Vakariniai vienišos katės kniauktelėjimai

Kvailas laikas tas ruduo. Ištveriu jį ne mažiau sunkiai negu pavasarį. Kūnas pageidauja pasiduoti peršalimams, slogai,  kosuliui, o siela bando pastarąjį sugriebti savo sieliškais nagais ir sulaikyti nuo kritimo. Jei esi studentas ar mokinys, paprastai jau būni pasiilgęs veiklos, kažko nauja – bet pradžioje, įsikvėpęs, prisisemi per daug ir staiga pajunti, kad pečiai lūžta, nes tinginio pantis nuo noro dirbti niekur juk nepradingsta. Dar man ruduo ir nepatinka, ir patinka dėl to, kad tai laikas, kai maga kažkuo susižavėti. Vat taip knieti. Tarytum kai pradeda artintis žiemos tamsa ir šiluma, tai tave apgaubia kažkokia seksuali mistiškumo aura. Ir tu negali iš šios išsivaduoti – tau knieti kažkuo susižavėti. Aš beveik visada susižaviu rudenį. O jeigu nesusižaviu, tai spirgu šita idėja. Taip spirgu, kad net pernai, kai buvau nusprendusi paskelbti absoliutų įsimylėjimų boikotą ir daugmaž šiuo metu sumąsčiau, kad reikėtų pradėti veikti dėl interviu apie Latviją, vis tiek ne visai išsisukau. Dar rudenį būnu tiesiog labai emocinga. Šiemet dar ir atsigavusi – sužinojau, kad turiu polinkį gniaužti jausmus, pradėjau mokytis to nebedaryti. Dabar net liūdėti nebe taip baisu.

O susižavėti užsimaniau ir vieną vakarą, kai norėjau pasimokyti estiškai. Tiksliau, kai aš ir vėl nepasižymėjau, ką reikėtų padaryti namų darbams, gėdijausi vėl savo kamantinėjimu priskresti prie kolegės (nes, na, apgailėtina) ir todėl nusprendžiau save nubausti padarant absoliučiai visus naujus duotus lapus. Spėkit, ar padariau. Žinoma, kad ne. Pasižiūrėjau. Ir tada pradėjau svajoti… o galop supratau, kad reikia ir veikti.

Draugė pasiūlė susitikti kitą savaitę, kada tikiuosi būti sulaukusi honoraro, todėl nusprendžiau jai pasiūlyti paderinti lokaciją taip, kad būtų galimybės susipažinti su kokiais kadrais. Kadangi jaučiausi taip beviltiškai užsivienišavusi, dar pasiteiravau, kokia šiuo metu situacija su byrniukais. Sako, kad nelabai gerai. Prisikrizenam iki to, kad mums reikėtų kaip nors pasekti ir sulaužyti funikulierių, kai teks kilti su kokiais gražiais užsieniečiais.

Tada pazyziu kitai vienišaujančiai draugei. Sako, kad tikrai jau užsisėdėjome vienos. Kiek galima vienišauti? Sakau, kad reik parašyt feisbuke pranešimą, kad, va, jeigu kas norite mane pakviesti į pasimatymą, žinokite, kad su malonumu nueičiau. Jeigu ir atstumsiu – bent sužinosite, kad esu pasikėlusi kalė. (ir nebūsite vienintelis taip galvojantis, manau). Visai užsidegu šia mintimi, o ir draugei patinka. Bet tada prieš akis iškyla vaizdas, kaip prieš keletą metų subtiliai užsiminiau, kad norėčiau su kuo pasikalbėti. Man parašė vienas didžiausių pažįstamų kvailių (dabar, atrodo, suprotingėjo – būna ir taip) ir pradėjo skiesti seksistiškas nesąmones. Eikit peklon, pagalvoju. Nieko gero čia šitaip nepeši – tas pats, kaip tinderiai.

Dar draugei pasakau, kad, va, reik susikurt tinderį, nusipirkt premium, kad galėčiau svaipinti estus. Bet tada, pagalvoju, pasvaipinusi estus ir kalbos nebenorėsiu mokėti. O dargi nesinori pažemint estų taip, kaip aš kažkada pasijaučiau pažeminta: kažkada teko susipažinti su vokiečiu, kuris buvo lietuvaičių fetišistas. Perskaitėte teisingai. Mačiau, kad instagrame fotkėse su panele (beje, išties labai simpatiška – be pavido!) – gal ir išsipildė svajonė, klausykit.

Kadangi gerbiu savo skaitytoją, papasakosiu ir tai, ką neseniai papasakojau vienam draugui: kad mano vadžaina paskutiniu metu yra nacionalistė ir noriu suomiškos kompanijos. Vaikystėj varvindavau seilę prie teliko žiūrėdama šuolininkus su slidėmis. Na, bet ką padarysi. Sėdžiu Lietuvoj, kol kas be prošvaisčių išvykti toliau Latvijos (patreon.com/saulevonlituanie).

Tada pasidairau po santykius aplink: nežinau, ar aš norėčiau šitaip vargti? Na, turbūt, kad ne. Pasidairau po aplinkinius kadrus: neapsisprendę, neryžtingi, saugumo jausmo nekeliantys arba tokie, su kuriais negalėčiau būti savimi: ir paraganaujanti, ir su visom gyvenimo nesąmonėm ant kupros. Ai, na, kur jau. Geriau vienai negu taip, matyt. Visad juk taip sakome. Dar priduriame, kad gal mūsų tokia dalia.

Ir nieko kita negalėjau aš tą vakarą daryti, kaip tik galvoti apie tai, kaip reikėtų daryti darbus, bet jaučiuos užsivienišavus ir kitais metais nebenoriu būti tokia sausa karjeristė. Ruduo yra derliaus laikas. Vieni nori susižavėti pavasarį – jausdami beprasidedančius naujus iššūkius. Kiti – ir aš tarp jų – jausdami, kad kažkoks etapas baigiasi.

Visa laimė, kad turiu savo tokias pat drauges ir galiu kniauksėti apie negandas kartu su jomis. Dieve, laimink mano drauges.