėgsi. Kaip Cosmopolitanas nepadės išgelbėti dviejų individualių žmonių santykių generiniais patarimais, taip kito žmogaus kalbinė patirtis nebūtinai sublizgės jūsų praktikoje. Susinervinsit, kad neveikia ir užmesit į kampą, nepaklausę savęs, ko jūs norit.
2. Jie aktyviai įsitraukia. Šie žmonės buvo linkę aktyviau dalyvauti pamokose, rodė iniciatyvą pasiimti iš pamokos sau tinkamiausias strategijas, susiranda radijo laidas pasiklausyti kalbos, žiūri filmus. Čia aš galbūt pridėčiau iš savo patirties, kad aš ar latviškai, ar estiškai, kažkaip mažiau švediškai irgi taip darau: aš turiu užrašinėje puslapėlį, kur susirašydavau naudingas frazes nugirstas, pamatytas filmuose. Labai praversdavo subtitrai. Labai geras dalykas yra socialinių tinklų postai, kur galima išsiversti. Kitaip tariant, mano tikslas tuose filmuose būdavo kalba ir aš nepatingėdavau padirbėti.
3. Jie supranta, kad kalba yra ir gramatika, ir komunikacija. Šie žmonės suprato, kad kalba nėra tik visokiausios taisyklės, bet ji yra ir naudojama susišnekėjimui atitinkamu lygmeniu. Nors kai kurie mokėsi žodžius iš žodyno (aš to nedarau, darydavau gal mokyklos laikais su vokiečių, nes taip pamokė muzikologė – besdavau į tris atsitiktinius žodžius kasdien ir bandydavau juos įsiminti, bet dabar tingėčiau), jie taip pat siekdavo atsidurti terpėse, kur ta kalba būtų reikalinga ir panaudota. Vienas kanadietis mokinys net tapo tolimųjų reisų darbuotoju!
4. Jie pasirūpina, kad kalbos žinios nenustotų plėstis. Jie neatsitraukia, kai kažko nežino, bet bando spėti (ar sukurti žodį – viskas normalu ir daug įprasčiau nei įprasta su negimtakalbiais), jie lygina savo kalbą su gimtakalbių, knygų, radijo laidų etc ir bando suprasti, kuo jos skiriasi ir jie paprašo gimtakalbių pataisyti. Tiesa, pastarasis man asmeniškai negalioja visai (na, gal nes mane taisydavo po kelias dešimtis ir laikindavo tuos pataisymus Twitteryje), nes aš tiesiog susigūždavau ir išsigąsdavau ir nebenorėdavau su ta kalba nieko bendra turėti. Nebent taiso dėstytojas ar mokytojas, tada pajausdavau elektrinį jausmą per nagus, susigėsdavau, bet ne taip baisiai. Juo labiau, ne visada žmonės taiso, nes reikia taisyti – kartais jie tiesiog trupučiuką taip tarsi pavydi, neprileidžia tavęs prie savo kalbos, nori išsidirbinėti. Visada labai svarbu šiuo klausimu nubrėžti ir įtvirtinti savo ribas!
5. Jie atskiria užsienio kalbą nuo gimtosios. Tai reiškia, kad jie mėgina galvoti ta kalba (patvirtinu: latviškai mėgindavau su savimi mintyse pasikalbėti ir susirasti trūkstamus žodžius). Šie mokiniai taip pat kartais pasikalbėdavo su savimi ta kalba. Pavyzdžiui, pats Naiman (kaip sunku neparašyt Gaiman, jis dar ir Neil), savo mokiniams rekomenduoja kartais sau ta kita kalba pakomentuoti kokią prieš akis regimą situaciją – pravažiuojantį autobusą ir pan. Vis dėlto paprieštaraučiau šiam patarimui prisimindama, kad esu pamokyta, jog mokantis kalbų vaikystėje susikuria smegenų centrai, o suaugus prasideda manipuliavimas esamais ir tai yra mano teorija, kodėl aš išmokau latviškai – nes gimtosios kalbos resursai gerai pasinaudojo per panašias šaknis skirtingose vietose, nuolatinio poreikio lyginti ir to, kad lietuvių kalba buvo mano L1 (pirmoji vokiečių su švedų, pvz., siaubingai maišosi).
6. Jie supranta, kad kalbos mokymasis turės savų duobių. Vadinasi, kartais gali tekti iš savęs pasijuokti, nes nė vienas dar neprabilo jokia svetima kalba nepadaręs klaidų. Aš pati savo didžiausia laime laikau tai, kad susidūriau su pakankamai lietuvių negimtakalbių, kurių kilmė labai, labai skirtinga: lenkų, rusų, italų, vokiečių, latvių ir pan. Visi šie žmonės nekalba lygiai taip, kaip gimtakalbis ir to tikėtis, toli gražu, net nereikia. Yra net toks terminas kaip fosilizacija – tai būna tokios klaidelės, kur žmogus jau niekad jų nebenustos daryti, greičiausiai jos netiesiogiai yra sąmoningas pasirinkimas. Žmogus kažkuriuo momentu nusprendė, kad jo kalbos resursai yra pakankami jam reikalingai komunikacijai, todėl jis ir nebemato reikalo išmokti kitaip.

Pažymėtina, kad Naimano ir pan. tyrimai susilaukė kritikos. Dažnai tokie tyrimai klausia, ką tie žmonės daro, o gali būti, kad žmogus pats nesusivokdamas atlieka kažkokius jam padedančius triukus. Esama ir daugiau literatūros, pvz., Rebecca Oxford „Strategy Inventory for Language Learning (SILL)“, kuriame mokinys turi patvirtinti arba paneigti 50 teiginių ir pagal kuriuos yra atpažįstamos jo strategijos. Vis dėlto pastarosios labai hierarchiškos ir sudėtingos paaiškinti vienu blogpostu (nesijaučiu pati įsigilinusi), todėl nusprendžiau jų čia neapžvelgti.

Dabar dar toks dalykėlis – mokymasis individualiai ir grupėje. Apie dėstytojus/mokytojus pasakysiu taip – nepabijokit į šį reikalą pažiūrėti kaip į psichoterapeuto pasirinkimą, nes taip ir bus. Vienos kalbos mokytoją esu turėjus tokią demotyvuojančią ir negatyviai nusistačiusią, kad aš prie tos kalbos niekaip niekad ir nebesugebu grįžti, mano entuziazmas buvo tiesiog nužudytas. Kaip sau įsispirt į užpakalį ir išlaikyt motyvaciją nepatarsiu – pati niekada savęs nespaudžiu, prisėdu, kai turiu laiko ir noro. Jei yra problemos su motyvacija ar sunku įveikti psichologinį barjerą (kaip man buvo su estų), o būtinai dega ir reikia, tikrai patarčiau rinktis mokymąsi grupėje, kuris suteiks saugią psichologiškai aplinką įvesti kalbos žinias į praktiką, autoritetą ir paspirs, kai tingisi. Tiesa, bėda, kad neretai tie kursai apriboja motyvaciją už jų ribų, nes jautiesi labai tvarkingai pasmokęs, o dar neretai mokaisi pagal temas, kur tau šimtą metų bus nusišvilpti ant jų (pvz., aš latviškai jau skaičiau mokslinius straipsnius, bet virtuvėje būčiau neapsisukus su savo žodynu). Tačiau dar vienas dalykas mokantis individualiai yra visiškas atsipalaidavimas ir darymas to, ką nori – kiek pažįstu žmonių, išmokusių kalbą savarankiškai, neretai jie turėdavo ir paisydavo savo interesų. Pvz., viena mano draugė estė išmoko itališkai, nes jai muzika itališka patiko. Dabar kalba laisvai. Mokantis grupėje, beje, irgi nereiktų per daug imti į galvą savo rezultatų – tie pažymiai nieko nereiškia ir kartais tie su vidutiniais pažymiais net drąsiau ir dažniau prakalba negu tie perpratę visas kalbos taisykles.

Dar patarimas – nekreipkit dėmesį į gimtakalbių (arba negimtakalbių, kurie esą moka labai gerai – dažniausiai jie patys giliai užsikompleksavę ir dėl to ėda kitus) fleksinimus. Jūsų kalba yra lygiavertis tos kalbos variantas ir jūs nusipelnėte pagarbos. Visokių pasitaiko. Jei žmogus mėgsta pašiepti jūsų kalbą, tai čia su juo bėdos, ne su jumis. Todėl šitą baimę atmeskit velniop ir pažiūrėkit į tai kaip į gyvenimą, kuriame taip pat visokių žmonių pasitaiko ir mums spręsti, kaip elgtis su vienokiu ar kitokiu jų elgesiu. Bandykit kalbėti. Geri žmonės apsidžiaugs ir jus susiras paklausti, kaip jūs čia taip išmokot.

Tikiuosi, tekstas bent kažkiek padės susiorientuoti mokantis kažkokios kalbos. Jei patiko, dar kartelį pareklamuosiu savo Patreon.