Skaitykite lėtai, ramiu balsu, abejodami.

Meilės samprata, kančia, skausmas ir abuojumas, liftas, utilitarizmas, šypsenos, troškimas, laimės žiburys, „smagus up ir down“, romantizmas, melas, viltis, Dievas mirė, krikščionybė, kalinys, Liebestraum, Londonas, Berlynas, Paryžius, laisvės samprata, paslėpti turtai už daugybės mylių, komunizmas, kelionės, laisvės siekis, laimė, neviltis, moralė, rojus, 21 amžius, rytojus, šiandien, grandinės aplink kojas, rankos, poryt, vakar, dabar, po to, su gimtadieniu, gyvūnai, mirtis, graži skrybėlė, aguonų laukas, natiurmortas, saulė lietuje, Šleikštulys…

Kiek daug įvairių žodžių, išsireiškimų, daiktavardžių, daiktų. Viskas pasistiebė iki pat debesų. Daiktavardžiai pačiame jėgų žydėjime, būdvardžiai lyg kulkos, epitetai – gardus patiekalas. Viskas įgavo tokią prasme… absoliučią prasmę. Utilitarizmas teigia, kad visi yra savanaudžiai, Romantizmas – jausmai aukščiau visko, Viduramžiai – purvas ir Dievas, o žmogus tyli.

Nyčė šaipydamasis iš visų kaltino, jog viską sugadinome, moralė lygų niekam, Miliui visi egoistai, Šopenhaueris nupasakojo, jog vienintelė laisvė egzistuoja vienatvėje ir mirtyje. Mirtis, laisvė, kaltė, vienatvė, moralė, nauda. Kiek daug daiktavardžių, apibūdinančių…. gyvenimą? Bet… o kur dingo ŽMOGUS…?

KUR DINGO ŽMOGUS?

Nyčė suklydo, teigdamas, jog Dievas mirė, jog nieko nėra svarbaus ir dorybingo. Moralės nebėra ? Ji visada buvo ir bus. Jūs sunaikinote žmogų… Jūs jį pavertėte beveidžiu, pilku padaru, bala ant pjedestalo. Filosofai niekada per visą žemės gyvavimo laikotarpį nekalbėjo apie žmogų, jie temokėjote kalbėti tik apie to padaro galimybes, jausmus bei būdingus bruožus, o kur dingo pats žmogus? Kodėl jūs jį pražudėte ? Filosofai, narpliodami pasaulio galvosūkius, paliko žmogų vienišą kamputyje. Jie kalbėjo apie jo valią, laimę, laisvę, poreikius, troškimus, apie jo prigimtį, instinktus, bet ne apie jį. Jam nieko negirdint, jis laukė, kol dar kartą bus nuspręsta, koks „žmogus“ iš tikrųjų yra, turėjo susigūžęs laukti to, kol bent kuris filosofas paminės jo vardą, galbūt, tai, kas jis iš tikrųjų yra. Bet jie paliko žmogų vieną ir leido jam numirti.

Kodėl mes nekalbame apie žmogų ? Kodėl mes apie jį negalvojame? Karlas Marksas buvo teisus, teigdamas, jog šios planetos gyventojai yra susvetimėję, kad nebėra jokio tvirto ryšio tarp jų, viskas laikina, viskas materialu, tačiau Marksas tai pastebėjo per vėlai, nes žmonės susvetimėjo jau Platonui bekalbant apie politikos principus. Nepaisant to, ką Karlas pasakė, jis užmiršo vieną svarbų dalyką – žmonės ne tik susvetimėjo vieni su kitais, žmonės ne tik tapo vieni kitiems vilkai, ne… Žmogus susvetimėjo pats su savimi. Jis yra pasimetęs kaip niekad ankščiau, jis šiame pasaulyje liko vienas ir svetimas. Egzistencializmas yra užmirštas, tačiau jis yra vaistas.

Religijos poreikis, draugai, laisvalaikis, malonumai… Kodėl žmogui to reikia? Kodėl žmogus, kaip Šopenhaueris teigia, nors jis ir nėra visiškai egzistencialistas, negali atrasti ramybės, stiprybės, džiaugsmo iš savęs ? Savyje… Šitoks poreikis įvairiems dalykams tik parodo, koks žmogus yra atitolęs nuo savęs. Kam žmogui reikalinga visa tai? Kodėl jis nebemoka būti savo paties likimo kalviu? Visa tai tik parodo, kokia egzistencializmo filosofija yra užmiršta. Užmiršdami ją, žmonės užmiršo save, jie patys save pasmerkė, Sartras minėjo, jog žmonės pasmerkti būti laisvais, bet… kokia tai laisvė, jei jie iš tiesų pasmerkė save klaidžioti be tikslo dykumomis, kuriose nėra nei smėlio, nei saulės, nei nakties…

Štai kodėl man nesinori šypsotis.