Dar balandžio pradžioje mane aplankė mintis, kad Saulei reikėtų paskirti atskirą įrašą bendrame mūsų tinklaraštyje. Iš tiesų tai gali pasirodyti gan keista, pagyrūniška, netikra, bet…

Pažįstu šį žmogų toli gražu ne pirmus metus ir iki šiol negaliu nustoti stebėtis jos erudicija ir daugiafunkcionalumu. Ji nenustoja veikti, tobulėti, plėsti savo veiklą ir akiratį, o dar niekad nepamiršta apdovanoti aplinkinius savo saulėta šypsena. Tad kviečiu Jus, gerbiamus skaitytojus, leistis kartu su manimi į avantiūrą, kuri suartins su tokiu nepakartojamu žmogumi…

• Dabar galima rasti informacijos apie tavo vertimus, tačiau norėčiau užduoti klausimų apie senesnius tavo gyvenimo metus. Esi buvusi VU Politikos mokslų studentė. Ką labiausiai prisimeni iš to laikotarpio? Ką naudingiausia esi išmokus? Kokia tavo šios studijų krypties studijavimo patirtis?

Galbūt ką labiausiai iš to laikotarpio dabar prisimenu, tai būtų visgi šioks toks nuoširdus pasidygėjimas, kurį su savimi nešiojausi mokydamasi pirmame kurse. Aš turėjau galimybę susidurti su politiniais veikėjais, viešomis asmenybėmis – ką stebėjau iš pakampės vestibiulyje, kas mane patys yra pakalbinę. Buvo vienas veikėjas, kuris viešai kalba vieną, bet kai asmeniškai kalbėdavaisi, tai vos ne išsižadėdavo savo žodžių. Į akis nieko prieš mane, tuo metu liberalę, už akių liberalai griauna šeimas ir visus pavers gėjais. Mačiau kaip du vienas kitą talžantys oponentai draugiškai renginyje diskutavo apie futbolą tarytum geriausi draugai. Kai tik ką buvau išlipusi iš paauglystės, visa tai buvo toks didžiulis smūgis pasitikėjimui pasauliu, atrodė, viskas pastatyta ant melo, ką aš su savo idealizmu. Bet paskui kažkaip atlėgo, nebegalvojau apie tai. Tik tas įspūdis toks buvo stiprus.

Šiaip didžiąją dalį laiko savo bakalauro studijų sunkiai verčiausi su pinigais, tai tai irgi kažkaip labai įstrigo – jausdavausi prastesnė ir nepakankama, visai pavydėdavau savo kai kurių kursiokų kelionių ir galimybių. Man labai trūko pasitikėjimo savimi, jaučiausi labai pasimetusi, pirmaisiais metais maniau, kad esu nelabai savo vietoje. Jaučiausi vis kažką neteisingai suprantanti. Dar ir su darbo paieškomis nesisekė, nė bandelių nepriėmė pardavinėti. Visa tai ne tiek su TSPMI, kiek su pačiu stundetavimu ir šiaip mano tuo gyvenimo periodu susiję. Taip jau išėjo. Kita vertus, su kursiokais atlikome labai smagų tyrimą su tautinių mažumų mokyklų moksleiviais, susibendravome, vėliau gavau atlikti praktiką Tautinių mažumų departamente, sutikau nuostabių dėstytojų. Ta dalis, kur reikėjo bendrauti su žmonėmis, universitete visada yra smagiausia.

Manau, tas laikas VU TSPMI visad turbūt jau liks dalis to, kas esu. Didžiuojuosi savo kursiokų pasiekimais ir visai džiaugiuosi apturėjusi tą laiką. Manau, kad po mokyklos neverta iškart kažkur stoti, bet tokia studijų programa, kuri supažindina su politika, valstybe, turbūt negalėjo kaip nors sugadinti. Turbūt ką tikrai vertinu iš to laiko, tai galimybę susipažinti su teoriniais rėmais, padedančiais suvokti ir apsvarstyti visuomenę, galbūt net ją suprasti. Kai tik įstojau į filologiją, jaučiausi iššvaisčiusi laiką netinkamai pasirinktose studijose, nes filologijos fakultete aš net labai jaučiausi savo vietoje nuo pirmosios dienos. Tačiau vėliau pradėjau dėl savo patirties su socialiniais mokslais jaustis turtingesnė, manyje iš tiesų yra dalelė socialinių mokslų gerbėjos, nesu absoliuti filologė. Stodama galvojau, kad bet kokiu atveju neprašausiu geriau suvokusi savo, kaip pasaulio ar Lietuvos pilietės, vaidmenį, galimybes, galimas strategijas. Manau, kad neprašoviau.

Visa tai buvo toks didžiulis smūgis pasitikėjimu pasauliu, atrodė, viskas pastatyta ant melo, ką aš su savo idealizmu.

• Kaip manai, kokių asmeninių savybių žmogus turi turėti, norėdamas studijuoti šios srities programą?

Nuoširdžiai nežinau. Mes susirinkome tikrai labai, labai įvairūs ten. Galbūt ne visi save suradome toje srityje, bet kad būtum galėjęs prognozuoti iš pat pradžių, kurie suras, o kurie ne, tai irgi negalėčiau pasakyti. Manau, taip yra visose studijų programose, bet ypač socialinių mokslų – šie maga būti įkyriai universalūs.

• Galbūt studijos nors dalinai pastūmėjo susidomėti Baltijos šalių kalbomis ir kultūra? Kodėl iš pradžių susidomėjai būtent latvių kalba? Juk dabar labiau populiaru mokytis ispanų, italų…

Ne, su studijomis mano interesas nebuvo susijęs. Bet tas gyvenimo laikas atvedė mane į tokį akligatvį, kur aš tiesiog jau pradėjau galvoti, kad gal aš tiesiog darysiu bet ką, nes taip ar taip, man atrodo, kad manimi nelabai kas jau tiki, aš pati nebežinau, ko iš savęs noriu. Su tokia mintimi pradėjau savo 2018 metus – norėjau pagaliau surasti save, savo džiaugsmus.

Ir va, visai tuoj pat viskas pradėjo pildytis – jau Vasario 16–ąją, per Lietuvos šimtmetį. Aš tik prisimenu, kad su kursioke prasilenkėme tą dieną Skapo gatvėje, kurioje netoliese viena kitos užstrigom. Ten aš ant kampo stovėjau ir žiūrėjau Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremoniją Daukanto aikštėje, o paskui, jau grūsdamasi per minią, taip pažvelgiau į tas vėliavas ir sugalvojau, kad šimtmečio proga gal reikėtų kitas dvi išmokti. Taip išėjo, kad nuo latvių pradėjau – kažkaip lengviau susiradau gramatikos knygą, kalba pasirodė be proto mielai panaši į lietuvių kalbą. Nenorėjau labai ten blaškytis per dvi kalbas. Aš šiaip nelabai mėgstu blaškytis, stengiuosi laikytis kažkokios linijos.

• Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susidūrei mokydamasi naujos kalbos?

Su kiekviena kalba, kaip ir su žmogumi, tie iššūkiai vis kitokie. Su latvių kalba, sakyčiau, jų net nebuvo labai daug. Tiesą sakant, tiek aš į tą gramatikos knygą ir težiūrėjau, daugiau stebėdavau, kaip ten kas ką rašo ,,Twitteryje“ ir bandydavau logiškai atsekti, kaip derinami linksniai ir pan. Man buvo labai nuoširdžiai įdomu, todėl aš nepersistengiau, net nesibaiminau rašyti viešus tekstukus su milijonų klaidų. Manau, dėl to man daug dalykų su ta kalba ir pavyko. Žmonės manim netiki, kai sakau, kad mokantis kalbos negalima perspaust, reikia visiškai atsipalaiduoti. Čia gal tikrai iššūkis – gebėti atleisti sau, priimti savo akcentą, priimti, kad tavo kalba bus šiek tiek kitokia nei to, kuris visą gyvenimą ten gyveno ar kad bus tų, kurie pasijaus savo gimtosios kalbos aristokratais ir kabinėsis, o kai kuriems žmonėms tiesiog reikės atleisti nemalonias situacijas ir paaiškinti, kaip geriausia tave pataisyti, kad tu neišsigąstum, nesusigūžtum. Kalbų mokymasis reikalauja labai daug psichologijos. Tikriausiai būtent tai aš supratau mokydamasi latvių kalbos.

• Būtų smagu, jei papasakotum, kaip tapai latvių ,,Twitter“ žvaigžde. Koks buvo pirmas įspūdis, kai tau pasiūlė duoti interviu latvių televizijos kanalui. Kokie prisiminimai iškyla?
  
  Jei ne ,,Twitter“, aš tikriausiai nebūčiau prakalbusi latviškai, tapusi vertėja ir dar daug kitų dalykų. Sankuperis – mano trečioji paskyra, trečiasis bandymas. Susikūriau taip simboliškai – į Baltijos šalis atvykus popiežiui, man buvo smalsu, kaip ten protestantai jį sutiks. Ir latviškas ,,Delfi“ buvo įdėjęs latvių ,,Twitter“ komentarus. Man viskas ten pasirodė labai juokinga ir linksma, nusprendžiau prisijungti. Iš pradžių niekas ten į mane nekreipė dėmesio, paskui su keliais latviais šiek tiek susibendravau. Tada vienas literatūros agentas, rašytojas, vieno kultūros žurnalo redaktorius – dabar mano geras bičiulis – kažkaip pastebėjo, kad jį seku. Susigalvojo manęs pasiklausti dėl vieno vertimo iš lietuvių kalbos į latvių kalbą ir pasiūlė pačiai išbandyti savo jėgas. Ir išsigandau (nes literatūros vertimas man visada atrodė siaubingai sunkus), ir apsidžiaugiau, nes man buvo sunku susirasti darbą ir kaip tik svarsčiau, kaip ten žmonėms būna, kad jų balsą koks prodiuseris išgirsta kur nors banke ir jie gauna pasiūlymą nusifilmuoti filme, o tada ta karjera tiesiog įvyksta. Tai kadangi buvau labai dėl to laiminga, gruodžio 30 d. parašiau savo metų apžvalgėlę, parašiau latviškai, kad jūs man visi labai patinkat ir jūs turit nuostabų humoro jausmą, ak, kaip aš džiaugiuosi pramokusi latviškai. Nuo tada viskas ir prasidėjo, augo be perstojo tas sekėjų skaičius. Niekad nesugebėčiau paaiškinti, kas ten tokio manyje buvo, kad atsirado tas susidomėjimas. Nebuvo su tuo dėmesiu visada lengva, nes gyvenime laikas buvo sudėtingas ir gavosi toks kognityvinis disonansas – vienu metu stebėjau kažką griūvant ir kažką nauja sparčiai augant. Tarsi vėjas atpūtė kažkokią sėklytę ir ji pradėjo dygti lyg niekur nieko.
  O su televizija irgi savotiškai gavosi. Vos ne paskutinę dieną gavau laišką iš Latvijos prezidentūros kanceliarijos, sako, mes norime Jus pakviesti pasakyti kalbelę Baltijos šalių trisdešimtmečio minėjime. Kažkaip taip vėlai pranešė ir dalykai susiklostė, kad turėjau atsisakyti. Jie dar žadėjo padaryti, kad gal aš kaip nors nuotoliniu būdu pasakyčiau tą kalbą, nufilmuočiau ją, bet galiausiai tiesiog prapuolė. Kol laukiau jų atsakymo, dar  pamečiau banko kortelę, buvau labai susinervinusi, susijausminusi ir, štai, gaunu žinutę iš Latvijos televizijos žurnalistės, kuriai jau pavasarį buvau davusi pažadą, kad atvažiavusi į Rygą leisiu padaryti reportažą apie save. Jai buvo labai liūdna, kad ne ją delegavo į Vilnių, bet sako, mano kolegė, kuri atvyks į Vilnių, sutiko padaryti reportažą apie Jus. Tai va taip paprastai, bet ir išprotėjusiai, išėjo. Turbūt jaukiausia mano patirtis su žurnalistais. Jaučiausi pagerbta, nes mane filmavęs operatorius Māris Jurgensons buvo tas pats operatorius, kuris filmavo tikrąjį Baltijos kelią.

• Tavo vertimai yra publikuoti ,,Šiaurės Atėnų“ ir ,,Naujosios Romuvos“ kultūros žurnaluose. Pripažinkim – būti publikuotam ten garbė ir sėkmė. Ar žurnalo redaktoriai iš pat pradžių palankiai priėmė tavo siūlymą publikuoti vertimus? Nebuvo kliūčių?

Su vertimais problemų man nebuvo – ,,Naujoji Romuva“ net apsidžiaugė, ,,Šiaurės Atėnų“ vertimų redaktorius pagyrė mano vertimo kokybę, jaučiausi labai pamaloninta. Galbūt ilgainiui jau pradėjau pastebėti, kad atsibodau jau su tais latviais, iš manęs tikisi kitų kalbų. Bet aš stengiuosi likti žmogumi, neforsuoju vertimų kitomis kalbomis. Labai sunku atsilaikyti žmonių spaudimui, kai jie pamato, kad kažkas tau sekasi ir kad tu gali vis iškrėsti jiems kokį siurprizą. Bet apskritai su vertimų publikacija nėra taip sudėtinga, sakyčiau, kur kas baisiau yra pasiūlyti savo paties kūrinį. 

• Ar nebuvo baisu prašyti latvių rašytojų versti jų kūrinius? Pagal kokius kriterijus tu pasirenki juos?

Žinoma, tai buvo tie emailai, kur buvau perskaičiusi bent dešimtį kartų prieš išsiųsdama. Bet su vienais būna drąsiau bendrauti, su kitais ne taip drąsu. Šiaip latvių rašytojai labai mandagūs ir malonūs. Bet aš ypač bijojau jau amžiną atilsį Paulo Bankovskio, nes jis man atrodė tokia didelė figūra, toks rimtas latvių rašytojas, tai su juo net bijojau konsultuotis nesuprasdama kažko, kreipdavausi į literatūros agentą, tą savo bičiulį, su savo klausimais.
Nepasakyčiau, kad turiu baisiai kažkokių kriterijų – perskaitau, pajaučiu, kad suprantu apie ką tiksliai pasakoja tas kūrinys, jaučiu, kad galiu jį papasakoti lietuviškai, tada ir bandau.

• Sekanti kalba, kurią pradėjai mokytis po latvių – estų. Ar ji tau pasirodė sudėtingesnė nei latvių?

Be abejo! Tačiau man padėjo tai, kad aš taip ligtol tiesiog paniškai baidžiausi finougrų kalbų! Vaikystėje drąsiai svajojau apie suomių, bet suaugusi prisigalvojau, kad čia kita kalbų šeima ir ji mane pribaigs. Estų kalba neišgąsdino manęs taip, kaip aš galvojau, kad išgąsdins. Turėjau nuostabią estų kalbos dėstytoją Eve Raeste, su ja estų kalba buvo vienas malonumas, gražus sunkios dienos užbaigimas. Kitų šeimų kalbų pasimokyti yra labai verta, jos pasiūlo visai kitokį mąstymą, įneša daug naujovių. Mokydamasi estiškai turėjau mokytis iš naujo konstruoti kiekvieną žodelytį. Viskas tam, kad suprasčiau, kaip jį linksniuoti ir vienaskaita, ir daugiskaita, kad susikalbėčiau. Dėl to įdirbio, kurio estų kalba pareikalavo, ji man tokia brangi ir yra.

• Tu esi aktyvi ir įdomi asmenybė. Vedi tinklaraštį, rašai prozos ir poezijos kūrinius, tavo darbai publikuoti ne viename leidinyje, be to, esi laisvai samdoma vertėja. Iš kur semiesi energijos ir įkvėpimo? Kas tave skatina veikti, motyvuoja?

Ačiū, aš savęs taip įspūdingai neapibūdinčiau… Kartais mane įkvepia žmonės, kurie myli, ką daro, ir aš noriu būti panaši. Kartais šiaip žmonės moka papasakoti kažką įdomaus, aš susižaviu ir neturiu kur dėtis, man reikia tuo pasidomėti ir kaip nors papasakoti, perduoti, ką pati sužinojau. Kartais tiesiog neturiu ką veikti, bet ir nuo savęs jau bloga, tada stengiuosi susirasti kažką, kuo galėčiau pasigrožėti, nes kaip sakė mūsų visų gerbiamas Čiurlikas, geriau žinomas kaip M. K. Čiurlionis, į save ilgai žiūrint gali bloga pasidaryti, nes ten labai daug kas tobulintina. Kartais šiaip gyvenimas nemielas ir norisi kažkur prapulti, susirasti savo buveinę, kur niekas nepasiektų. Manau, kad įkvėpimas gali slėptis absoliučiai bet kur. Matyt, man pasisekė, kad aš visada turiu noro išeiti jo ieškoti – gal net nelabai moku kitaip. Nėra kur dėtis.

• Na, ir pabaigai…Kokia bus sekanti kalba, kurios žadi mokytis? Ar dar sulauksim naujų publikuotų vertimų?

Manęs labai dažnai šito klausia, bet šitus dalykus yra taip sunku prognozuoti! Štai po švedų, maniau, bus jidiš, nes studijuodama gavau šiek tiek paskaityti apie šią kalbą, apie Vilniaus žydų istoriją ir buvau nuoširdžiai susidomėjusi, bet tada atsitiko māoriai/máuriai. Tada galvojau, kad bus bulgarų, o tada maniau, kad gal oficiali lietuvių gestų kalba. Bet Duolingo atsirado jidiš ir pradėjau žiūrėti, kas ten kaip ką. Dabar vis dar žvilgčioju į bulgarų ir lietuvių gestų kalbas. Manau, abi sulauks savo laiko. Kartais dar pasvajoju apie graikų… Galiausiai kiekvienais metais žadu sau grįžti prie prancūzų, bet niekaip negrįžtu. Bijau, kad panašiai jau bus ir su estų. Tačiau kaip minėjau – šiuos dalykus be galo sunku prognozuoti.
Kalbant apie vertimus… Manau, tikrai kažką dar išversiu. Pasiilgstu literatūros vertimo. Čia kaip teatras aktoriui – iš kino uždirba, bet teatras atgaiva dūšiai, kaip man vienas aktorius kažkada pasakojo. Tačiau šiemet jaučiu, kad kažkaip norėtųsi savo mintimis daugiau pasidalinti. Labai paprasta yra dirbti su kažkieno kito kalba, perpasakoti to kažkieno mintis ir patogiai pasislėpti už jų, ne taip paprasta pačiam kažką pasakyti. Bet, va, kalbėjausi su vienu žmogumi – kuris, beje, ne lietuvis, verčiasi žurnalistika – ir jis man toks sako: „Ką tu kalbi, koks dar slėpimasis už kitų autorių – tu pati per daug turi ką pati pasakyti!“. Jaučiu, kad tikrai norėčiau kažką pasakyti, papasakoti ir pati, kad ir kaip man būtų baisu. Tikiuosi, man pavyks.