Atrodytų, pernai tiek daug vilčių dėjau į šį blogą, tiek daug idėjų puoselėjau ir še tau: šiemet beveik nebeturiu laiko prisėsti ir ką nors čia raštelti! Laukiu nesulaukiu, kada su jumis galėsiu pasidžiaugti savo pora rimtesnių publikacijų: vienos belieka tik sulaukti, ties dar viena darbuojuosi, o trečią puoselėju mintyse.
Išties – daug dalykų keičiasi. Ir jeigu anksčiau stengiausi šiame bloge kuo mažiau politikuoti (tiesa, pačioje pradžioje tai dariau dažnai, betgi pradėjusi studijuoti politologiją susigėdau savo karštakošiškumo tuose senuosiuose įrašuose), dabar norisi pabandyti kitaip. Galiausiai šie metai kol kas mano gyvenime išsiskiria kaip daug ką keičiantys. Nusprendžiau pabūti atvira ir politikos klausimais. Tačiau tai darysiu ne todėl, kad padaryčiau įtaką Jūsų nuomonei. Žinoma, man bus smagu, jei mano argumentai savajai pozicijai Jus įtikins. Tačiau šio įrašo pagrindinis tikslas yra kitoks: norėčiau Jums parodyti, kaip smagu yra apsvarstyti savo pilietinę poziciją vienu ar kitu aktualiu klausimu. Pernelyg dažnai pamirštame, kad nuomonės turėjimas irgi yra kūrybinis procesas, kuriuo galima mėgautis ir kuris padeda realizuoti save. Dar dažniau išsirenkame vieną poziciją, kurią visuotinai įvardijame kaip protingą ir visus kitus laikome kvailiais. Juk taip mes paprasčiausiai apsaugome save net nuo labai naudingų, nors ir nepatogių diskusijų, tiesa?
Taigi, šiame įraše aš pasidalinsiu savo preliminariais pasirinkimais ateinančiuose rinkimuose bei argumentais, kodėl aš taip ketinu balsuoti.
Dvigubos pilietybės referendumas: UŽ
Vyresnio amžiaus žmonių nepatiklumas šiuo klausimu manęs visiškai nestebina. Tiek iš savo dėstytojų, tiek artimųjų teko girdėti: kaip galima būti lojaliam dviems valstybėms vienu metu? Manau, jų laikais šis klausimas iš tiesų galėjo skambėti neįtikėtinai: ar žiūrėtume iš gyvenimo po geležine uždanga perspektyvos, ar iš prieš Antrąjį pasaulinį karą tvyrojusia įtampa net tarp, regis, viena kitai draugiškų valstybių. Atsižvelgiant į šias bei panašias aplinkybes, yra visiškai racionalu, kodėl kai kuriems žmonėms dvigubos pilietybės klausimas yra vertybinis klausimas.
Visgi ir filosofas McIntyre, rašydamas apie mūsdienų vertybes, pastebi: šiuolaikinis žmogus vertybes linkęs saistyti su savo emociniu pasitenkinimu, kuris, mano manymu, pilietybės klausimu įgyja didžiulę reikšmę. Pilietybė šiais laikais nebėra tik pareiga ar tik mažesnis vargas tvarkant dokumentus: pilietybė yra galimybė įsipareigoti šaliai, kurią myli. Tokį pokytį, žinoma, galima kritikuoti. Tačiau mano manymu, pasaulio nederėtų siekti atkeisti atgal, ypač, kai dalis procesų jau yra įvykę: nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio daug lietuvių buvo ne tik emigravę (į kuriuos kai kurie nepalaikantys dvigubos pilietybės idėjos, yra linkę žiūrėti daugiau skeptiškai), bet ir įvairiausiomis aplinkybėmis susipažinę su užsieniečiais bei su pastaraisiais sukūrę šeimas. Žmogus, kuris užaugo (ar praleido žymią savo gyvenimo dalį) svečioje šalyje yra giliu emociniu ryšiu yra saistytas jau su dviejomis valstybėmis. Tarkime, jei šis jaunas žmogus turi tos svečiosios šalies pilietybę, bet norėtų įsipareiogti ir Lietuvai. Jei šis žmogus nori neprarasti savo lietuviškosios tapatybės dalies, prisiekdamas savo ištikimybę Lietuvai pilietybės priėmimo būdu, jis turi atsisakyti kitos savo identitetui svarbios valstybės. Taip mes prarandame valstybei norintį įsipareigoti pilietį, aukščiau jo iškeldami tą, kuris čia tiesiog gimė. Taigi, atsisakome sąmoningo piliečio.
Pastaruoju metu daug galvojau apie asmeninius pavyzdžius, matydama, kaip stipriai mano gyvenimą gviešiasi svečia, bet artima šalis, kaip mane šis procesas veikia kaip asmenybę. Pamaniau: o jei mano vaikai gimtų svečioje šalyje, ar aš norėčiau, kad jie mylėtų ir Lietuvą (o taip aš tikrai norėčiau)? Ne vien tik būtų įsimylėję ir šlovintų mamos ir kažkiek savosios tėvynės vaizdus mintyse, bet ir mylėtų: turėtų politinę poziciją bei ją pareikštų balsuodami?
Man nerimą kėlė kitas aspektas: turint omenyje, kaip mūsų didieji ekspertai kartais soformuluoja net ir absoliučiai naudingus įstatymus, ar neišeis taip, kad antrąsias pilietybes dalinsime kairėn dešinėn: net ir nedraugiškų valstybių piliečiams, kurie galėtų užsiimti valstybei kenkiančia veikla. Tačiau referendumo reklamose kriterijai, kuriuos turi atitikti antrosios pilietybės pusė, man pasirodė atsargūs: tai turi būti valstybė, kuri vertybėmis sutinka su Lietuva. Tad kaip ir liksime saugūs (nors man norėtųsi šią formuluotę dar praplėsti, tačiau tai jau nustato užsienio reikalų kryptis)
Beje, daugiau pasiskaityti apie dvigubą pilietybę galite čia:
Prezidento rinkimai: Šimonytė
Prisipažinsiu, mea culpa: po susitikimo su kandidate Šiauliuose, savo močiutę konservatorę stipriai nuvyliau iškritikuodama visus Šimonytės pasisakymus. Tai buvo diena po pirmųjų kandidatų į prezidentus debatų, kur lyg stipriausius atsakymus, mano galva, pateikė Nausėda. Šimonytė tuokart atrodė ganėtinai sutrikusi ir atsakymai skambėjo neįtikinančiai (apie skaitantį Skvernelį nekalbėsim, nes aš norėčiau Prezidento, kurio nereikia lyginti su blogiausiais variantais). Šimonytės kaip finansų ministrės tam tikri veiksmai asmeniškai paveikė mano šeimą krizės metais, todėl iš pradžių turėjau priežasčių jausti nors ir nežymią, visgi antipatiją šiai kandidatei. Galiausiai esu liberalė su kartais net sunkiai paaiškinamu nenoru balsuoti už konservatorius (o Šimonytė yra pastarųjų iškelta kandidatė).
Susitikime su kandidatais Šimonytė mane iš pradžių ne iki galo įtikino todėl, kad kalbėjo apie daug dalykų, kuriuos turėtų daryti premjeras ar ministras. Kartais paprasčiausiai su ja nesutikau. Vis dėlto, kas mane įtikino, kad pati Šimonytė pripažino, kad pati supranta, jog socialiniai pokyčiai daugiau ministro pirmininko rankose ir… kad ji norėtų būti asmuo, kuris padeda apjungti besikivirčijančias puses. Ši dalis mane sudomino todėl, kad panašu, jog Šimonytė būtų pasirengusi kurti Lietuvos prezidento ganėtinai naują įvaizdį vidaus politikoje. Lietuvos Prezidentu nėra (arba yra) lengva būti todėl, kad mes dar neturime daug valdymo pavyzdžių: ir valstybės valdymas iš prezidentūros yra atskira meno rūšis, kurią mes esame linkę nuvertinti. Kol kas į vidaus politikos reikalus tebuvo įsikišęs tik Adamkus, Grybauskaitei daugiau sekant Brazausko reaguojančio Prezidento pėdomis: jei niekas per daug nekliba, tai kažkokios reakcijos būsią, bet ne per daugiausiai. Man bent iš kampanijos pasirodė, kad Šimonytė norėtų ieškoti naujų Lietuvos Prezidento įvaizdžio aspektų, ir kaip būsimoji (visai galimai) politologė pagal diplomą, aš labai norėčiau tai paskatinti.
Dažnas lietuvis visiškai teisingai Prezidento rolę sieja su šalies įvaizdžio formavimu tarptautinėje erdvėje. Nors Šimonytė ir nėra tokia aktyvi politinė figūra tarptautinėje erdvėje (kas, jei atvirai, irgi skatina mano abejones) , kaip iki savo išrinkimo buvo Grybauskaitė, ji turi savų privalumų: visų pirma, Šimonytės pavardė yra visai girdėta tarptautiniuose ekonomikos vadovėliuose. Visų antra, kol iš JAV visi juokiasi, kad niekaip nesugeba išsirinkti moters prezidentės bei pasaulinėje politikos kultūroje kaip niekad aktyviai vykstant moters lyderės įvaizdžio paieškoms, išsirinkta antra iš eilės moteris prezidentė būtų labai teigiamai vertintinas Lietuvos žingsnis tarptautinėje erdvėje. Po kokios penktos iš eilės moters prezidentės, gal ir visokie italai, atvažiuojantys čia pasidairyt moterų, išmoktų pagaliau, kad lietuvaitės yra vienos iš labiausiai išsilavinusių Europos Sąjungoje, ne tik vienos iš gražiausių. :-))
Kitas mano pasirinkimas būtų Nausėda, tačiau pastarasis kaip Prezidentas atrodo per daug klasikinis variantas. Aš būčiau linkusi rinktis drąsų žingsnį į priekį vietoje saugaus žingsnio, tačiau vėlgi – tai mano pasirinkimas.
Europarlamentarų rinkimai: nežinau
Kai žurnalistai olandai klausė, ar mes, jaunieji lietuviai, spirgame dėl artėjančių Europos Parlamentų rinkimų, aš ir dar pora protingų lietuvių damų atsakėme, kad nelabai yra laiko, nes artėja prezidento rinkimai.
Mano atveju šie rinkimai reikalaus nuodugniausio iššniukštinėjimo iš visų trijų: kadangi liberalai sudaužė mano pilietinę širdį į penkiasdešimt šipulių, šiuos dar nudažydami pilkšvai, aš esu sutrikusi, kai kyla klausimas už kurią partiją balsuoti. Nesu užtikrinta ir ar palaikyčiau Aušrinės Armonaitės partiją: kol kas nemačiau nieko konkretaus ir nežinau, ar noriu ir galiu tai palaikyti.
Todėl greičiausiai pastarųjų eurorinkimų mums visiems teks palūkėti ir be Saulės įžvalgų. Gal taip ir geriau?
Seimo narių skaičiaus mažinimas: PRIEŠ
Šį net buvau ir pamiršusi pridėti, nes maniau, kad tai yra populistiški patauškėjimai viešojoje erdvėje. Tiesa, nesu ekspertė parlamentarizmo bei aatstovavimais klausimais. Pirmame kurse prisiskaičiau apie Ukrainos Rados narių papirkinėjimus ir man tai yra pats stipriausias argumentas, kodėl esamas Seimo narių skaičius nėra joks blogis. Keista, tačiau tie, kurie dažniausiai agituoja už šią idėją, yra tie patys, kurie skundžiasi didžiuliu korumpuotumu Lietuvoje: bet juk jei bus mažiau Seimo narių, kiekvieno tokio nupirkto balsas turės didesnę persvarą? Galiausiai nors esu už konstitucinę pataisą dėl dvigubos pilietybės, manau, kad kai kurie dalykai Konstitucijoje turėtų išlikti stabilūs: greičiausiai skaičių klausimu (be stipraus dramatinio pokyčio, dabartinis gyventojų skaičiaus sumažėjimas manęs irgi neįtikina), kadangi kitais atvejais konstitucija gali nustoti atitikti laikmetį. Permainų žmonės visada nori. Tačiau permainos sistemiškai turi būti protingos. Kol kas manęs argumentai už mažinimą neįtikino.
Tikiuosi, pritardami ar nepritardami mintyse kažkiek susikūrėte ir savo pilietinę poziciją artėjančių rinkimų klausimais. Rinkimai yra vienintelis atvejis, kada visiems tikrai įdomi mūsų nuomonė ir mums net lankstomasi! Todėl raginu visus pasinaudoti pilietine teise (ne, tai nėra pareiga. Bet turėti galimybę visada smagu, o ja pasinaudoti irgi nieko).
Portreto / pagrindinio įrašo paveikslėlio autorius: Viesturs Krūmiņliepa.