Viskas rodos lyg dar vakar įvykę, bet iš tikro viskas seniai baigta. Klaikiai sužaisti žodžiais šūkiai (net VTF galėtų iš jų pasimokyti) ir avinėlių šypsenos virš kartais ekstremistinių pasisakymų nieko nestebino ir nebevertė vemti ant kaizerinių plytelių. Baigėsi rinkimai Šiaurės Reino-Vestfalijos (toliau žymimos santrumpa “NRW”) žemėje prieš keletą mėnesių. Baigėsi visas rinkiminių plakatų kabinimas ir nukabinimas, vienos partijos palieka savo kartoną ant stulpų matyt kabėti iki pat federalinių rinkimų šį sekmadienį (rugsėjo 24-ą) kaip taupymo priemonę, nebent jų kliedesiai buvo svarbūs tik labai konkrečiai apylinkei ar žemei ir labai konkrečiu metu, t.y. prieš paskutinius rinkimus. Kitos palieka juos tik kaip paminklą ant savo pačių rinkiminio kapo, nes gal pasitarnaus kitą kartą, jei jų iki tol nepaskelbs nekonstituciškomis, arba žmonės su fakelais nušluos jas nuo gatvių, kad nekaltų vaikų negąsdintų.
Bet kuriuo atveju Vokietijos Bundestago rinkimai pastaruoju metu linksniuojami kaip vieni nuobodžiausių, nes jiems niekas, atrodo, nesiruošė per daug aktyviai iki pat paskutinių mėnesių, o valstybinėje televizijoje surengti kandidatų į kanclerio postą Martin Schulz ir daktarės Angelos Merkel debatai buvo įdomūs lyg statistikos paskaita aštuntą ryto pirmadienį. Vienintelis įdomus faktas ligi šiol yra tai, kad pirmąkart Vokietijos istorijoje bus atstovaujamos net šešios partijos.
Taigi visgi galgi įdomu būtų pristatyti pagrindinius aktorius šiame parade (kuris net ir fiziškai žymiai mažiau trukdytų nei nedidukas maratonas-ch#jatonas centre), kadangi kultūriniam šalies ir regiono pažinimui ne mažiau svarbu pažinoti ir ką apie tautos atstovus ir kandidatuojančius į jų gretas galima pasakyti pasiklausant rėksmingesnių rinkimų teisės turėtojų giesmių ir raudų. Be to, pažinoti kad ir apytiksliai politines nuotaikas šalyje labai apsimoka norint turėti mėsytės gilesnėms diskusijoms po ketvirtos dvigubakukurūzio burnelės (taip matyt Doppelkorn išverstų VLKK).
Pradėkime nuo CDU, Krikščionių Demokratų Unijos/Sąjungos, vienos senesnių tradicinių partijų, kurios artimiausias atitikmuo mūsuose matyt TS-LKD, tik tiek, kad be jauno Landsbergio ir su greit pradėsiančia tręšti Merkel ir visais tautiečių siūlymais ją arba ištremti į Štuthofą už josios darbus ir mintis. Pastovumas CDU dažnai reiškiąs brežnevinę stagnaciją, dėl kurios didžia dalimi kalta ir pati Mutti (vok. motutė, motulė, mamatė arba močia). Na, bet vis dėlto tai yra konservatorių partija, ir iš jų tikėtis revoliucijų net ir nelabai verta.
Bet prieš kokį dešimtmetį debatuose aršiai ir iš širdies su oponentais kovojusi Motulė, dabar jau tik ilgai burbėdama ir nieko konkretaus nepasakydama prarado nemažą dalį tautos palaikymo. Pavyzdys: dėl tos visiško pačios lyties partnerystės sulyginimo su civiline santuoka, kuris kaip ir turėtų palaikymą partijoje, bet mamatei tai neįtinka, o jos menas kalbėti labai ilgai ir nieko nepasakyti neleidžia net suvokti, ar jos argumentuotė bent prilygsta Gražulio pasidraskymams ta pačia tematika.
Tik prieš porą mėnesių įvyko neregėtas stebuklas: partija nebeblokavo balsavimo dėl šio pasiūlymo ir net leido balsuoti savo nariams ne pagal partijos poziciją (!1!!). Šachas ir matas beveik dvigubas: CDU išbraukė iš kitų partijų programų tiesiai prieš rinkimus visą atskirą temą ir net bandė prisigerinti progresyviajai jaunosios kartos dalelei. O tuo metu NRW rinkimus laimėjo CDU su savo žvaigžde, anksčiau Aacheno universitete dėsčiusiu lodoriumi Arminu Lachet, pagarsėjusiu tuo, kad sugebėjo pamesti dalį egzaminų ir juos vertino tiesiog iš lempos ir savo užrašų, kuriuos vėliau sunaikino. Talentų talentai toje partijoje.
Gilioje Bavarijoje CDU turi savo seserį CSU, kuriai nuo caro maro laikų priklauso absoliuti dauguma kalvotojoje Oktoberfesto žemėje. Sesuo baisi kaip Šreko ir katės girtų tuoktuvių nakties gaminys (skanaus valgantiems), pasilikusi vidury XIX-o amžiaus su visa tautine kostiumuote ir (paprastai beveik) sveiku nacionalizmo jausmu, kuris vokiečiams (ypač kairiesiems) visad, žinoma, primena totalų Hitlerį ir veganiškų šašlykų kūrenimą gyvais vaikais.
Niekur kitur CSU nevaldo ir net nėra aktyvi, o Bundestage (aukštuosiuose federacinės respublikos parlamento rūmuose) vadinama tik kartu su CDU tiesiog „Union“. Ideologinėje skalėje antra nuo dešinės, jei neskaičiuosime nupušusių neonacių NPD, kurių taip ir nesugebėjo paskelbti antikonstituciškais. Didžiausias pasiekimas – siūlymas apmokestinti visas autostradas užsieniečiams. Tiesiog klasika.
SPD (socdemai). Galima palyginti su tuo tyliuoju klasės vaiduokliu, kurio lankomumas neleidžia net tikėtino mokyklos skerdiko veido įžvelgti, iš kurio visgi niekas per daug nesityčioja. Taigi, na, tiesiog neina apie juos pasakyti tiek jau daug, nes ir bendroje koalicijoje su CDU jiems nepavyksta per daug pašokinėt, ir į naujienas nepapuola beveik jokiame kontekste, tik pastaruoju metu pakeitė savo pirminį kandidatą į kanclerius iš Sigmar Gabriel’io į Martin Schulz’ą. Kai kuriems atrodo, kad jie nepakankamai nutolę į kairę, bet greičiausiai tai nė velnio neprilygsta mūsų LSDP subujojimui liberalizmo dirvone ir konkretaus „nusispjaut mums iš esmės ant to socialdemokratizmo tiesiog per definition, nes mes būsim naujieji liberalai, bo senieji jau smerčiai snukin bežiūrį“.
NRW žemėje kartu su Die Grüne šiaip jau galutinai panaikino mokestį už studijas ir už tai jiems labai ąčių. Taip pat ačiū už šalies mastu įvestą pusaštunto euro už valandą siekiančią minimalią algą. Nors gal ir atrodytų, kad gal net ir visai normalūs žmonės, bet vis tiek sugebėjo truputį prisidirbti prieš NRW rinkimus, kai plačiai pasklido kalbos, kad partija skatino žmones reklamuoti partiją Jodel’io programos platformoje, kas jau yra maždaug nukvakusių scientologų lygyje.
Die Grünen. Viešpatie, sergėk nuo maro ir nuo pasiutligės lenciūgą perkandusių Žaliųjų. Kita vertus, čia būtent tokie žalieji, kokiais gal ir galėtų arba turėtų būti mūsų žagrės partija, tik su mažiau agresyvaus veganizmo skatinimo ir kai kurių trečiosios bangos feminizmo artefaktų, pvz., netaktiško žmonių minios pasveikinimo „Liebe Nicht-Männer“ (vok. „Mieli ne-vyrai, <…>“). Šio perliuko autorė, Vokietijos „federalinė karpa“ ir charizmatiškoji partijos fiurerytė Claudia Roth labai juokina medijose, bet kraupiai neišmanyti ir ginčytis dėl pagrindinio šalies įstatymo tokio aukšto rango asmenys neturėtų bent jau viešumoje. Taip pat jie neturėtų kiek dviprasmiškai teigti, kad jie ne tik Turkiją ir jos žmones, bet ir josios konfliktus (?!) bemylį. Auksinis vokiečių komedijos fondas. Būčiau ekologiškai motyvuotas barzdočius iš Berlyno Kreuzbergo, tai bene ir vien jos groteskiško juokingumo užtektų mano balsui. Pati partija – taip pat pagrindinė Vokietijos išstojimo iš atominės bei neatsinaujinančios energetikos iniciatorė ir arši gynėja, taip pat labai koncentruoto ‘cringe’ eksportuotoja dėl vėžį varančių parodijų, kaip iš jų tyčiojasi nemažesnis vėžys Putka. Sergėkdie.
Die LINKE (vok. Kairė), grynakraujai kairieji, nehomogeniški vis tik, į NRW parlamentą šiemet nepapuolė, nors trūko jiems labai nedaug. Progresas padarytas nuo praeitų rinkimų nemažas, rinkiminiai plakatai buvo išgirti už minčių stiprumą, kai visokios SPD tik žaidė žodžiais panašiame lygyje kaip „KlaipėDarom!“ ir nieko apie kandidatus nepasakančiais „Mes – su Hannelore Kraft!“. Pati Kairė kilusi per daugybę metamorfozių iš pačios VDR valdžiusiosios partijos SED, kurios palikimą iki šiol naikina iš širdies. Toli gražu nevienalytė, turi ir pačiuožusių piktybinių marksistų frontą, ir nuosaikesnių liuksemburgistų, ir net liberalių socialdemokratų, bet jų didžiausias turtas, matyt, yra Maldeikienės ir Šustausko hibridas Gregor Gysi. Vien jo su savo kumštiniu stalo beldimu užtektų mūsuose iš kairės politikos vakuumo iškalti granitinį socialdemokratinį kolosą, kurio pasidraskymų apie bankų plėšikavimą, progresinių mokesčių būtinybę ir vakarietišką imperializmą įdomu pasiklausyti būtų net ir neprijaučiantiems.
Die Linke stengiasi nedrąsiai ir nevieningai, bet pamažu net ir (beveik) besąlyginių bazinių pajamų idėją (beta versija testuojama Suomijoje) įpiršti, o baisiausia tai, kad tai padengtų visas Vokietijos buržujų šliosas, nors ir tenka pastebėti, kad ekonominė nelygybė vokiečiams praktiškai tiek pat, kiek ir mums. Vokietijos Gini indekso vertė yra 0.667, o mūsų – 0.666. Szachas ir matas, kapitalystaj. Bet vis tiek – dėve dėve, kaip baisu, taigi pusė biurokratinio aparato tektų atleisti, jei visas pašalpas ir pagalbą tektų pakeisti viena vienintele, po kurios niekas negalėtų net skųstis kažkokiu skurdu ar kapitalizmo blogiu. Kita vertus, net Gysi yra prieš šią idėją ir labai svarių priežasčių tam nurodyti spėja: daugiau uždirbantiems darbo praradimas smogtų žymiai stipriau nei MMA gavėjams ir galop turtingiems mokėti po tūkstantuką eurų būtų pinigų švaistymas.
Nepaisant gražių, kartais salstelėjusiu populizmu pakvimpančių kėslų tenka mesti monolitą į Kairės daržą už radikalų, bet veidmainišką pacifizmą ir bandymą nepateisinti Krymo aneksijos tuo pat metu zyziant, kad NATO pati yra viso Vakarų blogio šaknis ir esą nereikėjo jiems tiek į Rytus plėstis (jo, blet, pabuvome buferiu užtektinai kartų ir ačių, ne), o dabar patys mat besrebią visą košę makalošę. Ir apskritai neva reikėjo kartu su Rusija steigti bendrą gynybinį (ne karinį) aljansą, tai būtų visiška lafa ir visuotinė taika. Pats Gregor Gysi dar neseniai, 2014-ais siūlė rimtai skirti (nepaisant pacifizmo ir atitinkamai kategoriškos pozicijos ginkluotės eksporto klausimu) karinę paramą kurdų komunistų būreliui PKK, vienareikšmiškai uždraustam ir paskelbtam teroristine organizacija Vakaruose. Argumentavo teigdamas, kad tai būtina norint įveikti didesnį blogį IS, bo turkai juos skriaudžia ir tai kontraproduktyvu. Še tau boba kebabinės koks jų integrity.
O norite driogstelsiu taip riebiai, kad užsiversite su visa taburete? Ta pati partija iki šiol pasisako labai griežtai už tai, kad Bundeswehr’as (Vokietijos kariuomenė) nedelsiant čiuožtų lauk iš Lietuvos. Nes mat rusą vokiečių kariai prie sienos triggerina po didžiojo tėvynės karo. Ir tai yra oficiali jų argumentuotė. Šaltis nuo tokių dvigubų standartų net nupurto ir nuo jo akies kraštelyje it sklepo kamputy juosvo pelėsio gyslelė subujoja.
FDP (Liberalai) paskutiniuose Bundestago rinkimuose patyrė užtarnautą fiasko (liūdesėlis xddd), o NRW juos pasitiko laurų vainikai, kas reiškia juodai-geltoną koaliciją FDP. Juoda yra CDU, o geltona – FDP tradicinės spalvos. Teigia esą drastiškai persimainę iš visiems pažįstamos asocialios, nuskriaustiems nedraugiškos ir filthy rich BWL (verslo administravimo ir vadibos) studentų, pasteliniais kašmyro megztukais apsirišusių baltus kaklus, sankaupos į padorią liberalią partiją. Realybė vis dėlto rodo, kad jų auditorija nesikeitė nė per nago juodymą, kaip tai įrodė net vaizdo įrašai iš rinkiminų vakaro vakarėlių ir šiaip pati programa.
Buržujų fiureris Christian Lindner siūlo NRW vėl įvesti mokestį už studijas, kai jokioje žemėje Vokietijoje tai paprastai nebedaroma, argumentuodamas, kad tai priverstų žmogų geriau pagalvoti, ar jis vertas studijų, ir kad nestudijuojantys (pvz., seselės ir ligonių prižiūrėtojos) už savo mokslus turi mokėti, o studentai – ne. Žinoma, Vokietija gali sau leisti ir modelį, kur niekam už mokslus ar bent jau pirmąsias studijas ar profesinį išsilavinimą mokėti nereikėtų, bet Lindneriui paprasčiau popiežiaus šventinto raudonmedžio virbalais ausytes išsibadyti, vos tik ekonomistai primena, kad vokiečiai per daug taupo ir jau gali sau leisti vykdyti kairesnę politiką nei tą, kuri atvedė šalį iki ekonominio zenito. Žinote, harmonija ir pusiausvyra.
Pamažu einame prie politinio landšafto pa(k)raščių ir marginalų, į kur matyt net Burokevičius iš pragaro su pleškančia dvispalve nežengtų.
AfD. „Alternatyva Vokietijai“ vadina save ši beveik naujutėlaitė dešiniųjų partija, kaltinama ir konservatizmui perdėtu nacionalizmu, islamo- ir homofobija ir visomis likusiomis įmanomomis nuodėmėmis. Nors ideologiškai gimininga mūsų Tautininkams, neturi tiek daug būtent agresyvių barzdočių ir skustagalvių. Ir, žinoma, jie kalti dėl klimato kaitos, kurią kaip žmogaus sukeltą patys neigia. Taigi puikus prieglobstis visiems visuomenės nesuprastiesiems, už vaikų nepriežiūrą dar nenuskalpuotiems vakcinų kritikams, acto garintojams, antizionistams bei susirūpinusiems piliečiams, nemėgstantiems skaityti partijų programų, bet šventai nekenčiantiems Angelos Merkel. Patys būdami prieš pabėgėlius priglaudė daugybę jų iš CDU/CSU.
Deja, pakankamai didelė dalis jos rinkėjų nesileidžia gąsdinama nei plakatais „daugiau populizmo mūsų tautai“, nei klastotais ir nepatikrintais faktais apie neegzistavusias užsieniečių ir/ar pabėgėlių riaušes vietose, kurių pavadinimus tiesiog išgalvojo patys. Guodžia kartais tik tai, kad iš vieno įtakingų politikų (prieš kurį jau pradėtas procesas partijoje už prastai imituotas nacistines kalbas scenoje), Bernd Höcke, tyčiojasi net valstybinė televizija ZDF, satyrinėje laidoje Heute Show jį vadindama Bernd, o ne tikruoju vardu Björn. Partija nebūtų tokia vėžiška, jei visi joje būtų bent tokie gudrūs ir protingi kaip josios pirmininkė Frauke Petry ir greičiau apsivalytų nuo ekstremistų kaip Höcke, Gauland ir kažkokios piktos tetos, kurios manymu į nepaklusnius pabėgėlius prie sienos blogiausiu atveju reiktų jau šaudyti, net ir į pabiručius. Šposininkai.
MLPD ir NPD (marksistai-leninistai ir nacionaldemokratai) – broliukai dobiliukai, vienas toli kairėje, kitas toli dešinėje, o sisteminių skirtumų nėra daug, kai abu po padidinamuoju valstybės saugumo stiklu (Verfassungsschutz), nė vieno iki šiol nepavyksta uždrausti, nors vienas Staliną mylėdamas tiesiai šviesiai apie proletariato diktatūrą ir teisę į perversmą svajoja, kitas labai stipriai šnairuoja į priešingą pusę ir siūlo rasinę segregaciją (teisingai perskaitėte), bet galop politiniame spektre beveik sutinka viena kitą, kadangi ekstremumai paprastai pradeda artėti vienas link kito. Aachene MLPD iškabino daugiau plakatų nei gavo balsų rinkimuose, o nemažai jų buvo dekoruoti vietoj akių įstatant Maximos kosminius rutuliukus ir įžiebiant juose amžinąją gulago laužo ugnį. Išgyventi ir užversti mus plakatais MLPD sugeba kol kas vien iš bobulyčių testamentų.
Vokietijos Bundestago rinkimai vyks jau šio rugsėjo 24 dieną, ir nuo jų priklausys žymiai daugiau nei nuo vienos iš šešiolikos žemių Vokietijoje. Bet kuriuo atveju tikėtina, kad susidarys arba sena gera GroKo – lietuviškai Didžioji koalicija (CDU ir SPD) arba Juoda-Geltona (CDU ir FDP), kiek mažiau – Raudona-Raudona-Žalia (SPD, die LINKE ir Žalieji). „Kiek mažiau“ šį kartą reiškia „visos partijos viešai palaidojo tokios koalicijos idėją“. Ir ačiūdie, nes Vokietija su proputiniškomis (ir tai neigiančiomis) piktžolėmis kaip Die Linke parlamente galėtų pridirbti labai daug negero Europos vienybei ir atsisuktų veidu ne į jūrą, o į Rytus.
Egzotiškesnės kombinacijos kaip Jamaikos koalicija (CDU, FDP ir Žalieji) įsivaizduojamos taip pat sunkiai. Kadangi CDU ir SPD praktiškai nepajudinamos iš savo pozicijų lentelės viršuje, svarbiausia landšaftui bus bene trečia vieta rinkimuose, turėsianti labai didelės įtakos tiek koalicijos formavimuisi, tiek opozicijos valdymui. Kad AfD papultų į valdančiuosius, prireiktų jai bent absoliučios daugumos ir disciplinos, nes jokia partija nenori teptis ranku šūdu ir šiaip labiau į kairę orientuotoje valstybėje. Bet kai tas pats pastaruoju metu pradėjo galioti ir Kairiesiems, tai vis tik tenka ne tik sukti galvą bandant nuspėti ateinančią koaliciją, bet ir pasidžiaugti save subalansuojančia romia, vokiška vienybe ir vis tiek labai ryškia išliekančia partijų palete, kuri šiuose rinkimuose gero atnešti galės žmonėms tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų.