Čia kažkada dalinausi knygomis ar stambesniais kūriniais. Ir jums labai patiko – to straipsnio/blogposto ar kaip pavadint jį iki šiolei nepralenkė joks kitas. Pamenu, kai juo pasidalinau, labai bijojau, kad nepatiks. Bet nenorėjau trinti, kaip man įprasta, nes ten buvo tiek meilės, aistros literatūrai sudėta, kad maniau, na, negaliu tuo nepasididžiuoti.

Tai va, o kadangi ir Jums patiko, šįkart pasidalinsiu tinginių prozininkų svajone bei greito gyvenimo tempo puikiausiu akomponimentu – poetais, kurie, mano galva, turės tokį pat efektą. Kai kurie, gal net dauguma, jų nelabai jums žinomi. Savo laiku jie irgi kai kurie buvo nepripažinti. Kai kurie buvo pripažinti. O dar kiti buvo pripažinti, bet ragindavo atiduoti duoklę prozininkams.

Stengiaus parinkti iš įvairiausių šalių, įvairiausių kalbų. Kad praturtėtumėte kultūriškai, gal ką nors pastebėtumėte įdomesnių sąsajų. 🙂 Iš pradžių, maniau, daugumą paliksiu anglų kalba, nes jie neišversti. Bet prisiminiau, kad blogą skaito ir nemokantys angliškai, tad vienintelį pirmąjį teks paskaityit angliškai – šio nenumaniau kaip versti, kad jis nesusigadintų ir išlaikytų labai tradicinį rimą. Tai va, atsiprašau.

O dabar maloningai prašom:

1. John Keats. Klasiškas romantikas

A thing of beauty is a joy for ever:
Its lovliness increases; it will never
Pass into nothingness; but still will keep
A bower quiet for us, and a sleep
Full of sweet dreams, and health, and quiet breathing.
Therefore, on every morrow, are we wreathing
A flowery band to bind us to the earth,
Spite of despondence, of the inhuman dearth
Of noble natures, of the gloomy days,
Of all the unhealthy and o’er-darkn’d ways
Made for our searching: yes, in spite of all,
Some shape of beauty moves away the pall
From our dark spirits. Such the sun, the moon,
Trees old and young, sprouting a shady boon
For simple sheep; and such are daffodils
With the green world they live in; and clear rills
That for themselves a cooling covert make
‘Gainst the hot season; the mid-forest brake,
Rich with a sprinkling of fair musk-rose blooms:
And such too is the grandeur of the dooms
We have imagined for the mighty dead;
An endless fountain of immortal drink,
Pouring unto us from the heaven’s brink.

(„A thing of beauty. Endymion“)

Romantikas su nepaprastai ir liūdnai gražia (tačiau kaip menininkui gan klasikine) istorija. Gyvenimo metais, kurių teturėjo 25-erius ir iš kurių rimtai poezija užsiiminėjo 6-erius, Johno Keatso kūrybos kritikai ne itin norėjo pripažinti, ir galop tik po mirties buvo pastebėtas grožis Keats’o kūrybos gebėjime steigti jausmingus vaizdinius, jais plaukti ir sukurti nepaprastai gaiviai kvepiančią, tiesiog pulsuojančią visais tais gamtos vaizdiniais eilėraščio erdvę. Šis talentas asiskleisdavo ypač Keats’o odėse.

Keats’o gyvenime žinomos dvi jo kūrybai reikšmingos moterys – Isabella Jones, su kuria, kaip spėja literatūrologai, perdėm gilaus ryšio ten nebuvo bei siuvėja Fanny Brawne. Abiem šiom moterim Keats’as parašė savo garsiąją poemėlę „Bright Star“, kurią, kaip spėjama, pradėjo dar būdamas su Jones, o užbaigė ir pirmąkart pristatė panelei Brawne. Apie Keats’o ir Brawne romaną BBC sukūrė gražų filmą „Bright star“ (tas žavingas jaunuolis, kur fotkė, tai ten tas wannabe Keats’as-aktorius iš to filmo. Nepapykit, nesusilaikiau neįdėjus jo ;)).

„Mano meilė padarė mane egoistu. Aš negaliu egzistuoti be tavęs – Aš pamirštu viską išskyrus tai, kad vėl tave pamatysiu – mano Gyvenimas čia ir sustoja – aš nematau nieko daugiau. Tu mane susiurbei į save. Aš būdavau nustebęs, kad Vyrai gali mirti kentėdami už religiją – mane tai šiurpindavo – ir nebešiurpina – aš leisčiausi būti nukankintas dėl savo Religijos– Meilė yra mano religija – aš galėčiau dėl to numirti – aš galėčiau numirti dėl tavęs.“

Šį laišką skirtą panelei Brawne įdedu neatsitiktinai – Keats’as yra žinomas kaip visų laikų vienas gabiausių laiškų rašytojų anglų kalba.

Keatsas turėjo nepaprastai silpną sveikatą. Vos dvidešimtpenkerių susirgo tuberkulioze, dėl ko gydytojai rekomendavo išvykti į šiltesnius kraštus – į Romą, kurioje Keats’as ir mirė, nė neturėdamas įtarimo, jog ne itin kritikų mylėtas, po beveik šimtmečio taps vienu mylimiausių britų romantikų poetų. Poeto mirtis stipriai paveikė jo mylimąja Brawne – tik po šešerių metų ryžosi sukurti šeimą ir visą tą laiką jautėsi prislėgta netekties.

2. Heinrichas Heinė. Kaizerio politkorektiškumo auka, kuri jautėsi padėties šeimininkė

Kai aš pasotintas meilių bučinių,

Taip maloniai kaliu tavo glėbyj,

Tau draudžiama kalbėt apie Vokietiją –

Negaliu to pakęsti – tam turiu savų priežasčių…

Ak, palik mane ramybėje su Vokietija!

Nekamuok manęs nesibaigiančiais klausimais, mit

Homeland, giminėm ir nacionaliniais papročiais –

Turiu savų priežasčių – negaliu to pakęsti.

Ąžuolai mėlyni: mėlynos yra akys

Moterų vokiečių: jos sudžiūsta metų laikuose

Ir dūsauja apie tikėjimą, viltį, meilę, bet aš,

Aš tiesiog negaliu to pakęsti – turiu savų priežasčių.

(‘Aš negaliu to pamiršti’ – ‘Ich kann es nicht vergessen’)

Priešingai nei Keats’as – Heinė buvo iškili figūra jau savo gyvenimo metais, o dėl kandoko publicistinio stiliaus buvo ir ištremtas bei sykis nuo sykio pakentėdavo dėl cenzūros. Mėgo rašliavoti satyrinius eilėraštukus. Už vieną jų buvo areštuotas paties kaizerio įsakymu.

Kaip poetas, Heinė dažnai renkasi lyrinio pasakotojo kelią: stebi reiškinius, stebi žmones, kažką prisimena ir tada pasidaro išvadas. Pvz., viename eilėraštyje pradedama pasakoti apie vaikystės laikus, sutveriama nostalgiška atmosfera, o tada padaromos išvados, jog nieko nėra amžino – dramatiškai išvardijimi materialūs daiktai, kurių neamžiumas lyg savaime suvokiamas, o tada dramatiškai taip pat išvardijamos ir vertybės. Tačiau tai visiškai neatrodo verksmingai – Heinės eilėraščiai labiau linkę suvokti ir įsisąmoninti, kas vyksta, – kas yra tiesa, kaip yra iš tikrųjų, o ne aprašyti efektą, kokį jis patiria susidūręs su tomis egzistencinėmis realijomis.

Heinė turi dauug nuostabių eilėraščių, bet įdėjau būtent tokį eilėraštį ne šiaip sau. Be filosofiškų gyvenimo pastebėjimų Heinė rašė ir politinius eilėraštukus. Šiame eilėraštyje, sakyč, gražiai susipina Heinei būdingas eilėraščio vyksmo paprastumas ir papolitikavimas.

Heinė buvo tolimas Karlo Markso giminaitis ir jaunystėje persirgo komunizmu. Tačiau komunizmo tematika jam tebuvo įkvėpimo šaltinis ir į kitus apie komunizmą rašančius poetus Heinė žiūrėjo stipriai iš aukšto. Vėliau Heinė atsiribojo nuo komunistų ir Markso veiklos, o viename laiškų pareiškė susirūpinimą, jog komunizmas, jo manymu, greičiausiai realizuosis, tačiau jam jau dabar baisu pagalvoti apie tuos kruvinus darbininkų kumščius, kurie įsiutę naikins jo taip mylimą civilizacijos paveldą vien iš to, jog jie nemokės jo įvertinti. Tarp kitko, Heinė yra daug pranašiškų pastebėjimų padaręs – kaip antai, jam nuostabą kėlė nepaaiškinama vokiečio meilė karui, o ant Holokausto aukų atminimo lentos kažkur Vokietijoje iškaldinti būtent Heinės žodžiai – jei jie degina knygas, pradės deginti ir žmones. Nacistinė Vokietija Heinę laikė nepriimtinu poetu.

Vyresniame amžiuje Heinei diagnozuota šizofrenija. Apskritai poetas buvo bjauraus, kandaus charakterio, visais santuokos metais tiesiog demonstratyviai nemylėjo savo žmonos, kurią vedė ne iš meilės.

Paskutinieji Heinės žodžiai: Dievas man atleis. Toks jo darbas.

Šis veikėjas man yra vienas didžiausių autoritetų kaip publicistas beje, labai rekomenduoju jį abiturientams – yra pasisakęs beveik apie viską ir lituanistėm dažnai patikdavo, ką jo pacituodavau.

3. Emily Dickinson. Intravertizmo ir depresijos ikona

Pajutau laidotuves, savo Smegenyse,

Ir gedintieji pirmyn ir atgal

Vis mynė – mynė – kol atrodė

Kad prasiveržė jausmas –

Ir kai juos visus susodino,

Personalas, lyg būgnas –

Vis mušė – mušė – kol aš pagalvojau

Mano protas aptirpo –

 

Ir tada aš išgirdau juos pakeliant dėžę

Ir girgždant apie mano Sielą

Batuose Pranašumo, ir vėl,

Tada kosmosas – pradėtos valandos mušti,

 

Lyg visi Rojai Varpais būtų buvę,

Ir būtis, be Ausies,

Ir aš, ir Tyla, kažkokios keistos lenktynės,

Sudaužyta, atsiskyrimas, čia –

 

Ir tada Suvokimas atėjo, sulūžo,

Ir aš kritau žemyn, ir žemyn –

Ir atsitrenkiau Pasaulin, panirus staigiai,

Ir Pabaigta žinant – tada –

(„I felt a funeral in my brain“)

Dickinson kūryba, kai pirmąkart su ja susidūriau, mane pakerėjo pirmiausiai tuo, kad ji tiesiog meistriškai sužaidė mano juslėmis. Šis eilėraštis, kuriuo pasidalinau, buvo pirmoji Dickinson poema, kurią net ne perskaičiau – išgirdau ją tedX kalboje apie depresiją, ir mane ji paveikė. Esu sakius praeitame straipsnyje apie knygas, kad kai kurie kūriniai efektingiau nuskamba, kai kažkas atpasakoja ar paskaito jums, o ne kai patys tyloje paskaitote – manau, kad Dickinson yra tokia poetė, kurią reikia būtinai išgirsti, norint pasiekti maksimalų jos kūrybos efektą. Bet šios poetės kūrybos bet kas skaityti garsiai negali. Dickinson –ganėtinai lepi poetė: manau, jei būčiau išgirdus tą eilėraštį iš netalentingo oratoriaus, ji būtų suskambėjus mažu mažiausiai keistai ir be ryšio. Labai svarbu, jog tai būtų treniruotas, teksto harmonijai imlus skaitovas. Kitaip ji atrodys labaai keistai.

Dickinson biografija manęs asmeniškai neužkabino ja giliau pasidomėti. Pats ryškiausias faktas galbūt būtų tas, jog Dickinson buvo viena intravertiškiausių asmenybių apie kokias yra tekę skaityti. Nuo 25-erių metų ji sunkiai palaikė ryšius su žmonėmis ir net retokai išeidavo iš savo kambario. Panašiai kaip Franz Kafka, vėlesniame gyvenimo periode pradėjo gėdytis savo kūrybos ir maldavo seserį sudeginti savo kūrybą už ją pačią.

4. Dorothy Parker. „Atsikėlusi ryte išsiplaunu dantis ir pagalandu liežuvį“

Ak, gyvenimas dainų ciklas šlovingas,
Popuri be pastangų;
Ir meilė yra dalykas, kuris nenuvilia niekad;
O aš esu Rumunijos karalienė Marie.

„Comment“ [irgi maano]

Parker yra parašiusi ir ilgesnių poemėlių, kur kaip Keats’as pabando žaisti vaizdiniais garsais, tačiau, bent mano įspūdžiu – kaip poetės Parker stiprioji pusė akivaizdžiai pačios mintys ir ganėtinai ciniškas humoras. Parker poezijoje dažniausiai pasišapo iš amžinųjų dalykų, pergalę paskelbdama Naujausiųjų laikų jausenai.

Kaip apie asmenybę apie Parker yra prisklidę įvairiausių legendų ir dievai žino, kiek jose visose yra tiesos. Viens pavyzdžių – žymusis jos trumpas pokalbis su laikraščio redaktoriumi. Parker tuo metu buvo medaus mėnesio atostogose, kai redaktorius ėmė pasigesti jos žodžių savo laikraštyje. Skambučiu, kurio kaltininku buvo pats redaktorius, Parker neva tąkart pareiškusi, jog I am too fucking busy and vice versa. Yra daugybė versijų, kodėl tai nėra jos žodžiai – neva skambutis trūkčiojo, ir ji taip nepasakė, nusikirto kažkoks žodis ir dar tas, kad šitą istoriją pasakojo TV žvaigždė Bennett Cerf, kuris Holivude buvo laikytinas ne itin patikimu pliotkų šaltiniu.

Viena žymiausių legendų apie Parker yra pasklidusi eilėraščio (!) forma. Yra toks eilėraštis, neva parašytas ponios Parker:

Norėčiau Martini
Bet daugiausiai dviejų
Po trijų
Aš po stalu
Po keturių
Po šeimininku

99 proc. įrodyta teisybė, kad šis eilėraštis nėra sukurtas pačios Parker, tačiau matomai jis labai prilipo prie keturiskart ištekėjusios ir Fitzgeraldo laikotarpio šėlsmu besimėgavusios poetės.

Tiesa, yra legendų, kurios patvirtintos daugelio amžininkų ir literatūrologų. Pavyzdžiui, kai pas poetę ateidavo svečių ir šie paskambindavo į duris, jie visados išgirsdavo Parker savęs garsiai paklausiančią What fresh hell is this?

Pati poetė, publicistė, humoristė kažkiek drovėjosi savo talento ir sakydavo, jog tikrosios jos laikų žvaigždės yra prozininkai, vienu pavyzdžių įvardydama Fitzgeraldą.

5. Rimas Burokas. Vilnietiškai hipiška bohema sovietmečiu

Nejau taip greit praėjo
pro šalį netikėtai
nerūpestingi lietūs –
nežinomi poetai.

Po jų neištuštėjo
naktim bevardėm stotys
ir kas gi klauso vėjo
dabar rytais peronuos

tuščiuos, o begaline
nerūpestinga širdgėla
kada viltis nežinoma
apkartinta akimirksniui,

eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…

(Iš rinkinio „39 eilėraščiai“)

Rimą Buroką atradau nuobodžiai skaitydama dvyliktos klasės chrestomatijoje apie sovietmetį. Susidomėjau pirmiausiai Buroko biografija ir, beje, labai nustebau, kad jis nėra programinis: su tokia poeto asmenine istorija, manau, mano karta rastų kontaktą žymiai lengviau nei kai kuriais kitais dėstomais poetais.

Burokas buvo hipis, gyveno valkatišką, bohemišką gyvenimą ir dienas pabaigė kalėjime, ten pasigavęs, jei neklystu, plaučių uždegimą. Jo eilėraščiai nebuvo paties iniciatyva išleisti, tas padaryta jau po mirties, Nepriklausomybės metais. Gyvam esant, eilės plito draugų, pažįstamų ratuose.

Buroko poezija, kai ją tik atradau, sužavėjo muzikalumu ir tuo, kaip ji tiesiog plaukia; na, plaukia galbūt net nelabai taiklus žodis šiuo atveju. Ji tiesiog suskamba ir neskaičius garsiai. Literatūrologai sako, kad jo eilėraščiai panašūs į elegijas, ir aš negalėčiau su tuo nesutikti. Burokas daug dėmesio kreipia į tai, koks eilėraštyje metų laikas ir tuos metų laikus tarytum prabudina įvairiais gražiais persiliejimais, metų laikams bet kuriam žmogui suvokiamais asociatyviais reiškiniais (pavyzdžiui, žiema – snaigės, ruduo – drėgnumas, lapai). Buroko poezija tarytum muzikali akvarėlė, labai estetiška, labai harmoninga ir labai jautri.

6. Uwe Kolbe. DDR sūnus palaidūnas, kuris leis paskaityti šaunų eilėraštuką lietuviškai :>

sėdėjo kirpykloj išmuilinta žiauna
klausėsi radijo FM 91,4 MHz

o mašinėlėn pakliuvo vandens
tai kaip trenkė per ausis 220 V
net seilės sučirškė

paskui dievagojosi, kad girdėjo
aiškių aiškiausiai, nelyg Vatikano
diktorius būtų ištaręs:

“klausėtės Viešpaties balso”

„Dievo dažnis yra 50 Hz“

Uwe Kolbe atradau vokiečių poetų modernistų knygelėje ir negaliu nepagirti šio eilėraščio vertėjo, nes, atvirai tariant, eilėraštis lietuvių kalba nuskamba net galingiau negu originalo kalba. Literatūrologai šį poetą labai vertina už gebėjimą perteikti paprastutes situacijas ir jose šėlmiškai paslėpti visokias politines ar apskritai gilesnes prasmes. Kai aš perskaičiau būtent šį Kolbės eilėraštį, pamenu, kad tai buvo kažkoks šviežumo gūsis – išvarginta ypač lietuviškiems eilėraščiams būdingo žodingumo ir mokykloje į tradicinius eilėraščius koncentruotos lyrikos, aš rimtai jau maniau, kad poezija yra tokia lyriška nuobodybė, o lietuvių mokytojai būdavo didžiausias smagumas garsiai pareikšti, kad Saulė labai nemėgsta poezijos (čia dėl to, kad niekados nebuvau stipri skaitovė, ką jau ten mintinai – visiškai negaliu įsiminti eiliuoto teksto).

Uwe Kolbe gimė Rytų Vokietijoje, jo tėvas buvo DDR jūreivis, turėjo ryšių su KGB, visgi paties poeto santykis su DDR režimu buvo gan įdomus – 1982 iki 1985 metų Kolbei buvo uždrausta užsiimti kūrybine veikla. Kodėl taip atsitiko? Paprasčiausiai Kolbe privertė raudonuoti vienos už cenzūrą atsakingus asmenis, kai buvo publikuotas jo eilėraštis viename kontraversiškame leidinukyje, kurio akrostichas (pirmųjų eilučių rezultatas) skambėjo taip: „Jūsų herojizmui dedikuoju savo orgazmą/ Jūs galingos žilosios barzdos, kurias turėtų kasdienė revoliucija apkapoti“. Tie vargdieniai paprasčiausiai nepastebėjo šito akrosticho ir apsijuokė, nors DDR buvo paplitęs fintas paslėpinėti visokias pašaipas iš režimo būtent akrostichais. Po šito įvykio ir dar kitų keistokų DDR’istų ausiai politinių pasisakymų viešojoje erdvėje Kolbe kuriam laikui teko užtilti.

Kita vertus, vėliau Kolbe atsigavo ir buvo vertinamas kitų DDR kultūros veikėjų, o dar vėliau gavo teisę išvykti į kai kurias Vakarų pasaulio šalis, kur kai kuriuose universitetuose dėstytojavo. Kolbe pajuto vakarietišką skanėstą ir galop 1987 m.  išsikraustė į Hamburgą, iš kurio į gimtąjį Berlyną sugrįžo tik jau susivienijus Vokietijai.

Beje, Kolbe turi sūnų, kuris yra reperis, pseudonimu Mach One. B)

7. Matsuo Basho. Pasaulio dėsniai per gamtą

štai šis va vikšras,
šiame brandžiam rudeny–
vis tiek ne drugys.

keista gėlytė
paukšteliams ir drugeliams
rudenio dangus

sudilę griaučiai
atsiminimų vėjuos,
skverbias lyg peiliai

Ir štai iš niekur išdygsta kažkoks japaškė. Bet, žinokit, šitas japaškė – visų laikų geriausias haiku meistras, gyvenęs XVII a. Nusprendžiau, kad apšviesiu jumi, Tapino civilizacija, kas yra haiku iš tikrųjų. Ir parodysiu tikro, meistriško haiku pavyzdį. Parodžiau net kelis.

Iš tiesų, labai sudėtinga būnant Vakarų civilizacijos vaikui suvokti haiku principą. Jau pradėkime nuo to, kad mūsų kalbos netinka tam, kad suformuotume papildomą skiemenį on, kuris, dyvai žino, kas per skiemuo turi gautis. Tačiau esmė, kaip mes, lietuviai, rašytume haiku, tai tebūtų 5, 7, 5 skiemenys trijose eilutėse. Dar vienas labai svarbus haiku momentas – haiku, būdamas trumpas eilėraštukas, turi vadinamąjį pjūvio ar kaip čia pasakius žodį, kuris apjungia visą eilėraštuko esmę. Ir dar dalykas – haiku visados būna labai glaudžiai perjaučiamas per gamtos prizmę, ką turėjote pamatyti ir čia. Šiuo atveju, Tapino haiku yra panašesnis į senyu žanro eilėraštukus, kurie yra satyrinio pobūdžio pajuokavimai apie žmonių savybes, tačiau panašaus formato. Bet, aišku, ką mes – ne mūsų civilizacijos ir ne jos kalbos kūdikis yra haiku.

Kalbant apie Basho, jo haikučių esminis grožis yra kažkoks (galbūt mane apkerėjęs vien dėl to, nes egzotiškas) – gamtos pajautimas. Metaforos, kurios tame kontekste neatsiskleidžia kaip metaforos. Paprastumas, kuris tampa kažkokios labai gilios ir didelės idėjos laidininkas. Nežinau, kaip jums iš trijų haiku, bet aš kai ieškojau kokius tris atrinkt, tai žinokit, nėra darę man egzorcizmo, bet tikriausiai taip jaučiasi žmogus po seanso, kaip aš dabar. Rimtai.

Kažkas tokio oho. Labai verta paskaitinėti, juolab Bashao iš šitų poetų laisvai galėtų būti mylimiausias – juk sakiau, kad poezija yra tinginių skaitytojų literatūros rūšis. O čia po tris eilutes… 😉

8. Arthur Rimbaud. Prancūškasis Salomėjus Nėrevičius

I.
Niekas nėra rimtas, kai jam septyniolika.
–Gražiomis naktimis, kai alus ir limonadai
Ir garsios, akinančios café svarbiausiais poreikiais yra
–Žalių liepų alėja pasivaikštai.

Liepos gardžiomis Birželio naktimis kvepia gardžiai!
Kartais oras toks saldus, tu užmerki akis;
Vėjas atneša garsus ir–miestas netoli–
Kvapus tau vynuogių, alaus. . .
(iš poemos Novel)

Pamenu, kai pernai kilo visuotinė dilema dėl Salomėjos Nėries – slutshame’inti tą vargšę naivią moterėlę, ar ne – bernardinuose pasirodė straipsnis. Iš ten aš sužinojau prakeiktojo poeto sąvoką, kurią sugalvojo ponaičio Rimbaud buvęs meilužis, taip pat poetas Paulis Verlaine’as, kuriam dėl šio romano teko atsėdėti porą metų kalėjime. Verlaine’o prakeiktieji poetai yra tie, kurie tokiais tampa tik dėl laikmečio, kuriuo jiems pakliūva gyventi ir dėl per visur persitvenkusios šlykščios neapykantos jiems. Taigi iš to paties straipsnio sužinojau ir apie gerb. Rimbaud.

Rimbaud mūsų Žemelėje pagyveno panašiai laiko kaip ir Mocartas – 37-erius metus, tačiau tai buvo neįtikėtino talento poetas, kurio garsiausi kūriniai sukurti dar paauglystėje. Dvejus metus turėjo audringą, bet apibūdinamą kaip žiaurų (nesveikąja prasme) romaną su minėtuoju Verlaine.

Rimbaud yra laikomas vienu ryškiausiu simbolistu, itin žavėjosi simbolisto Baudelaire kūryba ir stengėsi ja sekti.

Viename laiškų apie savo kūrybos filosofiją jis rašo:

Aš dabar stengiuosi būti kiek tik įmanoma labiau šiknius. Kodėl? Aš noriu būti poetas, ir aš stengiuosi tapti pranašu. Tu nieko apie tai nesuprasi, ir aš beveik nepajėgus tau to paaiškinti. Idėja tokia, kad aš pasieksiu nežinoma paversdamas visus savo pojūčius nenormaliais, įskaitant ir kančią, kuri bus neapsakoma, bet reikia būti stipriam, kad galėtumei būti poetas. Ne nuo manęs tai priklauso.

Rimbaud poezija mane žavo savo modernumu ir gyvybingumu. Skaitydama jo eilėraščius, labai greitai nukanku į tą bohemišką, nuolatos ryškią savo gyvumu atmosferą. Kiekviena detalė, kuri atsidūria Rimbaud poezijoje yra gyva iki beprotybės, ir perskaičiusi jaučiu gyvenimą. Miesto gyvenimą. Kai kuriuose jo eilėraščiuose labai ryškiai prasimuša ir įvairiausių atspalvių paletė.

9. Anna Akhmatova. Gyvenimiškos patirties veidrodis

Nežinau, ar tu miręs, ar gyvas,
Ar ieškoti širdim nuovokia,
Ar, kai vakaras ges vėlyvas,
Tik gedėti tavęs su žvake.

Viskas tau: ir maldas savo lieju,
Ir šios nemigos karštas drugys,
Ir eilių mano paukščiai baltieji,
Ir akių mėlynoji ugnis.

Artimesnio nerasiu žemėj.
Didesniu skausmu man tapai
Net už tą, kuris kančią lemia,
Net už tą, kurs atstūmė šaltai.
1915

Net nepamenu, kaip atkapsčiau Akhmatovos kūrybą. Bet atsimenu, kada pirmąsyk širdin įsirėžė jos eilės – „Tu išgirsi griaustinį,/ Ir tu prisiminsi mane,/ Ir pagalvosi,/ O ji norėjo audrų.“

Achmatovos likimas tragiškai sudėtingas, nors apskritai buvo aistringa moteris – romanų turėjo daug. Tarp jų ir su garsiu Italijos dailininku Mondigliani, kuris nutapė ir pačios portretą.

Tačiau vėliau Achmatovą likimas kratė visiškai be gailesčio: palaidojo du savo vyrus ir regėjo revoliucijų, sovietų žiaurumus. Ji galėjo palikti Rusiją, tačiau pernelyg mylėjo savo šalį (nors kilimo iš Ukrainos) ir norėjo ten likti. Daug jos kūrybos per žiaurų laikotarpį neišliko.

Todėl paskutiniajame rinkinyje „Requiem“ Achmatova, kuri, kiek žinau, sovietmečiu buvo draudžiama,  persimaino: tas gebėjimas, panašiai kaip Heine, paprastai pajausti situaciją, paprastai ją perteikti, bet lygiai tuo pat metu itin subtiliai, transformuojasi iš paprasto į  stiprius gamtos vaizdinius, ir skausmas iš tų eilėraščių tiesiog kiauriai pereina skaitantįjį. Mano manymu, iš visų šitų poetų, ko gero, Achmatova yra pati efektingiausia – nuo jos aistringos aplinkinio pasaulio pajautos, gebėjimo visiškai atsiduoti išgyvenimams, bet ir nepalūžti neįmanoma nusigręžti, neįmanoma likti to nepaliestam.

10. Umberto Saba. Kuo italas poetas panašus į mus, diletantus eilėraštukų rašytojus

Tu žavi savo nesibaigiančia kančia.
Tokia, mano siela, turėtų būti pažinimo vertė,
kad gryna kančia tave padarytų gera.

Nejaugi save apgaudinėjantysis yra laimingas?
Tas, kuris negali pasitikėti pats savimi
ar savo pasmerkimo bausme?

Vis tiek, mano siela, gailestingasis gėris esi;
Iki šiol virpinantis galimybę fantomo,
ir todėl lieki užgesinta išdavikiško bučinio.

Man mano kančia yra ryški vasaros
diena, kai iš viršaus aš galiu įmatyti
kiekvieną aspektą, kiekvieną detalę tame pasauly apačioj.

Nieko man nėra neaiškaus; viskas yra gerai ten,
kur mano akys ir protas veda.
Mano kelias liūdnas, bet apšviestas saulės;

ir viskas jame, net šešėlis, apšviesta yra.
„To my soul“

Nagi kuo  panašūs – kiek domėjausi italais poetais, tiek pastebėjau, jog pastarieji labai mėgėjai rašyti antru asmeniu. Na, visai kaip mes, kai sugalvojam pabūti savo pačių žvaigždėmis poetais, kai nelaimingai įsimylim. Kažkas tokio.

Konkrečiai Umberto Saba yra iškilus italų poetas modernistas. Jo poezija sudaro intymumo įspūdį – dažnai rašoma antru asmeniu arba pirmu. Gan dažnai naudojamos retorinės figūros, akimirkos, kurios iškart sukuria ryšį su pačiu poetu, nes iškart perskaitęs supranti, kad tai, ką skaitai, yra asmeniška, veikiausiai net realus prisiminimas, nė trupučio neiškraipytas fantazijos. Sabos lyrinis subjektas tarytum ieško ryšio su savimi, kartais, kaip šitame eilėraštyje, tiesiog bendrauja su savimi (tik šiame eilėraštyje tai yra gan akivaizdu, yra, kur jis tai daro rašydamas apie prisiminius, akimirkas ir pirmu asmeniu, kas tą akivaizdumą nuslopina šiek tiek). Bendrai perskaičius, atmosfera susidaro švelni, šviesi, šilta.

Ir visgi ta saujelė eilėraščių, kuriuos atradau ieškodama, buvo efektingesnė nei amerikiečiai poetai, kurių ieškojau – Saba kaip poetas išsiskiria šiltu švelnumu.

O argi tai ne pavasaris? ;>

En finalement

Tikiuosi, į šį pavasarį po šitų poetų įžengsite įkvėpti iiir… pavasaris šiaip bus Jumei gražus.

Ciao a tutti!