Gyvename tarp žmonių, o kartais tarp jų gyventi nėra pats lengviausias užsiėmimas. Kartais nežinai, kas esi ir kartais jiems atrodo, kad jie tave žino geriau už tave patį. Kartais jie tuo pasinaudoja, kai jaučiasi prieš tave bejėgiai ir ta proga papasakoja savo galvoje susikurtus vaizdinius. Jie nori, kad tau skaudėtų ir tu išgirstum, ko jie tau nesugeba pasakyti. Kartais galvoji, kad dėl viso to esi kaltas ir prisimeni visus kartus, kai susimovei.
Ir tada skauda. Skauda.
Labai skauda.
Gelia.
Kai mokiausi mokykloje, į mane greit atkreipdavo dėmesį, nes kažkoks keistas lietuvių kalbos stilius. Mokytojai ir girdavo, bet aš taip norėjau pasislėpti. Man be proto skaudėjo, kad su mano kalba kažkas ne taip. Taip ne taip, kad manęs net yra klausę, ar namie kalbu lietuviškai. Buvo laikas, kai bandžiau išmokti ištarti balses taip, kaip jas ištaria lietuviškai kalbantys rusai. Mėgadavausi vokiška konstrukcija sakinyje. Galiausiai bandžiau išmokti rašyti taisyklingu lietuvių kalbos stiliumi ir man niekaip neišėjo – galiausiai susimoviau lietuvių kalbos egzamine. Kai pradėjau rašyti šį blogą, žinojau, kad išsilaisvinsiu per daug ir nebemokėsiu rašyti taip, kaip reikia.
Kai pradėjau draugauti su vaikinais, mane persekiojo mintis, kad draugauti pradėjau vėlokai (nes kažkada man pasakė, kad man trūksta makiažo, esu negraži, tad susitaikiau, kad visada būsiu viena), todėl man trūko patirties, o galiausiai – atrodė, kad jie viską už mane žino geriau. Klausiau jų kaip išganytojų. Kartais jausdavausi priimanti man nepatinkančius sprendimus, visai manęs kaip žmogaus neatitinkančias jų opinijas, bet vis tiek galiausiai man atrodė, kad jie žino geriau. Tavo branda neatitinka tavo proto lygio – pasakė man vienas buvusysis, su kuriuo turėjome rimtą diskusiją apie tai, kad Saulė nėra planeta.
Galiausiai aš tuose santykiuose, kurių, tiesa, nebuvo daug, neištvėriau. Kai antrąkart iš eilės, tarpe buvus nedidelei pertraukai, išsiskyriau, pradėjau baisėtis klausydamasi to, ką apie mane sako kiti – neva keičiu vaikinus kaip kojines, per daug lengvai įsimyliu, per daug lengvai pasiduodu, nežinau, ko noriu. Tada pradėjau klausyti žmonių, iš kurių kai kurie paskui pasuko mano keliu – prisiekiau su neįsimylėti kuo ilgiau ir susikoncentruoti ties savimi. Žinojau, kad man neišeina atskirti jausmų nuo potraukio, todėl saugojaus nuo galimybių kaip velnias kryžiaus. Kartais pasiduodavau truputį, bet stengiausi būti karjeristė. Nors buvau priklausoma nuo vyriško dėmesio likučių, bet tuo laiku gyvenau nė negalvodama apie tai, kad kada nors vėl įsimylėsiu.
Nors ir bėgau nuo savo jausmingosios pusės, nuo jos niekur nepabėgau – pradėjau spoksoti į savo keletą prozos kūrinukų, kuriuos esu parašiusi. Nusprendžiau, kad reikėtų publikuoti. Pavyko publikuotis jaunimo kultūros žurnale. Žmonės kai kurie labai džiaugėsi, kai kurie tyčiojosi, kad mažas tiražas. Tiem žmonėm patiems nepavyko jų projektai, kuriuos norėjo padaryti. Man buvo labai liūdna ir labai bijojau sustoti ir taip ir likti nieko daugiau vertingo neparašius.
Galų gale, man buvo ir tebėra nelengva su pinigais. Nors žmonės ir pamatę mano MacBook galvoja, kad lengva – viena iš draugių supyko, kad už padovanotą lūpdažį nenupirkau jai gimtadienio proga, pavyzdžiui, kaip pati pasakė, powerbanko. Pamenu, kaip verkiau pridavusi kai kurias visai brangias sau knygas supirkti, nes buvau dvi dienas nieko nevalgiusi. Verkiau stipriai ir niekas manęs nesuprato, ko čia verkti – čia juk daiktai. Prisimenant Cinzo „Švento Petro šunyn“ dar dabar kaupiasi ašaros – buvau tik pradėjusi skaityti. Bet atidaviau viską geriausia, nes tik už geriausia galiu gauti maksimaliai atlygio. Supirkti pavyko ir gavusi pinigus galėjau pasigaminti abrikosų pyragą.
Vaikščiojau po darbo pokalbius. Manimi niekas nepatikėjo. Kai nuėjau į vieną darbo pokalbį, man pasakė, kad man būtinai reik kūrybinio darbo. Todėl dirbau ties blogu. Susigalvojau, kad galiu parengti interviu apie Latviją. Man labai ilgai neatrašė, bet galiausiai atrašė… kai jau buvau prisiskaičiusi ir parašiusi straipsniuką. Galvojau, kad pasidalins savo puslapyje interviu, bet nepasidalino – per prastas.
Svajojau, kad manimi kažkas tikėtų be manęs. Atrodė, kad esu viena ir visur turiu kovoti viena – lygiagrečiai girdėdama apie save, kad esu pasikėlusi ir mėgstu be reikalo girtis. Jaučiaus labai vieniša. Kažkas buvo ne taip. Galų gale per Kalėdas sulaukiu pasiūlymo versti. Pasakau, kad nemoku dar tiek gerai kalbos. Manimi patiki labiau negu aš pati savimi tikiu. Sutinku. Prasideda darbai. Girdėjau draugų tylą, kai pasakojau apie tai, kad verčiu. Girdėjau kai kurių kitų skepticizmą į tai, kad verčiu, nes o pinigai kur? Ir vėl visiems netinku.
Twittery mane netikėtai pradėjo atrasti latviai, kurie labai džiūgavo mano latvių kalbos žiniomis. Dabar jau žinau, kad tada nebuvo taip gerai, bet tąkart mane labiau gyrė negu kritikavo. Dabar jau kritikuoja manyje daug ką. Socialiniai tinklai pagriebė mane su visais nagais ir taip, aš paskendau juose. Supratau, kad su labai mažai žmonių Vilniuje galiu ir noriu susitikti. Supratau, kad turėjau daug draugų, kurie palaikė mane internetiniu ryšiu, nors galėjome susitikti (o aš ir siūlydavau). Supratau, kad turėjau draugų, kurie manęs niekada nebandė priimti tokios, kokia esu (nors aš juos visa širdimi priėmiau).
Supratau, kad nuo daug teisybės apie save ir pati bėgau. Bet ta teisybė tikrai nebuvo tai, ką man sakė kiti – tai buvo tai, ką aš jaučiau viduje. Ir dauguma jų man to niekad nepasakė, o ir niekada nesugebėtų. Aš visada klausiau kitų, bet ne savęs. Nors vienintelė teisybė, kuri tinka tik man vienai, yra mano viduje – ten, kur nei vienas jų nesugebėjo įlįsti, kad ir kaip arti prisileidau ir kad kaip kartais jaučiausi svetimos rankos sugniuždyta.
Galiausiai manyje sprogo blogis vasario mėnesį, kai buvau susižavėjusi žmogumi, kuris visai manęs negerbė. Giliai širdyje pati savęs nepriėmiau (nes tai yra nelengva), todėl visi, kas mane kritikavo man atrodė už mane teisesni. Jis man pasakė, kad aš per daug savęs kitam atiduodu. Nes pats žinojo, kad elgiasi šūdinai, visaip, kaip tik negalima elgtis. Aš bijojau best pirštu į jo blogį. Jis tą žinojo.
Ir vis dėlto.
Taip, mano lietuvių kalbos stilius visada buvo keistas ir prie jo galima prikibti. Taip, aš esu visiška spangena meilės klausimuose – lengvai susižaviu, lengvai save visą atiduodu, labai greit pasimetu, esu idealistė ir neturiu savo vizijos, todėl bėgioju ir lakstau. Taip, aš nesu jokia įžymybė ir mano darbai nėra wow, bet niekas nepradeda nuo didelių žingsnių. Taip, aš esu labai sentimentali ir labai emocinga. Taip, aš turiu polinkį į savitą kerštingumą (bet tikrai yra tie, kurie džiaugsis ateinančiu faktu, tad niekuo nešventesni už mane), taip, šiuo metu savo gyvenime esu priklausoma nuo socialinių tinklų ir kartais jaučiuosi labai vieniša, reikalinga tik dėl darbų. Taip, man kartais sunku priimti kitų meilę. Taip, aš labai lengvai išmetu žmones iš savo gyvenimo. Taip, kartais jaučiuosi geresnė už kitus (bet galų gale – kai kuriais aspektais ir esu. Tų žmonių problema, kad jie nesugeba pamatyti, kuo yra geresni už kitus). Taip, aš save besąlygiškai atiduodu kitam žmogui – tų žmonių problema, jei jie nesugeba to priimti. Aš galiausiai juos suprantu – beatodairiškas gėris ir meilė ir man kelia baimes.
Ir taip, lietuvių kalboje taškas pavadinime nėra dedamas. Bet aš jį padėjau.
Ir jei kam kas manyje nepatinka, eina jie šikti – dar nė vienam su savimi nesiūliau ženytis.
