Mėnuo: 2017 m. rugsėjo mėn.

Saulės nuotykiai Tinderyje. Trečia dalis + patarimai

| skubidubi13

„I hope I don’t end up on your blog“

Antrą dalį, kur dominuoja iš esmės sekstintojai ir įdomesnės rūšies fakbojai, galite perskaityti čia.

Vaikščiodama parduotuvėje ir dairydamasi grietinėlės, kuri greit pažymės mano trumpos manijos dėl keksų pradžią, pradedu suprasti, kad tinderis turi žalingą poveikį man, kaip panelei – aš pajutau, jog pradedu paikti nuo šitiekos vyriško dėmesio (šiaip ir taip jo gaunu iš niekur ir už nieką, kaip nebūtų kartais tai man keista, tai čia dar patrigubino). Kaip minėjau, tai buvo vienas mano tinderio šiaip jau tikslų, apart to, kad sugalvojau apie tai pablogginti; aš norėjau pamėginti, ar toks variantas, kai jaučiu, kiek vaikinų esu įdomi, sugebėtų mane apsaugoti nuo lengvo įsimylėjimo.

Lengvi mano įsimylėjimai buvo pradėję erzinti ir atrodė per daug pavojingi ir šiaip… pradėjau jaustis nebrendyla. Tinderis ties tuom padėjo, tačiau galop ir išsuko mane į tokią kryptį, kur aš visai nenorėjau atsidurti – kai gavau šitiek dėmesio, bet koks vaikino įdomumas išsijungė kaip elektra Kryme, oligarchams panorėjus ir mostelėjus, ir aš tiesiog net flirtuot ir žaist nebenorėjau. Tai yra, manęs emocionaliai nei kiek sudirgint pasidarė neįmanoma.

,,Pradedu jausti, kad darausi emociškai neprieinama, ir man tai nepatinka“, – paatvirauju vokiškai vienam vokiecui (kuris, beje, vienas ilgiausiai išlikusių gyvųjų šiose Saulės tinderio bado žaidynėse). ,,Inwiefern?“, – supratingai, kad išsiaiškintų geriau padėtį, paklausia jis. Šitas klausimas reškia kaip, suprantat, čia vokiškas išsidirbinėjimas, panašus į mūsiškius autis, užsimauti, apsimauti, apsivilkti, užsivilkti, kad jis nesako tiesiog wie. Vokiškai paaiškinu, kad nuojauta sako, kad net ir žaviausias, mieliausias ir tikrai nusipelnęs princas pas mane atjotų – aš būčiau aikštinga princesė, kuri parodytų duris, net jei jai pasiūlytų lygiai to, ko ji dabar norėtų. Nenoriu būti nesaugiai lengvai įsimylinti, kokia ne tiek ir seniai buvau, bet nenoriu ir būti visiškai šalta, neprieinama absoliučiai bejausmė karalienė, kokia irgi esu buvusi. Ir jūs, hey, tik nepagalvokit, kad aš ten kažko rimto atėjau ieškot – visiškai ne. Aš ten išvis blogui dalykų ieškot atėjau ir pakamikadzint truputį. Bet, suprantat, mane apskritai atmušė nuo bet kokio jausmo. Net ir to, kuris tėra žaidimas (o ir žaisti ten su jais, jūs nepatikėsit, sunku buvo – jie visi linkę griebt jautį už ragų, kai toj jūroj neįdomių pokalbių atranda gilesnį pokalbį. Ten gausyyybė desperatiškų žmonių, ko jie beieškotų. Tu nesupranti, kiek žmonėse gali tilpti desperacijos, kol nepabuvoji tokiame reikale kaip tinderis).

Vokietis paklausia, kaip tinderis su mano šitokiu visišku šaltumu. Ogi taip, kad kai pamatai, kiek lengvų gerbėjų turi, įsismagini į juos žiūrėti kaip į keksus didesnėje parduotuvėje – jų daug ir todėl vien rinkdamasi vieną dalyką kažkam, galiu prie jo praleisti visiškai tuščiai daug laiko, sverdama pliusus ir minusus ir galop viską mėgindama bergždžiai sukalkuliuoti (o kai kurie dalykai, dejanedeja, nėra kalkuliuotini išvis). Aikštingumas pasiekia tokius levelius, kad tu išvis nesiteiki į vaikinus kaip į kolegas žmones žiūrėti (ko aš ir šiaip savyje net labai turiu).

Vokiecas lyg ir lieka mane supratęs (jis šiaip toks tuštokas, mėgstantis apsimest empatišku buvo, nors daugiausiai had no idea, kas jam buvo papasakota).

Šiaip kuo aš visai patenkinta – aš sugebėjau sukurti savo šiokį tokį tinderio haremą ir mes su jais visais buvom labai atviri tarpusavyje. Sužinojau šūsnelę meilės istorijų, meilės paradoksų, meilės nutikimų, kaip šiaip meilės nuotykiai gali paveikti žmones. Tai mane dalinai įkvėpė kaip rašytoją; bėda, kad kai kurie kolegos labai tikėjo, kad išeis mane prirašyti bent vasaros romanėliui. Bet man tiesiog atėjūnai iš internetų yra toks pats turn off, kaip uodas, nutūpęs ant mygtuko, kur šviesą išjungt, ir tu netyčia jį pritrėkšdamas išjungi lempą. Tai vat reziumė taip ir pradėjo jaustis man ten tinderis. Tiesiog kažkoks anšlagas bernų, kurie nuolatos su manimi geriečiai, kai aš žinau, kokie negeriečiai jie kartais būna, ir aš dar tų bernų gyvai nepažįstu, ir net mačius nesu, tai kažkaip, žinot… Man taip nepatinka.

Galėtum pamanyti, jog esu per daug kategoriška, tačiau vėliau vardą ir pavardę atsisakiusios atskleisti savo draugės paraginta visgi nuėjau į vieną tinder date, ir tai buvo, žinoma, nuotykis, bet nekažką ir galop man būtų visiškai 2/10 palikę, jei ne skanus kokteilis (už kurį feministė sumokėjo pati ir pirmąkart gyvenime pagalvojo, jog faina užleist vaikiną sumokėt už save. Vokiecas to nesiūlė, nes buvo prigąsdintas, tad jo čia už nedžentelmeniškumą nekaltinkit), mat laipsniai nebūtų laipsniais, jei negelbėtų tokiose situacijose (jei šiaip įstringat nevykusiam pasimatyme, visada pasiteisina). Galbūt netinkamas žmogus? Galimas dalykas, bet… aš net nesišopinu online. Man reik daiktą gyvai pamatyti, pajausti bent kiek, kad jis turėtų šansų nors kažkiek į mane pretenduoti, ko iš manęs bepageidautų. Aš labai romantikė ir dar su perfekcionizmo priepuoliais, man reikalinga ir žavinga ir seksi istorija. Tad GRAMMY apdovanojimų ir Katunskytės dermė matomai visai galioja ir šitam reikale. Kita vertus, kai Užupio kavinukėje kalbėjausi su draugu, kuris susipažino su išvis antra puse tinderyje, jis pripažino, kad jei ir pavyksta nudžiaut kažką rimtesnio – vis tiek pagalvoji, o kas būtų buvę, jei istorija būtų prasidėjusi kitaip, nes nu… meh.

Dar pabendrauju su vos angliškai kalbančiu olandu, šiek tiek su broken english kalbančiu švedu (taip, pasirodo, tokie net labai egzistuoja), keliais lietuviais, galop susierzinu, kai ir dar vienas iš senesnių parašo komplimentą ir tinderio pažįstamas lietuvis man pasako: ,,Joa. Tave jau užkniso.“. Kažkiek įsibendrauju ir su norvegu, kuris sugriauna net du mano tinderio istorijų stereotipus: šelmių norvegų, kurie tik klausia, ką veiksiu šiąnakt (paklausė, ką veiksiu dieną, bet irgi tūsovčikas, tik paaiškino, kad čia labai pigiai išgerti ir šopintis, ir dėl to jis taip daro; šiaip nenustebčiau, kad jam irgi patiko mano šikniukas fotkėj) ir draugės pasakyto, susijusio su kolumbiečio vardu.

Prieš tai dar pažiūrinėju, ką gero siūlo merginų ratas. Turiu pastebėti, kad panelės labiau stengiasi kurdamos profilius. Žyyyymiai labiau. Screenshotinau ir rodžiau draugei, sakydama, kad tąkart vasarį, kai pagalvojau, kad tai, jog vyrai mane traukia, yra didžiausias mano prakeiksmas, gali visgi būti teisybė.

O šiaip va ir viskas, taip baigiasi Saulės tinderinimai, be pernelyg didelio noro sugrįžti. Pajutau, kad vėl pradedu kvėpuoti ir atsitraukiu nuo keistos priklausomybės braukioti per telefono ekraną ir daugiausiai tuščiai chatinti, o žmonių kasdieniniai antplūdžiai į mano gyvenimą nebevilioja.

Susipažinau su įdomiais žmonėmis, atradau/išklausiau/pasidalinau istorijų. Per dvi su puse savaičių tinderinimo – 198 matchai, su bent puse jų aš susirašinėjau, gal koks septintadalis persikėlė į kitus socialinius tinklus, iš kur vėliau 99 proc. jų iškeliavo į Saliamutės minėtąsias dausas. Nuėjau į porą pasimatymų iš jų tik su vienu (antrasis buvo labiau geranoriškai suteiktas antrasis šansas), po ko ir tas keliavo į dausas ir galiausiai likau chatų bičiuliais su vienu lietuviu. Vienintelis toks olandas, snapinęs man savo kelionę po Europą mašina ir padorus norvegas liko snapchato draugais, tačiau mes nebebendraujame. Tad kaip ir viena padori pažintis iš beveik dviejų šimtų. Ir va. Ir viskas. Tiek mano tinderinimo.

Tačiau blogpostas nesibaigia, nes su keliais pažįstamais ir drauge aptarėm, kad būtų nieko įdėti patarimų, nes visgi yra žmonių, kurie visai rimtai nusiteikę pažaisti tinderiu.

Taigi va, pasitarus su chebryte, skelbiu dešimt tinderio sėkmės pusiau įsakymų:

1) UŽSIDĖKIT APRAŠYMĄ. Ir nebūtinai savo ūgį… Tiesiog, sugalvokit kažką įdomesnio. Su drauge pakalbėjom, kad kartais ir įdomūs pažįstami, kuriuos ten atrandam; turėtų kažką sudominančio apie save pasakyti tikrai, bet aprašymo nėra ir panos/bernai nežino, ką praranda, svaiptelėdami kairėn. O ir šiaip – labai smagu, kai žmogus parašęs pagiria būtent tavo aprašymą, patikėkit.

2) NEDĖKIT FOTKIŲ SU VIENA MIMIKA. Atrodytų, elementaru Vatsonai, ir net labai juokinga, bet yra tokių. Ir daug. Ypač panelių tarpe.

3) LABAS EINAM SUSITIKT. Gal kažkam patinka, bet nepamirškit, kad nieks nėra toks šūdniekis, kad nereikėtų įvertint jo laiko ir pabandyti sudominti savimi iš pradžių. Nebūtina paskęsti chatuose, bet galima ir pasistengti prieš tai.

4) Ilgos žinutės yra gėris. Labas, ką veiki išdega su tokiom geranoriškom čiauškom kaip aš, bet ir tokiom čiauškom greit pasidarys nuobodu. Kai vaikinas parašo ilgesnėm žinutėm, labiau pasistengia ir atsipalaiduoja, yra žymiai lengviau bendrauti (beje, šitas ir realybėj galioja)

5) Jei mergina atrodo meniška, yra didžiulė tikimybė, kad užsirausit savo filosofiniais klausimais arba Nietzschem. Vienas uždavė klausimą, kur kažkas buvo apie likimą. Paskui atsitraukė, kai aš ten pradėjau kelt problemą ir atsakinėt. Kitas gi – Foucault fanas, o absoliuti klasika yra Nietzshes fanai. Čia skaičiau, kad VU TSPMI žmonės labai arogantiški, tai va, žinokit, sudirginat šitą mano arogantiškąją dalį taip, matyt. Kai tavęs klausia apie Kantą, nes galvoja, kad žaismingai, labai flirty flirty tave pagaus kaip pseudointelektualią merginą, o tu gali atsakyt į klausimą išsamiai; arba pasako, kad mėgstamiausias filosofas Nietszche ir paklausi, kas konkrečiai jo filosofijoje patinka ir supranti, kad jojo mylista Nietzsche išmano dar prasčiau negu tu; arba giriasi, kad va aš filosofijos ekspertas ir iš nežinojimo susigūžia, kai pasakai, kad tau labiausiai patiko Baudrillard – na, vyrukai, tokiu atveju tiesiog momentaliai išjungiat visą įdomumą apie save. Bet kokį. Nepykit. Ne dėl to, kad neišmanot. O dėl to, kad įsivaizduojat ir apsimetat, kad išmanot. Nėra nieko nepatrauklesnio už vaikiną ar merginą, kurie nori kažkuom būti ir apsimeta. Ne Monicos Bellucci ir ne Alain Delonai, mielieji.

6) Jei kažkas pataiso Jūsų klaidą, kultūringai padėkokit. Nesat nei dievai, nei deivės, ir grubios gramatinės klaidos visgi daro Jus atgrasiu kažkuom. Kalbėjimas pusiau angliškai į tai irgi įeina. Aš anksčiau galvojau, ko panelėms taip stringa, čia gi saviraiška, kol vienas vaikinas tikrai sugebėjo išerzinti mano vidinį Budą savo negeriu, geriu tik milk ir panašiais. Jei Jums padaro pastabą, bet ji Jums nepatinka – geriausia tiesiog padėkoti. Nebūtina, aišku, paisyti. Bet nereikia įsižeisti, nes čia tinderis, čia reik bendraut, ir visai čia ne daina apie primadonas.

7) Žmonės žiūri ne tik pirmąją Jūsų profilio nuotrauką. Čia panašiai kaip būsimi pirmakursiai, kur euforijoj, kad įstojo ir va gyvenimo nelaimės baigėsi, nes nebe šūlė. Tai jie dabar žiūri pirmąją fotkę. Paskui atslūgs per pirmąją sesiją. Labai smarkiai atslūgs. 🙂 🙂 🙂

8) Nevirkaukit. Kažkokiam vaikinui neatrašiau tame laikotarpyje, kai galvojau, kad tinderį išsitryniau, paskui neturėdama ką veikt atsisiunčiau ir pamačiau, kad tinderis kaip oniukas – taip lengvai neištrinsi. Tai va, grįžus radau aš tau per prastas. Dievaži, jeigu jau atėjote į partnerių (sekso, gyvenimo ar ko tik nori) internetinę parduotuvę, tai, deja, bet turit atsukt savo labiau prekinę pusę, jeigu jau esat toks verksnys.

9) Per daug rimtai nežiūrėkit. Mane vis dar ir net dar labiau stulbina, kad žmonės ten kažką rimto randa. Kaip ten bebūtų – sėkmės reikalas. Bet prašau, nebūkit desperatiški. Tai labai jaučiasi. O desperatiški žmonės net ir realybėje labai atmuša. Rimti dalykai dažniausiai prasideda nerimtai (pasakė KonfuSaulcijus – pati laužau liežuvį, kokią čia nesąmonę prigalvojau)

10) Žinokit, čia kas antras sako, kad nežino, ką čia veikia. O visi tokie yra būtent tie, kurie paslapčia kažko tikrai ieško. Tik gėda prisipažinti. Ir tai labaiii matosi. 🙂 🙂

Tai tiek patarimų būtų nuo manęs.

Kaip ir pabaiga, bet…

Praėjo koks prakeiktas mėnuo po to, kai nebesinaudojau tinderiu. Sėdžiu vieną vakarą. Įsijungiu facebook appsą. Žiūriu gi, pakvietimas į draugus. Žinot, buvau užmačius tokį labai gražų bičą, ir mano svajonės greit pasileido svajoti apie tai, kad jisai čia. Bet kur tau, svajok toliau.

Iš to, kas tą pakvietimą atsiuntė, juokiaus kokią valandą.

Kažkoks vaikinas. Nematytas negirdėtas. Įsijungiu pastalkint, kaip sakoma. Ogi vienas bičas iš tinderio, kur mes gal porą dienų pakalbėjom ir viskas. Tai su juo kaip ir du mėnesius nebendravau.

KAIP jis mane rado yra įdomesnis klausimas, į kurį greičiausiai nei aš, nei Jūs atsakymo niekada ir nesužinosime, o ir joks Nietszche nebeatsakys, nes senokai numirė ir išėjo paskui Dievą, tadgi tebūnie tai pabaiga šios mano sugrįžimo trilogijos…

 

Bet nepatikėsit, ir vėl man reikia naujinti šitą įrašą, nors jau maniau, kad ramekas, tinderio trilogija suruošta Jūsų malonumui.

Kur tau!

Su vienu tokiu gan mėmišku kanadiečiu f-1 gerbėju buvom susikeitę instragramrais. Šiaip, žinot, nepasirodė jis man fakbojus, kai chatinom. Galvojau, vaikinas turėtų pats susiprast, kad jeigu jis niekur soušal mydijoj neturi savo fotkės, tai nelabai jam priderėtų būt fakbojum, bet aš klystu apie šitus reikalus labai dažnai (newbie late bloomer, matot).

Vieną vakarą instragramre gaunu jo žinutę. Can I tell you something? Sakau, sure. Skelia komplimentą, kad labai beautiful and sexy. Tada prisipažįsta, kad yra visiškai girtas po sesės veselės ir iš anksto persiprašo už galimus nesusipratimus. Ir va, aš buvau įsikėlus tokią MyDay instragramre su fleita, kur labai juokinga buvo, kiek bernų man parašė po tos, pasirodo, skandalingos MyDay, kur aš žaismingai lyžteliu fleitą su fancy prierašu w mah dildo. Tai va kraujyje alkoholio, matyt, plukdantis panašiai kiek hemaglobino kanadietis pradeda klausinėt, ar rimtai fleita yra mano dildo. Pradeda klausinėt, ar mes, panos, irgi masturbuojamės kaip bernai (čia paskutinis buvo, po kurio parašiau go home, bruh, you’re drunk).

Tada skėlė klausimą, ar jis turėjo šansų do what adults do su manim, kai buvo Vilniuj (šiaip per kelionę po Europą buvo net trys panos, pasirodo, kur fotkės nemačiusios pasirašė su gan nevėkšliškai bendraujančiu bernu). Sakau ne.

Ir, mesdames et messieurs, čia įvyko stebuklas, prilygstantis tam, kai Jėzus pavertė vandenį vynu bėdžiams, nes aš pasakiau, kad aš tiesiog researchinu blogui iiir… sumeluoju (kas man yra beveik misija neįmanoma), kad turiu vaikiną, kai esu dabar vienišesnė už babūšką, kurią pridavė į senelių namus dėl neįtikėtinai šūdino charakterio (nors oficialiai visiem sako, kad nes spec. priežiūros reik). Sako jis man tada, o tai ką tu tada tindery veiki, jei turi vaikiną. Sakau, blogas.

Oh. I hope I don’t end up on your blog.

Ir žinot. Formulėj 1 būna atvejų, kai čempionas pagal taškus tiek pirmauja sezone, kad gali dešimtas atvažiuot, vis tiek antrasis sezoninėj lentelėj, finišuodamas pirmas, jo  bendrojoje įskaitoje nebeaplenks ir tas dešimteliauskas taps čempionu.

Taip ir čia. Kanadietiška fake bagetė (čia vokietis, pagailėdamas tų trijų panelių,  kurios norėjo tikros prancūziškos bagetės, bet nuleido standartus iki fake kanadietiškos (matgi mūsų herojus iš Quebec’o ir, beje, netikėjau, kai jis sakė, kad Montrealis yra Vilniaus brolis dvynys, kol jis man neatsiuntė fotkės, kaip atrodo vaizdas pro jo langą) šitą terminą sugalvojo), atrodė, nepateiks nieko ypatingo, betgi iš galiorkos atskriejo visu pagreičiu ir tapo vienu įsimintiniausių šios trilogijos veikėju, nusipelnydamas būti grande finale.

O šiaip va, dabar kaip ir viskas jau čia su tais tinderiais.

 

…tikiuosi.

Ir tikiuosi, kad Jums ši trilogija patiko 🙂

A la sekmadienio homilija. Esu daug kuom nesąmonė, bet ai, o gal ir nieko

| skubidubi13

Jau geras keturiasdešimt minučių sėdžiu poliklinikoje, jaučiu, kad galimai kyla temperatūra, bet neturiu kitos išeities, kaip nepasiduoti ir laukti savo eilės pas gydytoją toliau. ,,Šitoj poliklinikoj visad gi taip„, – atrašo draugė, kuriai tiesiogiai transliuoju savo bambesius. Kažkoks tėvelis su dukra išsprogdinę akis klauso nurodymų, kaip matuoti temperatūrą dukrai, mat mama eina atlikti kvėpavimo procedūrą kitame aukšte. Seselė beprotišku greičiu laksto ir rėkauja žmonių pavardes. Vaikai, jau kartais užsilūkuriavę, suraukia kumštį, pasako YES ir išdidžiai žingsniuoja pas gydytoją. Kažkokia jauna šeima nesusitvarko su savo dviem atžalėlėm. Viena mergaitė kaukia per visą koridorių, nes mama neleidžia sėdėti ant grindų. ,,Kad man jos problemas„, – pagalvoju sau. Mama bando mažylei išaiškinti, kad čia žmonės vaikšto su batais ir na, nešvaru čia sėdėti. Pasijuntu pranašesnė, nes mat suaugusi.

Tai va taip sau ir sėdžiu.

Ir taip staiga, besiklausant gausybę energijos savyje talpinančių riksmų, žaidimų, dar galingesnių bambesių už mano (jaunystė suteikia daugiau energijos bambėjimui, suprantat), man šauna į galvą klaiki mintis – o kas, jei laukiu ne čia. Rašteliu mamai. Nueinu pasižiūrėti ant durų – ne ta pavardė. Šakės, o jei mane jau pakvietė kitur, o aš čia sėdžiu ilgiausiai! Šakės! Šakės! Girdėjot?! ŠAKĖS! Mama pasiūlo nueiti pasižiūrėti kitą kabinetą. Tai, pasirodo, šitai baimei gali būti pagrindo! Nueinu – irgi ne tas. Mama sako, o tu paklausk seselės, ar čia.

ODIEVE. PAKLAUST. Ta seselė viena nelabai draugiška, kai nenuotaikoj, aš jos bijau! Ką daryt? Seselės man yra baisiausia dalis gydytojų kabinetuose. Kartais fainos, bet jei nefainos, tai ginkdie. Nagi, Kubiliūte, paklausk, gi suaugęs žmogus esi! Bet naujai suaugęs. Baigi save teisint! Ką daryt. Staigiai reik eit. Ką daryt. Maaaama… prieš porą dienų sakiau, kad man jau visi dvidešimt, ko tu taip nepasitiki mano išmintingumu ir nuostabiu apsukrumu tvarkant mano supersudėtingą dvidešimtmetės gyvenimą… Baisu. (ir kuo aš pranašesnė dabar už tą mergaitę, kur ant grindų norėjo sėdėt ir dėl to baisiausią isteriją iškėlė?)

Taip aš vėl atsidūriu akistatoje su savimi.

Prisipažinsiu, šį rugsėjį  išgyvenau ir išgyvenu gan emociškai sudėtingą laikotarpį.

Nežinau kodėl, tiesiog užplaukė laikas, kai pradėjau labai save barti už absoliučiai viską, net ir pasirinkimus, nors pristatyme pirmakursiams būtent palinkėjau, kad visada šiais dalykais , t.y. padarytais sprendimais, pasitikėtų, nes iš to išplaukia apskritai pasitikėjimas savimi – tu turi žinoti ir prisiminti, kad taip, kaip pasielgei, buvo protingas veiksmas – tu juk svėrei argumentus, nesi idiotas. Jei taip pasirinkai, vadinasi, taip turėjai, ir nėra čia ką galvoti. Galop žmonės kartais save peikia už dalykus, kuriuos padarė vien iš poreikio save apginti. Visgi sąžinė yra gėris, bet sąžinė gali būti ir neapsakomas blogis. Draugė neseniai pastebėjo, kad kartais iš didelės empatijos pradedu rūpintis žmonėmis, kuriems pati tiek nerūpiu. Ir vat aš palinkėjau žmonėms pati tuo netikėdama. Preach what you say, Kubiliūte. Dabar pradedu galvoti, kad kai palinki kitiems, tai pats to visai nori. Čia kaip su dovanų rinkimu, žinot.

Aš jiems palinkėjau pasitikėti savo sprendimu. Tadgi ir pasitikėjimo savimi. Kai pačiai to trūksta.

Gi yra buvę, kad aš pasirinkau paskubėdama.

O yra buvę, kad tiesiog susimoviau. Ėmiau ir susimoviau.

Ir labai graužiaus paskui.

Bet žinot ką? Kažkada, kai išgyvenau savo edge of seventeen, aš gi save smerkiau už tai, kad mane atstūmė. Sakiau, kad aš per daug greit užsišokau. Ir žmonės guodė, kad jei taip atsitiko, vadinasi, ne tavo žmogus, netikras vyras ir panašiai, bet aš nelabai tikiu tokiais dalykais, tiesą sakant. Tačiau esmė tame – aš kažkada smerkiau save už tai, ką kitas su manim padarė. Kad man skaudėjo. Aš dėl to save kaltinau. Galų gale, dabar, tiesą sakant, aš labai laiminga, kad dalykai atsitiko taip, kaip atsitiko – man to žmogaus vis tiek ne tiek ten ir reikėjo. Trumpalaikė jaunatviškai marazmatinė ambicija, atsiradusi Egoizmo drakoniukui meiliai porąsyk paspygavus. Ir čia, nepatikėsit, mano sąžinė tik ką buvo įsibėgėjus tauzyt – jei būtų buvę kitaip, tu būtum nustūmus nuo savęs žmogų ir būtum likusi begėdė.

Ogi ne. Jo gyvenimo pamokos, jo reikalai. Nebe mano. Mano pareiga neapsimetinėti ir neapgaudinėti, o ne maloniai meluoti, kad jis kažkam čia rūpi.

Kad įveikčiau savo sukeiktą perfekcionizmą ir amžiną siekį pralenkti kuo daugiau, pradedu mokytis mėgautis postais, kurių beveik nieks nelaikins, ir taip aš tikiuos įveikt savo amžiną kompleksą (visada norėjau būti kaip visi ir kuo mažiau išsiskirti iš minios, bet mane vis kažkas pavadina keista, ir mane tai dažniausiai išgąsdina) likti nesuprasta. Aišku, stengiuos jausti saiką: pradėjau patirti pavyzdžių, kai baisiai gėda už kitą, o aš nemėgstu gėdos jausmo ir nenoriu jo sukelt kitiems. O dar neseniai supratau, kad esu pakankamai priklausoma nuo social media ir tai man nepatinka – juolab, atrodo, pristačiau savo įvaizdį ne visai tokį, kokį norėčiau turėti. Nemėgstu suklaidint žmonių.

Ir vat bandau priimt savo vidinį marazmatiką, savo vidinį nesusipratimą, ir va pabuvau truputį blogiete, vien pasakydama ne, kai norėjau jį pasakyti, paskui tuo didžiavaus, ir aš supratau – gal reiktų sau kartais ir atleisti ir tiesiog būt ta vaikštančia nesąmone ir kartais baisia lūzere, kuri labai pavydi, kuri užsisėda, kuri kartais sunkiai paleidžia nuoskaudas, kuri kartais tauzija tik sau pačiai įdomiai, kuri kartais pasielgia apgailėtinai, kuri kartais visu kuom tėra nusivylimas. Kuri turi silpnybę TedX kalboms, ir va vieną labai gerą apie susidraugavimą su vidiniais demonais pažiūrėjo (šitas blogpostas buvo jau pradėtas rašyti, kai jį pažiūrėjau, jei ką). Kuri pradėjo daugiau skaityti šešiolikos, o dabar vėl nustojo, nes kažkur padėjo savo kantrybę ir neberanda (gal kišenėj). Kuri nemoka mylėti ir leistis būti mylima, kuri nesukontroliuoja situacijų, kuri juodai apsirinka patikėdama, kad kai kurie žmonės gali ir geriau (kartais ir atvirkščiai, dažniau visgi pirminis variantas). Kuri kartais skelia nejuokingus bajerius, o paskui labai gėdinasi. Kurios gyvenime atsitiko begalės gėdingų atvejų, nors jai dar tik dvidešimt, ir kartais baisu pagalvoti, kas bus toliau. Kuriai labai patinka popsas ir punk cabaret. Kuri kartais mėgsta paspoksot Valanda su Rūta, nes ją veža stebėti, kaip liaudis gyvena, ir dėl to absoliučią preferenciją teikia viešajam transportui, ne mašinai (nors mašina, aišku, turi savų privalumų). Kuri padaro garbės ratą, kai žino, kad reiks su pardavėju (ypač technikos reikalais) pasikalbėti. Kuri be proto daug bamba ir zyzia dėl dalykų, amžinai viskuom nepatenkinta, ir kartais labai graužiasi, kai pamato, kad kitam pradeda atsibosti visas šitas negatyvas. Kuri visada užsibrėžia tikėti blogiausiu scenarijum, kad labiau džiaugtųsi, kai išsipildys geriausias, ir dėl to žmonės sykis nuo sykio pasipiktina jos skepticizmu. Kuriai žiauriai patinka Taylor Swift ir Katy Perry, ir laisvalaikiu ji dažnai spokso interviu su įžymybėm. Kuri kartais yra tarsi paauglė, kuri pavėlavo ateit į SK gyvenimą. Bet aš visada vėluoju, ko tikėtis. Bent išmokau nuprognozuot žmonėms, kiek vėluosiu ir kokiu laiku vėluoju labiau. Tobulėju bent, nėra taip, kad visai dykinėtoja. Galų gale – kuri daug kam atrodo stipri linksmuolė, bet kai žmonės prisileidžia ją arčiau, tai pasirodo kaip didžiausia verksnė ir zyzla, kuri ne kiekvienam apsikęsti. Kita vertus, bent žmonės tada pamato, kad nėra ištižėliai, ne taip, kaip aš. Kuri kartais baisiai tingi išlįsti iš urvo, nors gal ir nieko būtų. Jaučia permainų poreikį, bet buksuoja jas daryt, nes baisu imtis kažko visiškai naujo, pradeda overthinkint, susigadina nuotaiką… Ir taip toliau, ir taip toliau.

Ir aš dar vis jaučiu poreikį už visa tai visų atsiprašinėti. Bet mokausi to nebedaryti. Tiek daug atsiprašinėti, turiu omenyje. Nes nelabai verta. Atsiprašau yra dar svarbesnis žodis nei myliu.

Bet šiaip man atrodo, kad visas nykumas dabar eina iš to, kad man patinka daryti klaidas, man velniškai patinka daryti klaidas – jos ne visada (na, gerai, beveik niekad) nėra malonios iš pirmo, tačiau galop tai tampa kažkas, ką man smagiausia ir maloniausia, o gal net juokingiausia prisiminti. Aš nemėgstu keliauti prisiminimais, praeitis nėra mėgstamas mano asmenybės klodas, man patinka veiksmas. Žinoma, klaidos be galo skauda ir tada aš labai įkyriu ir būnu klaikiai nefaina, kai jos taip negražiai elgiasi su manim, bet galų gale viskas tik pagerėja, kai mano tikri draugai priima mane ir tokią, o gal net pasidalina savo situacijomis; jei nesugeba pabūti mano situacijoje joje niekada nebuvę, vis tiek supranta ir parodo, kas yra empatiškumo viršūnė. Taip aš pajuntu, kaip prisipildau meilės ir entuziazmo šiam pasauliui, ir judu į priekį daug didesniu pagreičiu negu jei būčiau sėdėjus ir užsiblokavus nuo visos tos košės, kurią eilinįkart prisiviriau (kita vertus, bent turiu savo firminį virtą patiekalą, kur moku nepriekaištingai išvirt!). Galų gale, nepažįstu žmogaus, kuris nebūtų taip beprotiškai subtiliai gražus, kai jis panikuoja. Ir šiaip tada jaučiu tylų, smalsų mano gyvenimo stebėjimą iš šalies, ir tai kartais būna visai miela. Taip net pasijuntu pranašesnė (joa, aš ne visada labai geras žmogus).

Ir tik dėl klaidų aš paskui pasijuntu ne nesąmonių rinkinys, o funckionuojantis padaras.

Koks pasakiškas jausmas būna, kai supranti, kad nepakartojai net ne vienos savo klaidos, o viso rinkinio jų? Ar aš būčiau supratusi, kad nesuklydau, kur galėjau, jei būčiau tų visų klaidų tiesiog išvengusi?

Man trūksta klaidų šiame savo gyvenimo momente. Arba tiesiog – pagaliau padarytų teisingų sprendimų, kurie neužsibaigtų dar viena didele klaida?

Ne klaidų, o nuotykių. Veiksmo? Va. Skamba geriau.

Aš kartais savęs nesuprantu ir žmonės manęs nesupranta.

Mano kompas irgi ne visada mane supranta.

Bet jo būtis nuo to nenuvertėja. Kaip ir mano. Mes abu darboholikai, nes abu viens nuo kito neatskiriami.

Kita vertus, skirtumas tas, kad kompui vienodai, ką aš apie jį galvoju. O man nevienodai.

Ir dėl to aš kartais užverčiu žmones komplimentais, ir jie išsigąsta…

ir čia jų problemos, greičiausiai.

Atsistoju, nueinu į gydytojos kabinetą ir paklausiu, ar čia šitam kabinete dirba maniškė. Seselė pasižiūri į mane paniekinančiai, bet aš įveikiu save ir nebekreipiu į tai dėmesio – grįžtu pergalingai į vietą… oi, ją užėmė, atsisėdu šiaip jau geresnėj. Vėliau trumpam patiriu panikos ataką, o kas, jei seselės netyčia neatnešė mano kortelės… Parašau vėl mamai. Mama sako, viskas gerai, turėjo atnešti, ramiai ,,Viešpatie, jau penkias minutes laukiam, sakiau, kad trečiai registruot reik!“ – zirzia kažkoks tėvelis. ,,Matyt, nedažnai lankosi poliklinikose arba naujakūrys“, – pamintiju. Tėveliai pradeda nesusitvarkyti su laukimo išvargintais vaikais. Vienas vaikis skelbia ultimatumus, kaip jis nori į lovą. Vėliau paprovokuoja tėtį psichologiniams sostų karams apie tai, kuris iš jųdviejų myli mamą.

– Aš myliu mamą.

– …ir aš myliu mamą…

– Ne, – Grinčo šypsniukas. – AŠ myliu mamą!

Bet mane greit pakviečia, o ir džiugu, kad lūkuriuojančiųjų nebedaug. Gera už kitus ir dar geriau, kai už kitus būna gera. Seselės atsipalaiduoja ir pralinksmėja – pacientų štampavimas eina į pabaigą, už pusvalandžio darbo pabaiga.

Gyvenimas prašviesėja meditaciniais motyvais, nes gydytoja uždraudžia kalbėti keletui dienų. Taip rašymas trumpam visiškai uzurpuoja mano gyvenimą ir įneša įdomiausių komunikavimo metodų. Vėliau užsimiršusi pradėsiu kalbėti, o ir kalbins mane kas netingi, man pakankamai pablogės, bet…

Matyt, tik dėl tokių absurdų per savo bambesius vėliau pamatau, kad la vita é bella.

Užsimąstau, ar mane tokią bambeklę kažkas kada nors mylės/kentės/toleruos.

*Vyksta intensyvus overthinkinimas*.

Na, svarbiausia, kad bent pati save mylėčiau. O ir tas ne visada lengva.

Bet vaistinėje vaistininkė nusisukusi į arbatų pusę suprato, ką aš jai ten sužiopčiojau, kad man reikia.

Vadinasi, visada yra vilties.

Ką reiškia būti rimtu ekstravertu XXI a.

| skubidubi13

– Tu nuo vaikystės tiek daug kalbi ar čia su amžium išsivystė?

Šiaip pati esu ambivertė greičiausiai. Pavargstu nuo žmonių, bet ir apsiimt veiklos mėgstu. Toks šiaip labai įdomus variantas, labai visaip ten atsitinka su manim. Tai va, pernai, kai turėjau vasarą, kada norėjau būti intravertė, aš parašiau tokį blogpostą apie tai, ką reiškia būti rimtu intravertu XXI a., nes mane nervino anšlagas norinčiųjų susitikt, kai aš norėjau būti vienumoje kažkodėl.

Šiemet jaučiuos visiškai kitaip, todėl sugalvojau Jums papasakoti, koks jausmas, kai esi ekstravertas arba toks pats bipolinis ambivertas, ir tavo ekstravertiškoji pusė atsisuka ir pradeda šaudyt fejeverkais lyg niekur nieko, nors ką tik čia sėdėjai savo intraverto svajonių disneilande – karcery, kurio neįmanoma atkast, bet saulės šviesytė eina, kad oda neperblykštų ir liktum gražus ir panašus į žmogų.

Šiaip net ir kiečiausiam ekstravertui taip būna, kad noris pabūt tokiam karcery, bet kai žmogui pasisakai, jog manais esąs ekstravertas, tai jie tada mestelna tokį žvilgsnį į tolį ir tu jau matai jame krūvą klubo šviesų, galybę žmonių ir gausybę vienos nakties nuotykių (arba ultranelaimingų meilės istorijų, kurios veja viena kitą), ir ten visam tam galui nesimato taip, kaip ir mano mėgstamiausioj Žemaitės pasakaitėj apie kažkokį kvailą anūką, kur vis ne tą padaro. Arba jei tu toks, matos, nerdy intravertas, tai –ištisiniai renginiai, nuolat iš niekur plūstančios pažintys, nuolatinė žmonių apsuptis, projektai ir t.t. Darboholikėlis toks, vienu žodžiu. Kurio visur visur pilna.

O esmė tame, kad tu tiesiog galbūt kitaip įsitrauki į įvairiausias veiklas negu intravertai ir esi lengviau pastebimas. Kai tu įsitrauki, tave visi girdi. Todėl tu visada atrodai pilnas gyvybės ir nesvarbu, kad kartais tu irgi pavargsti – labiau negu moterys Rusijoje diskriminuojamos yra ekstraverto teisės pabūti vienam, pavargusiam ir melancholiškai paspoksoti į lietuvių rašytojo aprašytas laukymes (žinoma, šias greičiausiai komentuojant), o neduokdie pasijausti droviam prieš naujus žmones.

Todėl kai tu nenori eit su kuo nors kada nors kur nors eiti galų gale – tai priimama kaip konkrečiai tos žmogystės kompanijos atmetimas (šiaip, tarp mūsų ekstravertų kalbant, dažniausiai taip ir būna).

Bet kadangi tu esi stereo žmogaus rūšis, tai visi galvoja, kad tu negali nujausti, jog kažkokia žmogystė tau nepatinka. Kodėl? Nes jei tu esi ekstravertas, tai tu neturi tokių jausmų ar paslapčių, kurių niekam nesakai. Tu viską išplepi. Kaip tai neišplepi. Viską tu išplepi!

Kažkodėl, kai esi ekstravertas, pagal įvaizdį labiau esi artimas prie tų žmonių, kur moralinis kompasas yra jau sulūžęs panašiai kaip sovietinės skulptūros ant Žaliojo Tilto, kai jos dar buvo. Kai kažkas tau pasakys, kad yra intravertas, atrodys kaip patikimesnis kadras, nes, na, pagal klišė jis gi nebendrauja su niekuo ir viską nutyli. O realybėj tai visi žinom tuos intravertus didelėm akim, kur slidūs kaip žuvys.

Ir jeigu egzistuotų žmogus-palapinė, tai žinai, kad tai būtum tu, tu visada tylesniųjų apsuptyje, kuriem tiesiog saugu pabuvoti tavo šešėlyje.

Ir šiaip, dėl to, kad esi pripratinęs visus iškart tave pastebėti ir esi ryškus žmogus, esi iškart užslut-shame’inamas, kai netyčia nesulaikai energijos pliūpsnio, kilusio iš gerai pafingerinto entuziazmo, ir tada tavo entuziazmas iš magmos virsta į lavą, ir tu kaip Vezuvijukas išsitaškai ne laiku ir ne vietoj ir aptaškai visus pseudointravertus, kurie, jei būtų ekstravertai, iš skausmo surėktų, bet kadangi yra intravertai, tai tik burbėt pradeda, kas yra žyymiai šlykščiau. Bandydamas išvengti tokio košmaro kaip gnydų burbėjimas, su laiku išmoksti savo entuziazmą valdyti, kad negąsdintum vargšų pseudo ir nepseudointravertų.

Būdamas ekstravertas, esi priverstas nuolatos matyti visuotinai pasklidusį supermitą apie tai, jog gyvename ekstravertų visuomenėje. Nes mat visokie projektai etc. reikalauja ekstravertiško įsitraukimo. Bet va kažkaip nesutinki tu žmonių niekad, kur tvirtai pasakytų, kad yra ekstravertai taip tvirtai, kaip žmonės save pristato intravertais. Visur aplink vien intravertai. Net ekstravertų konkurso nuolatiniai čempionai, kur rimtai amžinai kompanijose dominuoja, sako uoj nia aš intraviertas. Nes madingiau būti intravertu ir lengviau – mažesni socialiniai reikalavimai. Taigi gyvename intravertų visuomenėje.

Kartais tu pats abejoji, ar tu tikrai ekstravertas, ypač kai ateina tie pavargimo momentai. Pasisakai tada, kad manai galbūt esąs intravertas. Taip esi įregistruojamas į brutalųjį intravertizmo konkursą ir esi nulinčiuojamas, nes per daug šneki, ir amžiną tau atilsį.

Ir čia vienintelis būdas tave užčiaupti, kai tema tau įdomi. Taip, teisingai – amžiną atilsį – tik tai yra vienntelis būdas tave užčiaupti. Bent taip galvoja intravertai, kol tu nepradedi jų namuose vaidentis ir pasakoti apie tą bičą, kurį pati užkalbinai viename renginyje, o tada apie tą kitą, o tada apie literatūrą ir panašiai…

O jei dar taip nepasisekė, kad gimei ekstravertas Lietuvoje, tai siaubas, ko tu tiek draskais, ko tavo siela nerimsta, ko tu taip garsiai ir daug kalbi, netrukdyk tylumoje pagalvoti apie liūdniausias matytas lietuviško filmo scenas, tyliai panosėje paniurzgant apie tai, kaip su mumis elgiasi neteisingai, bet ai, ką ten žmogus draskysiesi……

 

Bundestago rinkimai: iš ko (ne)turės rinktis vokiečiai?

| blevizgator

Viskas rodos lyg dar vakar įvykę, bet iš tikro viskas seniai baigta. Klaikiai sužaisti žodžiais šūkiai (net VTF galėtų iš jų pasimokyti) ir avinėlių šypsenos virš kartais ekstremistinių pasisakymų nieko nestebino ir nebevertė vemti ant kaizerinių plytelių. Baigėsi rinkimai Šiaurės Reino-Vestfalijos (toliau žymimos santrumpa “NRW”) žemėje prieš keletą mėnesių. Baigėsi visas rinkiminių plakatų kabinimas ir nukabinimas, vienos partijos palieka savo kartoną ant stulpų matyt kabėti iki pat federalinių rinkimų šį sekmadienį (rugsėjo 24-ą) kaip taupymo priemonę, nebent jų kliedesiai buvo svarbūs tik labai konkrečiai apylinkei ar žemei ir labai konkrečiu metu, t.y. prieš paskutinius rinkimus. Kitos palieka juos tik kaip paminklą ant savo pačių rinkiminio kapo, nes gal pasitarnaus kitą kartą, jei jų iki tol nepaskelbs nekonstituciškomis, arba žmonės su fakelais nušluos jas nuo gatvių, kad nekaltų vaikų negąsdintų.

Bet kuriuo atveju Vokietijos Bundestago rinkimai pastaruoju metu linksniuojami kaip vieni nuobodžiausių, nes jiems niekas, atrodo, nesiruošė per daug aktyviai iki pat paskutinių mėnesių, o valstybinėje televizijoje surengti kandidatų į kanclerio postą Martin Schulz ir daktarės Angelos Merkel debatai buvo įdomūs lyg statistikos paskaita aštuntą ryto pirmadienį. Vienintelis įdomus faktas ligi šiol yra tai, kad pirmąkart Vokietijos istorijoje bus atstovaujamos net šešios partijos.

Taigi visgi galgi įdomu būtų pristatyti pagrindinius aktorius šiame parade (kuris net ir fiziškai žymiai mažiau trukdytų nei nedidukas maratonas-ch#jatonas centre), kadangi kultūriniam šalies ir regiono pažinimui ne mažiau svarbu pažinoti ir ką apie tautos atstovus ir kandidatuojančius į jų gretas galima pasakyti pasiklausant rėksmingesnių rinkimų teisės turėtojų giesmių ir raudų. Be to, pažinoti kad ir apytiksliai politines nuotaikas šalyje labai apsimoka norint turėti mėsytės gilesnėms diskusijoms po ketvirtos dvigubakukurūzio burnelės (taip matyt Doppelkorn išverstų VLKK).

Pradėkime nuo CDU, Krikščionių Demokratų Unijos/Sąjungos, vienos senesnių tradicinių partijų, kurios artimiausias atitikmuo mūsuose matyt TS-LKD, tik tiek, kad be jauno Landsbergio ir su greit pradėsiančia tręšti Merkel ir visais tautiečių siūlymais ją arba ištremti į Štuthofą už josios darbus ir mintis. Pastovumas CDU dažnai reiškiąs brežnevinę stagnaciją, dėl kurios didžia dalimi kalta ir pati Mutti (vok. motutė, motulė, mamatė arba močia). Na, bet vis dėlto tai yra konservatorių partija, ir iš jų tikėtis revoliucijų net ir nelabai verta.

Bet prieš kokį dešimtmetį debatuose aršiai ir iš širdies su oponentais kovojusi Motulė, dabar jau tik ilgai burbėdama ir nieko konkretaus nepasakydama prarado nemažą dalį tautos palaikymo. Pavyzdys: dėl tos visiško pačios lyties partnerystės sulyginimo su civiline santuoka, kuris kaip ir turėtų palaikymą partijoje, bet mamatei tai neįtinka, o jos menas kalbėti labai ilgai ir nieko nepasakyti neleidžia net suvokti, ar jos argumentuotė bent prilygsta Gražulio pasidraskymams ta pačia tematika.

Tik prieš porą mėnesių įvyko neregėtas stebuklas: partija nebeblokavo balsavimo dėl šio pasiūlymo ir net leido balsuoti savo nariams ne pagal partijos poziciją (!1!!). Šachas ir matas beveik dvigubas: CDU išbraukė iš kitų partijų programų tiesiai prieš rinkimus visą atskirą temą ir net bandė prisigerinti progresyviajai jaunosios kartos dalelei. O tuo metu NRW rinkimus laimėjo CDU su savo žvaigžde, anksčiau Aacheno universitete dėsčiusiu lodoriumi Arminu Lachet, pagarsėjusiu tuo, kad sugebėjo pamesti dalį egzaminų ir juos vertino tiesiog iš lempos ir savo užrašų, kuriuos vėliau sunaikino. Talentų talentai toje partijoje.

Gilioje Bavarijoje CDU turi savo seserį CSU, kuriai nuo caro maro laikų priklauso absoliuti dauguma kalvotojoje Oktoberfesto žemėje. Sesuo baisi kaip Šreko ir katės girtų tuoktuvių nakties gaminys (skanaus valgantiems), pasilikusi vidury XIX-o amžiaus su visa tautine kostiumuote ir (paprastai beveik) sveiku nacionalizmo jausmu, kuris vokiečiams (ypač kairiesiems) visad, žinoma, primena totalų Hitlerį ir veganiškų šašlykų kūrenimą gyvais vaikais.

Niekur kitur CSU nevaldo ir net nėra aktyvi, o Bundestage (aukštuosiuose federacinės respublikos parlamento rūmuose) vadinama tik kartu su CDU tiesiog „Union“. Ideologinėje skalėje antra nuo dešinės, jei neskaičiuosime nupušusių neonacių NPD, kurių taip ir nesugebėjo paskelbti antikonstituciškais. Didžiausias pasiekimas – siūlymas apmokestinti visas autostradas užsieniečiams. Tiesiog klasika.

SPD (socdemai). Galima palyginti su tuo tyliuoju klasės vaiduokliu, kurio lankomumas neleidžia net tikėtino mokyklos skerdiko veido įžvelgti, iš kurio visgi niekas per daug nesityčioja. Taigi, na, tiesiog neina apie juos pasakyti tiek jau daug, nes ir bendroje koalicijoje su CDU jiems nepavyksta per daug pašokinėt, ir į naujienas nepapuola beveik jokiame kontekste, tik pastaruoju metu pakeitė savo pirminį kandidatą į kanclerius iš Sigmar Gabriel’io į Martin Schulz’ą. Kai kuriems atrodo, kad jie nepakankamai nutolę į kairę, bet greičiausiai tai nė velnio neprilygsta mūsų LSDP subujojimui liberalizmo dirvone ir konkretaus „nusispjaut mums iš esmės ant to socialdemokratizmo tiesiog per definition, nes mes būsim naujieji liberalai, bo senieji jau smerčiai snukin bežiūrį“.

NRW žemėje kartu su Die Grüne šiaip jau galutinai panaikino mokestį už studijas ir už tai jiems labai ąčių. Taip pat ačiū už šalies mastu įvestą pusaštunto euro už valandą siekiančią minimalią algą. Nors gal ir atrodytų, kad gal net ir visai normalūs žmonės, bet vis tiek sugebėjo truputį prisidirbti prieš NRW rinkimus, kai plačiai pasklido kalbos, kad partija skatino žmones reklamuoti partiją Jodel’io programos platformoje, kas jau yra maždaug nukvakusių scientologų lygyje.

Die Grünen. Viešpatie, sergėk nuo maro ir nuo pasiutligės lenciūgą perkandusių Žaliųjų. Kita vertus, čia būtent tokie žalieji, kokiais gal ir galėtų arba turėtų būti mūsų žagrės partija, tik su mažiau agresyvaus veganizmo skatinimo ir kai kurių trečiosios bangos feminizmo artefaktų, pvz., netaktiško žmonių minios pasveikinimo „Liebe Nicht-Männer“ (vok. „Mieli ne-vyrai, <…>“). Šio perliuko autorė, Vokietijos „federalinė karpa“ ir charizmatiškoji partijos fiurerytė Claudia Roth labai juokina medijose, bet kraupiai neišmanyti ir ginčytis dėl pagrindinio šalies įstatymo tokio aukšto rango asmenys neturėtų bent jau viešumoje. Taip pat jie neturėtų kiek dviprasmiškai teigti, kad jie ne tik Turkiją ir jos žmones, bet ir josios konfliktus (?!) bemylį. Auksinis vokiečių komedijos fondas. Būčiau ekologiškai motyvuotas barzdočius iš Berlyno Kreuzbergo, tai bene ir vien jos groteskiško juokingumo užtektų mano balsui. Pati partija – taip pat pagrindinė Vokietijos išstojimo iš atominės bei neatsinaujinančios energetikos iniciatorė ir arši gynėja, taip pat labai koncentruoto ‘cringe’ eksportuotoja dėl vėžį varančių parodijų, kaip iš jų tyčiojasi nemažesnis vėžys Putka. Sergėkdie.

Die LINKE (vok. Kairė), grynakraujai kairieji, nehomogeniški vis tik, į NRW parlamentą šiemet nepapuolė, nors trūko jiems labai nedaug. Progresas padarytas nuo praeitų rinkimų nemažas, rinkiminiai plakatai buvo išgirti už minčių stiprumą, kai visokios SPD tik žaidė žodžiais panašiame lygyje kaip „KlaipėDarom!“ ir nieko apie kandidatus nepasakančiais „Mes – su Hannelore Kraft!“. Pati Kairė kilusi per daugybę metamorfozių iš pačios VDR valdžiusiosios partijos SED, kurios palikimą iki šiol naikina iš širdies. Toli gražu nevienalytė, turi ir pačiuožusių piktybinių marksistų frontą, ir nuosaikesnių liuksemburgistų, ir net liberalių socialdemokratų, bet jų didžiausias turtas, matyt, yra Maldeikienės ir Šustausko hibridas Gregor Gysi. Vien jo su savo kumštiniu stalo beldimu užtektų mūsuose iš kairės politikos vakuumo iškalti granitinį socialdemokratinį kolosą, kurio pasidraskymų apie bankų plėšikavimą, progresinių mokesčių būtinybę ir vakarietišką imperializmą įdomu pasiklausyti būtų net ir neprijaučiantiems.

Die Linke stengiasi nedrąsiai ir nevieningai, bet pamažu net ir (beveik) besąlyginių bazinių pajamų idėją (beta versija testuojama Suomijoje) įpiršti, o baisiausia tai, kad tai padengtų visas Vokietijos buržujų šliosas, nors ir tenka pastebėti, kad ekonominė nelygybė vokiečiams praktiškai tiek pat, kiek ir mums. Vokietijos Gini indekso vertė yra 0.667, o mūsų – 0.666. Szachas ir matas, kapitalystaj. Bet vis tiek – dėve dėve, kaip baisu, taigi pusė biurokratinio aparato tektų atleisti, jei visas pašalpas ir pagalbą tektų pakeisti viena vienintele, po kurios niekas negalėtų net skųstis kažkokiu skurdu ar kapitalizmo blogiu. Kita vertus, net Gysi yra prieš šią idėją ir labai svarių priežasčių tam nurodyti spėja: daugiau uždirbantiems darbo praradimas smogtų žymiai stipriau nei MMA gavėjams ir galop turtingiems mokėti po tūkstantuką eurų būtų pinigų švaistymas.

Nepaisant gražių, kartais salstelėjusiu populizmu pakvimpančių kėslų tenka mesti monolitą į Kairės daržą už radikalų, bet veidmainišką pacifizmą ir bandymą nepateisinti Krymo aneksijos tuo pat metu zyziant, kad NATO pati yra viso Vakarų blogio šaknis ir esą nereikėjo jiems tiek į Rytus plėstis (jo, blet, pabuvome buferiu užtektinai kartų ir ačių, ne), o dabar patys mat besrebią visą košę makalošę. Ir apskritai neva reikėjo kartu su Rusija steigti bendrą gynybinį (ne karinį) aljansą, tai būtų visiška lafa ir visuotinė taika. Pats Gregor Gysi dar neseniai, 2014-ais siūlė rimtai skirti (nepaisant pacifizmo ir atitinkamai kategoriškos pozicijos ginkluotės eksporto klausimu) karinę paramą kurdų komunistų būreliui PKK, vienareikšmiškai uždraustam ir paskelbtam teroristine organizacija Vakaruose. Argumentavo teigdamas, kad tai būtina norint įveikti didesnį blogį IS, bo turkai juos skriaudžia ir tai kontraproduktyvu. Še tau boba kebabinės koks jų integrity.

O norite driogstelsiu taip riebiai, kad užsiversite su visa taburete? Ta pati partija iki šiol pasisako labai griežtai už tai, kad Bundeswehr’as (Vokietijos kariuomenė) nedelsiant čiuožtų lauk iš Lietuvos. Nes mat rusą vokiečių kariai prie sienos triggerina po didžiojo tėvynės karo. Ir tai yra oficiali jų argumentuotė. Šaltis nuo tokių dvigubų standartų net nupurto ir nuo jo akies kraštelyje it sklepo kamputy juosvo pelėsio gyslelė subujoja.

FDP (Liberalai) paskutiniuose Bundestago rinkimuose patyrė užtarnautą fiasko (liūdesėlis xddd), o NRW juos pasitiko laurų vainikai, kas reiškia juodai-geltoną koaliciją FDP. Juoda yra CDU, o geltona – FDP tradicinės spalvos. Teigia esą drastiškai persimainę iš visiems pažįstamos asocialios, nuskriaustiems nedraugiškos ir filthy rich BWL (verslo administravimo ir vadibos) studentų, pasteliniais kašmyro megztukais apsirišusių baltus kaklus, sankaupos į padorią liberalią partiją. Realybė vis dėlto rodo, kad jų auditorija nesikeitė nė per nago juodymą, kaip tai įrodė net vaizdo įrašai iš rinkiminų vakaro vakarėlių ir šiaip pati programa.

Buržujų fiureris Christian Lindner siūlo NRW vėl įvesti mokestį už studijas, kai jokioje žemėje Vokietijoje tai paprastai nebedaroma, argumentuodamas, kad tai priverstų žmogų geriau pagalvoti, ar jis vertas studijų, ir kad nestudijuojantys (pvz., seselės ir ligonių prižiūrėtojos) už savo mokslus turi mokėti, o studentai – ne. Žinoma, Vokietija gali sau leisti ir modelį, kur niekam už mokslus ar bent jau pirmąsias studijas ar profesinį išsilavinimą mokėti nereikėtų, bet Lindneriui paprasčiau popiežiaus šventinto raudonmedžio virbalais ausytes išsibadyti, vos tik ekonomistai primena, kad vokiečiai per daug taupo ir jau gali sau leisti vykdyti kairesnę politiką nei tą, kuri atvedė šalį iki ekonominio zenito. Žinote, harmonija ir pusiausvyra.

Pamažu einame prie politinio landšafto pa(k)raščių ir marginalų, į kur matyt net Burokevičius iš pragaro su pleškančia dvispalve nežengtų.

AfD. „Alternatyva Vokietijai“ vadina save ši beveik naujutėlaitė dešiniųjų partija, kaltinama ir konservatizmui perdėtu nacionalizmu, islamo- ir homofobija ir visomis likusiomis įmanomomis nuodėmėmis. Nors ideologiškai gimininga mūsų Tautininkams, neturi tiek daug būtent agresyvių barzdočių ir skustagalvių. Ir, žinoma, jie kalti dėl klimato kaitos, kurią kaip žmogaus sukeltą patys neigia. Taigi puikus prieglobstis visiems visuomenės nesuprastiesiems, už vaikų nepriežiūrą dar nenuskalpuotiems vakcinų kritikams, acto garintojams, antizionistams bei susirūpinusiems piliečiams, nemėgstantiems skaityti partijų programų, bet šventai nekenčiantiems Angelos Merkel. Patys būdami prieš pabėgėlius priglaudė daugybę jų iš CDU/CSU.

Deja, pakankamai didelė dalis jos rinkėjų nesileidžia gąsdinama nei plakatais „daugiau populizmo mūsų tautai“, nei klastotais ir nepatikrintais faktais apie neegzistavusias užsieniečių ir/ar pabėgėlių riaušes vietose, kurių pavadinimus tiesiog išgalvojo patys. Guodžia kartais tik tai, kad iš vieno įtakingų politikų (prieš kurį jau pradėtas procesas partijoje už prastai imituotas nacistines kalbas scenoje), Bernd Höcke, tyčiojasi net valstybinė televizija ZDF, satyrinėje laidoje Heute Show jį vadindama Bernd, o ne tikruoju vardu Björn. Partija nebūtų tokia vėžiška, jei visi joje būtų bent tokie gudrūs ir protingi kaip josios pirmininkė Frauke Petry ir greičiau apsivalytų nuo ekstremistų kaip Höcke, Gauland ir kažkokios piktos tetos, kurios manymu į nepaklusnius pabėgėlius prie sienos blogiausiu atveju reiktų jau šaudyti, net ir į pabiručius. Šposininkai.

MLPD ir NPD (marksistai-leninistai ir nacionaldemokratai) – broliukai dobiliukai, vienas toli kairėje, kitas toli dešinėje, o sisteminių skirtumų nėra daug, kai abu po padidinamuoju valstybės saugumo stiklu (Verfassungsschutz), nė vieno iki šiol nepavyksta uždrausti, nors vienas Staliną mylėdamas tiesiai šviesiai apie proletariato diktatūrą ir teisę į perversmą svajoja, kitas labai stipriai šnairuoja į priešingą pusę ir siūlo rasinę segregaciją (teisingai perskaitėte), bet galop politiniame spektre beveik sutinka viena kitą, kadangi ekstremumai paprastai pradeda artėti vienas link kito. Aachene MLPD iškabino daugiau plakatų nei gavo balsų rinkimuose, o nemažai jų buvo dekoruoti vietoj akių įstatant Maximos kosminius rutuliukus ir įžiebiant juose amžinąją gulago laužo ugnį. Išgyventi ir užversti mus plakatais MLPD sugeba kol kas vien iš bobulyčių testamentų.

Vokietijos Bundestago rinkimai vyks jau šio rugsėjo 24 dieną, ir nuo jų priklausys žymiai daugiau nei nuo vienos iš šešiolikos žemių Vokietijoje. Bet kuriuo atveju tikėtina, kad susidarys arba sena gera GroKo – lietuviškai Didžioji koalicija (CDU ir SPD) arba Juoda-Geltona (CDU ir FDP), kiek mažiau – Raudona-Raudona-Žalia (SPD, die LINKE ir Žalieji). „Kiek mažiau“ šį kartą reiškia „visos partijos viešai palaidojo tokios koalicijos idėją“. Ir ačiūdie, nes Vokietija su proputiniškomis (ir tai neigiančiomis) piktžolėmis kaip Die Linke parlamente galėtų pridirbti labai daug negero Europos vienybei ir atsisuktų veidu ne į jūrą, o į Rytus.

Egzotiškesnės kombinacijos kaip Jamaikos koalicija (CDU, FDP ir Žalieji) įsivaizduojamos taip pat sunkiai. Kadangi CDU ir SPD praktiškai nepajudinamos iš savo pozicijų lentelės viršuje, svarbiausia landšaftui bus bene trečia vieta rinkimuose, turėsianti labai didelės įtakos tiek koalicijos formavimuisi, tiek opozicijos valdymui. Kad AfD papultų į valdančiuosius, prireiktų jai bent absoliučios daugumos ir disciplinos, nes jokia partija nenori teptis ranku šūdu ir šiaip labiau į kairę orientuotoje valstybėje. Bet kai tas pats pastaruoju metu pradėjo galioti ir Kairiesiems, tai vis tik tenka ne tik sukti galvą bandant nuspėti ateinančią koaliciją, bet ir pasidžiaugti save subalansuojančia romia, vokiška vienybe ir vis tiek labai ryškia išliekančia partijų palete, kuri šiuose rinkimuose gero atnešti galės žmonėms tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų.

Saulės nuotykiai Tinderyje. Antra dalis

| skubidubi13

And they lived happily ever after, because they never spoke again.

Pirmą dalį galite rasti čia.

…, kad aš šitoj keistoj, azartą skatinančioj programoj galiu taip… įdomiai pakibt. Laikas bėgo ir kartais mane jau supykindavo nuo tuštokiems pokalbiams (aš atrašydavau visiem iki vieno) iššvaistyto laiko, nors ir smagu naktį būdavo pakrizenti su drauge iš visokių keistuolių anketų. Vis dėlto kartais jau pagaudavau save galvojant, kad, matyt, įdomumas ties norvegu kaip ir išseko.

Nes nieko naujo, įdomesnio (net ir neigiama prasme) ten kaip ir nebevyko. Visiems naujai sutiktiesiems pasakodavau apie savo tinderio nuotykius, žinoma, pradedant mūsų garsiuoju vikingu iš Šiaurės Norvegijos (jis kilęs iš salos Šiaurės Norvegijoje, dar nepapasakojau jums to), susibendravau su vienu iš lietuvių… Dauguma pokalbių turėjo absoliučiai tą pačią struktūrą, ir kažkaip viskas tapo labai monotoniška ir labai… nyku? Atrodė, kad kaip ir tikrai viską išspaudžiau iš šitos programėlės, reikėtų ją ištrinti. Ir taip jaučiasi veikiausiai absoliuti dauguma žmonių, kurie ilgiau pasėdi tinderyje – ilgainiui labai lengva pasidaro atskirti žmones, kurie tinderiauja pirmąją ar antrąją dieną. Iš pradžių tas paprastumas ir genialumas sužavi, vėliau pasidaro tiesiog blanku (ar net apgailėtina) ir norisi šitą žaidimą užbaigti.

Taigi ir aš vieną dieną nusprendžiau, kad na, užteks jau gal. Nieko aš čia daugiau nebepribursiu iš šito.

Kiek protingiau pachatindavau su vienu tokiu švedu, kuris su šeima laiką leido Rygoje ir įdomavosi, kas Lietuvos tindery gero darosi, tad tądien, kai nusprendžiau, kad išsitrinsiu tinderį, aš jam parašiau, jog reikėtų susikeisti feisbukais, nes būna smagu kartais pabendrauti (bet ir tą po kokio mėnesio laikymo drauguose ištrenkiau velniop – čia turbūt firminė tinderio istorijų pabaiga).

Ir aš jam dar ilgai paskui nepaaiškinau, kodėl likau ir kodėl dar matchinau visokius NATO karius iš JAV (kuriem galėjau pasireikšti kaip vietinė būsimoji politologė ir paaiškinti, kodėl į juos šnairuoja Klaipėdoje).

O likau dėl to, nes ak, tas prakeiktas smalsavimas, kas bus toliau, kurį viens ryškiausių match’ų sukėlė…

Kiek bendravau su visų tautybių bernais šitu vardu… visi daužti. Blogąja prasme. (c) savo vardo ir pavardės nenorėjusi atskleisti Saulės draugė

Buvo vėlyvas vakaras, ir aš nieko nesitikėdama svaiptelėjau dešinėn tokį įdomesnį kolumbietį. Gal ir nebūčiau svaipinus dešinėn; greičiausiai nebūčiau, jei jis nebūtų turėjęs aprašymo vokiškai – ten jis buvo užsirašęs, jog yra biologas, studijuoja žmogiškųjų išteklių valdymą Miunchene (kurio vieno iš Burger King’ų neseniai labai ilgėjausi kažkodėl, nors man ten net nebuvo taip jau skanu), yra ekstravertas, kūl ir just message him. Kadangi pragystu, kai turiu galimybę pabendrauti su kažkuo vokiškai (šita kalba kliūva bendrauti rečiau, ir čia kažkada gal būtų buvusi visa mano svajonė, mat vokiečių kalbos išmanymas buvo kuriam laikui užėmęs visą mano identitetą, todėl labai kračiausi to, kad kalbu vokiškai), taigi pasvaipinau dešinėn.

Buvau beveik užtikrinta, kad bus matchas, ir kad parašys kokią nesąmonę, ir pokalbis išgyvens duokdie kokią dieną, ir tada we’ll never talk again and will live happily ever after, ir pirmąkart gyvenime mano nuojauta tylėjo. Žinoma, ji privalo nutilti prieš ko gero vieną įdomiausių istorijų, kokias buvau patyrus tinderyje, o gal net ir apskritai – atsisėdau tvarkingai į savo krėslą po to supratusi, kad aš nesu visgi ta beširdė, su kuria neįmanomi jokie twistai. Kažkada šitame bloge rekomendavau Jums knygas, tarp jų ir de Laclos Pavojingiuosius ryšius. Tame laiškais aprašytame romane gyveno tokia Prezidentė de Tiu… nebeprisimenu pavardės galo, su kuria aš tapatinuosi kartais. Neįtikėtino moralinio stuburo moteraitė, kuri savo nepasiekiamumu erzina lovelasą, nes lovelasas yra lovelasas ir tokį sodint į vietą tik.

Va tokia aš jausdavaus. Teisinguolių teisinguolė. Nepajudinamoji.

Ir tada man išmeta, kad it’s a match, ir aš dar vis neįtariu, kokia čia pusės savaitės trukmės istorija pareina…

„Supratau 80 proc. tavo aprašymo, likę 10 proc. gali reikšti, kad esi žudikė“, – vėlyvą vakarą parašė man naujasis match’as. „Teisingai supratai.“, – atrašiau, ir nusiunčiau screenshotą iš tinderio pažįstamam lietuviui kartu pasilazdavot (draugė užfiksavo mano tradiciją tinderio bernus apipletkint su likusiais tinderio bernais). Jis pastebėjo, kad bičiulis kolumbietis nemoka matkės.

Tad aš ir kirtau jam už tai.

Tada kalba kažkaip pasisuko apie giljotinas…

Apie Marques’o literatūrą…

Apie prostitutes jo kūryboje…

Apie tai, kokią aš knygą apie prostitutes galėčiau parašyti…

O tada prasidėjo labai skanus flirtas net trim kalbom: angliškai, vokiškai ir prancūziškai.

Nė nepastebėjau, kaip paskendo valanda laiko tame pokalbyje ir kone pirmąkart gyvenime pasijaučiau nevaldanti pokalbio – aš visuomet esu pokalbių diva, ar chatinčiau, ar kalbėčiaus gyvai – ir šįkart pokalbio vairas visiškai nebepriklausė man, ir tai jau sukėlė mano susidomėjimą. Kas šitas kadras, kad jis dominuoja pokalbį su manim? Tai man taip neįprasta…

Tačiau tai nėra dar smagiausia dalis ir dar turbūt visai nepaaiškina, kaip tas pokalbis sugebėjo užtrukti pusę savaitės… apart galbūt dar to, kad aš iš prigimties esu netyčinė flirtuotoja, man patinka flirtuoti, ir mūsų kolega kolumbietis pasitaikė kaip lygiavertis šiuo atžvilgiu, ką, beje, ir pats man sakė kelisskart – jam irgi darė įspūdį tai, kaip intelektualiai ir laisvai plaukė mūsų flirtas (aišku, fakbojai linkę taip makaronus kabint, mano pasitikėjimo kitais problemos primena man). Nepaminėjau, jog būta kadro nepėsčio – laisvai kalba šešiom kalbom.

Tačiau, ech, kas aš tokia esu, kad intergalaktinę klasiką, stereotipus apeičiau… Pietiečiai yra pietiečiai. Ir aštrus, bet labai skanus flirtas tiesiog negalėjo neišaugti į tai, jog mano pažįstamas tinderio lietuvaitis nebūtų man parašęs, kad, atrodo, jog aš tuoj ant kelių šliaušiu pas tą kolumbietį, kol jis vis dar Vilniuje (jis su šeima keliavo apie Baltijos jūrą).

Šitas kadras atrado būdą žaisti manimi ir atvirai išsikėlė tikslą – išlaisvinti mane kaip seksualinę būtybę ir patikrinti, kiek tokia miela mergaitė savyje nešvankumo turi. Kadangi nebuvo eilinis kolumbietis su banaliom frazelėm, tai ir užkabino, dargi vis patikindamas, jog tinderį laiko tik dėl to, kad galėtų panešvankauti su manimi ir išpildyti šį savo tikslą. Manęs tokie falšyvi makaronai (mat kolumbietiški) nežavėjo, bet jei reiktų apibendrinti šį bendravimą – negaliu sakyt, kad aš juo savotiškai nesimėgavau.

Aš buvau susikausčius, ir, beje, tokia apskritai buvau dėl kitų priežasčių. Ir negalėjau neignoruoti jo pastangų: jojo mylistai labai gerai sekėsi būti internetiniu prostitutu, besispecializuojančiu su bednomis studentėmis.

Kiekvieną vakarą žinodavau, kad apie 23 valandą ar kažkur likus pusvalandžiui iki vidunakčio, mano hipsai nemeluos ir jis apsireikš, rašteldamas kažkokią aliuziją į vakarykščio chato paskutinę mano žinutę. Žinodavau, kad prieš eidamas miegoti jis raštels kažką tokio kaip „my dearest jazzy lady„, skoningai perimdamas kreipinių stilių iš manęs, demonstruodamas savo atsidavėlišką dūšią ir didžiulį susidomėjimą (ne patį kilniausią, aišku) manim.

Tačiau, pamenat, kaip buvo su norvegu? Kur sakiau, kad būna tas akmenukas, už kur princesė užkliūva ir pasižiūri į princą ir pamato nebe tą, ką anksčiau matydavo? Yup, tas atsitiko ir čia. Tiesiog negalėjo neatsitikti, kai pagalvoji.

Šitas, kad ir kaip gerai gebėjo įaudrinti mano vidinę She Wolf, kad ir kokia aš viduj pasijaučiau Rabiosa ir Loca nuo viso to flirto, irgi prarūgo su dienom. Pietiečiai turi šitą savybę, kiek jų gyvenime teko sutikti – jie šiaip žaismingi, draugiški, bet ateina diena, kai kažkas trupučiuką nesiklosto taip, kaip jie nori, ir, žiūrėk – užuodi kažką prarūgus.

Jam pradėjo bosti tai, jog aš brėžiu aiškią liniją. Visgi dar nebuvau tiek durna, kad ir kažkiek pakibus, kad prisileisčiau random internetų vaikiną. Jis labai įsižeidė, kai pasidomėjau, kiek gyvenime meilužių yra turėjęs, jog yra toks užtikrintas galintis patenkinti merginą tam tikrais dalykais (žinokit, šitas klausimas yra mirtinas bet kuriam, net ir atkakliausiam fakbojui; mano patikrinta ir ištikrinta ir užtikrinta). Tačiau galop pasigyrė neblogu bagažu. Tą vakarą bandė mane įtikinti atsiverti dar labiau, tačiau aš viską stabdžiau – man tas kažkoks keistas internetinių riterių mūšis irgi pradėjo atsibosti. Visgi pokalbį pabaigėm kaip visada nešvankaudami.

Maniau, kad kitą dieną neapsireikš, nes atrašinėjau tikrai šaltai ir nedraugiškai.

Bet apsireiškė vidury žalios dienos. Paklausiau, kodėl šįkart toks ankstyvas. Pasakė, kad grįžo anksčiau į viešbutį, yra horny ir protingas, ir aš atitinku jo kriterijus.

Vėl labai užvedantis chatas, šįkart dar atviresnis. Viskas baigiasi be atsisveikinimo, pokalbis išsibaigia.

Paskui dienai stoja tyla.

Ir kitą dieną viskas baigiasi, nors mano bičiulis taip nepageidavo. Kažkas man užplaukė naktį (ginkdie, naktis veikia kaip alkoholis, blogiau net!) jam parašyti. Ir jis man atrašė, jog trinsis tinderį, nes kelionė baigės ir grįžo namo, pasako savo numerį ir pasiūlo susirašyti Whatsapp. Pasakau, jog neturiu Whatsapp, turiu tik Viber. Aš jau sakau, kad tai greičiausiai istorijos pabaiga. Jis paklausia, kaip aš tą pabaigą įsivaizduoju. „That you remove tinder, and then we never ever speak again and we live happily (n)ever after“. Jis pasako, kad taip per daug liūdna.

DĖL MANĘS SUSIKURIA PRAKEIKTĄ VIBERĮ.

Paprašo pridėti per ten ir parašyti. Tą ir padarau.

Ir tada finalas nuostabiausias.

Jis prisimena, kaip aš pasakojau apie tokį lotynamerikietį tinderyje, kuris įkėlė savo nudesą ir kaip mes paskui diskutavom, kokį jam reiktų užsidėt ant profilio. Sako, jog viską prisimena ir kad pasižadėdamas man atsiųsti savęs nuogo nuotrauką nemelavo – yra žodžio žmogus. Paprašo pasakyti, kaip jam papozuoti. Aš jį bandau atkalbėti taip pat įnirtingai kaip bandyčiau atkalbėtį savižudį, susiruošusį nušokti nuo Karaliaus Mindaugo tilto. Galop jis išpeša rekomendacijas, nes mane trumpam pagauna flirto banga.

Tada jis skelia, kad negali nieko daryti, nes norėtų, jog aš jam pademonstruočiau pozą ir kaip ką. Aš, aišku, nesutinku. Jis pasiūlo, kad abu galim tokias fotkes daryt taip, kad nesimatytų mūsų veidų, nes taip saugiau ir kad jam rūpi ypač mano saugumas (moka pūst arabus, ane?). Pasakau, kad nieko nebus. Jis ir toliau bando.

Tada aš prisimenu, ko fakbojai bijo kaip kryžiaus – tikros, smegenis raunančios romantikos. Aš gi aistringa romantikė! Aistringa, bet ir romantikė! Sakau, bet ar neskaudės, kai pamatysi viską, ko niekada negalėsi gauti. Jis sako, kad jis su tuo susitvarkys. Sakau, tai jei gali susitvarkyti, vadinasi, taip yra nuobodu. Jis man pažada, kad nebus nuobodu. Aš atsikertu, kad man sąlyginė aistra yra neįdomi, todėl, kad ji yra pernelyg dažna. Man reikia, kad dėl manęs kauktų (prisikentėjau, kai manęs nemyli ar negeidžia visą širdžia johanstrauss). Jis pasako, kad negali to pasiūlyti. Kad manęs neverčia ir jog tai mano valia.

Nusiunčiu jam smailą į tai.

Jis atgal.

Taip aš [kaip ir] laimiu šį greitų ir pasiutusių flirtuotojų mačą 3:2, kitądien savo draugelį atmatchinu. Praėjus kiek laiko tądien, pasižiūriu į Viberį, nes noriu nuscreenshotint ir parodyt draugei, kaip padėjau į vietą.

Daugmaž tuo metu, kai atmatchinau, bičiulis buvo prisijungęs.

Wondering if I dodged the bullet or just lost the love of my life

Kaip ten bebūtų, kai kurių savo matchų, su kuriais daugiau pabendravau, galėdavau save pagauti besiilgint. Bet šito kažkaip niekada. Na, t’sakant, išsitaškai ir eini toliau. Toks tadgi buvo tas mūsų bendravimas. Sha buvo, bet trūko kira.

Yra fakbojai, ir yra žmonės, kurie turi gyvenimo filosofiją

Ir žinote, jau galvojau, pasiutę tie užsieniečiai, tik apie juos ir rašysiu. Bet vieną visai fainą kadrą teko užblokinti dėl šito blogposto. Tingėjau, drovėjausi aiškintis po to, nenorėjau įskaudinti etc, nors ir tikrųjų tapatybių niekam neatskleidžiu, tai kaip ir jokio nusikaltimo nedarau bloggindama apie juos.

Jis buvo mielas, nuoširdus tipažas, ir vienas tų žmonių, kurie nesugeba išklibinti mano vidinės teisėjos Judith, kurią, kaip teko girdėti apie save iš kitų žmonių, gana lengva pažadinti. Ir šiaip tame yra tiesos. Bet ne apie tai.

Tebūnie jo vardas – Andrius – buvo nieko apie save nepasirašęs, jei teisingai prisimenu, bet iš nuotraukos galėjai pasakyti, kad yra meniškos dūšios žmogus, kuris, labai didelė tikimybė, mėgsta metalo muziką. Tai, beje, vėliau pasitvirtino.

Įprastai vaikinai bendrauja trumpomis žinutėmis, tačiau Andriaus žinutės buvo labai ilgos, entuziastingos ir gyvos. Mačiau, kad žmogus yra visiškai vežamas gyvenimo polėkio ir tai man pasirodė kaip labai žavinga savybė (nors jos išraiška ir atrodė kaip man ganėtinai svetima).

Tačiau čia Andrius pasiūlo susikeisti feisbukais, nes nori nusinešti valgyt prie kompo, o tinderis telefone. Ir aš sutinku tatai padaryti, nes jis a) ne norgas b) fakbojaus požymių nerasta.

Ir čia manęs laukė vėl labai įdomus, bet nelabai turiningas pokalbis.

Pereinam į feisbuką. Net nepamenu, kaip pokalbis pasisuko ties tuo, ką aš galvoju apie seksą be įsipareigojimų. Ir jūs čia jau turbūt galvojat, kad kažkur viskas pasisuko šitame pokalbyje, ar ne, ir aš beveik garantuota, kad galvojate klaidingai, nes iš tiesų Andrius pasipasakoja savo liūdną gyvenimo patirtį, kurią dar tindery man pristatė kaip per daug asmenišką pasakoti. Man labai patiko, kai Francesco nepasakojo savo buvusios, su kuria liko draugais, patyrimus, susijusius su jos depresija, todėl ir aš jums visko, bėdžiai, neišduosiu, bet esmė tame, kad Andrius pradėjo spręsti gyvenimo dilemą, ar merginos gali gyventi su jo filosofija. ,,Nepagalvok, kad aš kažkoks šūdžius, ar dar – aš rimtai susimąstęs, ką daryti, kad nepasikartotų taip. Nenoriu nieko skriausti“, – sakė man jis, ir tai privertė kilstelėti antakį šitame pigių tuštukų, kurie tiesiogine prasme joja, pasibalnoję kito jausmus, prisirišimą ir viltis, pasaulyje. Aš jam paaiškinu, kad bent aš taip negalėčiau turbūt, TURBŪT, gyventi, bet tikrai yra merginų, kurios palaikytų tokią filosofiją. Jis man tai irgi patvirtina. Bet, na, va buvo, kad išėjo ir kitaip…

Matot – Andrius palaiko tam tikrą savitą gyvenimo filosofiją – jis nenori įsipareigoti, net ne tai, kad vienam žmogui. Jis nenori įsipareigoti apskritai niekam. Andriaus manymu, sekso metu mes patiriame emocijas ir malonybę (jo žodis, kuris labai įstrigo), ir to visiškai pakanka. Jis sakė, jog jis įsipareigoti galima tik sau pačiam. Toks gyvenimo būdas atrodo sunkiai įmanomas man, o pažįstamas tinderio lietuvis jį įvardino netgi kaip vienišiaus, tačiau nedrįsiu pasakyti, kad nepasirodė žavinga, kai žmogus turi savitesnį požiūrį

Galop paklausiu Andriaus, ko gi sėdi tindery. Jis man tiesiai atrėžia – ieško lengvo sekso. Paklausiau, ar pasisekė gauti. Ir jūs vėl turbūt pagalvojat, koks galėtų būti atsakymas, ir vėl greičiausiai klystat. ,,Baik, aišku ne!“, – juoko emotikonai.

Prisipažinsiu, vėliau aš jį negražiai pavedžioju už nosies, pamėtydama užuominas, ir jis šiek tiek kibteli, bet greitai nuo temos kažkodėl ir atsitraukia.

Tada Andrius pradėjo jaudintis dėl savo reputacijos, kuo aš jį galėjau palaikyti dėl konfesijos. Bet aš jam pasakau, kad viskas gerai ir kad man patinka žmonės, kurie turi savitą filosofiją ir negyvena pagal vieną iš standartinių modelių. Tai yra drąsu ir nekasdieniška. Andrius prisipažįsta, kad niekada gyvenime negalėtų gyventi pagal lėkštą, liaudyje priimtą gyvenimo modelį (jo žodžiai, čia ne mano vidinė teisėja Judith, prisiekiu!).

Kitą dieną aš susikaupiu, giliai įkvėpiu ir užblokuoju Andrių, pagalvodama ir apie tai, kad labai labai tikiuosi, jog jis pamirš mano blogo pavadinimą. Kažkaip nesmagu, bet aš privalėjau apie jį parašyti, o ir tingėjau aiškintis, bet ir…

jau pajutau, kad per didelis anšlagas kadrų man meiliai rašinėja kiekvieną dieną. Ir šis jausmas ima persekioti. Pradedu jausti nuovargį.

 

Tęsinys čia