Kartais pagalvoju, kaip sunku būti moterimi, kuri turi atitikti šiuolaikinius grožio standartus, atrodyti patraukliai ir tvarkingai. Ypač puikiai prisimenu tą rytą, kai 6.30 ryto su akių tušo šepetėliu pataikiau sau į akį. Tada pagalvojau, kad gal velniop visus tuos rytinius make up’us ir gal manęs be špakliaus neišsigąs eilinis praeivis ar koks kaimynas Vasenka, profesionalus alko degustatorius nepalaikys Dievas žino kuo…

Tačiau net po tokių akimirkų, nuosmukių aš nepaliauju ekspermentavus su savo išvaizda. O atrodytų gal jau veltui? Kur raudonas ženklas ,,Stop“ po galais?

Oi, ne, ne…tokio nėra. Taip, kad startuojam!

I. ,,Skrydis į rajono saloną ir ne itin smagus nusileidimas su violetiniais anktakiais“

Viskas prasidėjo nuo to, kai birželio mėnesio pabaigoje nusprendžiau pasigražinti ir tam neišleisti nei daug pinigų, nei sugaišti daug laiko. Na, ir užsirašiau į netoliese esantį saloną, norėdama nusidažyti blakstienas + antakius ir pasidaryti jų korekciją. Atrodė, jog nieko blogo tikrai nebus ir atsiliepimų neblogų girdėjau. Tačiau ne iki viskas buvo. Vos įėjusį į grožio saloną spėjau susiginčyti su manikiūrininke, kuri, be to, man ir dažė antakius, dėl mano užsirašymo. Nepaisant visko, man pradėjo dažyti blakstienas, po kurių dažų man kažkodėl dvi dienas graužė akis, nors niekad nieko panašaus nebuvo. O dar puiku buvo tai, kad salone buvo atjungtas vanduo ir man normaliai akių negalėjo praplauti, o valė sudrėkintais vatos diskeliais, kurie beveik nenuvalė dažų ir akis man vis dar nežmoniškai graužė. Bet prieikme prie antakių.

Jau tada, kai pešiojo juos pincetu supratau, kad paliks nedaug, o ir pešiojo juos iš viršaus. Deja, mano spėjimai pasitvirtino, nes galop po poros plovimų, kai nusiplovė dažai, turėję juodai violetinį atspalvį, nuo odos, pamačiau, kad liko nedideli siūliukai, kurie priminė (ne itin madingą tarp jaunų panelių) lanko formą.

Tad mano išvada Jums – įdėmiau rinkitės grožio paslaugas teikiančias įmones ir profesionalius specialistus! Kadangi gali tekti gailėtis tiek išleistų pinigų, tiek paslaugos nekokybiškumu. Jokiu būdu nesiūlau kreiptis būtinai į išpiarintus grožio salonus, prabangias kirpyklas ir t.t. Ne, jei yra galimybė tai pasidomėkite darbo pavyzdžiais. Ir, be to, nebijokite ginčytis ir prieštarauti, nes jūs mokate pinigus. 🙂

II. ,,Sertifikuota visažo meistrė“

Tą ir taip darbingą liepos trečiadienį net negalvojau apie panašius dalykus, visa susierzinusi sedėjau automobilyje ir netikėtai gavau pažįstamos merginos (pas kurią lankiausi prieš ~ 4 metus, bet tada ji konsultavo dėl veido priežiūros priemonių ir atstovavo kompaniją), jog ji mielai atliktų man kasdieninį makiažą ir užtruks nedaugiau nei 30 min.! Juk dabar jau ji SERTIFIKUOTA MEISTRĖ. Tada taip galvojau ir aš. Galimybė pabūti fotomodeliu/makiažo modeliu nemokamai pasitaiko ne kasdieną, o ir svarbu paminėti tai, kad profesionalaus makiažo neturėjau niekad. Man tai buvo nauja patirtis, tačiau kažkas man viduje kuždėjo, kad viskas bus ne taip, kaip man atrodo ir pasirodo mano intuicija man nemelavo…

Ir taip pagaliau atėjo ta beprotiškai karšta vasaros diena, kai aš sutikau atvykti į paskirtą vietą. Priėmė mane maloniai, šnekino lyg niekur nieko, o ir kosmetika aš pasitikėjau, nes tai gan brangus brendas ir gan žinomas. Tačiau, kai man dengė veidą makiažo pagrindu pajutau, kad visažistė savo darbą atlieka greitai ir grubokai. Tai šepetėlis skaudžiai perbraukdavo man per veidą, tai judesiai buvo staigūs ir skaudūs. Ji vis atsiprašinėjo ir nurašė viską mano jautrumui. Na, tiek to. Aš iki paskutiniųjų maniau, jog visa tai atsipirks ir makiažas bus nepriekaištingas, kol…

Kol aš nepamačiau savo antakių ir viso galutinio makiažo, nes tai priminė vaikišką išdaigą, bet jokiu būdu ne profesionalo darbą. Žinoma, ji negailėjo man komplimentų, jog atrodau puikiai ir dar tas ironiškas klausimas: ,,Tai kur šiandien eisi tokia graži?“ Atsakymas turbūt turėjo būti: ,,Žmonių gąsdinti. Tiksliau vyriškos lyties atstovų.“ Tačiau aš nuolankiai viską priėmiau, pati pasitaisiau antakius ir bandžiau surasti tualetą, kad visą tai geriau apžiūrėti ar nusiplauti, deja, jo taip ir neradau. Išskubėjusi iš kabineto pamačiau, kad man tikrai nesivaidena ir makiažas atrodo baisiai. Galiu pasakyti tik tiek, kad man nekada dar nebuvo taip gėda važiuoti per miestą, nes į mane keistai šnairavo ne tik statybininkai, bet net užsieniečiai vaikinai, o aš vos laikiausi negrįžus atgal ir neiškėlus skandalo. Gerai, kad tada dar buvau apsikirpus taip, kad po ilga kirpčių sruoga galėjau paslėpti pusę veido ir dėkui Dievui turėjau skrybelę.

Vienu žodžiu, nepatariu niekam nemokamai naudotis tokiom galimybėm, jei nesate tikrai užtikrinti tuo saugumu ir kokybe.

III. Po rutinos ateina Frankenšteino eksperimentai (Saulė)

Nusprendžiau, kad sena kirpykla nusibodo. Ilgai rinkausi ir galvojau, į kurią čia nuėjus, tačiau maklinėdama po miestą kažkaip vis užsukdavau ne pro tuos kampus, kur turėjo kurdintis mano nusižiūrėtos kirpyklos. Kai vaikštinėti nusibodo, nusprendžiau šauti į tą kirpyklą tiesiai sau prieš nosį. Kai užėjau, pasiklausiau, ar šiandien turėtų laiko mane apkirpti ir mane labai maloniai priėmė, tik pasakė, kad vėluos – suprantama, atėjau iš gatvės, su viskuom sutikau. Nuėjau pasiklausyti Ba Katedros aikštėje, man visai patiko, nes grojo tą gabalą, kuris man patinka. Atėjau nurodytu laiku, pasakė, kad dar penkiolika minučių vėluos. Nieko, nuėjau išgerti persikinio pieno kokteilio. Palūkuriavusi grįžau. Ten palaukiau dar penkias minutes ir, tiesą sakant, man jau darėsi kažkaip neramu: matyt, budo garsioji moteriška nuojauta.

Kirpėja labai maloniai išklausė mano pageidavimų: palikite kuo daugiau, kiek įmanoma, ilgio ir vis dėlto man patinka tai, kad turiu dauuuug ševeliūros, todėl, prašyčiau, ir apimtį pasaugot. Viskas gražu, sutarėm. Einame plauti mano gaurų: vanduo siaubingai bėga ANT VEIDO. Galvoju, nu nieko, visi mes žmonės. Tada mane apkosėja, apčiaudi, bet atsiprašo. Gerai, mes žmonės, maloni kirpėja, va, mane priėmė.

Pradeda kirpti plaukus, apkerpa labai greitai (kas šiaip nėr labai blogas ženklas). Nebelieka po vasaros nudžiuvusių šviesintų galų, kurių nekenčiau ir nekantravau atsikratyti, nes ilgėjausi natūralios spalvos – puiku ! Bet… kas per Elvis Presley ant mano galvos? Kirpėjos visad nujaučia, kai tau šukuosena yra hmmm ir pradeda pasakoti, ką tu galėsi daryti su tais plaukais. Šioji dar pasidarė gan agresyvi. Aš bandžiau paaiškinti, kad tai man bent jau tikrai naujas kirpimas ir gal dėl to esu suglumusi (iš tikrųjų, manau, aiškintis neturėjau), o ji pradėjo agresyviai pašiepinėti mano žodžius. Padaviau pinigus ir dėjau į kojas.

Pirmąkart po kokio penketo metų išėjau iš kirpyklos subjurusi ir net praignoravau rusą, kuris, sužinojęs, kad nemoku rusiškai, bandė angliškai. Mano diena griuvo. Likau ne su dviem, bet su trim plaukais, parašiau mamai.

Visai savo nelaimei, kai parodžiau Karinai, ji irgi pasakė: dievaži, nu kažkas čia ne taip. Mano plaukai siaubingai stojosi piestu, kiek jie buvo pripumpuoti. Dvi dienas isteriškai segiausi, rišausi plaukus, sukurpiau visą piktą Instagramo story apie šitą savo nuotykį (laimei, šitas prajuokino daug žmonių). Šiaip kai plaukai ėmė leistis, neatrodė taip baisiai, bet aš siaubingai kompleksavau.

Kol vieną dieną mama įkalbino eiti palaidais ir pamačiau, kad visiem vienodai. Nesijaučiau gražiausia, tiksliau, nesijaučiau daugmaž taip, kaip norėjau. Bet ištvėriau ir plaukai galiausiai pradėjo visai dailiai atauginėti – taigi bent šitas prašymas buvo įvykdytas.