Kovas. Eilinis darbo pokalbis. Laukiu prabangiai įrengtame laukiamajame, kurio vitrinose puikuojasi ne kiekvienam kainų atžvilgiu įkandama kosmetika. Jei ne prieš kelias dienas sulauktas skambutis, būčiau visai pamiršusi, jog prieš mėnesį siunčiau savo gyvenimo aprašymą šiai įmonei.. Prisėdusi ant minkšto krėslo, laukiu, kada pagaliau būsiu pakviesta.
Netrukus priešais mane išdygsta kiek egzotiškos išvaizdos vyras. Atrodo visai ne tas, su kuriuo kalbėjome telefonu. Šis – jaunas, gražus, spinduliuojantis pasitikėjimu savimi ir savotišku įžūlumu. Jo akyse sumirga vertinimo skalė, vos tik mane išvysta. Nemeluosiu – šiek tiek pasimetu, bet stengiuosi to neparodyti.
Nemanykite, jog tą dieną atrodžiau kaip kokia kaliausė – toli gražu. Tamsiai mėlyna, klasikinio kirpimo suknelė iki kelių puikiai derėjo prie ilgaaulių aukštakulnių ir bordinio palto. Liemenį juosė subtilus diržas su auksine sagtimi. Makiažas, nors ir ryškus, tačiau skoningas. Priminsiu veikiau business woman (mano įsivaizdavimu) nei medicinos registratorę biudžetinėje įstaigoje. Gerai, gal kiek persistengiau save vertindama, tačiau tikrai ne blogiau nei tas savimyla-paukštelis, kuris tuoj mėgins įvertinti mano tinkamumą darbui.
Taigi, nusigauname iki privataus kabineto. Vyrukas geria savo matchą, man – iš mandagumo – pasiūlo vandens ar kavos (o gal ir aš noriu matchos? Nejau per brangu visiems siūlyti?). Atsisakau.
Pradedame pokalbį nuo standartinių klausimų: kuo mane sudomino jų įmonė, kokios turiu patirties marketingo srityje, ką galiu papasakoti apie save ir t. t. Viską iškloju, kaip yra iš tikrųjų. Na, gerai, galbūt šiek tiek pagražinu, bet to melu nepavadinsi. Užtat iš priešais mane sėdinčio „Apolono“ išgirstu, kad nesu pirma reklaminių tekstų rašytoja, kuri jų nesužavėjo. Buvo jų ir su nemaža patirtimi, tačiau visos, deja, „praskipintos“.
Pokalbiui einant į pabaigą, manęs klausia, kaip įsivaizduoju savo svajonių darbovietę. Cha, cha. Tikrai ne pas jus. Žinoma, to nesakiau. Nesuprantu, kodėl darbdaviai apskritai to klausia. Lygiai taip pat nesuprantu ir tokių klausimų kaip: „Kaip manote, kokį siurprizą mūsų įmonė galėtų jums paruošti, kad nustebintų?“ Emmm… neišmokėti algos?..
Baltas chalatukas (outfitukas)
Galiausiai darbo pokalbis baigiasi. Nuo minėtojo tipo žvilgsnio trumpam sutriko orientacija – iš pradžių pasukau ne ta kryptimi. Dar valandą mane supo meilės šydas – kolegėms darbe nupasakojau, kokio gerumo diedą šiandien mačiau, kaip praėjo pokalbis. Tiesa, į darbą taip ir nepriėmė. Nepasakyčiau, kad nuliūdau. Jau senokai susitaikiau su mintimi, kad pagal profesiją galiu taip niekada ir nedirbti.
Taigi, prieiname prie svarbiausio šio pasakojimo aspekto – aš esu medicinos registratorė, įsidarbinusi laikinai, kol baigsiu studijas. Bet, atrodo, jog įstrigau registratūroje visam laikui.
Kelias bagadelnios link…
Magistro laipsnį įgijau dar šių metų sausį. Neprisimenu, keliuose darbo pokalbiuose jau teko dalyvauti – daugumos jų net nebeatmenu. Kaskart po pokalbio grįždavau į savo mylimą „bagadelnią“, ir čia vėl pasigirsdavo frazė: „Lietuvos sporto centras, registratūra…“.
Po daugiau kaip pusmečio darbo šioje įstaigoje buvau iškoliota daugybę kartų. Pacientai – tiek telefonu, tiek gyvai – siuntė mane ant trijų raidžių, išvadino seniausios profesijos atstove, bandė pažeminti ir kitaip sumaišyti su purvais. Nes juk: registratūra kalta, kad nėra vietų registracijai; registratūra kalta, kad reikia siuntimų; registratūra kalta, kad nesudaryti specialistų darbo grafikai; registratūra kalta, nes neduoda pendelio gydytojams dėl jų darbo…
Registratūra atsako už viską, ką turėtų spręsti administracija.
Žinau, kad mano atvejis nėra unikalus. Prekyboje ar klientų aptarnavime dirbantys žmonės su tuo susiduria kasdien. Galbūt aš neturiu „stuburo“, todėl viską hiperbolizuoju. Galbūt apie tai vertėtų tylėti. Tik, deja, aš to nesugebu. Bet ar tyla ką nors pakeistų? Ar žmonės tuomet pradėtų suprasti, kad registratorės – ne gyvenimu nepatenkintos furijos, kurios gaili pacientams vietų, nes jas laiko „saviems“, meluoja apie naujai įvestą tvarką, ar yra pajėgios paveikti vadovų nuomonę dėl sistemos spragų?..
Kaip ir minėjau, Lietuvos sporto centro registratūroje užstrigau ilgiau, nei planavau, tad ir prisižiūrėjau daugiau, nei gali pakęsti mano psichika. Įsivaizduokite – eilinė, nieko blogo nežadanti diena. Mes su kolege likome dviese. Į registratūrą įžengia kailiniais pasidabinusi madam, iš kurios povyzos suprantame – tuoj kils skandalas.
Moterėlė atsainiai pakiša sulankstytą senosios pažymos formą ir liepia kuo greičiau užregistruoti jos vaiką pas gydytoją. Žinoma, nužvelgia mus su kolege su pasidygėjimu. Vos tik išgirdusi, jog laukti teks kelias savaites, jos antakiai šokteli lyg kregždės, povo plunksnos ant kepurėlės su snapeliu pasišiaušia it būtų jos kūno dalis.
– Tai ką, dėl jūsų mano vaikas visą mėnesį turės gerti ir rūkyti, nes negalės sportuoti?! – pašaipiai rėžia.
– Na, šiuo metu nieko negalime pasiūlyti… – kukliai numykia kolegė, nudelbusi akis į stalviršį.
– O ką – galima tik gerti ir rūkyti, jei nesportuoji? – neiškentusi įsiterpiu. Pasiruošiu puolimui ir smūgiui į paširdžius. Kaip drįsau prasižioti?
Moterėlė žudo mane žvilgsniu. Spjaudosi nuodais kaip už gerklės pagauta kobra.
– Kur administracija?! – nepasiduoda. – Tuoj nueisiu, paskųsiu, ir vieta iškart atsiras.
– Vedėjas – 103 kabinete. Galite užeiti, jei jį rasite – galbūt išvyko valdybos reikalais, – sakau ir laukiu, kol baigsis damutės isterija.
– Ką reiškia „jei rasiu“? Kokiais dar reikalais?! – nesiliauja kamantinėti.
Mudvi su kolege dar kelias minutes klausomės jos priekaištų. Matome, kaip moterėlė laksto koridoriumi pirmyn atgal, kol galiausiai, trenkusi durimis, palieka įstaigą.
Tai – tik viena iš daugelio istorijų, kurios man įsiminė. Atrodytų, esu pripratusi prie iš proto besikraustančių tėvų, isterikų ir pykčio priepuolių, bet vis dar nesugebu atsistebėti žmonių elgesio subtilybėmis. Vis dar stebina, kai sportininko tėvas, kuris ką tik rovėsi plaukus ir grasino smogti smulkutei gydytojai, staiga apsiramina ir sušnabžda: „Jūs, ko gero, prie tokių jau pripratę…“, bei prašosi konsultacijos.
O ką? Po visko man jau galima.
Glumina, kai pacientų tėvai klausia, koks registratūros sienų spalvos kodas, arba kodėl nepriimu įstaigos nepatvirtintų prašymų formų. Įgrista aiškinti, kad šlapimo tyrimams reikia palikti ne mums, o laborantei – ir kas nutiks, jei jis parą pastovės. Pavardžių variacijos mūsų neglumina – kai pacientas sako „Burokaitis“ ar „Burokėnas“, mes žinom: tai tik Burakevičius. Nors, pala – tokios žvaigždės neturi nei vienas kitas Sporto medicinos skyrius.
Grįžtant prie esmės: šio pasakojimo mintis paprasta – nekaltinkite registratorių dėl visų nuodėmių. Tai ne išeitis. Mes – tik eilinės vykdytojos šioje griozdiškoje sistemoje.
Na, o aš – lekiu dairytis naujo darbo. Galbūt pagaliau pasiseks. Tikiuosi.