Devyni rūgštūs, citrininiai sulčių taurės smūgiai pažadino Liudą Vasarį iš miego.
„Turiu eiti“, santūriai tarė savo šviesiajai ilgaplaukei ir išvyko į didįjį miestą. „Citrinos yra šėtonas, nes jos yra blogis. Nebegersiu citrinų sulčių ir niekas negali jų gerti“, įtikino save Liudas ir nusprendė, kad jo minties nepaliestieji yra tamsuoliai, o tamsa yra blogis, iš kurios reikia visus ištraukti. Ilgaplaukė namie rymojo ilgus ir trumpus metus, nieko nebegirdėjo ir nematė iš miesto, o Liudas nebegirdėjo nieko išskyrus save ir minias pasekėjų.
Po daug metų atėjo laiškas nuo Liudo. Įstrigo gerklėje tik vienas sakinys, kurį ir aš kartu skaičiau: „… jūs visi esate velnio nešti, nes neatsisakote tų nelemtų sulčių, bet kad ir tu!, kad ir tu! tam nesipriešintum, kad tu! palaikytum blogį, mane nuvylė ir supykdė labiausiai. Velniop visus jus ir tave, kol nepripažinsi manosios vienintelės tiesios apie blogį.“ Mergina nebuvo per daug linksmo būdo, bet kone pravirko ir iškart ėmė kuopti klėties, kad kas nepastebėtų.
Ir aš ten buvau, o mūsų kaimą vėliau pasiekė ta dieviška mintis. Kur buvo Liudas, nebegirdėjome, bet vienas seneliukas manęs priešais save nematydamas ir šelmiškai žvelgdamas kiaurai mane stengėsi, kad niekas nepamatytų, kaip jis iš užančio išsitraukęs vyno taurę ir su išdaigininko šypsena veide gėrė citrinų sultis. Kikenau, kaip jis neišgėręs jų iki galo staigiu mostu sviedė taurę į kambario kampą, kur taurė šaižiai sudužo ir prasmego bulvių dėžėse. Nuo juoko ir pabudau.
***
Buvo vieną kartą senis ir senutė. Senutė buvo visai vrėdna tarka, vasarą taisydavo dievobaimingų dvyliktokų rašinius NECui, laisvu laiku arba virdavo barščius iš pasiklydusių našlaičių limfmazgių, arba žingsniuodavo į paštą su pagaląstu plytgaliu rankoje atsiimti pensijos. Senis savo ruožtu, kol jo motera nematydavo, rūsyje rūkydavo paraką, susuktą į asbesto ir žibalo suspensijoje išmirkytą papirusą, vakarais per moteros FB paskyrą dalindavosi pimpačkiukų hentai su jo nuožiūra mielomis citatomis ir per radijo bliūdą už tręštančios langinės žiūrėdavo Baskovą ir Oknos kartojimus.
Kadangi senė virti nemokėjo, senis ėdė tik grynus bomžpakius, užsigerdamas vandeniu iš samovaro (virdulį nudaigojo kažkoks burliokas, arklius tuo pačiu iš tvarto bevogdamas). Tai ėmė ir neapdorojusi mėsos sriubai pasimirė nuo salmoneliozės. Vis tik nekokios sveikatos vaikus prigaudavo. Tėvukui atiteko cielas dvaras su skolomis, tai ėmė ir pragėrė jį su savo įtartinai prie jo dėl naujo turto linkstančiais draugais iš Kuršėnų, po to dingo į UK braškynus ir niekas apie jį nieko negirdėjo. Ten iki šiol matyt ir gyvena.
Pasakėčios moralas: go vegan, kitaip mirsi, o faziendą tėvas pragers ir emigruos už pinigus iš greitųjų kreditų išlupęs.
Maestro <3 <3