Mano pirmasis interviu apie Latviją man buvo svarbus tekstas ne tik dėl to, kad aš negalėjau nė įsivaizduoti, kas čia atsitiks su ta Latvija. Jis man buvo svarbus dar ir dėl to, kad tai buvo pirmas sykis, kai mane apkaltino clickbaitu. Viena moteris supyko, kad aš per mažai dėmesio skyriau vienam iš teksto aprašyme įvardintų klausimų. Tąkart man taip išėjo netyčia (mat aš nesitikėjau, kad visai nepažįstami žmonės tai perskaitys), o šįkart – papuolėte… iš dalies. Kėsinuosi jums paaiškinti, kodėl Lietuva nėra Baltijos šalis. Tačiau atsakymas (o ir atsakinėjimo būdas) bus visai kitoks nei tikėsitės.

Kaip mane jau pažįstančiai auditorijai yra žinoma, 2019 metais visai netikėtai mano gyvenime atsitiko Latvija arba tiksliau – visiškai netyčinis įsitraukimas į Latvijos internetinę erdvę. Ten aš patyriau tokį kultūrinį šoką, kad ir į jokią Boliviją važiuoti nereikėjo…

Kas per kultūrinis šokas L a t v i j o j e ?!

Į Latvijos ‘internetus’ įsitraukiau praeitų metų rugsėjį. Pastaruosiuose  buvau užklupta nemalonios informacijos apie Lietuvą. Užklupta ne dėl to, kad šiosios būta itin daug, bet dėl to, kad, matyt, tokios aš jos tokios pamatyti nesitikėjau. Nepadėjo ir tai, kad aš nežinojau, kas yra tie žmonės, kurie dalinasi Lietuvai pagiežinga informacija (nors tarp tokios informacijos skleidėjų būta ir buvusių Saeimos deputatų. Mano politinės pažiūros yra kitokios negu to žmogaus – jei jis būtų lietuvis, aš tai priimčiau kaip nuomonių išsiskyrimą). Rašyta, neva mes pirmieji atlikome Krymo manevrą Klaipėdoje, dalintąsi žemėlapiais su Palanga Kuršo gubernijos sudėtyje… Buvo gana baisu atsidurti svetimose interneto platybėse – aš nežinojau, į ką reikėtų reaguoti, o iš ko užtektų pasijuokti. Kai pradėjau pažinti daugiau latvių, jie man pasakė, kad tokių bukapročių yra, bet jie nėra reikšmingi ir kad man nereikėtų kreipti dėmesio. Bandžiau jų paklausyti, bet tada tie patys latviai – net ir panašių pažiūrių, net ir absoliučiai padorūs žmonės – pradėjo pasakoti, kaip jų seneliams ar net jiems patiems neleisdavo/neleidžia nė galvoti apie žmoną lietuvę (mat, kaip byloja latvių močiučių išmintis, šios griauna gyvenimus), o latves dukras irgi nelabai noriai leisdavo už lietuvio – geriau jau latvis pijokas, bet tik ne lietuvis. Lietuviai tarpukariu mat buvę darbininkai Latvijoje, neturtingi, prasčiokai – šitai man priminta ne sykį. Galiausiai mus mėgstama pašiepti dėl „ultrareligingumo”.

Nevienareikšmį Lietuvos įvaizdį aptikau ne tik interneto šnekų lygmenyje. Vienas paprasčiausių pavyzdžių – žodis „leiši“. Vieni latviai mane tikino, kad man nederėtų taip laisvai vartoti žodžio „leiši“, nes tai yra rimtas įžeidimas, kiti – kad nereikėtų šio žodžio baidytis, nes tai – paprasčiausias trumpinys. Žodžio „leitis“ konotacija tyrinėta ir mokslininkų. „Leitis“ XIX a. buvo oficialus mūsų tautos pavadinimas latvių kalba, vėliau – tarpukariu – tapęs keiksmažodžiu. Viename akademiniame straipsnyje teko skaityti apie dviejų kalbininkių susirašinėjimą, kuriame jos skirtingai reaguoja į autoritetingo baltisto Endzelyno paskaitose vartojamą „leiši“ – vienos šeimoje tai tebebuvo neutralus žodis, kita teigė, kad šį žodį vartoti yra labai nekultūringa. Iš tiesų, „leitis“ greičiausiai yra lietuviškas žodis, reiškęs kunigaikščio aplinkos žmogų. Taip pat tyrinėtas broliškumo mitas – kuris, atrodo, mus labiausiai vienija. Rūta Mūktupavela – lietuvė akademikė, Latvijos kultūros akademijos direktorė Latvijoje, nagrinėjo, kaip „broliukų“ mitas priimamas medijose ir žurnalistikoje. Ji apžvelgia Lietuvos ir Latvijos akademikų abejones, ar lingvistiniai panašumai yra pakankami, idant galėtume kalbėti apie kultūrinę bendrystę (muzikologas Valdis Muktupavelas), mintis, kad istorija į baltų vieningumą verčia žiūrėti greičiau kaip į epizodinį ir pageidaujamą reiškinį, o ne kaip į esamą konstantą (žurnalistas Guntars Laganovskis). Abejonės broliškumu pateikiamos ir iš lietuviškos pusės: istorikas Egidijus Aleksandravičius taip pat netiki lingvistiško panašumo pakankumu „kultūrinei brolystei”, o lietuvių istori­kas Saulius Pivoras, tyrinėjęs abiejų tautų tarpusavio santykius XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, pastebi, kad latviai visada vangiai reagavo į lietuvių norą bičiuliautis. Po tokių atidesnių tyrinėjimų aš supratau, kad toje artimojoje Latvijoje (o ir mūsų santykyje su šia šalimi) slypi labai daug mums, lietuviams, nepažįstamų klodų. Mane nustebino, kad Latvijoje yra tokia nevienareikšmiška nuomonė apie Lietuvą – tūlas lietuvis (kas aš ir buvau) tokios plačios amplitudės iš latvių negalėtų tikėtis, kadangi mūsuose latviai paprastai yra tie  „broliukai“, „geriausieji kaimynai“ – nepaisant to, kad dauguma nujaučia mažai žinantys apie kaimyninę šalį.

Visai kitokią rolę Latvijos viešojoje erdvėje mačiau turint Estiją. Buvau supažindinta su dar tarpukariu leistais leidiniais „Estija – mūsų geriausioji kaimynė”, apklausomis, kuriose daugumai geriausia kaimynė yra Estija, skaičiau komentarus po savo tweetais, teiginius, kad estai – genetiškai artimesni (genetinis naratyvas bent jau Estijoje, Nepriklausomybės aušroje, buvo itin įtakingas – yra pagrindo manyti, kad panašaus svorio jis bent jau anksčiau turėjo ir Latvijoje). Kaip man kartą paaiškino, kai kurių begalinė meilė Estijai kyla iš Livonijos istorijos idealo – pastebėjau, kad latviai save sieja su šlovinga Rygos miesto istorija (rašydamas apie mažąsias Europos tautas, ypatingą Rygos svarbą Latvijos tautinės tapatybės kūrimuisi patvirtina ir autoritetingas čekų istorikas Miroslavas Hrochas).  Estai ir latviai Livonijoje buvo panašiose pozicijose, todėl latviai estus laiko artimais istorijos broliais. Estija taip pat yra tas vyresnysis brolis, į kurį reikėtų lygiuotis. Kartais net bet kokia kaina. Viena populiari latvių analitikos žurnalistė, atlikusi nemažai svarbių ir vertingų tyrimų Latvijos visuomenei, buvo kontraversiškai pareiškusi, kad va, Estijoje po banko skandalų vienas vadovų nusižudė – žmogui buvo tokia gėda. Va, kokios vykusios vertybės yra Estijoje ir kokios jos nevykusios Latvijoje! Galiausiai feisbuke kažkada ėmė plisti žemėlapis, kuriame pažymėtos apskritys Baltijos šalyse – rašoma, kad „Estija yra mūsų priekyje keliais metais, o štai Lietuva – tiesiog didesnė“. Taigi, panašu, kad Estija stipriai nustelbia Lietuvą, kurios latviškame diskurse yra mažoka.

Tokius mano pastebėjimus patvirtino ir vienas Latvijoje beveik dešimtmetį gyvenantis lietuvis – Lietuvos Latvijoje jam taip pat atrodo [per] mažai. Dėl to ilgainiui Latvija, o ir lietuvių noras džiaugtis šia brolyste, tapo mano skauduliu. Likau patempusi lūpą, nors ir buvau iš Latvijos pasienyje gyvenančių artimųjų bei pažįstamų girdėjusi apie lietuvių ir latvių santykių peripetijas. Teisingumo dėlei turėčiau pastebėti, kad yra ir Lietuvą mylinčių latvių. Tačiau tai paprastai mokantys lietuviškai arba kilę nuo pasienio latviai. Pastarųjų, neatrodo, kad būtų itin daug. Todėl kai ankstyvą rudenį išėjo vienas iš mano vertimų ir pamačiau, kad visas numeris skirtas Baltų vienybės dienai – neperdedu – aš susigraudinau. Man buvo liūdna, kad lietuviai taip myli latvius. Man tai atrodė neteisinga. Dabar, nurimus emocijoms, pradėjau svarstyti, kodėl taip yra – kodėl aš suradau tai, ko nesitikėjau ir kodėl aš jaučiausi taip, kaip jaučiausi. Nusprendžiau, kad latviai čia nelabai prie ko. Pradėjau pastebėti negerumus lietuviškojoje mąstysenoje, tiksiau – didelę dalį Lietuvos visuomenės aspektų persmelkusį paviršutiniškumą, kuris kartais mums kelia problemų.

Pradėkime nuo įvaizdžio, kuris atsitinka netyčia: kaip aš užfiksavau pavojingą meškų populiacijos prieaugį lietuviškojoje demokratijos kultūroje

Mano įvardytus pastebėjimus kiekvienas aiškintų skirtingai bei pastebėtą paviršutiniškumą kiekvienas taip pat fiksuotų skirtingose srityse. Aš nusprendžiau į tai pasižiūrėti iš tapatybinės pusės. Manyčiau, kad mes vis dar esame apsėsti savo mažumo bei pažeidžiamumo, kuris neleidžia mums pažiūrėti į daugelį aspektų plačiau.

Lietuvos tapatybės bei įvaizdžio kontekste ypač svarbu paminėti Rusiją. Kartais atrodo, kad Rusija yra bene vienintelis tarptautinėje erdvėje aktualus klausimas, kuriuo Lietuva nepabūgsta būti drąsesnė arba nepabijokime to žodžio – lyderė. Nors principinga pozicija Rusijos atžvilgiu gerbtina ir net latviai mus šiuo atžvilgiu pagiria, aš įžvelgiu tame problemų. Bijau, kad Rusija, kaip Lietuvos įvaizdžio detalė, užima pernelyg daug vietos. Žinoma, Rusija yra didelė (o dar ir specifiška), tad gal taip ir pridera. Tačiau kuo mes daugiau galime/stengiamės pasirodyti ypatingi? Kaip mes pasireiškiame kaip progresyvi, pažengusi valstybė? Pvz., klimato klausimu turime kuo pasididžiuoti (esame treti Europoje pagal atsinaujinančios energijos vartojimą, teko skaityti ne vieną straipsnį apie mus kaip išskirtini rūšiuotojų pavyzdį). Jeigu estai turėtų tokius rodiklius ekologijoje kaip lietuviai, tai Estijos prezidentė savo twitteryje apie tai sutrimituotų bent dešimt kartų per dieną. Tuo tarpu mes arba kažkaip to pernelyg neakcentuojame, arba nesugebame savo pasiekimų sudėlioti į vientisą įvaizdį, kuris verstų Lietuvą kartoti kaip pavyzdį. Tie patys antipropagandiniai tekstai ar laidos galėtų sustiprinti mūsų įvaizdį, jei mes pradėtume šiuos versti ir eksportuoti platesnėms auditorijoms – kartais žiūrėdama Tapino interviu su įdomiais žmonėmis (kaip antai Baltijos kelio minėjime dalyvavęs lakūnas Vytautas Tamošiūnas), pagalvodavau – kodėl šito nemėginama eksportuoti į Europą?

Tačiau nereikia tikėtis progresyvaus, patrauklaus diskurso tarptautinėje erdvėje, jei ir šalies viduje yra komunikuojama akcentuojant mūsų mažumą (arba kitaip – neįdomumą)  ir pažeidžiamumą (mus puola). Tą pačią Rusiją mūsuose madinga prisiminti tada, kai kažkas tarp mūsų sienų tampa sunkiai kontroliuojama – pvz., diskusijos opesniais kausimais. Kai yra paliečiama jautresnė visuomenei tema, visada atsiranda bent vienas ‘nuomonių formuotojas’, kuris į jau sunkias emocijas sukėlusį pokalbį įveda Rusijos faktorių. Taip emocijos tampa dar sudėtingesnės ir kilęs šaršalas paūmėja. Viešoji erdvė panyra į triukšmą, kuriame sunku susiformuoti nuomonę – geriausiu atveju kuriam laikui tenka sekti intuicija. Galų gale, Rusijos klausimas nuomones padeda paskirstyti į du aiškius frontus – viena pusė turi įtikinti, kad ji nėra suinteresuota Kremliaus reikalais (beveik neįmanoma), kita – siekti nusiraminimo Rusijos argumentu. Kai situacija tampa vos suvaldoma tarp sienų, neretai ji pasklinda ir už sienų. Nors neturime tokios ‘laimės’ kaip estai – radikalios dešinės valdžioje – mūsų centro dešinės ir net menamos centro kairės davatkiškumas bei lankstymasis visuomenės silpnybėms irgi pridaro problemų – po tokio triukšmo mes vėl atsiduriame tarptautinio įvaizdžio teritorijoje. Tik ten, deja, niekam neberūpi jokios konflikto detalės ir vėlgi kenčia mūsų įvaizdis.

Štai vieną gražų vakarą sulaukiau lietuviškai mokančios latvių žurnalistės laiškučio. Prašė paaiškinti žodį „žydelka”: norėjo latviams perteikti, kas ten mūsuose dedasi. Paprašiau jautrumo rašant straipsnį, nes mačiau visuotinį įtūžimą. Man atrodė, kad nemaža dalis žmonių nuoširdžiai išgyvena ir būtų neteisinga, jei latvių žurnalistai ir vėl ištrauktų žodžius iš dainos tėkšdami sensacingą antraštę (kaip tąkart nutiko su Skverneliu). Tas žurnalistės laiškutis, prašymas paaiškinti žodžio reikšmę privertė mane susimąstyti. Landsbergio eilėraštis su „žydelka” man jau buvo sukėlęs nerimą. Jame taip pat savotiškai atsiskleidė apsėdimas savo mažumu ir pažeidžiamumu – tame eilėraštukyje aš įžvelgiau neretam lietuviui būdingą požiūrį į savo tautines mažumas. Eilėraštyje Landsbergis teigė laukiąs žydų, kurie stos lietuvių pusėn. Nors lietuviai neturi tokios akivaizdžios problemos kaip latviai ir estai, lietuviams tautinės mažumos kaip geros yra pripažįstamos tada, kada jos galvoja taip, kaip Lietuvos daugumoje esantys lietuviai. Jeigu viskas, ką tautinės mažumos tedaro, yra kibinų kepimas ir aštrios sriubos šorpos virimas, tai čia yra vo👍 tautinės mažumos – dar ir puikus metas nostalgiškai prisiminti istorinį mitą, kaip Vytautas karaimus į Trakus atsivežė. O jeigu tos tautinės mažumos turi savų interesų, dėl kurių ne visada pritaria lietuvių daugumai – jau viešajame diskurse piktinamąsi tautinių mažumų neištikimybe, galiausiai – kartais visa tai vėlgi tėra Kremlius ir jo siekis mus sukompromituoti. Taip kenčia mūsų demokratinė kultūra, t. y. mes, patys to nelabai nepastebėdami, tampame itin įsitempę ir uždari. Todėl ir mūsų tautinių mažumų argumentams tampa sunkiau būti įvertintiems kaip lygiaverčiams – mano manymu, tautinės mažumos atstovas, kuris ne kibinais susiruošė mus visus pradžiuginti, yra vertinamas ne kaip Lietuvos pilietis, siekiantis būti lygiavertiškai atstovaujamas mūsų demokratinėje valstybėje, bet kaip vien bendrą nuotaikėlę gadinantis kitos šalies šnipas. Siūlyčiau ypač atkreipti dėmesį į tai, kad Vėtros atveju užteko vieno vienintelio lietuvio liudijimo, kad visi patikėtų jo teisybe, bet neužteko kelių žydų liudijimų, jog jų šeimai Vėtra buvo prasikaltęs. Mano pastebėjimą savotiškai patvirtina ir LLRA nepersistengimas savo rinkėjų atžvilgiu – be visų kitų to fenomeno priežasčių, lietuvių politikai visgi yra linkę gana paviršutiniškai atstovauti tautinių mažumų poreikiams. Sau tinkamesnio lenko suradimas bei pavažinėjimas į Šalčininkų rajonus ruošiantis rinkimams, deja, nėra visavertis demokratinis tautinės bendruomenės atstovavimas.

Vėtros lentelės nelaimė paminima ne šiaip sau – mano manymu, tai yra chrestomatinis visų mano įvardytų reiškinių pavyzdys. Žydų pozicija dėl Vėtros buvo priimta arba kaip Kremliaus ataka į mūsų šventąją istoriją (apie šią dar irgi pakalbėsime), arba kaip svetimkūnis, kuris kėsinąsi į mūsų herojų. Žydams siūlyta suprasti, kad kai kurių lietuvių kolaboravimas su naciais buvo susijęs su žydų kolaboravimu su sovietais, taigi – na, ką padarysi, visi padaro klaidų. Nemanau, kad daug lietuvių susimąstytų apie žydų tautybės sovietų veikėjo – didvyrio žydams – neapykantą lietuviams, kilusią dėl to, kad kažkoks lietuvis jo šeimą kadaise išžudė, susirinko sau turtus, o galiausiai lietuviai jį baisiai engė, skleisdami gandus, kaip žydai vaikų kraują siurbia (šios istorijos buvo ypač paplitusios Šiaurės Žemaitijoje). Juk apie žmogų, kuris sovietų vardu kankino, niekino lietuvius mes sakytume, kad tai jo nusikaltimų žmogiškumui nesumažina – jis yra tiesiog budelis. Švelniausiu atveju būtų atsižvelgta į jo reikšmę kitai tautai, tačiau jokiu būdu jo neigiama reikšmė mums nebūtų užmiršta, nes „jei mus žudė, tai bent kitiems didvyris” – būtų tikimąsi supratimo savo atžvilgiu. 

Manyčiau, kad čia mums būtų verta sugrįžti prie svarbios Lietuvos įvaizdžio detalės – mūsų garbingos, senos LDK istorijos, kuria nesibodima pasigirti (ateinantys metai – Vilniaus Gaono metai). Aš manau, kad tokie dvigubi standartai tautinėms mažumoms – tarp jų ir žydams – atsiranda todėl, kad ir ši – pati svarbiausioji – mūsų komunikacijoje išnaudojama netinkamai, o jei tiksliau – ji taip pat yra išnaudojama paviršutiniškai. Nekalbant apie tai, kaip ji dėstoma mokyklose.

Gediminas siuntė laiškus į Europą, Vytautas pagirdė žirgus Juodojoje jūroje: nubausti negalima pasigailėti

Iš praeitojo skyrelio būtų galima padaryti išvadą, kad mes net ir savo valstybėje tebesijaučiame maži ir pažeidžiami. Iš tur beprotiška baimė, kad valstybės vadžios ims ir išslys iš rankų, jei bus pabandyta pasikalbėti apie kažką, kas galėtų lemti drastiškesnį poslinkį. Sakyčiau, tai yra savotiška tos mūsų didingosios LDK trauma – kolektyvinėje sąmonėje per šimtmečius pripratome būti mažuma, o vėliau staigiai pakeitėme savo poreikius. Todėl mes didžiuojamės LDK kaip didele valstybe, kurią kadaise lietuviai subūrė, bet nesijaučiame smagiai, kai šios didelės valstybės istorija su visomis savo savybėmis (pvz. nehomogeniškumu) mus pasiveja. Mes didžiuosimės savo praeities valstybe, jos teritorija bei liberalumu, bet šios kratysimės vos tik prisireikus būti tos didelės valstybės palikimo paveldėtojais. Na, didžiuosimės, nebent jeigu reikės prisiminti savo senąją valstybingumo tradiciją. Pvz., kai reikia sakyti, kad latviai yra mūsų mažesnysis brolis, kuris turi problemų su rusų tautine mažuma, visokiuose reitinguose nuo mūsų atsilieka (o mūsų švietimo sistema PISA reitinguose atsilieka tiek nuo Estijos, tiek nuo Latvijos), neturėjo savo valstybės, mažai turi valstybingumo patirties. Arba kai reikia pasišaipyti, kad baltarusiai vagia mūsų istoriją, yra tauta be praeities…

O aš drįsiu teigti, kad mes net nelabai pažįstame savo LDK – daugelis mūsų ją pažįsta ir yra įsimylėję ją tokią romantikę, apie kokią mums papasakojo tarpukario įtampų ir sovietmečio ateistinio davatkizmo dvasios įkvėpti artimieji (arba mokytojai – kai universitete skaitėme marksizmą, purčiausi atpažindama istorijos programos turinį). Mano pačios pirmosios žinios apie  LDK buvo iš Šatrijos Raganos vaikams parašytų kūrinėlių (beje, nors knyga ‘Senosios Lietuvos istorijos pasakos’ parašyta įtempta  tarpukario dvasia, vaikų žingeidumą istorijai ji sužadina – rekomenduoju kartu paskaityti su vaikais). Tačiau jei mes siektume pažinti tikrąją LDK (arba jei būtų siekiama, kad mes visi tilptume į jos istoriją), daugelis mūsų žinotų, kad, pvz., Tadas Ivanauskas – Kauno zoologijos muziejaus, zoologijos sodo steigėjas, biologijos pradininkas Lietuvoje (iki tol biologijos mokslo Lietuvoje nebuvo), vienas Lietuvos Šaulių Sąjungos steigėjų (!!!!) kilo iš… na, tokios šeimos, kurią daugelis mūsų šiandien turbūt pramintų tuteišiais arba kvestionuotų, ar jis tik nebus dar vienas baltarusis, pasivadinęs lenku. Tado Ivanausko atvejis man asmeniškai nemažai ką paaiškino apie mano tėvynės istoriją ir tuo labiau – apie gimtąjį Vilnijos kraštą.  Iš Baltarusijos-Lietuvos pasienio kilę broliai Iwanowskiai savo tautybę pasirinko skirtingai – kai Tadas Ivanauskas išmoko lietuviškai, kitas jo brolis tapo baltarusiu – Vaclavu Ivanouskiu, o Jerzy Iwanowski tapo lenku bei dalyvavo Želigovskio maište. Kitas pavyzdys – Mykolas Römeris – žmogus, kurio indėlis į Lietuvos teisėtyrą taip pat yra nemenkas – taip pat buvo vokiečių kilmės lenkas. Iki mirties dienoraštį rašė lenkų kalba. Tačiau kai jam paties Pilsudskio buvo pasiūlyta tapti Vidurio Lietuvos (lenkų sukurtos Lietuvos  valstybės) ministru pirmininku, jis atsisakė ir pasirinko tapti Lietuvos lenku. Taigi ypač visų būsimųjų LDK tautų sandūroje – Vilniaus krašte – tautinė tapatybė kai kuriems buvo sąmoningas apsisprendimas, kurį reikia gerbti. Tikrasis LDK palikimas, jei jau norime juo didžiuotis, yra daugiakultūris – taigi tokiu atveju turime supratingai žiūrėti tiek į tokį lingvistinį reiškinį kaip po prostu, tiek domėtis jos istorija platesniame kontekste, t.y. suprantant, kad lietuviais kažkada buvo ne tik dabartiniai lietuviai.

Vienas dalykas, ko romantiškoji LDK istorija, kurią yra įsimylėję dauguma lietuvių, kuri yra dėstoma mokyklose, mums nepapasakoja, tai yra tai, kad didelė istorija, kaip ir žirgų pagirdymas Juodojoje jūroje, reiškia ir atsakomybę – už kraštus, miestus, kultūrą, kurie yra brangūs ne tik lietuviams, už Lietuvos žmonių ne tik etniškai lietuviškas tapatybes, už žmonių teisę pasirinkti, kuo jie save laikys bei už teisingumą visiems, patyrusiems skausmą mūsų žemėse. Kitaip tariant, atsakomybė už LDK palikimą bet kokiu atveju yra šioks toks išlindimas iš savo gryčios.  Manyčiau, kad jeigu istorija yra toks svarbus domenas, mums savęs vardan būtų verta atsimerkti plačiau. Dangus nuo to nenugrius – latviai ir estai net pykstasi ginčydamiesi, kurioje sostinėje vokiečiai papuošė pirmąją Kalėdų eglutę. Nors mes, lietuviai, esame labai išdidūs (ir, beje, man šita savybė patinka), manau, kad mūsų istorija irgi nenukentėtų, jei pažvelgtume į šią kiek plateliau negu esame pratę matyti. Dabartinė situacija man suponuoja apie vėlgi paviršutinišką, itin popsinį savo senosios istorijos vertinimą, kuris lemia ne tik pykčius prisikėlus tikrajam LDK palikimui, bet ir lemia paviršutinišką, „savaime išeis” savireklamos supratimą.

~

Bijau, kad mes dar nelabai pažįstame patys save ir savo galimybes. Mes esame tokie įsitempę ir baugštūs! Šiuos dalykus yra būtina ištaisyti, siekiant tapti patrauklia, pavyzdinga šalimi, kuria mes galėtume tapti. Nemėgstu Estijos idealizavimo Latvijoje, vis dėlto pavyduliauju matydama, kaip jie pamiršta savo mažùmą, kai reikia savo įvaizdį prakišt. Ogi mes taip pat esame 30 metų nepriklausomi, tačiau vis dar esame it kokie penkiamečiai vaikai, kurie dėl savo psichologinės raidos ypatybių nesupranta, kad gali kitam užstoti televizorių – mes, išeidami iš už sienos, mėgstame prisistatyti savo istorija, kuri iškart įtraukia daugiakultūriškumo aspektą į mūsų tapatybę, bet viduje savais laikome tik tuos, kas vadinasi lietuviais ir mąsto kaip lietuviška dauguma. Galų gale galvojame, kad mūsų įvaizdis (kuris galėtų būti net labai teigiamas) kitose šalyse susikurs pats – mums tereikia pasakyti, kad turime itin seną kalbą, seną valstybę. Bet praeitis – kaip ir vien griežti žodžiai –  niekeno nesužavi. 

Lietuva juk nėra praeitis. Lietuva yra dabartis. Mūsų valstybė neturi praeities, kuri visa – su visais miestais ir miesteliais – būtų brangi tik vienai lietuvių tautai. Tuo reikia didžiuotis, bet ne tik nusisukus į pasaulį. Mūsų istorija yra didelė – ji yra per didelė, kad mes sugebėtume ją lengvai pakeisti. Dabartis turi atsispirti į praeitį ir vesti į priekį – juk Maironis lietuvius didžiajam pokyčiui įkvėpė dėl to, kad pirmasis sugebėjo sujungti praeitį, dabartį ir ateitį!

Galų gale, kad nepyktumėte dėl clickbaito, atsakysiu ir į pagrindinį teksto klausimą: Lietuva tikrai yra Baltijos šalis. Bet jei teigtume, kad mąstau, vadinasi, esu – čia jau mūsų egzistavimo man dar pritrūksta. Manau, kad Latvijoje ir kaimyninėse šalyse Lietuvos turėtų būti daugiau.

Gražių ir išmintingų 2020 metų ir dar gražesnio bei išmintingesnio dešimtmečio!

Saulė