Apie straipsnius kartais sakoma, kad jei antraštės pagrindą sudaro klausimas, tai greičiausiai atsakymas į jį yra “Ne”. Šįkart tai bus tik vienas iš keleto svarbių klausimų, kuriuos norėčiau bent jau iškelti ir jais sudominti, o galutinai ir vienareikšmiškai atsakyti paliksiu kiekvienam ir kiekvienai.

Strimgalviais užbėgu už akių: egzistuoti vartotojų teisės skaitmeniniame pasaulyje, žinoma, egzistuoja, ir į visišką distopiją nugrimzti mums dar toli gražu niekad nepavyko. Visgi tai nereiškia, kad mintis visiškai nerealistiška, ir dėl to ši tema vis dar aktuali. Visuomenė bent jau kaip vartotojai yra tik tada laisva, kai ji žino, kas yra jos realios teisės ir jei jomis gali tiek teoriškai, tiek praktiškai pasinaudoti. Ta pati visuomenė gali tam tikrų teisių tikėtis jų iš tikro nė neturėdama, ir būtent tada užklumpa netikėtumai norint jomis pasinaudoti.

O kadangi “teisės” čia – truputį apibendrintas apibrėžimas, norėčiau apžvelgti jas iš keleto skirtingų kampų ar aspektų. Vieni jų labiau idėjiniai ir daugumos vartotojų visai neliečia, o dėl kitų kaip tik pastaruoju metu yra kilę daugiau diskusijų viešojoje erdvėje. Vis dėlto tie aspektai yra kai kuriais atvejais sunkiai vienas nuo kito atskiriami ar atsiejami dėl tarpusavio sąsajų, o jų svarbą nelengva kiekybiškai išmatuoti ir todėl tarp savęs palyginti gal net ir netikslinga.

Skaitmenizacija eina tvirtu žingsniu į priekį, o informacinių technologijų raštingumas ir (pabrėžtina) sąmoningumas dažnai nespėja jos vytis. Mūsų gyvenime kaip niekad anksčiau daug dalykų, kurie be programinės įrangos tiesiog neįmanomi. Tai – ne vien kompiuteriai, telefonai ir visa kita, kas ir iš pirmo žvilgsnio modernu ir interaktyvu. Didžiulė dalis transporto bei logistikos, pramonė, medijos bei viešosios paslaugos remiasi į tai ir tampa visiškai priklausomos nuo to, kaip patikimai veikia programinė įranga jų užkulisiuose (apie tokius “skaitmeninius fasadus” analoginėms paslaugoms ir kaip jie keičia vartotojų aplinkos suvokimą galima turint laiko plačiau paskaityti ir W. Canzler ir A. Knie knygoje “Die digitale Mobilitätsrevolution” (liet. Skaitmeninė judumo revoliucija)). Tokių priemonių naudotojai tampa ir programinės įrangos tranzityviniais/netiesioginiais vartotojais ir vartotojomis, dažnai to aktyviai nesuvokdami ar tai tiesiog pamiršdami.

Naudodamiesi paslauga arba pirkdami produktą mes norime visada būti tikri, kad tai – ne katė maiše. Pirkdami paprastą metalinį šaukštą tuo galime neabejoti. Šaukštas, tinkamai naudojamas, vykdo savo funkciją ir neanalizuoja mūsų sveikatos ar maitinimosi įpročių bei nenutekina to savo gamintojams, mūsų draudikams ar darbdaviams. Tas pats galioja ir analoginei elektronikai, kaip, pavyzdžiui, paprastam radijo imtuvui, kurį galime iki smulkiausios grandies išardyti ir vėl surinkti žinodami, kokia kokios grandies funkcija.

Bet ar mes galime patikrinti, kad mūsų lentelių skaičiuoklė (kaip Excel ar iWork Numbers) nedaro to, ko mes iš jos nesitikime, nes to niekad ir nenorėjome? Arba kad mūsų skalbyklės valdiklis neeikvoja mūsų vandens net ir teigdamas jį taupąs? Kaip visa tai atrodo su mūsų automobiliais ir jų variklių programine įranga (nervingas žvilgsnis krypsta į VW)? Kas iš tikro vyksta su mūsų duomenimis daugybėje internetu teikiamų paslaugų?

Tiesioginis ar netiesioginis paslaugų ar produkto vartotojas kaip niekur kitur yra priverstas aklai pasitikėti gamintoju/paslaugų tiekėju:

1. kad jis suteikia būtent tai, ką mes iš jo perkame ir nei daugiau, nei mažiau:
2. kad jis nelaužo įstatymų vien savo produkto veikimo principu. Net jei produktas nelaužo įstatymų vien savo egzistavimu (ką visų pirma reikia galėti įrodyti), ar turime teisę pakeisti tai, kas mums tame nepatinka, jei mums atrodo, kad tai neefektyvu, o gal ir net morališkai problematiška? Dažnai jam apsimoka labiau mokėti baudas už įstatymų pažeidimą, pavyzdžiui, Europos Sąjungos Bendrosios duomenų apsaugos reglamentą, nei teikti legalią produkto ar paslaugų versiją.
3. kad jis neapdoroja mūsų duomenų kitaip nei aprašyta painiose ir dažnai tik teisininkams suprantamose galutinio naudotojo licencijos sutartyse (čia reikia atminti, jog paprastai perkant ar įgyjant teisę į skaitmeninį produktą mes jo neturime kaip nuosavybės, o tik tas teises, kurios pirkimo ar naudojimo sutartyje konkrečiai iki galo aprašytos). Jų dauguma privačių vartotojų dėl ilgio ir abstraktumo neskaito. Be to, jose teisės ir apribojimai kiekvieną kartą iš naujo aprašomi ir dėl ko lyginti tokias nestandartizuotas sutartis yra sunku neteisininkams.

Po trumpos įžangos galima ir prieiti prie propozicijos visų aspektų esmei: kiek pasitikėjimo mes kaip vartotojai galime turėti paslaugų bei produktų tiekėjais turėtų būti tik mūsų pačių sprendimas. Be to, dėl galios pusiausvyros, t.y. kiek laisvių mes paliekame gamintojui ir kiek besąlyginės naudojimo laisvės norime turėti patys, nuspręsti irgi turėtume patys. Arba paprasčiau: mūsų pačių įrankiai neturėtų riboti ar mums nurodinėti, kaip mes jais galime naudotis bei ką su jais arba jiems darome.

Šios kiek sunkokos pusiausvyros problematika užsiima keletas vartotojų bei pilietinių teisių organizacijų: kai kurios jau nuo 80-ųjų, kai skaitmenizacija dar tik buvo prasidėjusi ir galėjo būti įdomi tik tiems, kas patys turėjo tiesioginių reikalų su tuometiniais kompiuteriais kaip kūrėjai ar vartotojai. Tais laikais tai buvo tik saujelė kompiuterių entuziastų ar žmonių, kurie iš pareigos ar principo skųsdavo taisyklių bei įstatymų pažeidėjus.

Grįžtant prie iniciatyvų: jų tikslai siejami yra siejamas keleto apibrėžimų, o vienas jų yra tai, kokios turėtų idealiu atveju realios vartotojo teisės (būtent kai kalba eina apie programinę įrangą). Šias keturias pagrindines teises kiek anksčiau įvardijau praktiniais pavyzdžiais, bet jas galima ir konkrečiai įvardyti kaip suformuluotas vienos tokių organizacijų, Free Software Foundation, vykdomo GNU projekto autorių.

Programinė įranga yra būtent tada laisva (bet nebūtinai nemokama), kai kiekvienas jos teisėtas (ir dėl to potencialiai aktyvus vartotojas) turi teisę:

1. Naudotis ja pačia be jokių apribojimų bet kuriam tikslui.
2. Analizuoti ją bei pritaikyti ją savo poreikiams (tam reikalingas vadinamasis programos kodas, kas bus paaiškinta kiek vėliau)
3. Dalytis jos originalo forma taip padedant kitiems žmonėms
4. Viešai dalytis programinės įrangos pagerinta versija (kam vėlgi reikalingas tas pats programos kodas)

Pažymėtina, kad kalba – toli gražu ne apie programinės įrangos nuosavybės ar pretenzijų į ją atidavimą kitam, o tik konkrečių naudojimosi teisių suteikimą naudotojo licencijos sąlygomis. Licencijos, suteikiančios išvardytas legalaus naudotojo teises dažnai standartizuojamos, ir todėl lengviau suprantamos jas matant dažnai besikartojant, kaip pavyzdžiui, MIT arba GPL.

Visgi didžioji dalis šių teisių pakankamai sausos ir mums kaip vartotojams, rodos, dažniausiai labai mažai aktualios. Galop ne kiekvienas mūsų kažkaip susijęs su informacinėmis technologijomis, ir dažnai tiesiog nėra nei laiko, nei jėgų įsigilinti į tokias palyginti technines temas. Aš greičiausiai neturiu tiesiog laiko tikrinti, ką Skype veikia analizuodamas mano pokalbių vaizdo duomenis, ir ar iš tikro Apple nepaliko JAV žvalgybai vietų įsilaužti į telefono operacinę sistemą (o patikrinti to net ir negalime, kol neturime viso sistemos kaip programos kodo). Svarbios jos vis dėlto kaip ir daugybė kitų teisių vėlgi jau vien tam, kad kažkas kitas jomis galėtų pasinaudoti, kas turi tam noro, gerų priežasčių ar netgi yra įpareigotas tai daryti, nes kitu atveju būtų priverstas laužyti licencijos sąlygas. Pavyzdžiui, visa istorija su mūsų vartojimo duomenų išnaudojimu būtų buvusi ir būtų dabar žymiai greičiau išaiškinama, jei tie žmonės, kurie aukojo savo laiką principingam tiesos ieškojimui turėdami įtarimų, būtų galėję tai išsiaiškinti netrukdomi. Į klausimą, ar Apple vis dėlto yra telefonuose specialiai palikę spragų JAV saugumo bei tyrimų tarnyboms, būtume galėję jau ir atsakyti neturėdami tikėti tik vienos pusės pareiškimų.

Kita vertus, be tų žmonių, kurie šiaip galėtų už mus perimti tokį techninį ir nelengvą darbą taip pat buvo ir visada bus tokių, kurie norėtų visa tai suprasti, bet neturi tam galimybės jau vien dėl trūkstamo raštingumo taikomojoje informatikoje, nes reikalingas žinių kiekis, norint suprasti, kas iš tikrųjų vyksta užkulisiuose, atrodo milžiniškas ir neįveikiamas.

Dažnai tai – arti tiesos, bet tai galėtų pasikeisti, jei nuo pat mažens dar toliau būtų diegiamos vertybės stengtis suprasti, kaip veikia mūsų aplinka. Tai jau yra daroma labai daug sričių, kas pavyzdžiui pradinėse klasėse paprastai tampa pasaulio pažinimo pamokų turiniu. Bet kai aplinka įtraukia prietaisus, kurių veikimo principas išeina už analoginių elektros grandinių ribų, švietimo paprastai nėra ir žinių kiekis iš tolo atrodo tiesiog vėl neaprėpiamas ir dėl to nepasiekiamas. Būtina pabrėžti, kad didžiausia nauda atsirastų jau ir vien tuo atveju, jei žmogus sugeba ne pakeisti, o suprasti esamą.

Techninės kliūtys

Šita dalis gali būti peršokta informatikų, nes jie/jos viską žino ir mane taisys, kad toli gražu ne visais atvejais tai yra taip paprasta ir reikia į viską žiūrėti net ir techniškai diferencijuotai. Bet bendram supratimui užteks ir tokio supaprastinto modelio.

Programos, kurias vykdo procesorius paprastai žemiausiame sluoksnyje nėra šiaip vienetukai ir nuliukai, o kodai instrukcijoms su vienu ar keletu argumentų. Pavyzdys: kopijuoti sveikąjį skaičių iš penkto registro į pirmą. Instrukcija: Kopijuoti iš vieno registro į kitą. Jos argumentai: 5 ir 1, t.y. registrų numeriai. O registrai šiuo atveju tiesiog sunumeruoti atminties laukeliai, kurie gali laikyti po skaičių ir nieko daugiau. Daug instrukcijų su skirtingu kiekiu argumentų sudaro kalbą, vadinamą to procesoriaus asembleriu.

Tokiame lygyje programos dažniausiai neberašomos, nes kiekvienam procesoriaus modeliui reikalingas vis naujas, ir sudėtingesnių procesų ir struktūrų išreikšti asembleryje yra sudėtinga ir labai daug pakartotinio darbo, kuriame lengva įvelti klaidų. Tam buvo išrastos bei dažniausiai atsakingai suprojektuotos paprastesnės bei praktiškesnės kalbos, kurias specialūs įrankiai (kompiliatoriai) išverčia į asemblerį tam, kad procesorius galėtų jas vykdyti.

Kadangi tokios kalbos yra žymiai aukštesniame abstrakcijos lygyje, teksto pavertimas į asemblerį yra komplikuotas ir po operacijos dažnai negrįžtama operacija. Abstrakcijos sluoksnių būna ir daugiau nei vienas, ir su kiekvienu vis sunkiau eiti į priešingą kryptį, todėl analizuoti programas vien jau techniškai tampa sudėtinga. Į kitą pusę eidami mes paprastai gautume žmogui neįskaitomą kodą, kuriame visi skaitytojui matomi pavadinimai bus tik atsitiktinės raidžių bei skaitmenų eilės, kurie specialiai taip pervadinti kompiliavimo metu (kas iš dalies yra vadinamoji obfuskacija). Ir vien tai yra priežastis, kodėl turėdami vien tik pačią programinę įrangą (ir/arba dažnai ir neturėdami jos dokumentacijos) mes jos galime nagrinėti iki pamatų.

Vienas abstrakcijos pavyzdys galėtų būti toks: manęs kambariokas paprašo eiti apsipirkti keletui dalykų, bet vietoj to, kad man išaiškintų, kaip man rištis batus ir naudotis laiptinės durimis, jis man tiesiog pasako, ką konkrečiai reikia nupirkti, o visa kita yra man žinoma ir dėl to prašyme kaip per daug primityvios detalės neminima.

Pasirinkimo iliuzija

Ir čia iškyla didelė bėda: aš kaip atskiras vartotojas galiu nuspręsti tiesiog nesinaudoti kokio Microsoft ar Apple patentuotu biuro paketu ir susirasti alternatyvą, kurią pats galiu ištirti nuo pradžios iki galo (nors ir greičiausiai tai už mane jau bus padarę daugybė žmonių, kurie už tai arba jau apmokamim, arba tiesiog turi daugiau laiko). Eidamas į kokią Teritorinę ligonių kasą tokio pasirinkimo neturiu. Ir kasos darbuotojai greičiausiai jo neturi. Ir jų viršininkai nelabai ką gali pakeisti, nes sistemos pasirinkimas ateina žymiai toliau iš viršaus. Ir jei tadaise viešajame konkurse nebuvo sąlygos, kad tiek programinė įranga, tiek jos kodas turi būti pateiktas pirkėjui (šiuo atveju valstybinei institucijai, ko savininkai mes kaip pilietinė visuomenė ir esame), jis ir nebus pateiktas, dėl ko vėlgi kenčia mūsų kaip netiesioginių vartotojų teisės (o konkrečiau: antroji ir ketvirtoji).

Kiek anksčiau pasakojau apie technines kliūtis norint pasinaudoti teise analizuoti bei pritaikyti programas sau. Tuo metu teisė dalytis programa su kitais yra iš esmės varžoma tik licencijų ir skamba iš pirmo žvilgsnio kaip socialistinė utopija. Įsivaizduokite, parduodu savo produktą už 10 eurų, o mano pirkėjas gali praktiškai be jokių išlaidų perparduoti be galo daug mano produkto kopijų kitiems už tuos pačius 10 ar ir daugiau eurų kitiems.

Vis dėlto tai nėra visiška utopija, o jau ir dalis realybės, nes ne vienas didžiulių mūsų skaitmenizaciją palydėjusių projektų parduodamas ir “atiduodamas” dažnai būtent tokiu principu. Produktas tokiu atveju sudaro tik dalį tikrojo produkto, o likusi dalis susideda iš paslaugų, be kurių produkto naudojimas arba sunkiai realizuojamas arba tiesiog neapsimoka savarankiškai. Techninis palaikymas, atsakomybės už patikimumą perėmimas bei veikimo laiko garantavimas gali tapti ir yra didžiulis verslas (pvz. RedHat, Oracle su MySQL, GitLab, iš dalies net ir SAP), ir čia utopija ir baigiasi.

Skaitmeninių teisių valdymas

Praeitas vartotojų teisių aspektas buvo kiek teorinis, bet prie jo dar trumpai galima bus sugrįžti ir paaiškės kodėl jis neatsiejamas nuo likusiųjų. Skaitmeninių teisių valdymas, arba DRM (Digital rights management), yra iš esmės technologijų ir priemonių visuma, kuriomis konkrečiai siekiama ne įstatymu, o praktiškai apriboti, kaip vartotojas naudojasi skaitmeniniu turiniu bei aparatūra, net jei (o dažniau – būtent tik jei) jam jau suteikta teisė juo naudotis.

Paprasčiausias to pavyzdys: DVD diskai, jei kas dar tokių turi, kurių kartais neįmanoma groti, jei jie pirkti užsienyje, nes grotuvo regionas užrakintas. Kiek sudėtingesnis: tą patį DVD diską norime nukopijuoti privačiam naudojimui į savo kompiuterį, nes turime savo skaitmeninę biblioteką arba diskas jau skaičiuoja paskutines savo dienas. Tai mums kažkaip vis nepavyksta, ir klausiame: kodėl? Mes gi nenorime to platinti, nenorime pažeisti įstatymų ir jau sumokėjome už turinį, bet mūsų kėslų technika gi nežino ir žinoti negali, todėl kontrolė tiesiog lieka.

Tokie techniniai sprendimai grindžiami tuo, kad yra daug piratų ir kitų nusikaltėlių, kurie kitu atveju viską paviešintų ir bus patirti astronominiai nuostoliai iš nelegaliai parduotų kopijų. Atrodytų viskas racionalu, bet vėl ne viskas taip paprasta, ir čia sugrįžta vartotojo teisių tematika.

Pirmoji problema: skaitmeninių teisių valdymo technika gali būti ir yra išnaudojama norint atimti iš fizinio produkto pirkėjo teisę rinktis, kur ir kieno bus taisomas tas produktas. John Deere yra žemės ūkio technikos gamintojas, ir jų mašinose žinoma yra programinė įranga, kuri už daug ką jos valdyme atsakinga. Atrodytų viskas gerai, kol John Deere nesugalvojo užginčyti, kad ūkininkams priklauso jų traktoriai. Ir čia išlenda yla iš maišo: John Deere teigimu fiziškai technika žmogui priklauso, bet programinė įranga joje – ne. Kai mašina sugenda dėl programinės klaidos, jos savininkas yra priverstas kreiptis į John Deere, kad būtent jų žmonės atvyktų ir padėtų išspręsti problemą. Tik su jų įrankiais ir įranga gali būti tos problemos išspręstos, o tie kas bando patys tai daryti, pažeidžia pirkimo sutarties dalį, kad jie negali keisti programinės įrangos traktoriuose. Be to, John Deere buvo kažkada teigusi, kad neleidžia keisti programinės įrangos, nes ūkininkai kitaip grotuvų traktoriuose pagalba galėtų teoriškai piratauti muziką 🙂

Maža analogija: perkate kompiuterį, bet tuo pačiu įsipareigojate kilus bet kokiai problemai su juo kreiptis tik į Jūsų kompiuterio pardavėją, nes kitu atveju nusižengiate pirkimo sutarčiai ir galite būti ir būsite nubausti, jei Jus kada nors prigaus. Programinė įranga jame jums gi nepriklauso.

Antroji problema: programinė įranga, kuri būtent įvykdo skaitmeninių teisių valdymą, paprastai yra patentuota programinė įranga (proprietary software), apie kurios “blogumą” kalbėjau pirmoje dalyje. Vartotojas pirkdamas produktą, kurio dalis yra ši įranga, negali legaliai jos keisti ar pašalinti net ir be pasirašytos pirkimo sutarties, nes tai yra saugoma įstatymo. Trivialus atvejis: nusipirkote biuro paketą ir jis neveikia jei neturite interneto, nes jo aktyvacija reikalauja kad kompiuteris gali pasiekti gamintojo serverius internetu. Jei patiems serveriams įvyksta kažkas, dėl ko jie neveikia (ir taip dažnai būna ir yra buvę), Jūs negalite naudotis tuo, už ką jau sumokėjote, nes iš anksto priimama prielaida, kad Jūs norite naudotis savo produktu neteisėtai. Jei dirbote ties kokiu nors dokumentu ir nutrūko interneto ryšys, nebegalite dirbti, net jei biuro paketui interneto niekam kitam nereikia išskyrus pastovią aktyvaciją. Būtent tai įvyksta žymiai dažniau su žaidimais, bet pavyzdys analogiškas, nes tai – taip pat programinė įranga.

Kai perkate elektroninę knygą iš Amazon, ji, žinoma, jums nepriklauso, nes ji, kaip ir visas skaitmeninis turinys ir intelekto nuosavybė, nėra fiziškas objektas, ir dėl to jai galioja visai kitokios sąlygos. Amazon gali, pavyzdžiui, iš Jūsų knygų skaityklės bet kuriuo metu ištrinti knygą, prieš ką niekaip negalite pasipriešinti (nes prietaiso programinė įranga jums taip pat nepriklauso). Norėjote perparduoti knygą, kurią jau perskaitėte ir už kurią sumokėjote tiek pat, kiek kainuoja popierinė jos versija (ar netgi daugiau)? Nepasisekė, nes šios teisės neturite. Pirkote žaidimą iš Steam ir jo jau nebežaidžiate, tad norite jį perparduoti kitam žmogui? Ne, negalite to padaryti ir būsite už tai nubausti (net ir jei gyvenate Prancūzijoje, kur teismas pripažino, kad Steam politika šiuo klausimu neteisėta ir įpareigojo suteikti teisę naudotojams perparduoti jų turimus žaidimus).

Įsivaizduokite, kad kažkas beldžiasi į namų duris ir teigia norįs atimti iš Jūsų popierines knygas, žaidimus ir muziką plokštelėse, už kuriuos visus jau seniai sumokėjote. Ir pagrindžia tuo, kad pasikeitė pardavėjo politika arba autorius panoro nebeplatinti savo kūrinio. Tada išneša viską į lauką ir prie namo kieme supleškina kaip senais laikais. Dar įsivaizduokite, kad tam veikėjui jau ir savo durų raktus patys į rankas atidavėte, nes arba neskaitėte ilgos buto nuomos sutarties, arba neturėjote alternatyvos ieškodami naujų namų.

Trečia problema: dažnai tokia programinė įranga elgiasi neetiškai arba netgi kenkėjiškai vartotojo ar visuomenės atžvilgiu, nes ji dažnai paslepiama. Realus scenarijus: nusipirkote tikrą CD kopiją su muzika, norite jos pasiklausyti kompiuteryje. Kompiuteryje, įkišus plokštelę, be Jūsų sutikimo ar pranešimo Jums įdiegiama programinė įranga, kurios negalite paprastai pašalinti, net jei žinotumėte, kad tokia yra.

Ši įranga užtikrina, kad Jūs nesugebate nieko nukopijuoti iš disko kur nors kitur, ir kad vienintelis dalykas, kurį su juo darote, yra klausytis muzikos. Vėliau išaiškėja, kad ši programinė įranga turėjo silpnų vietų ir susilpnino Jūsų sistemoje esančias saugumo priemones. Tokiu būdu kompiuterį lengvai galėjo išnaudoti virusai arba tiesiog blogų norų turintys kompiuteriniai įsilaužėliai internetu. Tai iš esmės yra virusas arba vadinamasis kirminas, ir dėl šio skandalo Sony buvo paduota organizacijos EFF į teismą. Konfliktas vėliau buvo išspręstas taikiai. To pasekmė: visos didžiosios muzikos įrašų leidėjai nusprendė nebeišleisti naujų plokštelių su DRM įranga. Kiek ironiška, kad skaitmeninių teisių valdymas neretai teisinamas netgi būtent tuo, kad padeda užkirsti kelią kenkėjiškai įrangai veikti kompiuteriuose.

Ketvirta problema, mažiausia iš visų: techninių sprendimų skaitmeninių teisių valdymui yra sukurta nemažai, bet jų efektyvumas yra labai ribotas, nes tas, kas turi pilną fizinę prieigą prie aparatūros, yra nesulaikomas ir gali galų gale keisti ir apeiti viską, jei jis tik turi tam reikiamų žinių ir dauguma tokių sprendimų yra jau apeiti. Todėl DRM lieka tik nepatogumu vartotojui, kuris laikosi taisyklių ir yra legalus vartotojas, o vagis naudojasi tuo produktu be galvos skausmų (dauguma atvejų).

***

Kai mums reikia konkrečių paslaugų, mes dažnai neturime pasirinkimo tarp patogaus ir alternatyvaus, tik kiek mažiau patogaus. Vis dėlto mes visada turime bent jau teorinę galimybę daryti spaudimą, kai eina kalba jau politikoje apie tą teisių balansą tarp teikėjo (licenciaro) bei vartotojo (licenciato). Belieka tik nuspręsti, kiek tai mums patiems svarbu.

Kiek mums kiekvienam ir kiekvienai tos teisės svarbios, nuspręsti lieka patiems. Kompromisų išvengti sunku, ir idėjinis purizmas kartais tiek jau daug naudos neneša. Jei, pavyzdžiui, nenorėtumėme prarasti mylimos muzikos savo Spotify/Deezer/Apple Music (kas gali legaliai nutikti bet kurią akimirką bent iš dalies), teoriškai turėtume pirkti vinilą ir grotuvo su reikiama aparatūra pagalba asmeninėms reikmėms skaitmenizuoti plokšteles (kas priklausomai nuo valstybės gali būti nelegalu net ir vien privačiam naudojimui).

Taigi, kaip žadėjau, į patį pirmąjį klausimą vienareikšmiškai atsakyti neatsakysiu, o ar taisyklė su antraštėmis ir šiuo atveju galioja kaip visiškai vienareikšmiškas ne, palieku atsakyti skaitančiajam/-ai.

Visgi kaip gerai, kai sienos popierinės. Ne, chruščiovkių neturiu omeny, ten perdangos iš gofruoto kartono, kuris tręšta su kiekviena rasa, ir taip stogai greit tampa ultraekologiški, nes pridygsta naujų skroblynų. Vokiečiai šioje sienos pusėje kažkaip jų nepamėgo, kad ir kaip triestų dėl dvideginio emisijų (*gazes upon WV in Samogitian*), bet vis tiek surado būdų leisti žmonėms iš skirtingų aukštų ir kambarių suartėti ir dalintis savo aimanomis ir mūrijamų lėkščių kaskadomis. Taigi wilkommen int pokario laikų namelynes, kur jūsų kiekvienoje laiptinėje išskėstomis rankomis ir šakėmis lauks ponai Majeriai ir froiliaininos Šmidtienytės iš antro aukšto (angenommen, gyvenate trečiame).

Ponas Majeris greičiausiai bus jau senokai susituokęs ir kandidatuosiantis į pensiją, gal net ir vaikų atsivedęs, jų vis tik nedažnai tepamatysite, nes tėvas seniai juos užpisęs kaip ir visą laiptinę. Atsikraustę net iš buto šeimininko išgirstate ausis raitančių gandų ir pizdavonių, kaip pvz., kad ponas Majeris visoje laiptinėje tik priešų teieško. Pradedate melstis, kad tik netektų su Majeriu susitikti dažniau nei su giminėmis bočiaus laidotuvių minėjimuose ir atsisveikinimo koncertuose. Pono pati užtat labai draugiška, ir net nesuvokiama, kaip ji ištveria su savo vyru. Dėve dėve.

Kaip padorūs studentai irba darbingo amžiaus žmonės kelsitės ankstyvą popietę ir važiuosite apsipirkti, kad vėliau galėtumėte vertinti, kokios užsiraukusios pardavėjos prie jūsų ir kokios jos šimtas metrų už pasienio. Nė neįtardami lipsite laiptais, bet antrame aukšte jums į sprandą šnopuos pati smertis alyvose su ketvirtadaliu schizofrenijos simptomų aka Herr Meyer. Jei tos smerties galva būtų plokščia, priešais save išvystute saulės zuikutį, draskomą vilkų. Lipdami dar aukščiau girdite tik šaižų Majerio švokštimą ir koherencija nekvepiančius klyksmus, nors net nepagalvojote, kad čia jis jums skiria savo virtuozinį numerį. Ramiu balsu pasiunčiate na***, nes lyg maža jums būtų su pirkinių maišais kovoti.

Prieš miniatiūros klimaksą lyg pranašiškas ženklas jus palydi kartu su kitais autobusų stotelėje sėdintis senukas su iš Jūros šventės nujota paskutine koncertine kolona (jau nebe kolonėlės kalibro), maitinama matyt saulės ir vėjo energija. Groja ji tiesiog kažkokią radijo stotį. Tris dienas iš eilės. Po to tiesiog nebeturite priežasčių ir progų grįžti namo, nes miegate pas Abgabepartner’į (burtininkas, su kuriuo / kuris už jus / už kurį jūs darote namų darbus ir kartu juos atiduodate), kuris dar ir gyvena arčiau miesto.Vakarą ta patį arba gal ir kitą klausotės muzikos iš kolonėlės (dyzelinės stiklinį stalą braižo, todėl lieka belaidės), o vos laikrodžiui išmušus 22:09 jūsų durų skambutį lyg trumpas jungimas tvatija Majeris.

Pasirinkimai du:

1. pasiliekate pasliki ant sofos „jau geriau kažkieno butas degtų“, nes tpfu kaip nemandagu trukdyti žiūrėti RTL transliuojamą pastoralę „Bauer sucht Frau“ (vok. ūkininkas ieško pačios). Taip, su muzika viskas suderinama, už šį gebėjimą gaunate net kreditų ir šventinimą nuo rektoriaus. Kaimyno net nematysite, tik jus trikdys jo šešėlis ir sirenų klyksmai, grožiu atkartojantys dantisto grąžto ekspresiją ir su ja pakylėjantį metalo tvaiką.

2. Einate prie durų, jas atidarote, Majeris neskuba atleisti išprievartauto skambučio, bet labai skuba švokšti savo poziciją apie jūsų kolonėlės garso kokybę ir kaip jam reikia į darbą, bet jūs jam neleidžiate miegoti. Policija ramiau su jumis kalbėtų, jeigu katę prie jų akių nušautumėte, bet Majeris neassume’ina jūsų klausos kaip kiti diskriminuojantys fašistai ir sako taip, kad girdėtų visi keturi aukštai. Kalbos suprantamumo lygis pakilęs pastebimai, bet jam dar bekalbant nusprendžiate, kad prieš savaitę užsisakyti garsinį pistoletą apsimokėjo labai. Šaudyt anas nešaudo, bet prie smilkinio pridėjus staiga pripumpuos oro tiek, kiek dvylika metų mokykloje kai kuriems nesugebėjo.

Licencija būtina tik norint naudotis juo lauke ir vadinama „Kleiner Waffenschein“, kas studentams gali būti naudinga gyvenant Mogiliovo/Naujosios Vilnios smagumu pasižyminčiuose rajonuose, kurių šiek tiek esti ir čia. Bet jei nesižavite užatlančiu Second Amendment arba garsinių automatų kainos kandžiojasi (na kommt doch mal, gal tik 300 eurų už istorinį šedevrą), lieka tikėtis, kad su sąvoka nesisudursite. Bet ponas Majeris pasistengs tai pakeisti. Gerą minutėlę galvojate, ar jis imsis veiksmų ir jam kamščiatraukiu išskobsite akis tiesiai į šerbetą ir ar užteks jam noro gyventi, kad apstaugęs jus grįžtų iki savo buto. Tiek klausimų, tiek atsakomybės, o to gal ir visai nenusipelnėte.

Jei turėsite drąsos irba noro (greičiausiai trūks pastarojo), pabandysite jam išaiškinti, kas yra elementari intermenšinė komunikacija ir kaip jis juokindavo, bet jau ir užkniso keistais ūbavimais savo bute penktadienio vakarą (dar kartą užuojauta jo pačiai). Primažinti garsą išmoksite greitai, bet Majeriui prisiliuobti ir staugti vakarais savam aukšte uždrausti neįstengsite. Galėsite nebent apvemti jo durų kilimėlį paryčiais 😉 (veiksmingumas dar nenustatytas) Atrodo, vėl kažkas duriep skambutį tikrina, einu vieno įrankio paieškot, bo gal vėl sugedusieji apsireiškė ;))))

„Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. <…> Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės.“
– Balio Sruogos lageriošlageris „Dievų miškas“ (ogi Schläger – vok. „mušėjas“ xddd)

Fantastika, kokios publikos sulaukė mūsų lėktuvas. Visą saloną nuplieskė fizikinė ir kultūrinė apšvieta nuo (bent) dviejų darbingo amžiaus gastarbeiterių à la „tarkuok mano plikę iki kaukolės, idant pati nebesiskųstų, kad šeriuos smarkiau nei Pekino terjeras.“ Pasigirsta nuo vištų pūkų jau švarūs balsų sąskambiai:

– Ė, ten mano vieta bl prie lango – „C, B, A“
– Kaip tai „C, B, A“?
– Nu pats pasižiūrėk, jei mandras ir netiki jau taip.

Jo kolega nepatikėjo, nors kaipgi galima palaikyti broliuko dobiliuko pranašystes nepatikimomis, negi sėdėjimo vietų tvarka bus „B, A, C“? Tėvas man kaldavo nuo mažens: „Niekuo gyvenime nepasitikėk. Niekuo!“ Puiku, pradėkim nuo tamstos, bet tada paties mintis iššaukia visišką prieštarą, o tai man visai tinka. Patikėti disonansu ne taip ir sunku.

Lėktuvo akustiką įvertinę (ir toliau ją išbandydami) vyriškiai galop susėda į ankštokas vietas ir pamažu pasijauti ne ką smagiau, nei tuose giminių baliuose su aršiais debatais apie konkrečių kardiochirurgų vardą, kai išsikrauna telefonas, bet sėdi pačiame kambario kampe už stalo. Įdomu pasidaro tik tada, kai pagaliau giminės arba šiaip švytintys bendrakeleiviai dalijasi savo nuomonėmis labai moderniomis temomis, o tada gali juos visus teisti, kokie jie barbarai, o tavo nuomonė vertingesnė, nes ji teisinga. Kartais užtenka per dantų skausmus sulaukti tik nusileidimo, ir įsiklausyti į plojimų ošimą, kad pasidžiaugtum, kad tu bent jau to nedarai (nors šiaip nebeturi kuo didžiuotis, ir dar kažkur yra pilna vaikų, kurie tavo amžiaus būdami jau savo disertacijas gintis baigė ir net kai kurie sulaukė eilės vokiškame bendrabutyje, also verbrenne dich bitte).

O ką pagalvos vokiečių tetos ir tetienės? Kokia gėda su keletu netašytų as fuck keleivių viename lėktuve sėdėt!!1Ą!… Vienas iš nedaugelio atvejų, kai galima džiaugtis, jog dauguma vokiečių neskiria lietuvių kalbos nuo likusių baltų ar slavų kalbų, tai gal pripaišys kultūros lygį tiesiog Rytų Europos vidurkiui, ar ne?

Bet štai čia ir suklumpa sąžinė – ar tau ne gėda, tautos išdavike (gal dar ir leudės prjėše), gėdytis savo paties tautiečių? Juk jie irgi žmonės, jų ta pati gimtoji kalba, o principai turi būti aukščiau už dar ir tau priskirsimų stereotipų baimę, sakytute. Tpfu koks emigrantas, esi ne ką geresnis už tuos, kurie prieš Bremermünchendorfe gaudydami perekšles dar neseniai už tautininkus balsavo. Šis disonansas savo ruožtu yra irgi studijų dalis, vaikutšiai, nes kažkada matyt grįšite namo ir jumyse kažkas kirbės sakydamas, kad dalelę savęs palikai tiek čia, tiek ten. Tai nebūtinai bus tautinės savimonės triedesiai, tikrai ne. Bet apsimesti, kad esi vis dar toje pačioje gimtinėje, kurią palikai, yra nelengva, nes paprastai viskas keičiasi greičiau tada, kai mūsų ten nėra. Kol aš pas gimdytojus viešiu, pienas šaldytuve Herzogenrathe genda vis dar greičiau nei mane išmes iš universiteto. Wehe nicht (vok. jau geriau taip nebūtų). Reliatyvumo and shit dėka, dėl ko atominiai laikrodžiai net truputėlį skirtingame aukštyje skirtingu tempu tiksi, nors aukštis ir nevienintelis faktorius.

Taigi antras raundas, praėjo jau gerokai daugiau nei trejerios (ši žodžio forma man kadaise išsprūdo prieš visą klasę lietuvių kalbos pamokoje, ir išjuokę vos manęs ant švento Martyno šventės laužo nesupleškino) savaitės nuo studijų pradžios ir pagaliau kliba mano prileidimai prie egzaminų, kurie vieninteliai nuspręs, ar išmečiau pusmetį velniop. Kita vertus, bėgant laikui atsiveria vis dailesnės ir kvapnesnės gyvenimo votys ir raflezijos, lyg muses traukiančios visas įmanomas pirmo semestro klaidas.

Jei jums pasisekė ir dvylika metų sugebėjote nė velnio nesimokyti ir vis tiek abitūrą pasiimti su pagyrimu, jūsų tyko baisiausios žabangos: tinginystė ir atidėliojimai. Vienas be kito tiesiog negali. Namų darbelius darysite kaip normalus studentas – ne paskutines keletą dienų, o rimtai spiegdami „šią naktelę, per naktelę nemigau, nemigau“. Obelėlėms sodinti laiko nebus, bet su funkcijų ribomis žaisite nemiegoję iki pat ryto, kas im Endeffekt neduos nieko gero, nes darbingumas bus lygus nuliui visas tas devynias valandas iki namų darbų atidavimo termino.

– Schatz, denkst du noch, es wäre eine bescheuerte Idee, gleich zur Uni zu fahren? Es ist schon jedenfalls die Uhrzeit, wann Züge die Bahnstrecke von deinem Scheißdorfbahnhof bis zur Stadt wieder befahren, und wenn wir jetzt einschlafen, besteht es keine Chance, dass wir bis zum Mittag für die Abgabe überhaupt aufstehen.
– Xoxo rofl lol Schatzilein, was auch immer du sagst, passt schon gut so.

Vertimas:
– Brangusis, dar manai, kad būtų debiliška idėja tuojau važiuoti į universitetą? Bet kuriuo atveju jau laikas, kai traukiniai vėl važiuoja nuo tavo piskaimio stoties iki miesto, o jei dabar užmigtume, nebūtų nė menkiausios galimybės pabusti prieš pietus, kad pateiktume namų darbus.
– Cha cha cha, mano lobi, whatever you say, man tinka.

Aukščiau pateiktas šablonas garantuotai padės jums įtikinti pramiegoti velniop visas ateinančios dienos paskaitas ir nepataisomai susigadinti savo dienos ir nakties ritmą taip, kad jums bus sunku atsekti, kelinta diena kalendáriuje, nes insgesamt kažkurią jau garantuotai nukosėjo jūsų laikrodžiai. GG Leute.

Į universitetą galiausiai išvažiuosite pirmu traukiniu ir galėsite pabučiuoti universiteto duris. Na, koks debilas jums jas šeštą ryto atidarys, kai darbo laikas prasideda tik aštuntą? Apsižvalgę išvysite, kad esate visai ne vieni, o kepyklėlių pakampėmis drebins rankas ir daugiau parą nemiegojusių komilitonų ir komilitonienių.

Tai tęsis kartu su dar viena naujove – nuo šiol jūs ignoruosite savo ir ne savo noru tiek daug savo draugų, kad jus visas internetas ir bendravimas užpis pakankamai, kad išsijungtumėte viską išskyrus WhatsApp ir Jodel – vokiško minimalizmo viršūnę. Pasibaigs šios meditacinės šėlionės tik kai užignorinę mamą pusei savaitės pasigesite keturių šimtų Währungseinheiten sąskaitoje savo gyvenamojo sandėliuko nuomai, o pavėlavę ją sumokėti trečią dieną surasite jau pakeistą spyną duryse. Cha cha, kokios žavingos tos vokiškos namų darbų implikacijos.

Ai jo, tai kartosis jums kas savaitę, nes namų darbai išleidžiami maždaug tokiu dažniu kiekviename modulyje (bent mano atveju), o savaitgaliais būsite tiek pavargę nuo namų darbų, kad tiesiog vėl viską atidėliosite, pramiegosite ir ignoruosite. Užburtas ratas tęsis iki tol, kol pradėsite jausti nebylią draugų netektį ir kaip laikas bėga jums it smėlis pro pirštus.

Žinoma, svarbiausia iš tokių klaidų ir sveikatos alinimo visai nesimokyti, o toliau tęsti tradicijas ir laukti paskutinės egzamino dienos, kai jus pats profesorius putodamasis kaip Kastytis atitemps už blakstienų ant pakylos ir giljotinuos prieš šiurpstančią nuo kerinčių vaizdų vokietukų minią.

Tuo metu jūsų svarbiausias akademinio gyvenimo žmogus taps vadinamasis Abgabepartner, kuris jus ir kurį jūs tasysitės kaip pūslę darydami visus namų darbus, jei nenorėsite spręsdami diskrečiąją užsiknisti iki baliklio vartojimo pramoniniais kiekiais. Norėdami išvengti baisios klaidos ir išsirinkti kažką geresnio už parazitą, tik nurašinėjantį jūsų išminties lašus ir veltui gaunantį taškų, galite taikyti labai paprastą, bet jau laiko išbandytą receptą. Vokiška kokybė garantuota.

Susiraskite kuo sveikesnę eglę kuo arčiau jūsų universiteto, jei įmanoma, centrinę miesto eglaitę. Į ritualą pakvieskite jūsų kandidatą į porininkus. Vos pamatę vakarinę žvaigždę kartu šokite apie spygliuotį, mėtykite mėnesį raugintus kailius ant kiek įmanoma aukštesnių šakų ir klykite nesavais balsais, kol neiškvies policijos. Nesijaudinkite, jie labai supratingi ir patys prisijungs prie ritualo, o galop jų žodis laikomas nuo seno lemiamu norint kurti partnerių duetą. Bet svarbiausia sąlyga yra visai ne žodis, o ženklas: jei nuo jūsų dėsningų konvulsijų po egle pradės telktis vanduo, laukite žaltvykslių. Galiausiai jei nusistovėjęs žaltvykslių skaičius bus pirminis, tai judviem pasisekė. Kitu atveju, pvz., jei vanduo rusvas, reiškia, po savaitės Neris atitekės iki jūsų miesto prieigų. Ritualą tada būtina kartoti tol, kol die Mutti (vok. „motinėlė“ arba ponia bundeskanclerė Merkel) neatplauks iki jūsų ant rudos potvynio bangos. Bundeslandas ir aukštis virš jūros lygio neturi įtakos, jei reikės, gravitacinių anomalijų dėka nors ir iki Konstanzos.

Vis tik ne visas gyvenimas studijuojant ten vyksta už universiteto durų, greičiausiai teks kartais palikti savo safe-space’us ir susimąsčius, ar vis dar verta, pėdinti arba važiuoti namo. Kad ir kokią gerą reputaciją Vokietija turi saugumo rodikliuose, kartais teks pamatyti policijos, o pastarųjų įvykių Europoje dėka visai nemažai policijos. Gal net teks džiaugsmas ją iškviesti kaip man. Fun fact: man neteko dar niekada kviesti policijos Lietuvoje, o tiksliau Klaipėdoje, nors jei būčiau augęs elito trejybėje – Žvejybos uoste, Mogiliove arba Debrecene – istorija būtų buvusi linksmesnė. Also, nors ir tikrų marozų Herzogenrathe (dydis – maždaug aritmetinis Alytaus ir Marijampolės vidurkis) man neteko matyti, bet vienas personažas antrame perone atrodė ir skambėjo ypatingai.

Link kresnos figūros per visą stotį nuo mano gatvės vedė šviežiai kraujuotų plytų kelias, kiekvienam nutiestas, o praeinant pro jįjį buvo girdėti magiškas burbėjimas, kuriam neliktų abejingų. Vėliau teko išvysti, kaip jis bent keleto minučių dažniu trenkdavo kraujuotais kumščiais į stiklinį stendą su traukinių grafiku, nors bjaurybė vis nedužo ir viskas. Jo nuoseklumas liejant tulžį ant nekalto grafiko neatsipirko ir kai iškviečiau policiją. Beje, paskambinus 112 man buvo pasakyta, kad reikėjo skambinti 110, o patys peradresuoti nesugebėjo. Neskanu, teko skambinti iš naujo, šį kartą policija atvyko po pusvalandžio, kurio metu galėjau stebėti tą mistinę būtybę jau kitoje bėgių pusėje. Ačiūdie žavingasis toli nepradingo, tik nuo sirenų pradėjo bėgti link visai kito stoties galo ir jau matėsi tarp bėgių, kur jį trys policininkai sulaikė gailiai keliaklupsčiaujantį. Vykstant apklausai, iš kur radosi ta pūliuojanti frustacija barškinti stiklelį, nuskambėjo gedulingas Liebeskummer (vok. „meilės kančios“), kas išprovokavo tuo metu jau pavargusio/užsipisusio pareigūno „Och du lieber Gott…“ (vok. „o Viešpatie brangus“). Dar prieš tai buvo minėjęs, kad greičiausiai anas žmogus turėjo ir psichikos problemų. Nelaimėlio likimas neaiškus, bet jie jam ruošėsi nupirkti bilietėlį iki Aacheno, kad grįžtų namolio.

Pačiam grįžtant namo prie lėktuvo sėdynės pritraukė kaip kampuotame ir 70-ųjų dvasia dūstančiame tėvo pasatè (nepatikėsite, bet Volkswagen galima iš tikro versti „tautos automašina“ aka „tautovežis“, tiesiog genialu, kvieskite VLKK felčeres). Pakilti vėluojame pusvalandį. Ne, nu jau kitą kartą gal tikrai ramiau bus autobusu baladotis parą nei jaudintis, nes nespėsiu į traukinį nuo oro uosto. Žinoma, suspėti nepavyko, bet viskas atsiperka vos pabendravus su stoties rajono parduotuvių personalu. „Kas?..“ – košia lyg ir jauna kavinės pardavėja keturis kartus parodžius bandeles vitrinoje. Koks kontrastas palyginus su man jau įprasta vokiečių parduotuvėse šypsena pavadinimu „hab keine verdammte Ahnung, was du gerade gesagt hast Knabe, aber Scheiß drauf, ich lächele weiter wie ein eingeschissenes Pferd und mutmaße dein Vorhaben“ („nė velnio neįsivaizduoju, ką tu ką tik pasakei, berneli, bet šypsosiuos toliau kaip apsišikęs arklys ir spėsiu tavo kėslus“).

Bet va bent jau traukinyje visame ruože veikė belaidis ryšys, kuo galiu didžiuotis net ir pizdavodamas prieš mielus vokietšius. Peace on you, man tuoj atjungs elektrą.

Taigi vaikutšiai pabirutščiai, šis trumpų (ir galbūt nereikšmingų) patarimų sąvadas skiriamas visiems, kas stosite į Doitšlandą aka Merkelreichą ir dar gal norėtumėte sužinoti, kas laukia stojant ir įstojus iki maždaug trečios savaitės. Kodėl trečios? Vat todėl kad aš pats tik dvi pabaigiau ir negaliu jums nupasakoti, kiek džiaugsmo laukia pavasarį semestro egzaminuose.

Šort diksleimer: raukite man žarnas kiek tik norisi, bet nu vat nesu bandęs stoti visuose iki vieno universitetuose tarp Reino ir Oderio, tai nu gal ir kafkas nesutaps su jūsų būsimais ikspyriencais. „O vat man buvo sunkiau/lengviau/rektoriaus buldogas prišiko į batus.“ Ir tai yra fantastika, viskas ir turi būti kitaip nei ten, kur esu aš, kitu atveju bus mažiau neatrastų dalykų. Bayern’as (analuose įvardijamas Bavarija) yra nepriklausoma Alisos ir triušio respublika ir už tenykštę egzotiką neatsakau, sėkmės.

Teigi, pirmas žingsnelis ruošiantis študijuoti ten yra kalbos diplomas. Jei dar nepramiegojote, matyt laikysite kažką panašaus žiemą, kitu atveju pavasarį. Nesiruoškite paskutinę dieną, čia jums ne abitūra, kad škėmas ir kontekstus trečią ryto prieš egzą kaltumėte. Dėl Dievo meilės nesiųskite savo kalbos diplomų originalų vokiečiams, po Bewerbungo fazės greičiausiai neatgausite jokio šikpopieriaus, o (bent jau DSD) originalas išduodamas tik vienas. Just saying.

Sekantis Šrittas: pradėkite ieškotis bakūžės savo svajonių mieste arba užkaboryje, nes jau ir dabar ne per anksti stoti į eilę barakuosna. Čia ne kiaurus langus už 50 eurasų ant seno britiško porceliano padėkliuko po sutarties gauti, nes eilėje stovėsite iki daktaro disertacijos gynimosi, o sulaukus eilės gal dar ir nepriims į circa penkiolika iš keturiolikos Wohngemeinschaftų (flatshare) ir/arba barakų. Kodėl gi? Butų savininkai arba subnuomotojai turi šimtus kanditatų žiemos semestro pradžioje, tai suspindėti teks maksimaliai. Turėsite būti įdomūs, awesome as fuck, kalbėti 7 kalbom ir būtinai Bayerno dialektu (Schwyzerdütsch pridės 16 taškų) ir pagroti dviem okarinom vienu metu Bewerbungsgespräch’e – gyventojų audiencijoje taip, lyg melstumėte amnestijos iš demokratiškosios Korėjos fiurerio prieš tai tanku nučiaudėję jo senelio statulą.

Gavę malonę ir gulėdami ant bėgių iš laimės nepamirškite ir užstato, jis negali būti didesnis nei trys nuomos be mokesčių, ir būkite punktualūs – dvi dienas pavėlavę galit rasti pakeistą spyną duryse. O panorėję išsikraustyti dažniausiai būsite įpareigoti pranešti bent prieš tris mėnesius, o pernuomoti savo kambarį ar butą tiems trims mėnesiams leidžia toli gražu ne kiekviena sutartis.

Punktais šokliuojame pirmyn ir pereiname prie ne ką mažiau svarbaus dalyko – stojimo. Jis nebus sklandus ir jei nervai sukirmiję kaip Vacelio iš Sruogos šedevro, tai sienomis vaikščiot galėsite bent savaitę. Mokyklos mokyklėlės atestatus mėgsta išdalinti labai vėlai, likus keletui dienų arba geriausiu atveju savaitei prieš galutinį terminą, ašaromis universitetų nepalenksite labai lengvai, net jei ir kažkurie Vokietijos pašto komunistai sugalvos dar kartą pastreikuot vasarą ir suknisti daugybės stojančiųjų planus. Vertimų biuruose notaras gali jūsų atestato vertimo netvirtinti iki pat oficialios išdavimo datos, ir gal ta data beveik sutaps su universiteto nustatytu terminu, todėl rinkitės geriau visokius vežėjus kaip DHL ir pinigų nepagailėkite.

Gavę savo prileidimus studijuoti dar neatsipalaiduokite. Dar greičiausiai nebūsite išsirinkę, po kuriuo geležinkelio tiltu miegoti bus minkščiausia ir jums teks galop dar kartą siųsti dokumentų ir patvirtintų kopijų asorti, šįkart jau visus įmanomus ir reikalaujamus. Jei skrisite ir važiuosite patys, tai linkiu nevisiškai pasitikėti Vokietijos geležinkeliais (Deutsche Bahn, hoffentlich lesen Sie die Schreiberei ganz schön durch), nes jei persėsite penkis kartus iki savo pasakų lokacijos, tai kaip dzievulą mylu, ims ir atšauks kurį nors traukinį, o jums beliks bergždžiai mėtyti plytgalius į švieslentes su meiliais „Zug fällt aus, ihr dürft euch verpissen.“ ir tiesiog užvedančia klasika „… heute ca 20 Minuten Verspätung“. O iš tikro tai bus kaip tik ta proga pasinaudoti internetu ir staigiai susirasti kitą maršrutų sujungimą, nes tinklas išvystytas labai stipriai ir net iš visiško užkaborio galima traukiniu nuvažiuoti į miestą lengviau ir/arba dažniau nei iš Klaipėdos į Vilnių. Kainuoja kelionės, savaime suprantama, žymiai daugiau, už vienos dienos bilietą NRW žemėje žmogus sugebėtų labai sočiai pavakarieniauti Stikliuose.

Tarkime jau suspėjote sunešioti visą makulatūrą ir jus galutinai priėmė į universitetą arba kitą aukštąją mokyklą, tai tada prasidės tikroji magija – registravimaisi į miestus (lauksite eilėje ilgiau nei alkašas kepenų donoro po Naujųjų), banko sąskaitos ir visokie kalnų užkeikimai, kurių net Kirtimuose nedrįsta praktikuoti seniausios žiniuonės. Pramiegoję dvi savaites ir neužsiregistravę gausite baudą ir jus aprėks pats meras, apspjaus kuri nors administratorė ir parašys isterišką poemą apie naujakurių neatsakingumą, pati poema bus vykusi ir parveš dar vieną saulę į vakarus.

Neilgtrukus galėsite pradėti studijuoti, bet tikros paskaitos prasidės tik tada, kai jūsų draugai Lietuvoje jau bus susiradę bent du darbus po paskaitų ir bus visiškai įsivažiavę  į studijų tempą. Priklausomai nuo darboholizmo lygmens jus pradės ėsti pavydas ir tai yra fantastika, nes motyvacijos mokytis jums prireiks. Jei būsite kokiame nors mielame mieste kaip Aachenas, fuchsai (Erstiwoche) truks greičiausiai tūlą savaitę ir priklausomai nuo kompanijos išgersite truputį arba pasieksite anogolikų-alkonimų aukštumas, taigi bišk Vorsicht su tuo bitte.

Beje, priklausomai nuo aukštosios mokyklos fainumo jums gali tekti patiems registruotis į kiekvieną paskaitų ciklą ir egzaminus patiems, o sistema primins gūdžius pirmuosius elektroninius dienynus ir tikrai jose pasitaikys klaidų ir vos ne vos nepražioplinsite kokio nors egzamino, kuris bus jūsų tikslas visą ateinantį pusmetį. O neišlaikę bet kurio egzamino tris kartus gausite leidimą niekada nesugrįžti į tą studijų programą visose 16 federacinių žemių, Be to, prisidės dar ir profesorių sugalvotos išorinės sistemos užduotims atiduoti ir „mažosioms“ darbo grupelėms skirstyti. Mažosios bent jau čia, RWTH Aachene, yra apie 50 asmenų, ir aš dar net nekalbu apie mechanikos inžineriją (Maschinenbau), kurios studentų turime tiek daug, kad čia naujų žmonių net studijų programos nebūtina klausti, vis tiek beveik visada lieki teisus. Dėve padėk kiek tų sistemų daug, ir kiek daug slaptažodžių teks įsiminti, o galva sprogs ir nespėsite krapštyti smegenų nuo kaimynų langų.

Kita atrakcija prasidedant studijoms yra pačios salės. Velniai žino, kas pasitaikys jums, bet bent jau man teko pusvalandžiu anksčiau ateiti į paskaitą, kai norėjau gauti padorią sėdėjimo vietą salėje. Sakysite „pastovėsiu, dar jauna(s)“. Bad news here – universiteto apsauga, kuri pirmą kartą man labai priminė normalią policiją, išvarys visus ir visas, kas sėdės/slaviškai tupės ant laiptelių ir lūkuriuojančiuosius prie išėjimų. Priežastis – priešgaisrinė sauga ir kiti keiksmažodžiai, kurių įvardyti jau negaliu. Jei profesoriai bus supratingi, tai kartos paskaitas po du kartus, kol universitetas ras normalesnių salių arba atkris žymi dalis studentų (dažniausiai ta, kuri paruošiamuosiuose kursuose dar mėto popierinius lėktuvėlius „RWTH Airlines“ tol, kol kapitonas Morganas iškolioja perspektyviuosius aviatorius. O kapitonas gavo savo žymųjį titulą už tai, kad paskaitų metu visad užkelia vieną koją ant pakylos kaip save gerbiantis piratas su sekstantu ir naujutėlaičiu jūrlapiu rankose „Analysis für Informatiker“). Kai gausite savo vietelę, belaidžiu universiteto internetu būtinai naudosis visi, kas galės, ir kažkuris matyt siųsis hentai, o ryšio kokybė ir greitis nukels į Honeckerio (he(mo)rojaus aus der DDR) laikus. Bet kamon, nu negi naudosite savo mobilius duomenis, kai jų kainos privers galvoti, kad lietuviški ryšio operatoriai užsiima tik labdara.

Viena iš kiek įdomesnių linksmybių studijuojant taps namų darbų atidavimas. Žinoma, jie, kaip ir apskritai paskaitų lankymas, nevisiškai privalomi, bet patariami visais atvejais. Nemažai profesorių kaip karšinamos pamotės neprileis prie egzamino tol, kol neįvykdysite visų jų reikalavimų ir netapsite tikrų tikriausiomis pelenėmis, nors reikalavimai paprastai nėra tokie kaip mokykloje, pavyzdžiui, pusė visų namų darbų taškų. Kai kurie prideda net ir taškų kaip bonusą prie egzaminų rezultatų, bet yra jau paliudyti atvejai, kai kažkoks kadras sugebėjo pakelti padoraus cunamio bangas vien dėl to, kad stropiai darė visas papildomas užduotis, BET tiesiog nenorėjo geresnio pažymio egzamine. Ot fašistai. Spekuliuoti galima dar ir matyt, kad študentas (ar študentė) buvo paskaitų metu buvo pamėgęs dažnai uždavinėti klausimus ir taisė dėstytojų klaidas ant tikros lentos (kreidos lenta, pasirodo, vis dar tyko universitetų rezervatuose, nors mokyklėlėje jau rašoma Raudonojon knygon).

Grįžtant prie minties lažo temos greičiausiai jums teks dar pradžioje susirasti partnerį, su kuriuo jus susies šventais namų darbų saitais pats lordas rektorius, kurio jau minėta šuva defekuos jums į batus. Tai galios raštiškiems namų darbams, nes nu tutoriai (gabieji študentai irba kalikai, kuriems mokama bent 10 eurų už valandą darbo universitete) irgi žmonės, o jūsų labai daug, arba universitetas dargi taupo.

Kadangi jau paminėjau darbą, o vokiečiai garsėja vienu labai taikliu posakiu apie implikacinį darbo ir laisvės ryšį, paminėsiu tokį fokusą vardu HiWi, oficialiai vadinamą Studentische Hilfskraft, o tai yra visokie darbeliai siūlomi paties universiteto arba kažko jam pakankamai artimo. Užsidirbti iš to galima gal ir ne tokiu šviesos greičiu kaip nelabai veganiško maisto fabrikuose ir manufaktūrose, bet darbo grafikai būna žymiai lankstesni už kitus darbo pasiūlymus mieste ir sandėliuose. Be to, galimai neteks mokėti mokesčių, ir galėsite tuo pasigirti, kaip vienas kandidatas į Valstijų prezidentus gyrėsi dėl savo mokesčių nesumokėjimo, na tiesiog fantastiškas Vorbild’as dirbantiems už 400 eurų per mėsecą.

Kadangi būsite studentai, tai patariama jums įsidiegti universalią programą visokioms anoniminėms blevyzgoms ir maestro kritiniams skaitinėti – Jodel vadinasi vokiškoji (arba Wodel, pritaikyta nukentėjusiems nuo Microsofto), didžiuosiuose miestuose jos bendruomenė aktyvi, o Aachenas, žinoma, yra totali Jodelio sostinė, teužsitrigerina iki kraujų kas nori Miunchene nuo jodelinio hashtago #dummwiemünchen (fašistai jau buvo šitą išbaninę) ir nuo to, kad čia gauname ne klaikiai apribotus, o normalius semestro bilietus viešajam transportui.

Sėkmės pabirutšiai, tepasigaili jūsų Kunčinas, Škėma ir Bewohneramt/Bürgeramt,

gehabt ihr euch wohl,

MfG,
Herr Bläh-Wiesgah von Memel

Vežimėlio ratų negirdėti, nes vežimėlio nėra, bėgame tik su krepšeliais. Nereikia to ir ano imti, nėra laiko, sako tėvas. Status posūkis į dešinę pagrindine alėja ir iki pat galo. Tėvas sustoja. Visos šviesos parduotuvės palubėje vieningai išsijungia, jokio garso, visi bėgioja kaip ir anksčiau, tik tylomis. Mes paliekame tėvą vieną, nors nenorime. Apsisukame atgal link įėjimo ir neskubėdami einame palei kasas tamsoje, mums kelią nušviečia tik likusio prekybos centro koridoriai kitoje kasų pusėje.

Grupė juodai apsirengusių apsauginių zuja žibintais aplink ir mes šiaip taip prasilenkiame su jais, galą priėjome greit. Niekas už parduotuvės ribos neskuba, neskubame ir mes išeiti laukan. Dieve, kodėl paėmiau tik keturis pirkinius, o tarp jų grietinė ir puodelis? Gera nesikalbėti su niekuo paliekant įstaigą, visai kaip bibliotekoje.

***

Lauke itin gaivu ir giedra. Pasisukame dešinėn, o ten ant akropolio stogo palei kraštą palei turėklus išsirikiavusi minia žmonių iki pat pagrindinio įėjimo. Prie jo stovi gaisrinės mašina, veiksmo nedaug. Kažkas prabyla, jog dega akras. Pleška akras, o dūmų niekur nematyti, sako, tik antrame aukšte. Vietoj automobilių aikštelės prie mūsų tik didžiulė skurdi pieva, padrikai išsibarstę praeiviai.

Girdžiu šūvius arba tiesiog šaižų jibašinimo garsą. Netrukus pasirodo herojus, iš pažiūros chronius su žarstekliu arba laužtuvu. Jam nepatinka juodi visureigiai. Vieną susiranda, išbarškina keletą langų net ir jam jau pajudėjus. Atbulinė pavara pasinaudoja vairuotoja. Kovotojas užsimojęs paleidžia ugnį į atsitraukusios automašinos langą, šis garsiai dūžta.

***

Gaisrinė išnyksta it ant elektros laidų sudegusio žmogaus pelenų debesis vėtrai įsismaginus. Gaisro nėra. Mano grietinė, puodelis ir du kiti pirkiniai guli saugūs ant žemės prie stulpo. Puodelis brangus man it savas vaikas, užmuščiau piktadarį.

Dvikova nebaigta, priešas dar vienas pievoje prie akro liko. Jiedu mėto vienas kitam į kramį puodelius, šie dar garsiau dūžta ant žemės ir viskas tik aidi nuo akro sienų lyg koridos skliautų. Puodeliai raudoni ir žali. Baigėsi. Ne kova, puodeliai. Chronius manęs prašo puodelio, aš savo vaiko neatiduodu, ir jis nueina prie kitų.

Išdrįstu galop paklausti, kas tas īr per vienas, na, tas žmogus. Tądien vienintelio klausimo nenustebintas praeivis atsako: „Ai, čia – tik mūsų Qventino Tarantino.“

Taigi. Šiandien noriu šiek tiek papasakoti apie vieną tokį reiškinį, kartais kokių pelėsio pamėgtų pesimistų (ach tie sąskambiai) įvardijamą apdulkėjusiu muziejaus eksponatu. Paklausite, kokiems velniams tiek dramatizmo aprašyme. Paaiškinsiu. Prei pirman, „eksponatu“ kadangi nūdienoje tai dar nėra (ir jau seniai nebuvo) labai plačiai vartojama kalba, kuria jokiame pasaulio užkaboryje jūsų niekas neužknis iki gyvo kaulo siūlymais keisti ryšio operatorių. Gal tai ir gerai. O „apdulkėjusiu“, nes išmirė prūsiškai kalbėjusieji ne prieš savaitę ir net ne prieš euro įvedimą. Tiesiog juos kaip reikiant ištaškė Sembos pelkynuose vokiečiai, o kas buvo likę, pasiglemžė maras. Tai tiek apie pačius prūsus. Kalba tuo tarpu įdomi, pamiršti jos neverta, nes labai daug kalbų neturime baltų šeimoje.

Jei pradėjote abejoti, ar išvis verta ją minėti, priminsiu vieną dažnai nutylimą faktą – pats pirmasis baltiškas tekstas parašytas nei lietuviškai, nei latviškai. Gaila, kad to niekas nesibodi bent paminėti istorijos pamokose, bet tiek jau to. Jau XIV amžiuje prūsai pasižymėjo begaliniu tuo laikmečiu šmaikštumu, kaip, pavyzdžiui, satyriniame įraše Bazelio biliotekos foliante „Kayle rekyse thoneaw labonache thewelyse/ Eg koyte poyte nykoyte peenega doyte.“, kuris reiškia „Sveikas, pone! Tu nesi geras tėvelis (dėdelis), jeigu nori gerti, bet nenori pinigą duoti“. Taigi 1545 metais Karaliaučiuje jau turėjome liuteroniškąjį katekizmą, kuris buvo leistas net tris kartus, nes idiotas ir pusglušis vokietis nesugebėjo visko užrašyti iš pirmo karto neįveldamas tiek klaidų, kiek padaro eilinis beraštis nacionaliniame diktante. Be to, pats tuometinis įkurtos vokiškos Prūsijos kunigaikštis Albrecht’as von Hehenzollern pageidavo tokio katekizmo leidimo. Išduosiu paslaptį: tas pats kunigaikštis valdė ir tuo metu, kai mūsiškis Mažvydas leido savąjį katekizmusą pora metų vėliau.

Vis dėlto aš nusidėčiau nepaminėdamas, jog visa prūsų kalbos tyrimai didžiąja dalimi paremti apie 1800 žodžių leksiniu lobynu. Kokybe pasigirti negalintys katekizmo trys leidimai ir keletas žodynėlių. Tad prūsistika yra iš dalies spėliojimais pagrįstos teorijos, o labai daug netikslumų šaltiniuose neleidžia pilnai nuspėti, kaip iš tikro kalbėjo prūsai. Todėl tiesiog noriu apsidrausi, kad nebūtų klausimo „bet iš kur mes žinome, kaip tikrovėje kalbėjo prūsai?“ Tai va, mes ir gerai nežinome, kaip, bet kiek įmanoma, spėjame iš to, ką turime. Vis geriau nei nieko.

Tačiau šįkart nenoriu skirti viso teksto vien šaltinių nagrinėjimui ir purvo pilstymui vienoms ar kitoms prūsistų idėjoms ne tik dėl kompetencijos trūkumo, bet ir tam, kad daugiau dėmesio galėčiau skirti esminiams dalykams. Pirmiausia tai – skirtumai nuo lietuvių ir latvių kalbų. Pradėkime nuo lengviausios dalies – fonetinių dėsningumų, kaip antai dvibalsis „ei“ žodžių šaknyse, kurie likusiose kalbose turi „ie“: prei/prēi (prie, pas), deinan/dēinā (diena) ar deiwis/dēiws (dievas). Pirmasis rašybos variantas čia – senoji prūsų kalba, po pasvirojo brūkšnio – rekonstruojama naująja prūsų. Lygiai tą patį pastebime ir su lietuviškomis nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų ir latviškuoju dvibalsiu „uo“, kurie prūsų kalboje pasikeičia į mišriuosius dvigarsius an, en, in, un, kaip antai žodis zānsī (liet. žąsis, lat. zoss).

Pati fonetika prūsų kalboje pasižymi tuo, kad ji žymiai artimesnė latvių nei lietuvių kalbai. Vienas iš pavyzdžių – kirčiavimas: tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės lyginant su lietuviškais žodžiais (su bendromis šaknimis) esti tarsi apkeistos vietomis – tvirtapradės virsta tvirtagalėmis ir vice versa. Tai galima sąlyginai paaiškinti tuo, kad latvių ir prūsų kalbos galėjo turėti nemažai bendro kuršių kalbos dėka (toji mirusi dar prieš literrally caro&maro laikus). Šiosios indėlis į dabartinę latvių kalbą jau paliudytas, o prūsai greičiausiai dar iki latvių kalbos susikūrimo kalbėjo panašiai kaip kuršiai. Vėlgi čia tik hipotezė.

Morfologinių skirtumų – žymiai daugiau. Vienas esminių pastebimas pažvelgus į daiktavardžių kaitybos lenteles, kurios radikaliai skiriasi nuo lietuviškųjų. Rašytiniuose šaltiniuose paliudyta tik keturių, o ne septynių linksnių vartosena tik su keletu šauksmininko atvejų. Tai galėjo lemti faktas, kad katekizmai buvo rašomi ne prūsų, o vokiečių, kurie dažnai tiesiog pažodžiui versdavo ištisus prūsiškus sakinius. Nes paprasčiausiai taip norėjo arba tingėjo gilintis į kitą kalbą, prakeikti pasipūtę lodoriai. Tas pats vyko ir su žodžiais – nepataisomas tinginys fricas užrašydavo viską būtent taip, kaip girdi, o ką jau kalbėti apie kokių nors naujų linksnių taikymą, kai gimtojoje Sprache’je tik keturi linksniai – nominatyvas (vardininkas), genityvas (kilmininkas), datyvas (naudininkas) ir akuzatyvas (galininkas). Bet dar ne visai atmetama ir kita versija, teigianti esą baltų kalbos išvis teturėjusios keturis arba penkis linksnius, o likusieji (įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas) atsiradę dėl slavų arba finougrų kalbų įtakos. Beje, finougrų kalbose – estų ar suomių – linksnių priskaičiuojama atitinkamai po 14 ir 15, nuoširdžiausi linkėjimai besimokantiesiems.

Be abejo kone vergiško (labai mėgstamas žodis, kalbant apie šaltinius) vertimo pėdsakai dar neataušę ir sintaksėje, kuri akivaizdžiai paveikta vokiečių kalbos. Paimsiu tik vieną iš pavyzdžių, nes išvardyti visiems neužtektų straipsnio. Veiksmažodžių laikų sistema iš esmės skiriasi tuo, kad labai dažnai naudojami pagalbiniai žodžiai būti (būtwei) ir tapti (wīrstwei), visai kaip vokiečių kalboje (sein ir werden). Pirmasis naudojamas sudaryti analitiniams laikams – perfektui (esamajam atliktiniui – „aš esu daręs“) ir pluskvamperfektui (būtajam atliktiniui – „aš buvau (pa)daręs“), o pastarasis – futūrui (būsimajam laikui), kuris žymiai geriau paliudytas nei sigmatinė būsimojo laiko forma. Sigmatinė – žodžio forma, gramatiškai suformuota priebalsio „s“ pagalba, kaip lietuviškasis būsimasis laikas (dary-s-iu) Kita vertus, kitaip nei vokiečių kalboje, futūras sudaromas ne su pagalbiniu veiksmažodžiu reiškiančiu „tapti“ bei veiksmažodžio bendratimi (ich werde tun), o su būtojo laiko veikiamuoju dalyviu, pavyzdžiui „wīrst pergūbuns“ – „tampa atvykęs“. Tuo tarpu perfektas paliudytas žymiai geriau vien dėl to, kad preteritas (būtasis kartinis) labai dažnai sutampa su esamojo laiko formomis.

Leksiniu atžvilgiu prūsų kalboje gausu baltiškųjų archaizmų, kurių savo šaknimis nė iš tolo neprimena nei lietuvių/latvių, nei germanų, nei slavų kalbų. „Aglo/aglā“, pavyzdžiui, reiškia ne ką kita kaip „lietus, liūtis“, o „dadan/daddan“ – „pienas“. Be abejo, net ir lietuvių kalboje dar turime autentiškų prūsizmų kaip antai žodį malūnas, kilusį iš prūsų „malunis/malūns“.

Galiausiai norėčiau trumpai pagrįsti teiginį, jog prūsų kalba archajiškumu smarkiai lenkia latvių ir lietuvių kalbas. Kaip ir nieko keista, bet argumentas, jog kalba tiesiog sena, mano manymu, nepakankamas. Visų pirma fonetiniu požiūriu prūsų kalba pasižymi keletu svarbių archajiškų bruožų, kaip antai kitokiu nei lietuvių ar latvių kalbos konsonantizmu (priebalsių sistema). Pavyzdžiui su priebalsiais t‘ ir d‘ asibiliacija (nedrįskite painioti su asimiliacija) prūsų kalboje nevyksta. Tai reiškia, kad po t‘ ir d‘ einantis minkštumo ženklas nepaveikia paties priebalsio tarimo, kaip žodyje „waiţātwei“. Tuo tarpu lietuvių ir latvių kalbose t ir d prieš minkštumo ženklą virsta č, dž ir atitinkamai š bei ž, kaip nemažos dalies daiktavardžių kamiengaliuose, kai žodis vartojamas daugiskaitos kilmininko linksnyje (pvz., antis – ančių). Įdomus dalykas, kad lietuvių kalbos žemaičių tarmei taip pat būdinga ši savybė, iš ko galima daryti prielaidą, kad geografiškai artimi prūsai kartu su kuršiais galėjo paveikti žemaičių tarimą.

Savo argumentaciją norėčiau pabaigti viena morfologine įdomybe. Prūsų kalboje daiktavardžiai vis dar išlaiko trijų giminių (vyriška, moteriška ir niekatroji/bevardė) sistemą visoms linksniuojamoms kalbos dalims. Lietuvių ir latvių kalbose tuo tarpu bevardė bei vyriškoji giminės susiliejusios ir bevardės vartosena išliko tik būdvardžiuose (pvz. „labai žvarbu, šmaikštu“) Tai reiškia, jog modernėjimo procesai lietuvių ir latvių kalbose arba tiesiog anksčiau prasidėjo ir/arba įvyko žymiai sparčiau. Quod erat demonstrandum, gerbiamieji.

Po visos šitos litanijos galite manęs paklausti, kurių velnių aš sugaišau tiek laiko bandydamas papasakoti apie kažkokią mirusią kalbą. Ar įmanoma, kad prūsų kalba atgimtų? Įmanoma, nors gali atrodyti ir nelabai realistiška. Yra ar bent jau neseniai buvo žmonių, kurie rūpinosi iš senųjų šaltinių sukurti vieningą prūsų kalbos variantą, dabar jau vadinamą nawaprūsiskan arba naująja prūsų kalba. Bazinis žodynas egzistuoja, gramatikos juodraštis jau parašytas. Pati gramatika lengvesnė už lietuvių ar latvių kalbos (ką jau kalbėti apie rusų kalbą be lengvai suprantamų kirčiavimo taisyklių, linkėjimai ir jiems). Šį aspektą reikėtų vertinti kaip didelį pliusą, kuris palengvintų kalbos išmokimą, o ypač jau viena iš baltų kalbantiems kaip gimtąja. Trūksta nebent didesnio kiekio literatūros ir kalba besidominčių žmonių. Jei vis tiek neįtikinau, prisiminkime hebrajų kalbą, kuri vienu metu buvo visiškai išnykusi iš vartosenos. Ir vis dėlto įspūdinga šiandien matyti šią kalbą klestinčią Izraelyje kaip modernią, gyvybingą kalbą, kuriai išnykti dar ilgai nebus progų. Tai tik vienas pavyzdys, ir nuo mūsų priklauso, ar prūsų kalba netaps antruoju stebuklu mirusių kalbų lobyne.

Taigi iš visų mano įžvalgų žmonės galėtų daryti išvadą, jog prūsų kalba yra visapusiškai unikalus atvejis mūsų baltų kalbų būryje, kadangi liko sava ir archaiška dėl ankstyvos mirties ir tiesiog nespėjo vytis lietuvių ir latvių modernizacijos. Net jei pati prūsų kalba netaps labai reikšminga kalbantiems kitomis kalbomis, vis tiek vien patys jos tyrimai ir moksliniai darbai leis susidaryti platesnį vaizdą apie mūsų protėvių kalbas ar net atskleis užuominų į kai kuriuos prokalbės aspektus. Šiandien tik dar kartą pavyko patvirtinti Vytauto Mažiulio dar 1966 metais paskelbtas mintis, jog prūsų kalba tolimesnė lietuvių ir latvių kalboms nei jos viena kitai, o archaizmų išlaikė daugiau nei abi likusios kalbos. Lieka tik tikėtis, kad praeities prūsistų darbai tikrai nebus pasmerkti užmarščiai, o kalba bus dar tiriama ir gal net kada nors vėl suskambės žmonių lūpomis kaip gimtoji.

Žodis „atsakomybė“ dabartinės lietuvių kalbos žodyne aiškinamas šitaip: dorovinių, pareiginių ir teisinių reikalavimų paisymas. Bet aš gal jums geriau apie pareiginius reikalavimus dar vėliau papasakosiu, nes užmigęs skaitytojas nėra niekieno tikslinė auditorija. Todėl žymiai mieliau papasakosiu apie tai, kaip toli mano stogą iš savo nuvažiavimo trajektorijos sugeba išmušti vienos tokios savybės stokojantys individus primenantys gyviai. Nemanykit, kad aš čia tobuliausias etalonas žmogaus, kurio atsakomybės jausmas viršija higienos normas, bet yra žymiai blogesnių, ir nesvarbu, kad man sakoma, kad tik į geresnius už save reikia žiūrėti. Reikia žiūrėti į visus, kitaip nesuprasi, kokiame stalčiuje esi. Todėl uikime tam tikrus žmones į valias, nes kitaip jie manys, kad jų nieko blogo ateityje nelaukia.

Sunku patikėti, iki kokių konvulsijų gali privesti paprasčiausias sakinys iš nenuovokaus ir eilinį penktadienį pragerto veido „tai tu padaryk, tu čia iš mūsų protingasis“. Pykit, kiek norit, bet aš ne šiaip sau tokį veidą sugadint norėčiau Liubeke viduramžiais naudotais kankinimo stebuklais. Bet ir tai tik jei savo paties rankų dėl tokių parazitų gaila būtų. Bet didžiausia bausmė jiems būtų net ne tai, o likimo skriaudos, kurių jie niekada nesitikės. Jie visada galvos, kad kiekvienoje (kad ir jų pačių atsilupimo dėka kilusioje) situacijoje šalimais pasitaikys koks nors altruistas su galva, kurioje neneigiamas atmosferos slėgis, ir, žinoma, patars, kaip iškuopti visą jovalą. Deja, meine lieben Mitmenschen, jūs nebent dar mokykloje galite stengtis prisišlieti grupinėse užduotyse prie to, kurio pažymių vidurkis nėra neigiamas (pastebima koreliacija tarp atmosferos slėgio ir pažymio dažnai tik atsitiktinumas, apstu ir dar labiau it su kvalda per pakaušį trenktų egzempliorių aplink).

Vis dėlto aš tikiuosi, kad nepražilsiu, kol suprasite, kad kai kuriems jūsų atėjus į darbą teks ir vieniems pabūti, o jei nesusidorosite vieni ar bandysite permesti atsakomybę kitiems – lėksite RAUS iš savo ofiso kabinos ir nebegausite MMA. Ir nė nemanykite, kad kas nors už tokį gracingą liuoktelėjimą durų link jums kaip kompensaciją gražias rekomendacijas parašys. Tik apsisunkinsite savo gyvenimą ir nesuprasite, kodėl jūsų niekas nenori. Tokių žmonių nereikia nei darbe, nei šeimoje. Patikėkite, dauguma žmonių yra plika akimi perregimi; galima suprasti, ar su jais galima kurti šeimą ar tik skaičiuoti vakarus, kada jie nevairuoja esant sunkiam girtumui arba kiek vaikų į šulinius mėtydami nepataiko.

Netikite, kad tai jau viskas, kad nieko blogiau nebus? O dabar prisiminkite, kad dar egzistuoja žmonių ar šiaip gyvūnų (mes irgi esmi gyvūnai ačiū geros dienos), kurie su jumis, tamstos neatsakingieji oligofrenai, elgsis lygiai taip pat neatsakingai kaip ir jūs su jais arba nebūtinai su jais pačiais. Teužtenka jiems pamatyti, kas jūs tokie esantys. Žinote, tai ir yra priežastis, kodėl aš dievinu Auksinę taisyklę elgtis su kitais taip, kaip jie su manimi besielgiantys. O JA, JA, JA. Net ir jei jūs esate nepiktybiniai augliai visuomenėje, neatsakingumas vis tiek pasivys jus ir pasekmes patirsite visad.

Sakoma, kad žmogus mokosi iš klaidų gyvenime tol, kol jas išmoksta. Nepamirškime visgi, kad pakartotinių sesijų gyvenime kiekis nėra neribotas. Kaip ir joks oftalmologas nesibodės gelbėti į saulę žiobsojusios babcės su atšokusia ragena, taip ir kažkada ateis tas paskutinis kartas, po kurio jums niekas šanso nebeduos išmokti, kas yra atsakomybė. Jei ne jūsų gyvenime, tai galbūt kieno nors kito. Pasprinkite tokiu atveju savo kalte, jei dar turite sąžinės, o jei ne, tai jūs irgi niekam nereikalingas. Ypač jei jūsų neatsakingumo auka – vienintelis žmogus, kuriam rūpėjote jūs arba jūsų turtas (irba skolos).