Praeitą trečiadienį, eidama Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto link, žvilgtelėjau į Daukanto skulptūrą. Ši sukėlė prisiminimus apie mano prieš beveik metus publikuotą pirmąjį interviu bei pirmąjį blogpostą apie Latviją: prie tos skulptūros aš, iki išprotėjimo jaudindamasi, laukiau savo pašnekovės. Per beveik metus laiko VU Filologijos fakultetas tapo mano antrąja Alma Mater: nors latviškai pramokau savarankiškai ir Filosofijos fakulteto pastate susigaudau lengviau, Filologijos fakultetas bei jo kiemeliai man kelia šiltus jausmus dėl pernai netyčia prasidėjusių nuotykių su Baltijos šalimis.
Praeitą savaitę tryniau rankomis supratusi, kad pagaliau yra proga parašyti pirmąjį blogpostą apie Estiją – apie tai, kas vyksta Estijoje ir apie ką mes, dauguma lietuvių, iš lietuvių žiniasklaidos nesužinome. Estų dėstytoja labai kvietė mus sudalyvauti Tartu Universiteto profesorės Anneli Saro paskaitoje apie kultūros skandalus Estijoje. Nors prof. Saro kalbėjo ir apie teorinę dalį, šiame blogposte stengsiuosi labiau supažindinti su pristatytais atvejais ir mūsų, ten susirinkusiųjų lietuvių, nuotaikomis – lektorė stengėsi mus įtraukti ir taip buvo galima sužinoti negirdėtų įdomybių iš kitų Lietuvos kultūriečių.
Nors Anneli Saro sritis yra teatrologija, ji pastebėjo, kad Estijos kultūros skandalai retai susiję su iššaukiančiais teatro spektakliais. Jos manymu taip yra todėl, kad estai labai mėgsta teatrą ir dėl to spektaklyje estišką publiką yra nelengva šokiruoti. Ji spėjo, kad panašiai turbūt yra ir Lietuvoje (į ką giliai širdyje mano Esybė sureagavo gūžtelėdama pečiais). Saro taip pat pasirėmė teorija: paprastai jautriausiai reaguoja publika, kuri yra įtraukiama plačiosios žiniasklaidos, t.y. žmonės, kurie apie straipsnį/knygą/spektaklį/etc atsitiktinai sužino žurnalistų dėka. Pirmojo Saro pristatyto kultūros skandalo atveju panašiai ir atsitiko.
Estų rašytojas Kaur Kender ir vaikų pornografija
Kaur Kender yra postmoderniosios estų literatūros atstovas, taip pat sėkmingas verslininkas. Apie save Kender kuria Macho vyro įvaizdį, kūryboje vartoja grubią, šnekamosios kalbos leksiką. Save pristato kaip Estijos de Sade, mikrofašistų ir geranoriškų, švelnių žmonių nelaimę.
2014 metais portale nihilist.fm Kender pasidalino savo novele Untitled 12. Tą kartą jokio išskirtinio dėmesio novelė nesusilaukė, tačiau rašytojas nenusivylė ir 2015 metais pasidalino novele su šiuo puslapiu susijusiame laikraštyje. 2016 metais novelė išversta į anglų kalbą ir išleista knygos formatu tiek originalo, tiek vertimo kalba. Šįkart Kender novelė netruko susilaukti žiniasklaidos dėmesio, o neilgtrukus ir oficialių kaltinimų dėl vaikų pornografijos kūrimo. Kenderio Teismas truko apie pusantrų metų. Per tą laiką liudyti buvo pakviesti Estijos literatūrologai bei literatūros kritikai, kurie turėjo paaiškinti teisėjams, ar tokia meninė išraiška galėtų būti priimtina. Galiausiai Talino Teismas liepė atlikti Kenderiui psichiatrinę ekspertizę. Prof. Saro pastebėjo, kad nors visuomenės pasipiktinimą sukėlė pornografinės ištraukos su vaikais, išskirtinai žiauraus smurto prieš moteris novelėje niekas nepastebėjo ir neakcentavo.
Ištrauka iš Kaur Kender novelės Untitled 12 (perspėju jautresnį skaitytoją – žemiau esantis turinys pobjauris):
He’s a slave to his cock-stick. This meat-hose excites him, it turns hard and calls for him to masturbate. He has to do it six times a day. He likes it so bad, more than anything in the world, when it’s hard and tingling sweetly and female asses and men’s dicks in the porn become warm. So completely beautiful as life outside the heat never is. He collects them and worships them. He likes female asses, the shape of them and the shitholes in the centre. Shaved labia that look like leather jewelry between the cheeks. Women’s horny, idiotic faces when they’re fucked and when they do sick things. Long cocks bursting in their faces when they’re begging for it. Women have saintly faces, when they’re longing for the rush of seed from the man, they pray with their mouths and hands and take the spirit of the seed on their bodies, when it explodes out of the meat-tubes.
Kenderis teigė, kad ši novelė tebuvo groteskiška Estijos visuomenės satyra, kurios tikslui pasiekti jis pasitelkė siaubo estetiką. Prof. Saro skandale įžvelgė koliziją tarp meno ir teisės pasaulių, kalbos laisvės ir protekciniozmo bei reprezentacijos ir realybės.
Kender: Maybe you do not have this problem, but do you know how hard it is to think of taboos to cross, how much energy it takes …
Pähkel (teisėjas): But why do you need to cross those lines?
Kender: Because for art to have some kind of meaning, it must be able to do something different in the world, it must be able to offer another look at things …
Itin viešas NO99 teatro spektaklis: politinis judėjimas
NO99 – eksperimentinius bei politinius spektkalius statęs teatras, kurį režisierius Tiit Asoo, scenografė Ene-Liis Semper bei dramaturgas Eero Epner įkūrė 2004 metais. Estijoje NO99 diktavo teatro madas, o Europoje buvo pelnęs nemažai tarptautinių apdovanojimų – Praha Quadriennal, Europe Prize New Theatrical Realities etc. Savo veiklą NO99 sustabdė pernai. Teatras savo pasirodymų pristatymus numeravo mažėjančia tvarka nuo 99. Veikla buvo sustabdyta ties skaičiumi 30.
2010 metais, likus maždaug metams iki Estijos parlamento rinkimų, teatras NO99 sukūrė fiktyvų politinį judėjimą Unified Estonia Assembly (NO75). Politinio judėjimo veikla truko 44 dienų, per kurias buvo rengiamos spaudos konferencijos, reklaminė kampanija ir pan. Unified Estonia Assembly turėjo savo himną, partinę tapatybę, aktoriai buvo išmokę sakyti politikų kalbas, gatvėse buvo galima išvysti ir politinius plakatus. Judėjimas save pristatė kaip visiems žmonėms atstovaujančią partiją, žadėjo viską, ką tik galėjo sugalvoti. Nemažai žmonių Estijoje nesuprato, kad viskas vyksta juokais – kai kurie politologai, skelbdami rinkimų prognozes, įtraukė ir šį politinį judėjimą: Unified Estonia Assembly buvo žadami 20% rinkėjų balsų. Partija šiek tiek parodijavo ir EKRE – dabartinėje Estijos valdžioje esančią radikaliosios dešinės partiją. 44 dienų trukusį eksperimentą vainikavo Unified Estonia Assembly didysis suvažiavimas, pritraukęs 7400 renginio dalyvių. Apie šį politinį judėjimą pastatytas dokumentinis filmas tokiu pat pavadinimu.
Tiit Ojasoo, #MeToo ir Estijos šimtmetis
Režisierius Tiit Ojasoo yra didžiulė ir svarbi kultūros figūra Estijoje. Todėl 2017 metais, pradėjus organizuoti šimtmečio šventę, Ojasoo buvo patikėta suorganizuoti Prezidentės svečių priėmimo dalį. Tačiau, kaip spėjo prof. Sari, greičiausiai tuo metu visame pasaulyje daug dėmesio susilaukęs moterų judėjimas #MeToo nemažai daliai estų sukėlė klausimų, ar toks žmogus yra tikrai vertas tokių simbolinių pareigų.
2016 metais Estijoje pasklido naujiena, kad Ojasoo smogė savo jaunesnei kolegei, kuri taip pat buvo jo studentė ir širdies draugė. Visuomenei pasipiktinus, Ojasoo savo kaltę pripažino, viešai atsiprašė, tačiau ir toliau buvo spaudžiamas pasitraukti iš NO99 teatro direktoriaus pareigų. Buvo inicijuota peticija, kad Ojasoo būtų atleistas iš savo pareigų, tačiau ji neišplito ir tesurinko 104 parašus.
NO31: Kelionė. Vėl šimtmetis
Tas pats NO99 teatras vietoje šimtmečio koncerto publikai pristatė šventinį video pavadinimu „Kelionė”. Prezidentės svečių priėmimo dalis buvo organizuojama Estijos nacionaliniame muziejuje. Šventę transliavo Estijos nacionalinė televizija. „Kelionė” turėjo pristatyti Estijos istoriją nuo antisovietinio pasipriešinimo dienų iki šių dienų popkultūros. Nors video ir pateikė, kaip prof. Saro teigė, estų mylimų „atviručių vaizdų”, dainų, kurias išdidžiai dainavo pati Estijos prezidentė, „Kelionė” palietė ir nemalonias šių dienų problemas: video prasideda pietinėje Estijos dalyje, kuri Estijoje laikoma mažiau „paradinė”, parodyta vieniša vidurinio amžiaus moteris, užpūčianti žvakelę, žiemą po laukus klaidžiojanti vieniša mergina, kertami Estijos medžiai. „Kelionėje” pateikiamos temos kai kuriems pasirodė „ne pakankamai šventiškos”, o kai kurios scenos tiesiog buvo per stipriai alternatyvios prie eksperimentinio teatro nepratusiam žiūrovui. Daugiausiai pasipiktinimo video susilaukė „už pernelyg didelį biudžetą”. Kilęs visuomenės nepastenkinimas prisidėjo prie to, kad po kiek laiko, tais pat metais, teatras NO99 nusprendė užbaigti savo jau 14 metų trukusią veiklą.
Prof. Saro manymu, „Kelionė” nepasitenkinimą sukėlė dėl to, kad NO99 pasirinko maišyti postradamatinio ir perfomanso teatro estetiką, mėgino balansuoti tarp šventinės nuotaikos ir socialinės kritikos.
Video galite pasižiūrėti čia.
Kaip reagavome mes, paskaitoje dalyvavusieji lietuviai
Rašydama šį straipsnį prisiminiau Vaidoto „Šėtone, prašau“ skandalą ir panašius, tačiau publikoje dalyvajusieji labiau prisiminėme skandalus, vertusius manyti, kad vienas tas dalykas, kuris yra visiškai šventas lietuviui – tai yra jo istorija. Publikos dalyviai, tarp kurių būta teatro kritikų, literatūrologų ir kitų kultūros pasaulio atstovų, prisiminė Mariaus Ivaškevičiaus „Žalius”, kur buvo mėginta „sužmoginti” Lietuvos partizanus, istorinių romanų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorienės” nenominavimą „Metų knygos” rinkimuose. Vyresnieji dar prisiminė Jurgos Ivanauskaitės „Raganoje ir lietuje” pavaizduotą meilės aktą su kunigu bei dėl šio kilusį ažiotažą to meto Lietuvoje. Būtent Jurgos Ivanauskaitės istorija sudomino prof. Saro, kuri paprašė lietuvių užrašyti Jurgos Ivanauskaitės vardą ir pavardę (nes estams lietuviški vardai – net ir trumpiausi – bent kol kas taip atrodo, yra iššūkis iššūkėlis) bei knygos pavadinimą.
Galima būtų pradėti skųstis, kad mes dėl to istorijos ir tradicijų susakralinimo kažkokie ne tokie. O man tai kelia savotišką pasididžiavimą – visos tautos turi savo juokingų sentimentalumų. Mūsų juokingasis sentimentalumas iš mūsų senos istorijos pasisemtos stiprybės įvaizdžiai. Sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Galbūt dėl to, kad kadaise mes buvome dideli, dabar nebesame dideli ir visada svajojame tokiais kada nors vėl būti. Ir jeigu kitam lietuviui pasiseka padaryti kažką tokio, kad jis būtų didelis, mes būsim pasirengę užvožt tam, kuris bandys jį nors kažkaip sumenkint. O jeigu lietuvis padarė kažką tokio didelio didelio, kad norim, jog ir ateities kartos nepamirštų, tai kas mums belieka apart akylo tradicijos saugojimo. Kartais tik esame per daug įsitempę ir, kažkam pastebėjus mūsų trūkumus, įpykstame. Tada pražiūrime visas nenorimas matyti problemas ir liūdime, kodėl mūsų Lietuvėlėje nėra taip gera, kaip galėtų būti. Visgi susidurdama su kitomis tautomis ir kultūromis – kurios man pakliūva užtektinai panašios, kad galėčiau palyginti – labiausiai savyje visai pamilau lietuviškas sakralumo paieškas.
Jei patiko mano pirmasis blogpostas apie Estiją, galite pasijausti visai šauniai paremdami mane kaip blogo rašytoją: patreon.com/saulevonlituanie. Taip pat galite prenumeruoti mūsų blogą ir gauti pranešimus apie naujus blogpostus el. paštu.
