Taigi. Šiandien noriu šiek tiek papasakoti apie vieną tokį reiškinį, kartais kokių pelėsio pamėgtų pesimistų (ach tie sąskambiai) įvardijamą apdulkėjusiu muziejaus eksponatu. Paklausite, kokiems velniams tiek dramatizmo aprašyme. Paaiškinsiu. Prei pirman, „eksponatu“ kadangi nūdienoje tai dar nėra (ir jau seniai nebuvo) labai plačiai vartojama kalba, kuria jokiame pasaulio užkaboryje jūsų niekas neužknis iki gyvo kaulo siūlymais keisti ryšio operatorių. Gal tai ir gerai. O „apdulkėjusiu“, nes išmirė prūsiškai kalbėjusieji ne prieš savaitę ir net ne prieš euro įvedimą. Tiesiog juos kaip reikiant ištaškė Sembos pelkynuose vokiečiai, o kas buvo likę, pasiglemžė maras. Tai tiek apie pačius prūsus. Kalba tuo tarpu įdomi, pamiršti jos neverta, nes labai daug kalbų neturime baltų šeimoje.
Jei pradėjote abejoti, ar išvis verta ją minėti, priminsiu vieną dažnai nutylimą faktą – pats pirmasis baltiškas tekstas parašytas nei lietuviškai, nei latviškai. Gaila, kad to niekas nesibodi bent paminėti istorijos pamokose, bet tiek jau to. Jau XIV amžiuje prūsai pasižymėjo begaliniu tuo laikmečiu šmaikštumu, kaip, pavyzdžiui, satyriniame įraše Bazelio biliotekos foliante „Kayle rekyse thoneaw labonache thewelyse/ Eg koyte poyte nykoyte peenega doyte.“, kuris reiškia „Sveikas, pone! Tu nesi geras tėvelis (dėdelis), jeigu nori gerti, bet nenori pinigą duoti“. Taigi 1545 metais Karaliaučiuje jau turėjome liuteroniškąjį katekizmą, kuris buvo leistas net tris kartus, nes idiotas ir pusglušis vokietis nesugebėjo visko užrašyti iš pirmo karto neįveldamas tiek klaidų, kiek padaro eilinis beraštis nacionaliniame diktante. Be to, pats tuometinis įkurtos vokiškos Prūsijos kunigaikštis Albrecht’as von Hehenzollern pageidavo tokio katekizmo leidimo. Išduosiu paslaptį: tas pats kunigaikštis valdė ir tuo metu, kai mūsiškis Mažvydas leido savąjį katekizmusą pora metų vėliau.
Vis dėlto aš nusidėčiau nepaminėdamas, jog visa prūsų kalbos tyrimai didžiąja dalimi paremti apie 1800 žodžių leksiniu lobynu. Kokybe pasigirti negalintys katekizmo trys leidimai ir keletas žodynėlių. Tad prūsistika yra iš dalies spėliojimais pagrįstos teorijos, o labai daug netikslumų šaltiniuose neleidžia pilnai nuspėti, kaip iš tikro kalbėjo prūsai. Todėl tiesiog noriu apsidrausi, kad nebūtų klausimo „bet iš kur mes žinome, kaip tikrovėje kalbėjo prūsai?“ Tai va, mes ir gerai nežinome, kaip, bet kiek įmanoma, spėjame iš to, ką turime. Vis geriau nei nieko.
Tačiau šįkart nenoriu skirti viso teksto vien šaltinių nagrinėjimui ir purvo pilstymui vienoms ar kitoms prūsistų idėjoms ne tik dėl kompetencijos trūkumo, bet ir tam, kad daugiau dėmesio galėčiau skirti esminiams dalykams. Pirmiausia tai – skirtumai nuo lietuvių ir latvių kalbų. Pradėkime nuo lengviausios dalies – fonetinių dėsningumų, kaip antai dvibalsis „ei“ žodžių šaknyse, kurie likusiose kalbose turi „ie“: prei/prēi (prie, pas), deinan/dēinā (diena) ar deiwis/dēiws (dievas). Pirmasis rašybos variantas čia – senoji prūsų kalba, po pasvirojo brūkšnio – rekonstruojama naująja prūsų. Lygiai tą patį pastebime ir su lietuviškomis nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų ir latviškuoju dvibalsiu „uo“, kurie prūsų kalboje pasikeičia į mišriuosius dvigarsius an, en, in, un, kaip antai žodis zānsī (liet. žąsis, lat. zoss).
Pati fonetika prūsų kalboje pasižymi tuo, kad ji žymiai artimesnė latvių nei lietuvių kalbai. Vienas iš pavyzdžių – kirčiavimas: tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės lyginant su lietuviškais žodžiais (su bendromis šaknimis) esti tarsi apkeistos vietomis – tvirtapradės virsta tvirtagalėmis ir vice versa. Tai galima sąlyginai paaiškinti tuo, kad latvių ir prūsų kalbos galėjo turėti nemažai bendro kuršių kalbos dėka (toji mirusi dar prieš literrally caro&maro laikus). Šiosios indėlis į dabartinę latvių kalbą jau paliudytas, o prūsai greičiausiai dar iki latvių kalbos susikūrimo kalbėjo panašiai kaip kuršiai. Vėlgi čia tik hipotezė.
Morfologinių skirtumų – žymiai daugiau. Vienas esminių pastebimas pažvelgus į daiktavardžių kaitybos lenteles, kurios radikaliai skiriasi nuo lietuviškųjų. Rašytiniuose šaltiniuose paliudyta tik keturių, o ne septynių linksnių vartosena tik su keletu šauksmininko atvejų. Tai galėjo lemti faktas, kad katekizmai buvo rašomi ne prūsų, o vokiečių, kurie dažnai tiesiog pažodžiui versdavo ištisus prūsiškus sakinius. Nes paprasčiausiai taip norėjo arba tingėjo gilintis į kitą kalbą, prakeikti pasipūtę lodoriai. Tas pats vyko ir su žodžiais – nepataisomas tinginys fricas užrašydavo viską būtent taip, kaip girdi, o ką jau kalbėti apie kokių nors naujų linksnių taikymą, kai gimtojoje Sprache’je tik keturi linksniai – nominatyvas (vardininkas), genityvas (kilmininkas), datyvas (naudininkas) ir akuzatyvas (galininkas). Bet dar ne visai atmetama ir kita versija, teigianti esą baltų kalbos išvis teturėjusios keturis arba penkis linksnius, o likusieji (įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas) atsiradę dėl slavų arba finougrų kalbų įtakos. Beje, finougrų kalbose – estų ar suomių – linksnių priskaičiuojama atitinkamai po 14 ir 15, nuoširdžiausi linkėjimai besimokantiesiems.
Be abejo kone vergiško (labai mėgstamas žodis, kalbant apie šaltinius) vertimo pėdsakai dar neataušę ir sintaksėje, kuri akivaizdžiai paveikta vokiečių kalbos. Paimsiu tik vieną iš pavyzdžių, nes išvardyti visiems neužtektų straipsnio. Veiksmažodžių laikų sistema iš esmės skiriasi tuo, kad labai dažnai naudojami pagalbiniai žodžiai būti (būtwei) ir tapti (wīrstwei), visai kaip vokiečių kalboje (sein ir werden). Pirmasis naudojamas sudaryti analitiniams laikams – perfektui (esamajam atliktiniui – „aš esu daręs“) ir pluskvamperfektui (būtajam atliktiniui – „aš buvau (pa)daręs“), o pastarasis – futūrui (būsimajam laikui), kuris žymiai geriau paliudytas nei sigmatinė būsimojo laiko forma. Sigmatinė – žodžio forma, gramatiškai suformuota priebalsio „s“ pagalba, kaip lietuviškasis būsimasis laikas (dary-s-iu) Kita vertus, kitaip nei vokiečių kalboje, futūras sudaromas ne su pagalbiniu veiksmažodžiu reiškiančiu „tapti“ bei veiksmažodžio bendratimi (ich werde tun), o su būtojo laiko veikiamuoju dalyviu, pavyzdžiui „wīrst pergūbuns“ – „tampa atvykęs“. Tuo tarpu perfektas paliudytas žymiai geriau vien dėl to, kad preteritas (būtasis kartinis) labai dažnai sutampa su esamojo laiko formomis.
Leksiniu atžvilgiu prūsų kalboje gausu baltiškųjų archaizmų, kurių savo šaknimis nė iš tolo neprimena nei lietuvių/latvių, nei germanų, nei slavų kalbų. „Aglo/aglā“, pavyzdžiui, reiškia ne ką kita kaip „lietus, liūtis“, o „dadan/daddan“ – „pienas“. Be abejo, net ir lietuvių kalboje dar turime autentiškų prūsizmų kaip antai žodį malūnas, kilusį iš prūsų „malunis/malūns“.
Galiausiai norėčiau trumpai pagrįsti teiginį, jog prūsų kalba archajiškumu smarkiai lenkia latvių ir lietuvių kalbas. Kaip ir nieko keista, bet argumentas, jog kalba tiesiog sena, mano manymu, nepakankamas. Visų pirma fonetiniu požiūriu prūsų kalba pasižymi keletu svarbių archajiškų bruožų, kaip antai kitokiu nei lietuvių ar latvių kalbos konsonantizmu (priebalsių sistema). Pavyzdžiui su priebalsiais t‘ ir d‘ asibiliacija (nedrįskite painioti su asimiliacija) prūsų kalboje nevyksta. Tai reiškia, kad po t‘ ir d‘ einantis minkštumo ženklas nepaveikia paties priebalsio tarimo, kaip žodyje „waiţātwei“. Tuo tarpu lietuvių ir latvių kalbose t ir d prieš minkštumo ženklą virsta č, dž ir atitinkamai š bei ž, kaip nemažos dalies daiktavardžių kamiengaliuose, kai žodis vartojamas daugiskaitos kilmininko linksnyje (pvz., antis – ančių). Įdomus dalykas, kad lietuvių kalbos žemaičių tarmei taip pat būdinga ši savybė, iš ko galima daryti prielaidą, kad geografiškai artimi prūsai kartu su kuršiais galėjo paveikti žemaičių tarimą.
Savo argumentaciją norėčiau pabaigti viena morfologine įdomybe. Prūsų kalboje daiktavardžiai vis dar išlaiko trijų giminių (vyriška, moteriška ir niekatroji/bevardė) sistemą visoms linksniuojamoms kalbos dalims. Lietuvių ir latvių kalbose tuo tarpu bevardė bei vyriškoji giminės susiliejusios ir bevardės vartosena išliko tik būdvardžiuose (pvz. „labai žvarbu, šmaikštu“) Tai reiškia, jog modernėjimo procesai lietuvių ir latvių kalbose arba tiesiog anksčiau prasidėjo ir/arba įvyko žymiai sparčiau. Quod erat demonstrandum, gerbiamieji.
Po visos šitos litanijos galite manęs paklausti, kurių velnių aš sugaišau tiek laiko bandydamas papasakoti apie kažkokią mirusią kalbą. Ar įmanoma, kad prūsų kalba atgimtų? Įmanoma, nors gali atrodyti ir nelabai realistiška. Yra ar bent jau neseniai buvo žmonių, kurie rūpinosi iš senųjų šaltinių sukurti vieningą prūsų kalbos variantą, dabar jau vadinamą nawaprūsiskan arba naująja prūsų kalba. Bazinis žodynas egzistuoja, gramatikos juodraštis jau parašytas. Pati gramatika lengvesnė už lietuvių ar latvių kalbos (ką jau kalbėti apie rusų kalbą be lengvai suprantamų kirčiavimo taisyklių, linkėjimai ir jiems). Šį aspektą reikėtų vertinti kaip didelį pliusą, kuris palengvintų kalbos išmokimą, o ypač jau viena iš baltų kalbantiems kaip gimtąja. Trūksta nebent didesnio kiekio literatūros ir kalba besidominčių žmonių. Jei vis tiek neįtikinau, prisiminkime hebrajų kalbą, kuri vienu metu buvo visiškai išnykusi iš vartosenos. Ir vis dėlto įspūdinga šiandien matyti šią kalbą klestinčią Izraelyje kaip modernią, gyvybingą kalbą, kuriai išnykti dar ilgai nebus progų. Tai tik vienas pavyzdys, ir nuo mūsų priklauso, ar prūsų kalba netaps antruoju stebuklu mirusių kalbų lobyne.
Taigi iš visų mano įžvalgų žmonės galėtų daryti išvadą, jog prūsų kalba yra visapusiškai unikalus atvejis mūsų baltų kalbų būryje, kadangi liko sava ir archaiška dėl ankstyvos mirties ir tiesiog nespėjo vytis lietuvių ir latvių modernizacijos. Net jei pati prūsų kalba netaps labai reikšminga kalbantiems kitomis kalbomis, vis tiek vien patys jos tyrimai ir moksliniai darbai leis susidaryti platesnį vaizdą apie mūsų protėvių kalbas ar net atskleis užuominų į kai kuriuos prokalbės aspektus. Šiandien tik dar kartą pavyko patvirtinti Vytauto Mažiulio dar 1966 metais paskelbtas mintis, jog prūsų kalba tolimesnė lietuvių ir latvių kalboms nei jos viena kitai, o archaizmų išlaikė daugiau nei abi likusios kalbos. Lieka tik tikėtis, kad praeities prūsistų darbai tikrai nebus pasmerkti užmarščiai, o kalba bus dar tiriama ir gal net kada nors vėl suskambės žmonių lūpomis kaip gimtoji.
