Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Norint ją sunaikinti, nereikia apsiginkluoti visai visatai: garų, vandens lašo pakanka jam užmušti. Bet net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko. – Blezas Paskalis

Buvo gal kokia antra oficialaus karantino diena, kai pagalvojau: dievaži, šitai man primena Simpsonų filmą. Už savo abejingumą aplinkos taršai veikėjai buvo nubausti gyvenimu po stikliniu (ar plastikiniu?) dangčiu. Nepamenu: Simpsonų filme apie tai, kaip gamta gyveno be keturpirščių žmogeliukų taršos, lyg ir nepapasakojo. Bet penkiapirščių pasaulyje tam tikrus rezultatus matome: virš vienos iš gamtos teršimo lyderių Kinijoje užfiksuotas rekordiškai švarus oras, o dabar kalbama, kad ir Venecijos kanaluose žuvytės pasirodė. Tarsi Gamta supyko ant žmonijos ir todėl esame priversti kentėti kiekvienas individualiai, negalėdami mėgautis savo, net ne pačios gamtos sukurtomis didžiųjų Europos miestų gatvėmis.

Kai kurie žmonės džiaugiasi. Net nemažai mūsų tyliai tikimės, kad visa tai bus kažkokios naujesnės, geresnės epochos pradžia. Žmonija visada išgyveno kultūrinį pakilimą tada, kai pasaulis nuspręsdavo ja pažaisti. Žodis „pažaisti” čia net labai tinka – tarsi Pasaulis žino, kad žmogus tampa nepaprastai gražus, kai jam baisu ir kai jis jaučiasi pažeidžiamas. Tarytum jis pagaliau suvokia, kad kūrybingumas visuomet buvo vienintelis jo raktas į išlikimą. Juk iš kitų gamtos rūšių jis išsiskyrė ne kuo kitu, kaip savo žingeidumu bei kūrybingumu: tą suvokė jau senovės graikai, tikėję svarbia Prometėjo misija. Todėl žmogus kūrybos ėmėsi visais kartais, kai Pasaulis suimdavo jo likimą savo gniaužtuose. Susidūręs su maru, žmogus ieškojo ir surado būdų palengvinti sau darbą, pradžiuginti save mada, menu. Kadaise pasibaigus maro epidemijai, kurios metu žmonės iš paklaikimo šokdavo iki kol numirdavo, prasidėjo viena labiausiai įkvepiančių epochų – Renesansas. Kilus Didžiajam karui (dabar geriau žinomam kaip Pirmajam pasauliniam karui), talentingi rašytojai, atsidūrę akistatoje su globalia nelaime, siekė nugalėti vienišumo jausmą rašydami apie savo kraupius išgyvenimus. Vėliau taip vadinama Prarastoji karta kūrė įstabų meną, nes apart kūrybos jokio kito būdo išlikti protiškai sveikam nenusimatė. Taip yra ir dabar: moralinį pasitenkinimą kelia žmonių noras, ryžtas padėti medikams, internetas šėlsta kurdamas memus. Esama ir tam tikro moralinio palengvėjimo. Atsitikus didelei nelaimei, pagaliau tarp moralumo ir amoralumo vėl egzistuoja ryški skirtis,  ir todėl mes galime pasigrožėti gėriu ar pasidygėti savo bjaurumu beveik nesibaimindami suklysti. Žmonija po šių metų, esu beveik įtikinta istorijos, gali išgyventi dešimtmetį, kuris bus ne mažiau ryškus negu Roaring 1920s  ar 1950s. Bet visaip gali būti: aš nemanau, kad žmogus kada nors iš tiesų taps tyresnis. Visgi tikėtis geriausio yra labai žmogiška ir tai turėtų prisiminti kiekvienas interneto išminčius, norintis paskelbti savo individualaus teismo verdiktą kitam.

Nors žmonija skausmą, netektis gali išgyventi, žmogus – tas vienas ir vienintelis toks – ne visada. Mes matome skaičiukus ir statistiką, kiek yra mirusiųjų ir kol kas – fiu fiu fiu – nė vienam Lietuvos gyventojui neteko raudoti ligos nukankinto artimojo (tekstas pradėtas rašyti 2 dienos prieš pirmąją koronaviruso auksą Lietuvoje bei Baltijos šalyse), kurio laidotuvių dėl pačių ir kitų saugumo gali tekti palaukti.  Kol kas mes kaip Simpsonai tūnojame po stikliniu dangčiu: mums dar leidžiama išeiti į lauką, mes dar galime išsinešti kavos, nueiti į parduotuvę, vaistinę. Kai kurie teigė, kad jų gyvenimas nuo to nė kiek nepasikeitė, nes jie visada buvo namisėdos.  Kiti pasakoja, kaip jiems norėtųsi saviizoliuotis nuo pačių savęs. Treti juokaudami spėlioja, daugiau skyrybų ar naujagimių metų pabaigoje sulauksime (iš dalies jie yra teisūs – po 4 metų santarvės pradėjau svarstyti, ar nereikėtų pakeisti telefono). Turiu draugų, kuriems gyvenimas stoja: negali nueiti pas psichoterapeutą, bijo netekti darbo, kyla sunkumai persikraustant iš vieno buto į kitą. Aš dėkoju Dievui, kad laimėjau stipendiją, nes su mano finansine situacija karantinas galėjo būti liūdnokas. Dabar aš galiu sočiau pavalgyti, kažkiek paremti medikus ir net pažadėti artimiausiems draugams, kad jei pritrūks – šiek tiek galėsiu pagelbėti.

Nors dabar kaip niekada yra daug noro būti geram, visi paslapčia tikimės, kad šis karantinas kada nors baigsis ir kad kada nors vėl galėsime gyventi beveik negalvodami apie save ir kitus. Atsakomybė ir moralė dažnai yra nelengva našta. Tegul tai baigiasi – kuo greičiau, tuo geriau. Dar kai tenka užsidaryti vienam pačiam su savimi ir savo artimaisiais, pradedi galvoti apie savo gyvenimą ir svajoti apie tai, koks jis bus atgavus laisvę. Man svajojimas dar niekada nebuvo toks skaudus, nors ir esu išgyvenusi skaudžių dalykų savo gyvenime. Tarsi atrodo, kad tai niekada nesibaigs ir kad mes niekada nebeišeisime iš tokios padėties, kai visi akylai tikrinasi savo sveikatą, pirkėjai rėkauna ant pardavėjų, kad šios neturi kaukių, žmonės perkasi dezinfekcinio skysčio visam gyvenimui, nepagalvodami apie kitus. Taip, begalinis altruizmas ir grožis išryškina ir begalinį egoizmą ir bjaurastį. O kaip bus, jei/kai visa tai praeis? Ar mes visi liksime tokie patys? Kas atsitiks su manimi?

Visad, kai darydavausi MBTI testą, daugumą nustebindavau tuo, kad mano asmenybės tipas prasideda raidele „E“ – taigi, tarsi turėčiau būti ekstravertė. Vis dėlto silpnai išreikštas tas mano ekstravertiškumas. Regis, pradėjusi studijuoti perskaičiau, kad esama tokios rūšies žmonių, kurie yra vadinami ambivertais. Tai žmonės, kurie yra ir ekstravertai, ir intravertai. Todėl kai pasisukdavo tema apie asmenybės tipą, visada sakydavau, kad esu ambivertė – pavargstu nuo žmonių, bet ir per daug vienišauti man gali tapti baisia kančia. Paskutinįkart šį argumentą tariau Kovo 11–ąją, rektoriaus priėmime po akademinės Nepriklausomybės 30-mečio šventės. Tada mane kvietė į koncertą, o aš atsisakiau, nes jaučiausi pavargusi po dviejų dienų intensyvaus bendravimo. Tada aš pajaučiau savo atsakymą fiziškai: jaučiausi ir įkvėpta, ir išvargusi. Kone pirmąkart gyvenime tas savęs pajautimas buvo toks stiprus, toks intuityvus. Ir visgi ir tai buvo juokas palyginus su tuo, kaip aš jaučiuosi dabar, kai turiu sėdėti namie ir pilietiškai išeinu į miestą tik nusipirkti maisto. Aš irgi anksčiau turėjau polinkį sėdėti namuose, bet dabar…

Mano siela taip išsiilgo triukšmo. To garsaus, išorinio triukšmo, kurio man dabar pritrūko išėjus į parduotuvę. Pastaraisiais gyvenimo metais vis dažniau atsidurdavau kompanijose, kurių paauglystėje labai bijodavau – man kažkodėl atrodydavo, kad aš ten kažko išsigąsiu. O neseniai paaiškėjo, kad man taip patinka susipažinti su daugiau negu vienu žmogumi. Man taip patinka atsitiktinis flirtas, taip patinka lengvai apsvaigę pašnekėsiai su žmonėmis, su kuriais paskui nežinai ar sveikintis, taip patinka nepiktybiškai pakreizėti. Gerai jaučiuosi net tada, kai kompanijoje esu drovi – aš kompanijoje net labiau linkusi sau atleisti savo drovumą. Ir štai akimirkomis, kada tarsi ėmiau tai suvokti, gyvenimas ėmė ir pakišo kiaulę (taip jau jam būdinga) – imk ir sėdėk namuose bei priversk save būti panašią į tokią, kokia kuris laikas maneis esanti.  Kaip žmogus aš augau labai iš lėto, ir gyvenimas liepė visai sustoti, kai buvau besiruošianti įsibėgėti. Tai man priminė tą kartą, kai pirmą kartą pradėjau jausti susižavėjimo jausmą ir gyvenimą trumpam sustabdė artimojo netektis. Nors tas, į kurį taikiau savo susižavėjimo strėlytę,  tikriausiai būtų buvusi pirmoji riebi klaidelė, ta klaidelė dar kuris laikas atrodė saldi, nes nepasiekta. Man teko tą nuodėmėlę nepadarytą palikti. Nieko dramatiško – aš tiesiog toje lokacijoje, kur ateidavau pasipuošusi, tiesiog nebepasirodydavau.

Tada imu svajoti apie savo keisčiausias vasaras ir pradedu suprasti, kad tai ir buvo tos vasaros, kurias aš noriu prisiminti labiausiai.  Sutrinku. Nebežinau, kas esu, pradedu galvoti, kokie svarbūs savęs pažinimui yra kiti žmonės. Prakeiku dvasingumą, prakeikiu patikimus ryšius, noriu maištauti, noriu adrenalino, noriu keliauti, triskart pakeičiu savo norimą postkarantininės kelionės tikslą…

Ir visgi taip galvojant, tas gyvenimas anapus stiklo staiga pasirodo baugokas – ten aš turėsiu laisvę ir galėsiu būti tokia, kokia aš dabar svajoju būti.  Bet ar aš tikrai norėsiu būti tokia? Ar aš galiu sau pasižadėti, kad aš įsibėgėsiu taip, kaip buvau besiruošianti prieš šį įvykį? Greičiausiai ne.

Susiskambinome su bičiuliu Vitalijumi. Išsikalbėjome: apie aktualijas, apie savo romantinius patternsus. Po dviejų valandų pokalbio jaučiausi tarsi po geros psichoterapijos. Ar pagaliau išmoksiu būti trapi net su artimiausiais? Galiausiai argi ne gera, kai pasaulis sustoja, nebebėga ir galima pasišnekučiuoti su artimais žmonėmis?

Aš nieko nebežinau. Man reikia to pasaulio, kuris dabar yra anapus stiklo, kuris dabar mus yra įkalinęs. Kitaip aš tegaliu pasvaisčioti. O apie tą laisvajį pasaulį pagalvojus apraibsta galva. Ir teigiama, ir neigiama prasme. Tokia turbūt yra laisvės kaina. Kartais ją labai lengva neįvertinus prarasti ir dar sunkiau prisijaukinti jos teikiamas gėrybes, kai ją vėl turi.