Tai nebuvo kažkoks išskirtinis masinis renginys, kur aš traukiu viena, be kompanijos, todėl visa labai smalsi. Kažkodėl išimtinai šiemet maklinėju didesnių įvykių proga mieste ir man būna labai įdomu stebėti žmones: kaip jie reaguoja į spūstis, kaip tarpusavyje bendrauja, kokia atmosfera. Nekalbant apie tai, kad pasikalbėti su nepažįstamais visada yra didžiulė atgaiva ir nereikalauja kažkokių didelių pastangų santykiui: jis užsimezga, nutrūksta, išgaruoja ir tiesiog sklando ore iš jo likusi nuotaika. Kai esi masiniame renginyje vienas, neišvengiamai pradedi šnekučiuotis su aplinkiniais, kiek jautriau ir savičiau reaguoji į aplinką.
Po Popiežiaus vizito jaučiaus džiaugsminga, bet ir sutrikusi. Aš nesu iš žmonių, kurie labai užtikrintai kalba apie tikėjimą ir tai daro daug – man tai yra intymu ir jautru ir kartais kelia galimų konfliktų baimę. Nors šiom dienom pagal postus socialiniuose tinkluose turbūt atrodo kitaip. Bet nu ką daryt, kad Jums atrodo kaip atrodo: kad ir kaip varžiausi, nusprendžiau pasidalinti mintimis ir įžvalgomis, kurias išprovokavo šis masinis renginys, kuris buvo… kitoks ir kažkuom gi koktesnis negu V16.
Kai liečiamas tikėjimo klausimas – tikintis ar netikintis – paleidžia savo visas rupūžes
Nors girdėjau, kad registruotų ir pakviestų dalyvių sektoriuose buvo tvarka tvarkelė, nelabai taip buvo ten, kur dalyvavo likusi dalis žmonių. Įsikibusi neleidžiančio važiuoti ženklo, aš išgyvenau išbandymą, kai senos itin religingos bobutės bandė rasti sau geresnę vietą atsistoti. Jos mušėsi alkūnėmis, plūdo aplinkinius, o jei ir rasdavo vietą atsistoti, bambėdavo, kad joms ar tai nesigirdi, ar tai nesimato, ar tai kas per nesąmonė, ar tai neįdomi programa. Tikintieji – ypač tokios tikinčiosios – turėjo kažkokio suirzimo. Pati savyje užčiuopiau kažkokius ne pačius šauniausius jausmus, apie kuriuos pakalbėsiu kitame skyrelyje.
Kita pusė – netikintieji – irgi nepraleido progų kaip nors pažeminti žmonių, kurie masiškai plūsta pažiūrėti iš dabar egzistuojančių valstybių vienintelės tokios senos vadovo – Vatikanas žemėlapyje, jei neklystu, nuo daugmaž III a., sulig šv Petro paskelbimu Dievo vietininku žemėje yra valstybė ir visa valstybė tarptautinių santykių veikėja. Galiausiai, atsižvelgiant į stipresnį žmonėms sentimentą – tai yra tų žmonių dvasinis lyderis, dvasinis influenceris. Neslėpsiu, mane toks emocinis nusistatymas, kai buvau atvira pasauliui ir džiugi, truputį smukdė – kai tau žmonės asmeniškai pranešinėja savo pažiūras, o tau gera ir smagu, iš vienos pusės yra liūdna. Iš kitos pusės supranti, kad juos visa tai dirgina, jie nenori priimti religijos ramiai, nes laiko ja neteisinga ir aš turėčiau būti supratinga. Kaip ir – prieš pereinant prie kito punkto – turėčiau būti supratinga, kad kuo dažniau pasisakau, ką galvoju, tuo labiau žmonėms atrodo, kad jie GALI man pasisakyti, ką galvoja taip pat. Šiais laikais žmogaus nelabai iš tikrųjų kas klauso – nors pasisakyti norinčių pasiūla didesnė nei bet kada. Ir apklausų. Bet tai nieko neduoda, kad žmogus pasijaustų išgirstas. It is different to be seen and to be looked at, kaip sakė Amanda Palmer. Liūdna tik, kai tas oponavimas daromas pikto humoro būdu – nors bjaurių intencijų greičiausiai irgi neturėta.
Taip pat visai liūdna dar buvo eiti vokiečių gatve su savo vėliavyte ir pagaugais prisibijoti pasirodyti per entuziastinga. Lipau per baimes ir net mojau keliaudama namo, bet baimė kirbėjo. Jaunas žmogus, nors ir atviresnis aplinkai, yra ganėtinai piktas ir autokratiškas, jei elgiesi kitaip nei jis tiki, kad reikia. Idealizmas. Dėl ko aš, ir kiti jauni žmonės, su kuriais pakalbu, bijome apie save kai kuriuos dalykus papasakoti, nuo kurių išsipasakojimo palengvėtų – o kas, jei mus pasmerks ir palaikys keistais? Beje, vėliau, kai pasidomėjau, supratau, kad dažnai popiežiai būna visiškai nerdai ir freakai – Benediktas XVI norėjo grąžint lotynų kalbą, o Pranciškus nuo 90s nežiūri teliko. Man tai buvo visai miela.
Apibendrinant, tikrąja to žodžio prasme žmogus pasiryžta kažkam transcenduojančiam save, kai jis prisistato kaip tikintis ir tai praktikuoja. Tai iš dalies visai paaiškina, kodėl tiek daug tokių gražulių yra tokie baisūs hipokritai – būtent tikėjimas juos demaskuoja tokius, kokie yra. Religija dirgina religinguosius, dėl ko jie pasidaro LABAI irzlūs ir teisuoliški atitinkamais klausimais, lygiai taip pat ji dirgina ir netikinčiuosius, kurie pasidaro LABAI irzlūs ir teisuoliški visais klausimais, kuriais siekia pasisakyti religija, kurios kultūrai priklauso jų senosios kartos (taip sakau, nes teko susidurti su kinu, pašiepiančių davatkaujančią močiutę budistę ir skaityti Tolimųjų kraštų šalies jaunuolio mintis, neva krikščionys jie ten protingesni) arba elementariai susiduria kažkur su religingu bendraamžiu – kaip tu drįsai būti kitoks negu mes? Ta prasme tu tiki į Dievą?
Asmeniniuose santykiuose būti popiežiumi – visiška pražūtis
Kalbant apie keistąją didybės maniją – manau, kad ten daug buvusių bent truputėlį užsislėpę pasvajodavo, kad Popiežius GAL netyčia sugalvos sustot prie jų kampo, išlips ir su visais pabendraus. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad žmonės jį laiko dvasiniu lyderiu, o jei jie kažką laiko dvasiniu lyderiu – gali papasakoti Jėzus, ką su tokiais daro. Iš pradžių jie prašo nedaug, nors nepatikliai. Tada jie prašo daryti stebuklus. Tada paaiškinti visus sudėtingiausius gyvenimo slėpinius. Tada nusprendžia, kad tu vis dėlto keistuolis – pasiunčia myriop ir dar pačiu žiauriausiu būdu. Šįkart buvo ne taip žiauriai, bet pasitaikė tokių, kurie pradėjo purkštauti dėl visko, kas jiems Popiežiuje nepatiko, nes ėjo su dideliais lūkesčiais… tokiais dideliais, kad jie leido užsimiršti, jog jų laukiama figūra irgi žmogus.
Man toks pastebėjimas sukėlė klausimų, ką tai liudija apie žmogaus Ego būseną. Ar žmonės jaučiasi nemylimi, neišklausyti, todėl atsiranda tokie gilūs paniurnantys pasvajojimai ir taip užspirga vidinis kipšiukas, kai jo slapti įgeidžiai lieka nepatenkinti? Galbūt ir babuškos todėl taip siekė atsidurti kuo arčiau Popiežiaus – viena agresyviai lakstė su popierium ir rėkavo, kad negali patekti niekaip į susitikimą su jaunimu. Įdomu buvo stebėti supermamų reakciją į naujieną, kad Popiežius atvažiuos truputį vėliau, nes sustojo palaiminti nepagydomai susirgusių ligonių. Iš veidų ir intonacijų jaučiau, kad jos tarytum supranta, kad tai absoliučiai logiškas sprendimas ir kad taip ir turi būti. Iš kitos pusės – tai reiškia, kad mes lauksime ilgiau. Joms tas nelabai patiko. Buvo šalta, žvarbu, tačiau vidinis kipšiukas krapšto nagais širdelę ir sako, kad ir aš noriu, ir aš, ir man, man, man. MAN !!! O kaip apie mane pačią, kai aš kelias valandas griežtai šalau savo užsiimtam punkte, kad matomumas būtų geresnis? Daukanto aikštėje, kai buvau sustrigusi Skapo gatvės kampe taip žiauriai, kad negalėjau kvėpuoti, man taip nerūpėjo pamatyti Grybauskaitės ar kitų. Man užteko girdėti. Kas atsitiko dabar?
Gal istorinio įvykio svoris – kad ir kaip tai kai kurie bandytų nuneigti, antrasis popiežius per apie 300 popiežių yra smagus tarptautinis pripažnimas mūsų valstybei, dėl kurio teko pralieti nemažai kraujo. Bet man atrodo, kad galimai visai svorio turi ir tai, kad popiežiaus figūra prižadina vidinį bliaunantį ir dėl visko zirziantį Ego, kuris reikalauja sau dėmesio ir jam vis maža. Popiežius tarytum geradaris, gėrio, dėmesingumo, atjautos simbolis ir nors ne visiems mums reikalingas paskutinysis patepimas – jeigu kitiems tu duodi palaiminimą, kodėl mums ne?
Gėrio klausimai
Susijusiai su antruoju skyreliu, galvojau ir apie tai, kaip suprasti tas sveikas ribas, apie kurias pati ir kiti dažnai kalbame. T..y kai tu bendrauji su žmogumi, tau labai svarbu parodyti ribas, kiek toli jis gali eiti. Jeigu tu taip, aš negaliu kitaip ir pan. Liudydama gyvą žmogų, kuris vis visiems mojuoja, vis visiem atiduoda savo dėmesį, o kitą dieną jau, panašu, sloguoja, šlubčioja ir apsirgo; galvodama, kaip jis nepervargsta, susimąsčiau, kiek vertas gerumas su ribomis ir kiek vertas toks gerumas, kuris tave patį nualina?
Neabejotinai, sentimentaliąja prasme labiau sužavi antrasis (nors empatiškai pirmasis irgi patrauklus). Kai aš įsikibus savo kelio ženklo bandžiau išgyventi stiprią minios spūstį į vieną pusę, norėdama išlikti daugmaž ten, kur esu, aš dar ir stengiausi raminti žmones ir rodyti jiems kryptis, kur geriau pasukti, eiti, liepdavau apsižiūrėti, kad nenukristų, kai pati su visu ženklu pastumta buvau ir vos neunugriuvau tikrai bent kelis kartus. Bet, žinot ką, būtent toks mano elgesys mane įkvėpė. Kai aš pati griuvau, bet vis tiek stengiausi padėti kitiems.
Dabar galvojau, kad žmogui, kad pasijaustų tikrai geras (kas jam yra svarbu), bent kartais reikia savęs atiduoti dėl to, kad kitam būtų lengiau. Kai tu pats lūžti, bet pralinksmini kitą, tu ir pats pradedi gyti. Kai tu pats išgyveni juodžiausią laiką gyvenime, o randi baltų dažų padažyti kito gyvenimą, kad šis pasidarytų bent pilkas. Gerumas, vienu aspektu iš visų kiek jų ten bėra, yra pasiaukojimas gražiąja, neskriaudžiančia šio žodžio prasme. Laisvanoriška auka iš didžiausios meilės žmogui ir visam kas žmogiška. Iš meilės tam, kad pats esi žmogus, kaip ir tas kitas, kuriam tu padedi. Iš noro pagyti iš tos bendrystės, kuri gims iš tavo gerumo akto.
Bet jis labai gražus ir kerintis – dėl ko žmonės, atpažinę geraširdį, tampa pakvaišę – kai tu vaikštai aptvertu sodu ir matai vien tvoras, užsimanęs laisvės, tu užsigeidi a) tas tvoras nugriauti; b) akimis ieškoti vartų ir c) nuskinti tą obuolį, kur sakė neskint ir pažiūrėti, ar tai kaip nors pakeis šitą situaciją.
Individuali tikėjimo koncepcija
Kai Popiežius aplankė ligonius, aš labai džiaugiausi, nes norėjau, kad jis tai padarytų. Man net atrodė neįmanoma, kad jis to nepadarytų. Tačiau vėliau pagalvojau apie tikybos mokytoją, kuri mano draugei, turinčiai nelengvą ligą, pareiškė: žmogus suserga nuo savo piktų minčių.
Toks teisuoliškumas atstumia žmogų nuo religijos. Ir visgi nors katalikybė yra kur kas kolektyviškesnė negu protestantizmas (tai galima išskaityti vien iš Popiežiaus kalbos jaunimui), kiekvienas žmogus veikiausiai ją priima per individualius emocinius išgyvenimus.
Tik, kaip sakoma, kai esi pasimetęs ir bandai būti per vidurį, atidžiai stebi stovyklas ir jei pamatai šaukštą deguto kažkurioj statinių – dėl to, kad visa tai liečia tavo giliausias emocijas, tu pradedi purkštaut ant tos, kuri va taip negražiai pasielgė ir apsidegutinus pasirodė.
Ir visgi mes susiraukiame, kai tokia tikybos mokytoja taip pasako dar ir dėl to, kad mes galvojame, kad jei ji krikščionis, ji neturėtų taip sakyti, t.y. tai neatitinka krikščioniškumo, kuris pasąmonėj lyg ir turėtų gelbėti silpnesnį ir leisti šiam nusiraminti, o ne varinėti jį su bizūnu.
Pabaigai.
Turiu lengvą įtarimėlį, kad visiems mums gera ir smagu, kai nustojame apskaičiuoti ir darome tai, kas mums smagu ir gera. Todėl palinkėsiu šį rudenį iki adventinio laikotarpio – pabandyti pažiūrėti į kitus kaip ne į brudus, kurie siekia apgauti, pasinaudoti, o kaip žmones su priežastimis ir kaip žmones, kuriems galbūt reikia baltų dažų. Ir apie savo silpnybes pagalvoti ne kaip apie trūkumus, kurių reikia atsisakyti, nes jie nenaudingi, bet kaip progas per jas kvėpuoti… gėriu ir supratingumu kitam. Kartais net ir tam, kur atrodo visai nenusipelnęs.
Būkite keisti ir labai laimingi.