Rašau šitą postą, nes man tiesiog nusibodo stebėti, kaip žmonės nemyli savęs ir baladoja save dėl dalykų. Man nelabai patinka rašyti tokio tipo tekstus, bet šįkart užsinorėjau ir pamaniau, kad gal kam netyčia užšils galvoj reikiami virduliai.

Užuot mėgavęsi, kad jiem pasisekė gimti ir gyventi, patirti dalykus, jie tiesiog sėdi ir grabalioja ranka po lova, ieškodami savo problemų detektorių, kad galėtų užstot sau kelią į džiugesius ir pagalvoti, kas su jais ir visa planeta yra blogai.

Ne viena mano draugė vis zyztelna, kad reik prisižiūrėt svorį. Kiti žmonės arba netgi aš papykstu ant savęs, kad nesigauna čiotkai spurtuot karjeros srityje. Kartais kai kurios panelės virkauja, kad jos nieko vertos, nes kažkoks lodorius bernas neapsisprendžia ar gal net bando apsėsti viena subine dvi kėdes (be stereotipizavimo – vice versa tikrai irgi būna, tiesiog kaip panelė rašau iš moteriškos pozicijos). Kartais visi gėdijasi savo keistenybių ir slapsto jas, taip nebūdami laimingi ir nebūdami savimi. Nesakysiu, kad slapsto liūdesį ar problemas – žmonės visais laikais tokius dalykus stengėsi labiau pasilaikyti sau, nes liūdesys ir problemos, kuo gilesnės ir tikresnės, jei žmogus apskritai yra sveikas, yra vis intymesnis dalykas.

Šitas postas ir nesako, kad visada kelias vaivorykštėmis klotas – kaip ir Lietuvoje, taip ir gyvenime ne visada oras toks, kokio norisi ir koks gražus. Beveik visada bus elementas kiekviename metų laike, kuris erzins. Lygiai taip pat šitu postu nenoriu pasakyti, kad tai nėra normalu, kad 2kažkelerių žmogystėms (eheh, tokiem kaip man) iki 25-erių trunkantis paskutinis paauglystės etapas, kuris keistai dažniausiai nelaikomas paauglyste, nes dalinai ja ir nebėra (todėl jis ir šiaip keistas), nesumaišo smegenų ir nepribarsto ten visokių nepasitikėjimo savim ir pasimetimo prieskonių. O dargi ir nesakau, kad žmogus neturi turėti noro tobulinti save (bet dievaži, augimas nėra savęs nepriėmimas).

Ne, visa tai yra absoliučiai normalu. Aš palaikau visus žmones absoliučiai tokius, kokie jie yra – netgi tada, jei jie tyliai manęs nesupranta ir nekenčia, nes tai jų teisė. Netgi tada, kai jie nenori turėti nieko bendra su manimi arba dabar skaitydami tai žvengia ir galvoja, kokį čia šūdą ji rašliavoja ir ou em džy, dėmesio auka.

Bet tiesiog.

Kaip visada besistengusi rasti harmoniją ir nepersistengti, daug skaičiau apie psichologiją, todėl dabar pateiksiu savo nuoširdžiai gal ir profanišką, bet gal ir priversiančią spirt sau subinėn, o ne ieškot to tuščių problemų detektoriaus po lova, nuomonę.

Kažkada skaičiau the Guardian nuostabų straipsnį, kuriame buvo kalbama apie tai, kokios iš tiesų reikšmės gali slypėti po moters aš esu stora. Tai gali reikšti, kad ji jaučiasi nemylima. Tai gali reikšti, kad ji tiesiog pavargusi ir dėl to sau negraži. Ir dar daug, daug kitų reikšmių. Dažnai ir labai dažnai svoris tebūna dangtis, kurį atidarius slepiasi gilesni dalykai – nepasitenkinimas savo gyvenimu dabar, priekaištai sau dėl nepasiekiamų išsikeltų tikslų ir pan.

Aš dar pienburnė, bet man jau dabar atrodo, kad ne viskas yra taip paprasta. Smulkmenos man atrodo sudėtingas dalykas – jos gali padaryti kaip niekas kitas laimingą, arba priešingai – nelaimingą. Kame sudėtingumas, – jūs manęs paklausite. Ir aš jums atsakysiu – tame, kad kartais tos smulkmenos leidžia prisidengti vietas, kurių mes gėdijamės. Kame kitas sudėtingumas – tai iš tikrųjų, bent dabar man taip atrodo, priklauso visai nemaža dalimi nuo mūsų, kaip mes pažvelgsime į tą situaciją ir ar gerosios smulkmenos bus sėkmingai mobilizuotos atsilaikyti prieš blogąsias, kad ir net labai skaudinančias ir karčias.

Jei Jums liūdna dėl kažkokių dalykų apie save, kur kiti žmonės sudirbinėja arba kažkas su Jumis tiesiog būna šūdžius ištisai – žinokit, kad jie taip daro, nes jiem patiem kažkas savyje napatinka arba jaučiasi tokiame vaidmenyje, kur jų ale darbas ieškot kaltų ir jie kažkodėl jaučiasi atsakingi už netvarką pasaulyje. Pirmu atveju (sudirbinėjimo) dar ir arba jaučia Jums kokią žmogišką simpatiją ir vaikiškai trepsi kojyte, nes kodėl tu ne toks, kaip aš. Ne taip giliai kapstant – visi mes iš daugmaž to paties molio drėbti. Nereikia nusivertint, nereikia susireikšmint.

To suvokimas labai padeda tiek liūdint, tiek tada, kai esi laimingas ir kažkas kėsinas į tavo laimę įkyriai. Kai liūdna, prisimeni, kad va ir tavo draugams liūdna būna, visiems dėl skirtingų priežasčių. Visi išgyvena tai unikaliai, bet visiems nutinka kažkas daugmaž tokio ir juos irgi paveikia. Tada liūdesys neatrodo toks baisus ir didelis. Išgyvenamas. Kai elgiesi negražiai ir pyksti ant savęs dėl to, pagalvoji, jog tikrai nežinai, kiek kartų per savaitę save pasmerkė tavo draugai ir prisimeni pokalbius, kada kitas jautėsi panašiai. Kai su tavimi pasielgia neteisingai, prisimeni, kada elgeis, lyg tau nerūpėtų, o viduj sprendei gal net gniuždančinas dilemas. Kai tave kažkas užseenina, pastebėk kitus žmones, kaip jie elgiasi, kai jiems neatrašai ir suprasi, kad sunerimęs ne vienintelis būni. Jei manęs paklaustų, koks gražiausias komplimentas, kokį esu gavus gyvenimę, tai kai man pasakė, kad aš irgi tik žmogus.

Kai būni laimingas, būna sudėtingiau, nes tada tave truputį erzina, kad kiti nemato, kiek šaunių dalykų apie juos, tiek nuostabių smulkmenų, kurios jiems atsitinka. Galop kartais tai būna žmonės, kuriuos tu myli, ir tu nesupranti, kaip jie drįsta taip negerai jaustis, kai tu juos taip myli. Tada reikia mažint gazą ir bandyt atsidurt jų situacijoje – labai sunku. Bet galima pabandyti. Jei neišeina – ką padarysi. Kaip sakoma svarbeuse pabanditi. Svarbu ir žinoti, kada nebe tavo galioje kažką pakeisti – žmogus, t’sakant, pats likimo kalvis ir jeigu jis nenori, kad jam pavyktų padėti, tai ir psichologams tada iššūkis.

Sunkiausias dalykas, matyt, šitoje žemėje yra atsipalaiduoti – kitaip jau nebegalvoju. Atsipalaiduoti ir toleruoti save, o kartais atsipalaiduoti ir toleruoti kitus su jų keistenybėm. Kai reikia ištisai ant pečių nešiotis savo galvą, kartais net ta pati galva neišneša, kaip galima ir kitus atlaikyt.

Ir aš Jum vieną pasakysiu – jei jau taip nemylit kartais savęs.

Ar noras įtikti kitiems, kurie gyvena sau ramiausiai nežinodami pusės slapčiausių dalykėlių apie Jus, yra svarbiau negu tas žmogus, kuris žino apie Jus daugiausiai, t.y. Jūs ir vis dar gyvena ir, deja/nedeja/deja gyvens visą likusį Jūsų gyvenimą Jūsų kūne? Su Jūsų visomis baimėmis, paslaptimis, vidiniais nerimais ir iššūkiais?

O kiti irgi žmonės – kaip ir Jūs.

Ar verta savęs nemylėti, kai kiti nėra nei žemiau, nei aukščiau už Jus – o tokie pat kaip Jūs?

Galiausiai.

Ar verta bandyt bėgti nuo savęs, spjaudantis bereiškmiais netikrais nuodais ant kitų, kurie erzina, purkštaujant ant savo smulkmenų, kurias Jums paryškino kadaise normaliai kaip visi turintys kompleksų, ant pačių tų savo baimių paslydę žmonės? Ar verta?

Aš manau, kad ne. Kaip ir manau, kad dėl šių priežasčių su savimi kuo geriau susipažinti irgi verta – yra lengviau, kai žinai, kad žmogiškai neaiškūs klausimai kankina, o ne kažkokie smulkūs objektai iš išorės.

Kai prikimbi dėl savęs dėl išorinių objektų, pvz. savo svorio, kitų žmonių, tai tada susirauki dar labiau negu galėtum susiraukti supratęs, kad kažkokio klausimo nesupranti – nes intuityviai jauti, kad kažkas ne taip ir kažką per mažo esi užgriebęs.

–  – – – – – – – – – –

Tad tikiuosi, kad įtikinau, kodėl visai būtų verta dabar nusišypsoti ar atsisakyti ryšių, kurie skaudina ir menkina ar dievaži, kas Jus slegia.

Jūs galit būti laimingi. Tereikia sau leisti tai padaryti.