Paskaitykite naujienas… Ar jums jau koktu?
Nekalbu apie kriminalus ar eilinius 24 valandų lygio įvykius. Kalbu apie edukaciją ir švietimo sistemą Lietuvoje. Kartais pamurmu sau, negi man vienam pasižiūrėjus į Audronę Pitrėnienę jaučiasi sovietinio daugiabučio prirūkytos laiptinės kvapas? Suprantu, jog bukų švietimo ministrų buvo ir bus, bet bandydamas kuo riebiau pateikti savo per abitūros laikotarpį subrandintą rage’ą, supratau, jog kartu visai praverstų pabandyti bent virtualiai išspręsti susikaupusias problemas.

O problemų apstu! Net nežinau nuo ko pradėti. Gal pradžioje tiesiog įvardinkime keletą padarinių… Žemas mokytojų lygis, vis didesnis abiturientų skaičius nenori sieti savo ateities su Lietuva, vis labiau išryškėjanti mokinių ir mokytojų hierarchija (kas iš šono neatrodo blogai, kol patys nepajaučiate diktatūros lygio priespaudos), na ir cherry on top pirma vieta ES pagal savižudybių skaičių. Pastarasis faktas jau daugeliui iki skausmo žinomas, tačiau tiek visuomenė tiek visų numylėta valdžia tai bando sieti su mažais atlyginimais, kas mano nuomone yra labai trumparegiška. Pastarosiomis dienomis skaičiau straipsnį kuriame minimas dėl patyčių ir psichologinio spaudimo mokykloje nusižudęs aštuntokas. AŠTUNTOKAS! Labai gerai atsimenu save jo amžiaus, o kaip gi, juk praėjo tik nepilni 5 metai…  Esu patyręs pilną patyčių „paketą“ tiek iš bendraamžių, tiek psichologinį spaudimą iš mokytojų, tačiau ačiū dievui, išgyvenau. Ir man yra labai skaudu matyti kai nusižudo tokio amžiaus paaugliai. Mane iškart užplūsta tas pats slegiantis jausmas kurį jaučiau pats būdamas jų vietoje, ir sau pagalvoju: o jie tai neatlaikė…

Per daug nesigilinant į detales, ir atsakomybę nuo savęs bandančių nusimesti mokytojų blevyzgas, sugalvojau planą, kuris skamba taip pat ambicingai kaip nuskristi į marsą, tačiau svajoti kol kas dar niekas nedraudžia.

Hypothetically aš esu toks turtingas kaip Bill’as Gates’as, Elon’as Musk’as ir Richard’as Brandson’as kartu. Toks turtingas, kad man nusišvilpt į pajamas. Vieną vakarą, mėgaudamasis saulėlydžiu savo dangoraižyje aš sugalvoju, jog gana šitoms dabar besidedančioms nesamonėms! Laikas padaryti tvarką šalyje, laikas Hostile Takeover manevrui. As luck would have it, Lietuvoje nėra draudžiama įsteigti savo privačią mokyklą, todėl įsteigiu jų šimtus, jos visos vienodos (nėra geresnių ar blogesnių), visos pagal Suomiškus standartus (vaikai neturi namų darbų, ir su jais elgiamasi kaip su žmonėmis), su šviežiai iškeptais ir gerai apmokamais next-gen mokytojais. Ar jau sakiau koks aš turtingas? Tebūnie mokslas jose nemokamas! Tuo tarpu pačios mokyklos reklamuojamos kaip brand’as, tiek viakams, tiek tėvams, tiek mokytojams. Išvystau šį privačių mokyklų tinklą ir atilošęs savo patogiame masažiniame krėsle žiūriu kaip krinta paprastų mokyklų paklausa ir reitingai, kaip iš jų tiek mokiniai, tiek mokytojai masiškai bėga pas mus (kur iš pastarųjų bėje atrūšiuojami nuoširdūs žmonės nuo sovietinių zanūdų). Paprastos mokyklos užsidarinėja, Austėja Landsbergienė nebežino kur dėtis, nes konkurencija pranoksta visas jos galimybes. Galiausiai sulaukiu skambučio iš švietimo ministro/ės kuriame bailiai ištariami šie žodžiai „Mes norime privatizuoti jūsų projektą, PADĖKIT MUMS“. Mano veide atsiranda šypsena, įsipilu dar apelsinų sulčių, įsijungiu LRT holograminę projekciją ir „panoramoje“ matydamas valdžioje pasidariusį chaosą tylai sau pasakau „Good, good… Let the chaos unfold“. Galiausiai mano švietimo modelis tampa pagrindiniu šalies švietimo sistemos modeliu, o senoji sistema užmiršta rudyja kaip zaporožietis apleistų garažų komplekse.

O dabar grįžkime į realybę, kurioje suvoksime, jog kažkada būtent šį juokingai skambantį planą kažkas vis tik turės įgyvendinti. Turbūt kažkas drąsus, savyje turintis pakankamai pochuizmo ir neturintis baimės jausmo. O iki tada, galėsime tik stebėti kaip ir mūsų vaikai eina per tą pačią šūdais ir pelėsiu atsiduodančią sistemą…