Žodis „atsakomybė“ dabartinės lietuvių kalbos žodyne aiškinamas šitaip: dorovinių, pareiginių ir teisinių reikalavimų paisymas. Bet aš gal jums geriau apie pareiginius reikalavimus dar vėliau papasakosiu, nes užmigęs skaitytojas nėra niekieno tikslinė auditorija. Todėl žymiai mieliau papasakosiu apie tai, kaip toli mano stogą iš savo nuvažiavimo trajektorijos sugeba išmušti vienos tokios savybės stokojantys individus primenantys gyviai. Nemanykit, kad aš čia tobuliausias etalonas žmogaus, kurio atsakomybės jausmas viršija higienos normas, bet yra žymiai blogesnių, ir nesvarbu, kad man sakoma, kad tik į geresnius už save reikia žiūrėti. Reikia žiūrėti į visus, kitaip nesuprasi, kokiame stalčiuje esi. Todėl uikime tam tikrus žmones į valias, nes kitaip jie manys, kad jų nieko blogo ateityje nelaukia.
Sunku patikėti, iki kokių konvulsijų gali privesti paprasčiausias sakinys iš nenuovokaus ir eilinį penktadienį pragerto veido „tai tu padaryk, tu čia iš mūsų protingasis“. Pykit, kiek norit, bet aš ne šiaip sau tokį veidą sugadint norėčiau Liubeke viduramžiais naudotais kankinimo stebuklais. Bet ir tai tik jei savo paties rankų dėl tokių parazitų gaila būtų. Bet didžiausia bausmė jiems būtų net ne tai, o likimo skriaudos, kurių jie niekada nesitikės. Jie visada galvos, kad kiekvienoje (kad ir jų pačių atsilupimo dėka kilusioje) situacijoje šalimais pasitaikys koks nors altruistas su galva, kurioje neneigiamas atmosferos slėgis, ir, žinoma, patars, kaip iškuopti visą jovalą. Deja, meine lieben Mitmenschen, jūs nebent dar mokykloje galite stengtis prisišlieti grupinėse užduotyse prie to, kurio pažymių vidurkis nėra neigiamas (pastebima koreliacija tarp atmosferos slėgio ir pažymio dažnai tik atsitiktinumas, apstu ir dar labiau it su kvalda per pakaušį trenktų egzempliorių aplink).
Vis dėlto aš tikiuosi, kad nepražilsiu, kol suprasite, kad kai kuriems jūsų atėjus į darbą teks ir vieniems pabūti, o jei nesusidorosite vieni ar bandysite permesti atsakomybę kitiems – lėksite RAUS iš savo ofiso kabinos ir nebegausite MMA. Ir nė nemanykite, kad kas nors už tokį gracingą liuoktelėjimą durų link jums kaip kompensaciją gražias rekomendacijas parašys. Tik apsisunkinsite savo gyvenimą ir nesuprasite, kodėl jūsų niekas nenori. Tokių žmonių nereikia nei darbe, nei šeimoje. Patikėkite, dauguma žmonių yra plika akimi perregimi; galima suprasti, ar su jais galima kurti šeimą ar tik skaičiuoti vakarus, kada jie nevairuoja esant sunkiam girtumui arba kiek vaikų į šulinius mėtydami nepataiko.
Netikite, kad tai jau viskas, kad nieko blogiau nebus? O dabar prisiminkite, kad dar egzistuoja žmonių ar šiaip gyvūnų (mes irgi esmi gyvūnai ačiū geros dienos), kurie su jumis, tamstos neatsakingieji oligofrenai, elgsis lygiai taip pat neatsakingai kaip ir jūs su jais arba nebūtinai su jais pačiais. Teužtenka jiems pamatyti, kas jūs tokie esantys. Žinote, tai ir yra priežastis, kodėl aš dievinu Auksinę taisyklę elgtis su kitais taip, kaip jie su manimi besielgiantys. O JA, JA, JA. Net ir jei jūs esate nepiktybiniai augliai visuomenėje, neatsakingumas vis tiek pasivys jus ir pasekmes patirsite visad.
Sakoma, kad žmogus mokosi iš klaidų gyvenime tol, kol jas išmoksta. Nepamirškime visgi, kad pakartotinių sesijų gyvenime kiekis nėra neribotas. Kaip ir joks oftalmologas nesibodės gelbėti į saulę žiobsojusios babcės su atšokusia ragena, taip ir kažkada ateis tas paskutinis kartas, po kurio jums niekas šanso nebeduos išmokti, kas yra atsakomybė. Jei ne jūsų gyvenime, tai galbūt kieno nors kito. Pasprinkite tokiu atveju savo kalte, jei dar turite sąžinės, o jei ne, tai jūs irgi niekam nereikalingas. Ypač jei jūsų neatsakingumo auka – vienintelis žmogus, kuriam rūpėjote jūs arba jūsų turtas (irba skolos).