Kažkada tokį katarsį teko man patirti, kai kažkur buvo publikuota vieno tarpukarinio laikraščio numerio skiautelė. Ten buvo naujiena: Šiaulių kapinėse kažkas kasa nabašninkus. Nabašninkus. Nabašninkus. NABAŠNINKUS!!! Koks žodis! Žinoma, tuo metu žmonės tikriausiai buvo labai sunerimę dėl šios naujienos ir jiem buvo nusispjaut, kad laikraštyje paminėtas toks žodis. Bet man tai buvo kažkas tokio mielo, savito ir… be galo laisvo. Kažkas tokio gaivaus.
Kažkas, ko griežtai neleidžia mokykloje (tikrajame politkorektiškumo bastione Lietuvoje, beje). Kažkas, ko neišgirsi nūdienos radijuje ar televizijoje ir ko neperskaitysi spaudoje.
Rašymui potraukį pajaučiau labai anksti – galima sakyti, vos tik pažinusi raides. Dėl to, savaime suprantama, lituanisčių numylėtinė visados buvau. Greit jos mane pastebėdavo tokią. Ir štai pirmoji lietuvių kalbos mokytoja kažkada manęs paklausė, ar kartais namie nekalbu rusiškai arba lenkiškai. Mano šeimoje per tris kartas visi ligi vieno lietuviai (na, mano vardas ir pavardė turbūt tai pasako), trupučiuką esti įsimaišę latvių. Ir esmė tame, kad mano kalba pagal kalbos kultūros taisykles buvo laikytina kaip absoliučiai išversta iš lenkų ir rusų: aš vartodavau tokius žodžių junginius kaip ko pasekoje ir tokius žodžius kaip pasišvęsti, pastoviai. Sakydavau talentingas muzikoje (polonizmas). Dabar jūs mane skaitote labai stipriai nušlifuotą. Ir vis tiek man, būnant abiturientei, ir būnant daugybės mokytojų lydiniu, mano kalba yra apšepusi rusicizmais. Aš vis dar sakau išsireikšti, nes man tai kartais nuskamba taikliau nei pasisakyti. Tiesa, mano sakinio struktūra kartais netyčia vokiška, bet germanizmų kol kas dar niekas netaisė. Seniau nejučiomis įsipiršdavo ir frankonizmai, su kuriais lietuvių kalba suskambėdavo labai poetizuotai. Tai būdavo stiliaus klaida, bet vėlgi – savitas stilius. Na, laibūnie. Ir nors kažkuriame savo poste aš sakiau, kad kai kuriuos dalykus esu linkusi atiduoti ekspertams, nes, kaip citavau Heinrichą Heinę, tos bažnyčios, kurios įkvėpė žmones tikėjimui ir glaudė tikinčiuosius, buvo pastatytos žmonių, kurie kažką žinojo, o ne turėjo savo nuomonę, šiame straipsnelyje aš jau leisiu savo nuomonei pasiautėti.
Aš nelabai gerbėja visų problemų nurašymui sovietmečiu, nes Lietuva jau pasaulio dalis ir jau susiduria su daugybe probleminių klausimų, kuriuos nagrinėja visas pasaulis.
Ir vis dėlto su visa ko standartizavimu, regis, Vakarų pasaulis susidorojo palyginus seniai, kai posovietinių šalių vis dar kenčia norą viską, ką tik įmanoma, sunorminti. Ir šitai ypač puikiai atsispindi iš mūsų požiūrio į gimtąją kalbą. Tiesa, tai yra Jono Jablonskios prisidirbimas ta mistinė bendrinė kalba, kuria nė lietuvių kalbos mokytojai nekalba. Taigi, ne sovietmetis vėlgi. Kita vertus, galbūt jeigu būtume buvę nepriklausomi, lėtinis kalbos standartizavimas nebūtų pasiekęs tokio piko, nes viskas, ką mes labai norminome tarpukariu, sovietmečiu, ypač daugmaž apie 7 deš., kai sovietams prisireikė apsimesti, jog mes su savo tradicijom labai rūpim valstybei nevykėlei milžinei, buvo dar griežčiau sunorminta. Ir taip sunorminta, kaip seno valdžioje Brėžnevas – progreso jokio.
Todėl mūsų požiūris į kalbą vis dar labai konservatyvus ir kartais natūralūs dialogai tampa įkaitais lietuvių kalbos žinovų. Ir tai man siauuubingai nepatinka.
Nes nu o kas jeigu kalba yra mūsų identitetas? Mūsų, kaip asmens.
Tarkime, o kas yra blogo tame, kad lietuvių kalba yra paveikta rusų ir lenkų kalbų?
Ir kodėl visi lenkiški ar rusiški vertiniai, kurie su laiku prigijo lietuvių kalboje, turi būti taisomi? Galop ar tikrai visada jie vertiniai? Slavų kalbų vystymuisi kadaise daug įtakos padarė baltų kalbos. Galbūt jie kažkada pasiskolino, o mes vėliau tą žodį pamiršom, ir tada prisiminėm, nes slavuose jį nugirdom? Gi visaip ten būna su ta leksika. Kalbos tarpusavy visados dalinosi žodžiais, žodžių junginiais ir dėl to yra vienintelės, kurios daro Marksą ir Engelsą laimingus – su jomis vienintelėmis įmanomas komunizmas. Visados jos juo gyveno. Dar net kai tie du psichopatai nebuvo gimę. Tai va, galgi kai kurie „vertiniai“ iš rusų kalbos kažkas atėjo į rusų kalbą iš mūsų, ką gali žinot. Bet čia tik galbūt. Kas tikrai ne galbūt, o tikru tikriausiai – nėra nieko blogo, kad lietuvių kalboje yra rusicizmų ir polonizmų. Rusicizmais ir polonizmais mūsų tarmės yra apšepusios, ir žinot ką – tai joms prideda žavesio.
Juos galima identifikuoti. Bet žaboti negalima. Jie praturtina, pagyvina kalbą. Kaip ir archajizmai, kurie bendrinėje kalboje neegzistuoja. O archajizmai yra pats gražiausias dalykas, dar ir įrodantis, kad mūsų kalba visados buvo gyva, tik niekad nebuvo tokia populiari kaip dabar. Kuom jie blogai, kodėl bendrinėje kalboje reikia muistytis, kad jų išvengtum, nors juos žinai (kas tik parodo tamstos išprusimą)? Nežinau.
Nesugebu suprasti ir to, kodėl savo dialektus turinčių kraštų, o ypač Žemaitijos vaikus reikia muštruoti kalbėti kažkokia mistine bendrine kalba, kurios nei vienas lietuvių kalbos mokytojas nėra tobulai atkalęs. Kam šitas muštras, kokia jo vertė mūsų kalbai? Vokietijoje, Reino pakrantėse žmonės malonumą išreiškia sakydami ne Spaß, o Spass (su ß rašoma, kai a tariama ilgai, o su ss kai a tariama trumpai. jie ją taria trumpai). Ir štai mano vokiečių kalbos mokytoja pasakojo, jog jai, kaip praktikantei, vokietis mokytojas uždraudė taisyti šitai kaip klaidą. Tai jų krašto dialektas, jie taip kalba. Todėl ir žodis rašomas kitaip. Mūsuose gi žemaičiai įprastinėse situacijose kalba vienaip, o štai per kalbėjimo įskaitą staiga turi pragysti zanavykų (zanavykų, ne suvalkiečių – zanavykai įsižeidžia pavadinti suvalkiečiais) dialektu. Argi tai nėra neteisinga ne tik prieš žmones, kurie jau ir taip net kalbėdami gimtąja kalba turi veidmainiauti, bet ir prieš lietuvių kalbą? Kodėl vienas dialektas yra kažkuom teiktinesnis nei kiti? Aš sutinku, kad suvalkiečiai yra Lietuvos italai, ir kad man, wilenskai, suvalkietis vaikinas, kalbantis lietuviškai, tolygu žavingam italui, dainuojančiam O sole mio, bet vis dėlto – kodėl mes negalim kalbėti taip, kaip kalbam visada? Tai varžo mūsų raišką. Jei čia baiminamasi, jog žmonės, nustoję varžytis savo tarmės, pradės kalbėti negražiai, tai klaidinga – žmonės pakankamai protingi, jog suprastų, kada galima, o ir reikia pakalbėti gražiausiai kaip tu moki (Išskyrus plūgus, žinoma. Bet plūgai niekada nieko nesupranta, tad į padugnes nesigilinkim.)
Tai, nuo kurio krašto mes esamę kilę, turi atsispindėti kalboje. To nereikia bijoti.
Kaip ir nereikia bijoti, jog mokiniai, gavę laisva kalba rašyti rašinius, nebegerbs jos. Jie pamils ją, nes žinos, kad šia kalba mintis išreikšti išeina lengviausiai.
Ir aš nesu kažkokia absoliuti revoliucionierė, kai taip teigiu – pavyzdžiui, tam tikros stiliaus klaidos, kurias įvardijo lietuvių kalbos mokytoja, mano galva, turi būti taisomos, nes jos apsunkina teksto suvokimą. Tai turi būti kažkiek kontroliuojama, kai tu sėdi mokykliniam suole. Gyvenime reikia būti individualiam, bet ir suprantamam. Kad rašinys turi turėti savitą struktūrą irgi pritariu, nors dėl struktūros labai ilgą laiką kentėjau. Man pačiai lengviau, kai išmokau valdyti savo mintis, nebetaškyti visko, ką žinau. Tad kai kuriuos taisymus aš suprantu.
Ir vis dėlto yra kvaila, mano galva, kad lietuvių rašiniuose draudžiama išsireikšti perdėm vaizdingai. Tai pabraukiama kaip stiliaus klaida. Matai, per daug lakią fantazija visgi įmanoma turėti. Atseit čia publicistinio stiliaus neatitinka. Kiek man žinoma, publicistinis stilius, kuriuo turi būti rašomi samprotavimo rašiniai, yra laisvesnis nei mokslinis, kuriuo turi būti rašomi literatūriniai (nors, mano manymu, ir kūrinio apžvalga, įvertinimas gali būti parašyti publicistiniu stiliumi). Vadinasi, kokia nors metafora, įsiterpusi mokinio rašinyje, neturėtų būti pabraukiama kaip stiliaus klaida. Antraip tai gaunasi kaip kokie progresiniai mokesčiai – tu esi geresnis už didžiąją dalį populiacijos, taigi prašom, privalai mokėti daugiau.
Ir negi negražu, kai skaitote žmogaus darbą, arba dar labiau jeigu klausote, ir girdite kalbos ypatybių, kurios būdingos išskirtinai tik jam? Man tai dieviška. Nors žemaičių tarpe visada esu šiek tiek suglumusi, o už tarmę labiausiai visados mylėsiu suvalkiečius. Tai yra kažkas, kas yra tik to žmogaus. Mano turbonetvarkinga, chaotiška kalba tapo mano identiteto dalis, pagal ją mane atpažįsta mano seniai pažįstami žmonės. Ir žinot ką? Tai veža. Kai tu gali būti savimi, neapsimetinėti, ir kalbėti lygiai taip, kaip tu kalbi atsipalaidavęs, pamilsti gyvenimą, nesvarbu, koks depresijos lygis tavo smegenyse bebūtų ir kiek stipriai tave traukia virvė.
Finalui.
Vaikystėj daug laiko praleisdavau su ornitologais – paukščių tyrinėtojais, kurie žieduoja paukščius, kad būtų galima stebėti, kur ir kaip atitinkamos paukščių rūšys keliauja. Man tai visados išliks kaip didžiausios meilės reikalaujančio darbo etalonas. Ir žinot ką? Manau, kad ir kalbininkai turėtų šitaip elgtis su kalba. Nes kalba kaip ir paukščiukas – kažkas jautraus, judraus ir nepaprastai subtilaus. Ją reikia stebėti. Ir žieduoti. Bet žieduoti reikia nepaprastai atsargiai, kad paukštukui negniaužtų letenėlės. Antraip bus skriauda.
Ir jeigu jau jestem wilenska, tai aš visai nieko rašyme.
