Brangiausieji skaitytojai, 

2018 metai man buvo visokie ir visgi nuostabūs dėl to, kad pagaliau išdrįsau, ko galvojau, kad niekada neišdrįsiu: pradėjau dalintis savo prozine kūryba: novelėmis ir eilėraščiais. Šiemet jų susikaupė visai netikėtai daug ir visokių… Šiuo metu nebelabai turiu ką pasiūlyti: esama novelių, kur reikia pabaigti, ypač vilčių dedu į vieną, kuri, gali būti, dar transformuosis parinkus daugiau medžiagos universiteto Žiemos atostogose. Eiles pasiūlysiu kartais provokuojančias – taip kartais pasijausdavau šiemet. 

Gražios žiemos ir šildančio skaitymo –

Saulė☀️

–

Novelės (2050 metų. Iš klasiko perspektyvos & Brandenburgo arkliai & Brudus et tu)

2050 metų. Iš klasiko perspektyvos

Eilinė diena metuose, kai aš stebiu aplinką. Jei nuoširdžiai, kartais atrodo, kad jau nusibodo man taip gyventi. Norėčiau būti gyvas ir lakstyti. Šokinėti per šokdynę. Prisidėti kažkokį aparatą prie ausies, va kaip ta ponia, prisėdusi ant suoliuko. Šiais laikais žmonės labai daug sėdi. Jais dėtas tiek nesėdėčiau. 

Ir va kaip tik su tuo aparatu visad sėdi. Kartais stovi su juo. Įdomu, kas ten per aparatas? Kuris laikas jie tokį visi naudoja. Vienu metu tie aparatai buvo labai dideli, tada mažesni, tada visai mažiukai, dabar vėl didėja. Tarytum su plyta kalba! Išsitraukė iš bažnyčios sienos ir kalba. Kodėl man gyvam būnant niekam nekilo tokių idėjų? Kad su plyta šnekučiuotis galima. Gi gal ir nieko. Kalbies sau. Taip lengvai ir ramiai, kaip tas vaikinas, kuris ką tik praėjo pro mane. Ir dar kažkodėl, akimirką sustojęs, atstatė tą plytą į mane.

Ak, dar norėčiau valgyti ledus va kaip tas vaikas, savo žioplinėjimu jau suerzinęs savo griežtos išvaizdos mamą. Ko ji taip pyksta? Bet gal ir nieko tam vaikui, kad ant jo pyksta. Aš tau pavydžiu, vaike. Prie manęs kartais tik atsisėda. Kartais aplimpa. Kartais atstato plytą prieš nosį. Bet nepyksta. Norėčiau, kad supyktų. Gyva emocija!

Šiaip visko jau mačiau, tiek metų čia stovėdamas. Pastebiu, kad su metais žmonės vis labiau keistėja. Tai pakankamai slegia. Bandau apsiverkt sykis nuo sykio. Bet neišeina. Mano būsena neleidžia, kaip akivaizdu. Bet štai eina du jauni žmonės. Jie kalbasi. Vienas jų eina kaip negyvėlis, kažko varomas. Pasijaučiu geriau – net aš randu negyvesnių už save.

Bent jau mano būsena netrukdo man nusistebėti ar jausti. Žmonės taip tik galvoja, kad aš nieko nejaučiu. Čia nes aš jiems nieko nepasakau atgal. Vakar vienas nevėkšla apšaukė mane žodžiu, kurį, kaip supratau, pats įsivaizdavo kaip labai baisų. Jis galvojo, kad aš neverkiau, nes negalėjau. O aš verkiau. Tyliai, viduje. Kukliai taip, bet tikrai skaudžiai. Mano akmeninė širdis iš tiesų labai jautri, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.

***

Brandenburgo arkliai

Ketvirtadienio jaudinantis laukimas.

Jokie vartai man niekad nesukėlė tokio kontrasto tarp to, kaip aš jaučiausi prieš juos praeidama ir kaip jaučiuosi praėjusi. Jokie. Jau pirmąkart Brandenburgo vartus praeidama tai supratau. Jau tada, tą pirmą kartą, kai manyje kažkas pasisėjo. Kažkas slegiančio, spaudžiančio prie žemės. Bet ir įtraukiančio. Išsipūsčiusi, apsirėdžiusi brangiausiais tamsių spalvų kailiais, po didžiule šviesia skrybele pasislėpusi nuo pasaulio, aš tuoj ir vėl pralįsiu pro savo numylėtus vartus. 

Puikiai pamenu savo pirmąjį kartą.

Palindau po vartais. Praleidau kelias trumputes akimirkas po trimis arkliais kaukšėdama aukštakulniais. Mane tai keistai sujaudino. Širdyje pasisėjo šiek tiek tragizmo tą kartą. Atsiminiau nuoskaudas. Prisiminiau visus, kas mane užgavo, problemas, kurios atrodė nebeišsprendžiamos. 

Ne sovietams, o Vokietijos gyliui ir melancholijai tu baisiausiai pralaimėjai, Hitleri.  Aš galiu suprasti tave. Bent jau dalinai. Vokietijos gylis ir melancholija lengvai įtraukia. Tai ir buvo tavo didysis pralaimėjimas. Berlynas tave kaip menininką įkvėpė keistoms mintims ir išdavė nė mažumėlės nesigėdydamas. 

Norėjosi dar, dar ir vis tik dar, dar. Paskui jau nebežinai, kada sustoti.

Kažkada ta dvasia buvo sėklytės, vėliau tapo trimis kumeliukais, o dabar visi trys brandūs arkliai, kurie mane talžo. Melancholija meistrė pasiversti kažkuo kitu. Kartais ji, kaip nutiko Hitleriui, pasirodo kaip kraštutinė idėja, kartais, kaip tai nutko man, kaip Brandenburgo arklys. Vėl kažkuris stūktelėjo. Pakentėkit.

Susijaudinu.

Linguok klubais. Tuoj tu vėl pavydėsi Edith Piaf, dainuodama jos garsiąją „Non, je ne regrette rien“. Aš irgi norėčiau nieko nesigailėti. O kažkada maniau, kad visa tai darau vien dėl to, kad noriu. Kaip kraupiai kartais galima apsirikti. Bet kraupumas man primena Melancholiją, tad jį aš visai myliu. Matau prie baro besirikiuojančius žmones. Nebenoriu matyti žmonių! Jie žiopli. Ir naivūs. Nebūdama tokia didinga kaip Marlene Dietrich ar Edith Piaf aš juos sugebėsiu įtikinti, kad man viskas gerai. Kad atėjau vien tik jiems padainuoti. Ir kad manęs nieks iš vidaus kanopomis nekapoja. Ir kad už mano Melancholiją jie man rūpi labiau.

– Sibile, kaip malonu tave matyti! – sušuko Nina. Vokietaitė. Šįvakar irgi dainuos.

– Miela – vypteldama atsakau. Viduje manęs ir toliau nerimsta trys arkliai. Brandenburgo arkliai. Brutalu. Tikriausiai visi trys nušoko nuo vartų pas mane. Irgi miela. Aš jums atsidėkosiu, nereikia manęs taip skriausti. Mano nekantrumas – ir prakeiksmas, ir dovana.

– Nori? – atkiša ji man cigarilę. Mano gyvenimas ne toks jau ir blogas. Gyvenime neteko paragauti cigaretės. Tik prastuomenė rūko cigaretes. Bet vis tiek jaučiuosi slogiai. Per mažai patyriau šiame gyvenime.

– Ne dabar. Paskui sunkiai dainuosis. – nusijuokiau. Ar mano juoke labai girdėjosi kanopų garsas? Naiviai tikiuos, ne, bet tikiuos, kad ateis laikas ir jie visi išgirs. Pagarbins mane už tai, su kuom gyvenu.

– Na, kaip sau nori. – gūžtelėjo pečiais Nina. – Tu tokia atsidavusi savo darbui! – tarė išleidusi pirmąjį dūmą.

– Perfekcionizmas. Kartais slegia. – atsakiau jau šiek tiek pamaloninta. Ir tai, ką girdėjau, nebuvo pakankamai stipru. Jokiais būdais Nina to dabar nesužinos.

Joji, pažvelgdama apačion, tarytum grindinyje galėtų išvysti suflerį, pasakantį, ko manęs paklausti, pasiteiravo:

– Turi kažką pasipasakoti? Tu kaip nesava!

– Viskas gerai.

Užsičiaupk. 

Persirengimo kambaryje atsargiai pasikabinu kailinius, uoliai pasirūpindama, kad neiškristų. Priešpasiridyominis tualetas: išraiškingi antakiai, bordeaux spalvos lūpdažis… Bent kas mano pasirodyme atspindės mano savijautą ir šį bei tą daugiau, pamanau. O šypsena, ta koketiška šypsena, žvilgsnis… Netikra, todėl netinka Berlynui. Šįvakar manyje daug depresijos ir tragizmo. Bet arkliai mane įkvepia. Melancholija mane įkvepia. Tatai yra Berlyno dvasia! Aš nesijaudinu prieš pasirodymą. Bet bus baisu. Bet reikalinga. Viduje manęs kaukši. Arkliai. Brandenburgo arkliai. Melancholija irgi apsimetinėja. Aš irgi tuoj apsimetinėsiu. Pakentėkit, pakentėkit.

– Sibile, galite jau eiti dainuoti. – pakvietė kažkoks jaunikaitis. Žavingas. Akimirką galėčiau pabūti jo. Aš visų tik akimirką. Juk aš  tik dar viena melancholijos suvedžiota mergaitė. O tokių daug. 

Ką tik kažkuris iš brandenburgiečių spirtelėjo. Nenuoramos. Vos begali išlaukti epogėjaus. Pakentėkit, pakentėkit. Kartais atrodo, kad aš visa tai iš tiesų prisigalvoju.

Metas. Linguok klubais. Bravo, puikiai moki apsimetinėti. Visa tavo gyvenimo esmė apsimetinėti. Tau gal ir patiktų taip gyventi. Bet tu nesi tokia gera apsimetinėtoja kaip Marlene Dietrich. Arba Edith Piaf. Arba Marilyn Monroe. Niekad nebūsi ikona. Ir tai tave slegia. Tik brandenburgiečiai tuo džiaugiasi. Jie nerimsta. Pakentėkit, pakentėkit. 

Žengiu į sceną. Plojimai. Ak, jūs mano džiugieji naivuoliai! Bent tiek malonu. Norėčiau būti verta Jūsų plojimų. Bet nesu. Aš tik dar viena melancholijos suvedžiota mergaitė. Arkliai aprimsta. Kaip nepaisyti norų tų, kurie leidžia susikaupti? Pakentėkit, pakentėkit. 

Pirmieji akordai. Kaip optimistiškai jie skamba! Metas dainuoti, kaip aš nieko nesigailiu. Nors gailiuosi. Dievaži, kaip aš gailiuosi! Bet ne. Tekstas sako, kad aš nieko nesigailiu. Akordai sako, kad aš laiminga. Šią akimirką mano tiesa turi būti tokia. Nesigailiu to, kad dabar į mano kūną žiūrima kaip į daiktą. Man tai šlykštu, bet dabar negali būti šlykštu. Pavydžios senmergės apkalbinėja. Dabar aš myliu pasaulį. Nebūčiau ant scenos, galėčiau užvožti. Ir vieniems, ir kitiems. Ir baisiai norėčiau tai padaryti. Dabar. Bet aš ant scenos. Aš nieko nejaučiu. Aš į nieką nereaguoju. Nieko nesigailiu. Nesigailiu ir to, kad nulipus nuo scenos žmonės turės apie mane nuomonę, nors manęs nė nepažįsta. Mane varpo priekaištingi žvilgsniai, nors dar nė nepradėjau dainuoti. Ir ne, aš laiminga. Aš dėl visko laiminga. Melancholija mane pasirinko, o ji garsėja išrankumu. Bent dainuoju dieviškai. Balsas puikiai skamba. Teisingai padariau atsisakydama cigarilės. Neapsunko balsas kaip anąkart. Buvo baisi gėda. Sunkiai pakėliau.

Viskas.

Vaidyba baigta. Žmonės ploja. Jiems patiko. Dabar aš tikrai laiminga. Euforija, euforija! Je ne rien regrette! Mano melancholiškasis triumfas… dar ne paskutinis! Bet paskutinis bus jau greit. Laikas nulipti nuo scenos. 

O aš ir vėl nebelaiminga. Tie abejingi veidai… Pamenu, kai pirmąsyk nulipau ant scenos, kaip jie visi mane gyrė, skatino… Dabar… tik abejingi veidai. Arba aš nebemoku dainuoti, arba išblėsau. O gal atsirado geresnių? Vieninteliai arkliai, liaudamiesi kanopomis draskyti, savotiškai pagyrė. Visi kiti tiesiog paplojo. Kaip tai paviršutiniška, kaip tai buka! Berlynui netinka! O kur gylis?! O kur jųjų melancholija?! Niekingi menkystos, Melancholija tik didžiuosius pasirenka!

O gal tik tiek ir tesu verta..? Tik bukų, negilių emocijų..? Bet Melancholija bet ko nesirinktų!

Metas dingti. Man reikia tylos ir susitelkimo. Kitaip aš galiu pasiduoti miesto triukšmui. Arkliais apsimetinėjanti Melancholija man to neatleistų. Ji talžo mano širdies sieneles. Vargšai arkliukai įstrigo. Aš tuoj jus išlaisvinsiu. Kantrybės.

Atidarau duris, išeinu. Kur galėčiau tai padaryti? Žmonės. Čia tiek daug žmonių. Per daug dėmesio mano kukliai ir niekam tikusiai personai. Kokia aš nyki palyginus su Edith Piaf. Arba Marlene Dietrich. Arba Marilyn Monroe. Bet ne, Melancholija pasirenka tik didžiuosius. Ir aš didinga! Gerai. Man reikia ramybės ir susitelkimo.

Užsuku persirengimo kambarin. Apsirengiu. Turiu išslinkti kuo tyliau. Kaip šešėlis. Mane galima pastebėti, bet atkreipti dėmesio į mane draudžiama. Nusileidžiu avarinio išėjimo laiptais. Kaip garsiai kaukši mano aukštakulniai. Bet arkliai, regis, visai pašėlo – jų kanopas girdžiu geriau nei savo kulniukus. Manęs nieks nėra taip talžęs kaip jie dabar. Pakentėkit, maldauju. Man regis, nereikės nei revolverio. Tie arkliai mane patys pribaigs. Pradedu nusivilti Melancholija. Tai darosi skausminga. Noriu cigarilės. 

Pradedu abejoti.

Tačiau jau stoviu vidury rūsio. Ar labai girdėsis? Norėčiau, kad žmonės mane po kiek laiko atrastų. Pasigedę. O tada pajustų ilgesį. O tada suprastų, koks jų ilgesys beviltiškas. Ir tada verktų, raudotų. Tai būtų mano šlovės akimirka! Mano! 

TEN NIEKO NĖRA!

Tik ką sutraškėjo durys. Kažkas ateina. Velniava, velniava, velniava! Kaip aš paaiškinsiu savo buvimą čia? Pasirodysiu kaip vagilė.

– Fräulein, Jūsų persirengimo kambaryje netyčia atradau revolverį. – pasigirdo vyriškas balsas. Pro duris šmėkštelėjo nuo galvos iki kojų juodai apsirengęs senamadiškas vyriškis.

Iš kur jis susivokė, kad aš esu čia? Ir kad man reikia revolverio? Net ir mano arkliai sužavėti. Jie visiškai aprimo. Užtai mano širdis pasiuto. Pirmąkart ji griaudėja stipriau nei arklių kanopos.

Kažkas vėl trakštelėjo. Gal dar kažkas ateina? 

– Kam Jums revolveris? – kreipėsi į mane vokietakalbis aukštas blondinas. Kaip tikras arijus. Juodi apdarai tik išryškina jojo blyškumą. O jis vartalioja rankoje tą revolverį kaip kokį žaisliuką! Bet atrodo susirūpinęs.

– Atsargiai, jis gali iššauti!

– Tai ką? Vis tiek norėjote kažką nušauti.

Ne, aš save norėjau nušauti. Bet bala nematė. Vis tiek kažką nušauti. Esmės nekeičia. Arkliai dar neprasibudino. Brandenburgas mane išduoda. Melancholija irgi. Kažkodėl tai manęs negąsdina. Kol kas.

Kažkas vėl trakštelėjo. Ir niekas neateina. Keista.

– Padėkite revolverį! – suvaidinau supykusią. Aš nebemoku nebevaidinti. Kokia aš niekinga.

– Kodėl turėčiau?

– Todėl, kad Jūs galite kažką sužeisti!

– O ar ne toks buvo Jūsų pačios tikslas?

– Prašyčiau manęs nekaltinti!

– O kodėl negalima? – jis pradėjo juoktis. Jam čia juokinga. Vienas Brandenburgo arklys prasibudino ir spirtelėjo. Ai!

– Jūs kažkoks nevisprotis!

– Ar aš? Tai Jūs nevisprotė!

– Prašyčiau neįžeidinėti!

– Aš ne įžeidinėju, o konstatuoju faktą! Šitas ginklas neužtaisytas! 

Nustėrau. Brandenburgo arkliai, regis, kraustosi. Nebejaučiu nieko. Matau juos kampe, su lagaminais. Metas atsisveikinti?

– Kaip tai neužtaisytas? – nustėru.

– Va taip va, paprastai! Ateikit, aš Jums parodysiu.

– Dar nušausit…

– Aš tai manau, kad Jūs pati norėjote save nušauti. Bet gal ir klystu. Aš moterų nesuprantu. O ypač tokių artisčių. Ateikit!

Neprienu. Negi rimtai? Prašiau pardavėjo užtaisyti. Jis labai juokėsi. Maniau, kad juokėsi iš mano nemokšiškumo. Kokia aš niekinga…

Kažkas vėl trakštelėjo. Šįkart stipriau. Gerokai stipriau.

– Palaukit… kiba gyvenimėlis prislėgė? – staiga gan paniekinančią mimikėlę nustatė jaunuolis. Jiem visiem tik pasityčiot. Nieko jie nesupranta.

– Aš nebenoriu dainuoti, suprantate.

– Ir čia taip dramatiškai bandėte išeiti iš scenos? – nusijuokė.

– Na… taip..?

– O kodėl nebenorite? Jums tai puikiai sekasi.

– Atsibodo. Viskas išblėsę…

– Pabandykite kitame mieste, kitokį žanrą… Atsigausit. Turite didelį potencialą, patikėkite manimi. Aš iš muzikantų šeimos.

Kam tai rūpi?

Tačiau akimirkai Brandenburgo arkliai, regis, paliko mane ramybėje. Išjojo. Įkvėpiu gryno oro. Juntu iš lėto pražystančią ateitį, greitai gyjančias arklių paliktas žaizdas…

Vėl sutraškėjo. Šįkart labai stipriai. Kažkas ne taip. Tiek aš, tiek Maximilian’as pažvelgėme viršun. Maximilian’o veidas arba neišraiškingas, arba jis išties į visa tai reaguoja išskirtinai šaltai.

Girdžiu garsiai sužvengiant arklius. Primena kvatojimą.

Lubos! O, Viešpatie! Tik ne dab…

***

Prasibudinu Berlyno ligoninėje. 

– Guten Morgen, man reikėtų, jog pasirašytumėte už gydymą.

Labai sunkiai valdydama rankas, šiaip ne taip paimu tušinuką. Seselė, suprasdama, jog starties lapą nulaikyti pačiai bus sudėtinga, pastarąjį tiesiog atkiša prieš nosį. Prieš pasirašydama permetu akimis… Bipolinis sutrikimas?!

– Mane užgriuvo lubos, ir Jūs man įtariate depresiją? – kone pasipiktinusi paklausiau.

– …Jus reikia pavalgydinti, esate per silpna pasimaitinti pati. – patylėjusi pasako seselė.

– Nuo kada ji čia, palaukite? – užklausė kitos seselės balsas iš koridoriaus. – Pamečiau registratūros žurnale.

– Nuo trečiadienio.

– Hm… – atliepia ir tada priduria. – Berlyne kažkoks susišaudymas kažkokiame rūsyje. Žuvo žmonių, išgyveno viena moteris.

Akimirką manyje viskas suplyšo. Kitą akimirką pajutau – lyg ir suadė.