Lapkričio mėnesį teko kalbinti išskirtinę asmenybę – kūrybiškos vietokūros ekspertę, menininkę, dizainerę bei bendruomenės asociacijos Miesto kvartalas pirmininkę Juliją Janulaitytę-Janus (53 m.) apie bendruomenių kūrybiškas iniciatyvas ir jų apraiškas Lietuvos sostinėje, siekiant miesto tobulinimo procesų.
Nors Lietuvoje daugelį metu kūrybiška vietokūra, kaip vietų atgaivinimo ir bendruomenių vienijimo reiškinys nebuvo plačiai paplitęs, tačiau dabar apie jį užsimenama vis dažniau. Kaip manote kodėl?
Šiaip reikia prisiminti, kad pats reiškinys nėra toks jau ir senas, jam yra apie 40 metų. Kai atsirado tokia formuluotė ir pradėjo mokslininkai, tyrėjai gilintis į tai kas gi yra vietos…vietokūra, vietos prekės ženklo kūrimas, vietos rinkodara ir t.t. Tai, kad pas mus visi reiškiniai pavėluotai ateina, tai yra natūralu ir Lietuvoje pirmi tyrimai vyko, man atrodo, kiek daugiau nei prieš 10 metų. Pasirodė pirmi straipsniai šia tema. Tai…man atrodo, kadangi Lietuva yra maža šalis, kadangi mes ilgai vadavomės iš postsovietinio palikimo, tai tas supratimas, kas yra vietokūra tik žengė pirmus žingsnius Lietuvoje.
Kaip turėtų būti kuriamos ir kaip atrodyti kūrybiškos vietokūros paveiktos vietos?
Na, visų pirmą vietokūros strategija ir jos įgyvendinimas yra ilgalaikis procesas. Tai nėra trumpalaikė reklaminė akcija, kad štai šita vieta tampa gražesne ir, prašau, rinkitės joje gyventi, veikti dirbti ir t.t. Tai procesas, kuris susideda iš kelių etapų: vienas etapas yra tyrimas vietokūros, išsiaiškinimas tikrųjų identiteto pozicijų, strategijos sukūrimas, veiksmų plano ir jų įgyvendinimo laikymąsis, pats įgyvendinimas ir priežiūra. Tai tam reikia resursų, tiesa, tam reikia žmonių, kurie tuo užsiimtų, arba tai gali būti inicijuota vieno iš vietos akcininkų. Akcininkai arba stayholderiais (angliškai) (šypsosi) laikome tuos, kurie turi galios ir įtakos toje vietoje, tarkim, nekilnojamojo turto, arba vietos savivalda, arba tai yra vietos gyventojų bendruomenė. Dažniausiai bendruomenė neturi tam resursų, tai dažniausiai atsiranda savanoriai, tai vyksta savanorystės pagrindu. Tai, kaip sakiau, procesas ilgas, jis turi savo dėsningumas ir jam reikia varomosios jėgos, tai yra žmonių. Būna, kad vieta susikuria esant labai stipriam bendruomenės impulsui ir, be to, tarsi sniego gniūžtė pagaunama, bet tai yra labai retai. Dažniausiai vietos, ypač Lietuvoj, panašios viena ir kita ir dažniausiai vietokūros prireikia tai vietai, kuri yra apleista, nenaudojama ir tam tikri investuotojai norėtų, kad ji taptų labiau naudojama, gyvenama, labiau veikiama, labiau lankoma. Tai, kaip sakiau, turbūt išvardinau, kokie veiksmai, ko dar nepasakiau? (susidomėjusi klausia)
Tai yra kaip tik…labai plačiai atsakėte į klausimą. Kaip manote, į ką svarbu atsižvelgti, įgyvendinat kūrybiška vietokūra pagrįstas vietų idėjas?
Atsižvelgti (susimąsto)…tai, kaip ir minėjau, praeitam atsakyme. Pirmiausia į vietos identitetą, į vietos tapatybę. Vietos tapatybė ir sinergija su ja, visada išskiria…padeda pamatyti unikalius tos vietos bruožus, kurie gali tapti sinerginiu pagrindu tolimesnei vietokūrai ir sėkmės garantu taip pat. Reiškias tyrimas iš pradžių, tyrimas ir dar kartą tyrimas. O tyrimas visoks – tiek nuo šaltinių paieškos, tiek nuo bendruomenės apklausos, senųjų gyventojų, pastatų istorijos…
Jei imtume konkretaus miesto pavyzdį, tarkim, Vilnių. Kokias miesto erdves būtų palankiausia panaudoti?
Kuo didesnis miestas, tuo jis kompleksiškesnis. Ir aš dirbu su senamiesčiais, su senąją miesto dalimi, tai savo ruožtu noriu pasakyti, kad bendrai yra priimta tokia nuostata, klišė tarsi, jog senamiestis yra ir taip įdomus ir nėra ką ten daryti. Tai noriu pasakyti, kad dėka daug klaidų iš miesto valdymo ir planavimo pusės, senamiesčiai Lietuvoje tampa viena iš apleistų zonų. Strategijos nebuvimas ir tas požiūris, kad senamiestis ir taip yra įdomus, nieko nereikia daryti, privedė prie to, kad senamiestis labai sezoninė vieta, kuri iš esmės yra lankoma tris mėnesius per metus. Nu, o kaip jai išgyventi likusius devynis mėnesius? Apytaka yra tokia kaip pajūrio kurortuose. Ekonominis vietovės vystymas yra stabdomas dėl to, kad į senamiestį nepriplūsta žmonių, senamiesčiai tampa nepatogūs gyventi taip pat, kadangi aplink senamiesčius prisistato puikių, patogių rajonų su liftais, su parkingais, be problemų dar darant rekonstrukcijas ir visą kitą. Tai štai ir turim – senamiestis yra auganti problema, kuris turi labai jautrią ekosistemą, kuri yra ant ribos. Ir, kaip minėjau, nepaskiau, bet viena iš didžiausių klaidų miesto valdyme ir strategijos nebuvime buvo ta, kad aplink Vilnių, senamiestį, mažiau nei pusantro kilometro atstumu buvo pristatyta didelių prekybos centrų. Ką tai reiškia, kad žmogus natūraliai renkasi ar pasivaikščioti, apsipirkti po senamiestį, arba važiuoti į didelį prekybos centrą, jį nueiti, kur viskas po stogu, šilta, tai jis renkasi antrą variantą. Ypač, kai yra taip arti, ta prasme sukurta konkurencija be konkurencijos. Ir Senamiestyje, tuo tarpu, nieko nepasiūlyta, nes labai, be galo griežtos kultūros paveldo taisyklės, labai apriboja verslo vystymąsi ir patogumo sukūrimą lankytojui ir tada mes turim nekonkurencingą Senamiestį devynis mėnesius iš dvylikos, kai nėra atvažiuojančių turistų. Tai apie kitas vietas lygiai taip pat: lyg ir sėkmingos vietokūros pavyzdys būtų Užupis, tačiau šioje vietoje aš matau labai daug problemų ir reikalinga strategija, verkiant reikalinga strategija, nes visi laisvi plotai yra užstatomi prabangiais namais. Pasitraukia tie žmonės, tie rezidentai, kurie dėl gentrifikacijos negali ten išgyventi, jiems pabrangsta ta vieta, tačiau jie yra būtent tie, kurie kūrė tos vietos veidą, ir kurie sukūrė tos vietos brand name‘ą. Tai reiškia menininkų rajonas, ane, ir šito nebelieka. Yra raudona linija, kuri turbūt jau peržengta yra, kai Užupis bus dar vienas prabangus rajonėlis niekuo nesiskiriantis nuo kitų Rytų Europos prabangių rajonėlių. Jeigu tas charakteris, jeigu tie verslininkai, kurie investuoja nesupras ir nepalaikys manais į savo brangiai parduota nekilnojamąjį turtą, nepalaikys vietos meno bendruomenės. Tai sparčiai auganti vietokūros prasme vieta Vilniuje yra Naujamiestis, kuris prieš kelis metus buvo tiesiog narkomanų rajonas šalia centro. Tai labai daug turintis potencialo. Aš manau, kad sekantis labai įdomus rajonas, kuris turi potencialo išsivystyti į šitą tą įdomaus, ir dabar jau yra įdomus, pavyzdžiui, yra Naujoji Vilnia, kur yra šalia Vilniaus. Tai yra labai savitas charakteris, tai yra labai gražus ladšaftas, romantiška vieta, kuri yra dar neatrasta. Tai, aš nežinau, Naujajai Vilniai duodu dvidešimt metų, kol ni neatpažįstamai pasikeis, jeigu neatsitiks kažkas katastrofiško, fors – mažor sąlygos. Jeigu kažkas supras jos žavesį. Potencialiai į atskirus kultūros centrus galėtų išsivystyti Šeškinė, Pilaitė, Jeruzalė, nes turi visas sąlygas…reikalingas komponentas iniciatyva ir jos palaikymas.
Kaip kūrybiškos vietokūros procesams gali pasitarnauti miesto paveldas? Tai gan panašus klausimas.
Miesto paveldo kam?..(perklausia)
Išvis, kaip kūrybiškai vietokūrai galėtų pasitarnauti miesto paveldas?
Miesto paveldas ir yra tapatybė. Tai, jeigu taip pasižiūrėti į Vilniaus senamiestį, tai visos senamiesčio tapatybės šiuo metu yra po dulkėmis. Todėl, kad jisai yra neišsiskiriantis… Na, jei taip iš toliau pasižiūrėjus į jį daugybės Lenkijos miestų, senamiesčių, ypač tų, kurie yra arčiau Ukrainos kaip Lvovas, Krokuva ir taip toliau. Ir istorija panaši, architektūra panaši, kaip ir nieko ypatingo. Tai, kad jis yra vienas didžiausių Europoje, tai dar nieko nereiškia, ane, dėl jo tapatybės, dėl jo būtent kūrybinės vietokūros. Tai reiškia, kad norint Vilniaus senamiestį parduoti, kaip labai lankomą vietą, tam reikia sukurti kompleksinę tapatybę ir labai labai stiprių bruožų ir juos nuolat stiprinti, palaikant jų, bandant inicijuoti jų palaikymą iš verslo pusės. Pavyzdžiui, kad ir dabar aš dirbu su viena stipriausių Vilniaus istorijų, kuri yra Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija, romantinis Vilniaus genas, taip vadinamas. Ir mano tikslas… Ne, kitaip pasakysiu. Pavyzdžiui, dar prieš kelis metus, nors kiekvienas vilnietis žinojo šitą istoriją ir tai yra labiausiai žinoma, ir labiausiai minima istorinė moteris Barbora Radvilaitė, tačiau užuominos apie ja nebuvo galima rasti nei bare, nei kokiam restorane, suvenyrų parduotuvėj, nei jokiam dizaino produkte. Niekur Vilniaus Senamiesty, išskyrus, kad gatvė Barboros Radvilaitės, neatsispindėjo šitos istorijos tapatybė, pėdsakai. Tai yra istorija, yra Vilniaus senamiestis, bet tai niekaip nesurišama. Tai ką aš padariau, aš bandau inicijuoti šitą surišimą, ir per keturis metus atsirado audiogidas, atsirado suvenyrai ir dovanos, kurios yra susijusios su šita istorija, atsirado kavinė Augustas ir Barbora, atsirado sta Barbora, po truputėlį reiškias, atsirado paveikslas visos poros, viso ūgio portretas, kurį galima nemokamai aplankyti ir bet kada pamatyti Vilniaus senamiestyje. Žodžiu, tai yra keturių metų įdirbis, bandant Vilniaus senamiestyje atgaivinti šiuolaikinėmis priemonėmis vieną iš stipriausių tapatybės bruožų. Tai čia tiktai viena maža smulkmena, tačiau noriu pasakyti, kiek darbo, norint sukurti kažką labai individualaus, kiek reikia investicijų, kad ta dalis, paveldinė dalis skambėtų unikaliai, kad ji atsiskleistų unikaliai, kad neatrodytų kaip visi kiti Rytų Europos senamiesčiai.
Ar galima teigti, jog Vilniaus mieste yra kūrybiškos vietokūros dėka regeneruotų paveldo vietų, kuriomis galima būtų pasigirti?
Na, aš manau, čia jau Jūsų dėka sukurta.
Tai galima. Kaip ir minėjau, iš tų paveldo vietų aš pirmiausia paminėčiau Stiklo kvartalą, nes vietą, kuri prieš keturis…penkis metus buvo tiesiog tamsus gatvių…sankryžėlė, kurią žmonės naudojo tiktai perbėgimui iį vienos plačios gatvės į kitą senamiestyje. Dabar tapo lankomu objektu, aiški tapatybė, ryškus veidas, įsitraukusi bendruomenė, verslo bendruomenė, vis daugiau vietų, kurios sulaiko lankytoją tenai. Dėka to prisitraukia nauji verslai tenai. Kaip ir kiekvienais metais ta vieta gražėja ir įgauna vis stipresnį individualumą, tarsi sukuria savo charakterį arba nušluosto dulkes nuo to, kas ir taip buvo tik reikėjo parodyti. Kita vieta, kuri sparčiai kuriasi, jinai nedidelė, tačiau paveldinė vieta, yra Užupio dalyje… Jono Meko skersvėjis. Tai toks skersvėjis, kuris ką tik rekonstruotas, jame kuriasi meno galerijos būtent sąmoningų, išsilavinusių verslininkų dėka, kurie, žinoma, nori uždirbti iš to nekilnojamojo turto, tačiau jie sukuria sąlygas tenai įsikurti menininkams ir galerijoms, kurie, aišku negali mokėti tos komercinės patalpų vertės. Tokiu būdu mecenuodami Užupio kaip menininkų, kūrybininkų rajono įvaizdžio palaikymą. Tai va, porą pavyzdžių tokių. Paupys, kuris išsistatė naujai, tačiau išsistatė senoje vietoje, mano galva, per mažai gilinasi, todėl kai kur atsiranda tokie kaip kraujotakos sutrikimai toje vietoje, kalbant apie tos vietos kūrybinę vietokūrą ir rinkodarą. Tačiau jų žingsniai geri, manau, kad su laiku bus viskas gerai.
Ar kūrybinių praktikų įgyvendinimas gali pakenkti paveldui? Jei taip, tai kokiu būdu?
Ar gali pakenkti paveldui? (pasitikslina)
Taip.
Gali pakenkti paveldui, jeigu jis yra naikinamas tiesiogine to žodžio prasme dėka kūrybinių sumanymų. Ir tai yra didžiausia turbūt įmanoma klaida, nes naikinama tai, kas stiprina kūrybinę vietokūrą.
Kokie sunkumai kyla integruojant kūrybiškos vietokūros procesus paveldo vietovėse?
Na, visų pirmą ne visi sumanymai galimi ir yra įgyvendinami dėka paveldo reguliacijų, įstatymų. Kalbu apie įženklinimo problemas, kūrinių eksponavimo, jei tai yra menininkų darbai problemas, apšvietimo, infrastruktūros, prieinamumo, patogumo lankyti, saugumo. Visos šios problemos kyla, kad tai yra saugoma teritorija, yra be galo biurokratiškai sunku ir brangu daryti pokyčius ir kainuoja laiko labai daug. Statyti nuo nulio yra visada lengviau, veikti saugomojoje teritorijoje visada yra sunkiau.
Jūsų nuomone, ar Vilniaus miestui yra palankiau pritaikyti kūrybiškos vietokūros idėjas miesto paveldo ribose ar už jų? Kodėl?
Palankiau visada už jų. (užtikrintai teigia) Palankiau ta prasme, kad ir ką tik pasakiau, statyti ten, kur nėra apribojimų ir ten, kur nėra paveldinių reguliacijų yra visada daug lengviau ir mažiau laiko užima, ir investicijos mažesnės. Tačiau tapatybės prasme iš pirmo žvilgsnio vertingesnis yra paveldinis plotas, bet čia yra tokia saviapgaulė truputėlį, nes kaip prieš tai paminėjau yra labai sutrikdyta ekosistema ekonominė. Ir tie investuotojai, verslininkai, kurie pasirenka iš pirmo žvilgsnio labiau išreklamuotą miesto dalį, paveldinę būtent, kur atrodo vis lankosi, susiduria su labai dideliais sezoniniais svyravimais, nes vietiniai lankytojai tam tikru metu laiku nesilanko paveldinėse vietose, o vietinių gyventojų neužtenka.
Kaip kultūros ir meninių praktikų pritaikymas galėtų padėti miesto plėtotei ir prekės ženklo formavimui?
Kūrybinė vietokūra sukuria lankomas vietas. O miesto prekės ženklas, jo kūrimas reikalingas tam, kad pritraukti į miestą investicijas iš lankytojų, turistų pusės, iš verslo pusės ir iš gyventojų būsimų, rezidentų ane, pusės. Tai visus šitus faktorius pritraukia kūrybinė vietokūra. Kūrybinės vietokūros vystomų vietovių suma, jų įdomumas, jų unikalumas, jų tapatybė yra tiesiogiai susijusi su miesto investicijų pritraukimu.
Ar įmanoma kūrybiškos vietokūros principus, siekiant stiprinti miesto prekės ženklą, pritaikyti visoms suinteresuotosioms grupėms (tiek menininkams, tiek turistams, tiek valdžios institucijoms) taip, kad visos jos liktų patenkintos daromais veiksmais?
Bendruomenė yra be galo skirtinga. Tai dalies, taip, galima, įmanoma. Kas būtų laimėjimas plačiąja prasme? Tai augantis miestas ir auganti jo gerovė, na, ta prasme rodikliais pamatuojama. Augantis miestas ir augantis jo gerovės rodiklis. Tuomet tai rodo, kad visos tos pusės yra daugmaž patenkintos.
Aišku. Tai būtų tiek iš mano pusės klausimų ir labai ačiū Jums už interviu.
