Visgi kaip gerai, kai sienos popierinės. Ne, chruščiovkių neturiu omeny, ten perdangos iš gofruoto kartono, kuris tręšta su kiekviena rasa, ir taip stogai greit tampa ultraekologiški, nes pridygsta naujų skroblynų. Vokiečiai šioje sienos pusėje kažkaip jų nepamėgo, kad ir kaip triestų dėl dvideginio emisijų (*gazes upon WV in Samogitian*), bet vis tiek surado būdų leisti žmonėms iš skirtingų aukštų ir kambarių suartėti ir dalintis savo aimanomis ir mūrijamų lėkščių kaskadomis. Taigi wilkommen int pokario laikų namelynes, kur jūsų kiekvienoje laiptinėje išskėstomis rankomis ir šakėmis lauks ponai Majeriai ir froiliaininos Šmidtienytės iš antro aukšto (angenommen, gyvenate trečiame).

Ponas Majeris greičiausiai bus jau senokai susituokęs ir kandidatuosiantis į pensiją, gal net ir vaikų atsivedęs, jų vis tik nedažnai tepamatysite, nes tėvas seniai juos užpisęs kaip ir visą laiptinę. Atsikraustę net iš buto šeimininko išgirstate ausis raitančių gandų ir pizdavonių, kaip pvz., kad ponas Majeris visoje laiptinėje tik priešų teieško. Pradedate melstis, kad tik netektų su Majeriu susitikti dažniau nei su giminėmis bočiaus laidotuvių minėjimuose ir atsisveikinimo koncertuose. Pono pati užtat labai draugiška, ir net nesuvokiama, kaip ji ištveria su savo vyru. Dėve dėve.

Kaip padorūs studentai irba darbingo amžiaus žmonės kelsitės ankstyvą popietę ir važiuosite apsipirkti, kad vėliau galėtumėte vertinti, kokios užsiraukusios pardavėjos prie jūsų ir kokios jos šimtas metrų už pasienio. Nė neįtardami lipsite laiptais, bet antrame aukšte jums į sprandą šnopuos pati smertis alyvose su ketvirtadaliu schizofrenijos simptomų aka Herr Meyer. Jei tos smerties galva būtų plokščia, priešais save išvystute saulės zuikutį, draskomą vilkų. Lipdami dar aukščiau girdite tik šaižų Majerio švokštimą ir koherencija nekvepiančius klyksmus, nors net nepagalvojote, kad čia jis jums skiria savo virtuozinį numerį. Ramiu balsu pasiunčiate na***, nes lyg maža jums būtų su pirkinių maišais kovoti.

Prieš miniatiūros klimaksą lyg pranašiškas ženklas jus palydi kartu su kitais autobusų stotelėje sėdintis senukas su iš Jūros šventės nujota paskutine koncertine kolona (jau nebe kolonėlės kalibro), maitinama matyt saulės ir vėjo energija. Groja ji tiesiog kažkokią radijo stotį. Tris dienas iš eilės. Po to tiesiog nebeturite priežasčių ir progų grįžti namo, nes miegate pas Abgabepartner’į (burtininkas, su kuriuo / kuris už jus / už kurį jūs darote namų darbus ir kartu juos atiduodate), kuris dar ir gyvena arčiau miesto.Vakarą ta patį arba gal ir kitą klausotės muzikos iš kolonėlės (dyzelinės stiklinį stalą braižo, todėl lieka belaidės), o vos laikrodžiui išmušus 22:09 jūsų durų skambutį lyg trumpas jungimas tvatija Majeris.

Pasirinkimai du:

1. pasiliekate pasliki ant sofos „jau geriau kažkieno butas degtų“, nes tpfu kaip nemandagu trukdyti žiūrėti RTL transliuojamą pastoralę „Bauer sucht Frau“ (vok. ūkininkas ieško pačios). Taip, su muzika viskas suderinama, už šį gebėjimą gaunate net kreditų ir šventinimą nuo rektoriaus. Kaimyno net nematysite, tik jus trikdys jo šešėlis ir sirenų klyksmai, grožiu atkartojantys dantisto grąžto ekspresiją ir su ja pakylėjantį metalo tvaiką.

2. Einate prie durų, jas atidarote, Majeris neskuba atleisti išprievartauto skambučio, bet labai skuba švokšti savo poziciją apie jūsų kolonėlės garso kokybę ir kaip jam reikia į darbą, bet jūs jam neleidžiate miegoti. Policija ramiau su jumis kalbėtų, jeigu katę prie jų akių nušautumėte, bet Majeris neassume’ina jūsų klausos kaip kiti diskriminuojantys fašistai ir sako taip, kad girdėtų visi keturi aukštai. Kalbos suprantamumo lygis pakilęs pastebimai, bet jam dar bekalbant nusprendžiate, kad prieš savaitę užsisakyti garsinį pistoletą apsimokėjo labai. Šaudyt anas nešaudo, bet prie smilkinio pridėjus staiga pripumpuos oro tiek, kiek dvylika metų mokykloje kai kuriems nesugebėjo.

Licencija būtina tik norint naudotis juo lauke ir vadinama „Kleiner Waffenschein“, kas studentams gali būti naudinga gyvenant Mogiliovo/Naujosios Vilnios smagumu pasižyminčiuose rajonuose, kurių šiek tiek esti ir čia. Bet jei nesižavite užatlančiu Second Amendment arba garsinių automatų kainos kandžiojasi (na kommt doch mal, gal tik 300 eurų už istorinį šedevrą), lieka tikėtis, kad su sąvoka nesisudursite. Bet ponas Majeris pasistengs tai pakeisti. Gerą minutėlę galvojate, ar jis imsis veiksmų ir jam kamščiatraukiu išskobsite akis tiesiai į šerbetą ir ar užteks jam noro gyventi, kad apstaugęs jus grįžtų iki savo buto. Tiek klausimų, tiek atsakomybės, o to gal ir visai nenusipelnėte.

Jei turėsite drąsos irba noro (greičiausiai trūks pastarojo), pabandysite jam išaiškinti, kas yra elementari intermenšinė komunikacija ir kaip jis juokindavo, bet jau ir užkniso keistais ūbavimais savo bute penktadienio vakarą (dar kartą užuojauta jo pačiai). Primažinti garsą išmoksite greitai, bet Majeriui prisiliuobti ir staugti vakarais savam aukšte uždrausti neįstengsite. Galėsite nebent apvemti jo durų kilimėlį paryčiais 😉 (veiksmingumas dar nenustatytas) Atrodo, vėl kažkas duriep skambutį tikrina, einu vieno įrankio paieškot, bo gal vėl sugedusieji apsireiškė ;))))

„Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. <…> Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės.“
– Balio Sruogos lageriošlageris „Dievų miškas“ (ogi Schläger – vok. „mušėjas“ xddd)