Ko gamtoje ieško lietuvio siela?

Kad ir kaip nesiverčia liežuvis ir stemple kyla nukainoti pusryčiai, tenka pripažinti, jog lietuvis gal ir turi sielą. Be abejo, pati pirma su šiais keiksmažodžiais kylanti asociacija yra neegzistuojančios fiktyvios sielos ryšys su gamta. Šia nelemta tema savo rašliavos yra pridirbęs beveik kiekvienas lietuvių romantizmo rašytojas. Tad ko ieško iš tikro ta neegzistuojanti, kokti lietuvio siela hiperbolizuotai aukštinamoje romantikų gamtoje?

Viena iš pirmų minčių šiuo vargiai padoriu klausimu yra ta, kad lietuviai turi alergiją kitoms lietuvių sieloms ir po tam tikro laiko tarpo lietuvio sielai tiesiog prireikia pabėgti nuo kitų prakeiktų lietuvių į gamtos dykynę. Aure, anot gerbiamo pono Antano iš Anykščių, lietuvis su savo hipotetine siela miške (Anykščių šilelyje) vos ne kriokti apsižliumbęs galėdavęs, mat miškas neapsakomo gražumo buvęs, kol visokie Jogailos su kryžiais ir carai su girtais urėdais ar likę lietuviai alkoholikai miško vos ne su visais kelmais kartais velniop neiškirsdavo ar šiaip nepragerdavę „ant arielkos“. Lyg ir analogija dar klaikesnei nūdienai „bo“ vargu bau kas pasikeitę – miškai skersai išilgai peklon dėl pinigo verčiami. Taigi, lietuvio nebūtai sielai miškas ir gamta – vietos pailsėti nuo kitų potencialių psichinių ligonių „ištarmazytų“ po poliklinikas ir biurokratijos irštvas.

Žvelgiant tolėliau Anykščių Antano nieko čia įspūdingo neišvysim, tad prie jo minutėlei ir pasiliksime. Jei sąžinė leis. Kitas mažiau vemti verčiantis „Anykščių šilelio“ aspektas – bala ir velniai žino iš kur atsiradęs patriotiškumas su naivumo poskoniu, kurį matome eilutėse „Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,/ Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę“. Matai, lietuvio „sielai“ labai, oi, labai labai patinka visokios tengi alegorijos su medžiais ir jų vienybe, mat medžiai lietuvius simbolizuoja. Būtent tokie ir esti tie jau lietuviai – kaip medžiai, arba kaip tinginiai stovi, Stelmužę pergyvendami ir nieko nepakeisdami ir dar su ramia sąžine. Atleiskit, gi sąžinės lietuvis neturi. Kaip ir medis. Tik nebent dulkes ir visokį tai „brudą“ kaupia ir džiaugias, kiek nereikalingų akcijinių rakandų per naktį prisipirko. Taigi, kad ir kaip graudu ir gražu apie medžių lyg tautos nelemtos vienybę sriūbaujant beskaityti, kai tik kalba apie lietuvius „pasisuka“, taip ir sprandą „nusisuka“ ir nebeskanu skaityti pasidaro lyg pūdytą silkę rūgpieniu užgėrus.

Galiausiai to nelemto sumedėjusio lietuvio sielai gamta pasitarnauja kaip mokytoja, kuri anot pono Donelaičio, moko lietuvį dėkingumo bei tokių stebuklų kaip kuklumas. Jo „Metuose“ rašoma: „Tau, žmogau! Miels dievs daugių daugiaus dovanojo./ O tu dar niurni, kad, kartais alkaną dieną / Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?“. Deja, kaip matome, išmokyti nelabai pasisekė – visai kaip nūdienos Lietuvos švietimo sistemai išmokyti moksleivius ne kalti iki kraujo, o mokytis dėl savęs. To pasekmė – minia dėkingumo, kuklumo ir mokumo stokojančių teisininkų Londone. Trumpiau pasakius, gamta norėjo kaip geriau, kad ir kaip lietuvis tokios malonės nenusipelnė, o išėjo, savaime aišku, kaip visada. Užtat besotis lietuvis gamtai retai kada ko gero yra norėjęs ir dažniau apie kad ir kokią mažą, bet vis tiek naudą tegalvoja, nors pas dažnesnį vakuumo daugiau nei (pasibaigusio galiojimo termino) košės.

Taigi, apibendrindamas savo blevyzgas apie lietuvio tariamos sielos ryšį su gamta, kurį sunkiau nutraukti nei stumbrą su katekizmu rankoje nudaigoti ir po velėna sugrūsti, galiu tik teigti, jog jis lietuviui yra vis dar svarbus. Vargšas lietuvis gi/juk neturėtų be gamtos kur sprukti nuo kitų prisisprogusių ir apsiputojusių tautiečių. Be ryšio su gamta lietuvis nebeturėtų kuo didžiuotis, kas liečia gamtą ar tautos „vienybę“ – liktų tik chruščiovkėmis ir išsibarsčiusiais po Londoną teisininkais pasidžiaugti. O galiausiai, jei ne gamta, tai lietuviškas vakuumas gal net ir nebūtų buvęs sužalotas iš gamtos išmoktų vertybių ir grobuoniškų instinktų.