Žinot, šį vakarą, kai tingiu užsitraukt užuolaidas ir sėdžiu įsijungus stalinę lempą, ir ko gero dar langas atidarytas gretimam kambary, dėl ko pas mane priskris mažųjų draugų, kuriuos aš paskui keiksnosiu ir kai tik ką atlikau dalyką, kur man pro akis prasišvietė scenarijai, kada žmonės, kurių nemėgstu, liks sutriuškinti mano sėkmės, visgi galvoju, kad aš susimausiu. Ir žinot, prisiminiau savo senąją hipotezę, kad dažnai, būdama su piktais kėslais, susimaunu ne dėl to, kad egzistuoja kažkokia karma, teisingumas, ar kokį tik ten vardą benorėtų uždėti žmonės tam reikalui, kuris tau atsitinka, kai pakenkėjauji.
Nežinau, ar Jūs pastebėjot, bet aš tai pastebėjau: kiekvienąsyk, kai tik turiu kokį negerą ir piktą kėslą, planą, svajones, kaip viskas bus vien mano naudai ir aš būsiu kažkurioj istorijoj triuškinanti gerietė, man paskui juodai nesiseka. Ir dar taip, kad paskui visiškai sugniuždyta jaučiuos, nukauta gėdos sušaudant, sumušant ar dar ketvirčiuojant tiesiog. Absoliutus, visa apimantis mano mestų piktų, blogietiškų pajėgų (savaime suprantama, gėriui gelbėti) sutriuškinimas.
Kai man nepasiseka, žmonės, nė neįtardami, jog aš čia vat taip vat susimoviau norėdama nuskriaust kitą savo gėrio pergale, man dažnai papasakoja apie karmą. Kad egzistuoja vat toks dėsnis: tu padarei kitam blogai, todėl ir tau bus blogai. Arba koks šūdžius mane nuskriaudė, žmonės matė mane verkiant, ir bet tu palauk, jį pagaus karma. Paskui, kai tam žmogui labai sekasi, o man nesiseka, tada maždaug: o kur karma, kodėl ji visad daužo ne tuos, kuriuos reikia.
Žinot, o aš kažkaip visai seniai jau įgijau įtarimų, kad tai ne karma ir ne teisingumo dėsnis.
Man atrodo, kad žmogui blogis yra nepakeliama jėga.
Jis tiesiog per durnas būt blogiuku. Jei velniukai mitologijoje yra nuolatiniai nevykėliai – lietuviškas velniukas ar graikų nesėkmingai įsimylėjęs Panas – tai ką jau apie mirtinguosius kalbėti?
Kaip labai geras pavyzdys būtų žmonių, kurie meluoja, klasikinės istorijos. Jie visada turi naratyvą, kartais ir net labai apgalvotą, kuriuo dangsto savo prasižengimus. Įvairiai ilgai jiem pasiseka pagyvent po to susigalvoto naratyvo stogu, bet galiausiai, kai prireikia meluoti intensyviau, t.y. kitas suuodžia klastą ir reik sukt savo užpakalį iš situacijos, melagis vis tiek visai lengvai prisigauna ir (bent kuriam laikui tikrai) lieka prie geldos – suskilusios, aprūdijusios ir atšokinėjusiais dažais.
Taip ir kai turi piktų kėslų: kai norisi pakenkėjauti iš vidinės piktdžiūgos, įsiūčio, nuoskaudų, reikia labai nuoseklaus, labai detalaus naratyvo ir apie jį reikia galvoti nuolatos, kad tau tikrai pavyktų. Jokio žmogaus gyvenimas nėra tokia dykaduonystė, kad jis tai sau galėtų leisti. Joks žmogus nėra toks galvotas, kad jo protas apgalvotų absoliučiai visas įmanomas situacijas, kokios gali jam atsitikti ir pareikalauti jo alibi.
Bet kai darai bloga, tu visada manai, kad tai genialu ir racionalu, ar bent pakankamai racionalu, kad pasisektų. Taip atsitinka tas faktorius, kai tu nuvertini savo, sakysim, priešą. Čia visai panašu, kaip kartais aš nepastebiu savo kokios siūlomos idėjos trūkumo, kol nepasikalbu su kitais apie tai. Aš sėdžiu, mąstau, galvoju ir tada suprantu, kad va, labai puiku, pasiūlysiu, visi plos, idėja įsigyvendins ir bus nuostabu! Tada pristatau tą idėją garsiai ir atsiranda kiti žmonės, kurie pastebi idėjos trūkumus ar kurios idėjos dalys prasilenkia su kitomis, ir mes diskutuojam. Taip idėja išsigrynina iki realistiškiausio, optimalaus sau varianto. Kai tu susigalvoji, ką tu pameluosi ar ką pridirbsi, tu dažniausiai apgalvoji tik idėją: kad blaiviai suvoktum realybę, kurioje ruošiesi atlikti blogio aktą, neišisversi be kitų žmonių nuomonės. Kitaip tu pasmerktas būti išdurtas gyvenimiškų situacijų, kurios turi tendenciją atsitikti tokios įvairios, kad šiuolaikiniai menininkai postpostpostmodernistai nespėją nugriovinėti meno sukurtų mito po mito – gyvenimo neįmanoma suplanuoti, nes jis nesupaprastinamas. Ir kad tai prisimintum susigalvojęs savo genialųjį planą, turi pasikalbėti su draugais – žinoma, pačiais patikimiausiais, kurie, mums būnant blogiems, stosis šalia. Kuo blogesnis, piktesnis žmogus, tuo didesnė ištikimybė jam reikalinga – logiška.
O kad mes turim blogų kėslų, na, žinot… visi jų turi, bet pasibaigus istorijoms, nutrūkus siužetams dažniausiai, kai dar skauda, jog nepasisekė, mes būnam labiau tas nukentėjęs gerietis arba net papasakojam visiškai kitokias intencijas, nors kitas klausydamas ir supranta, kad mes paslydom ant savo vaikiško vidinio kenkėjautojo. Ne visuose (o ir net daugumoje) nėra tiek kupina išminties, kad prisipažintų, jog kartais noris būt kenkėju, o ypač, kai kažkas nepasielgė kažkada taip su mumis, kaip tikėjomės ir norėjom. Ir dabar, kai skauda, noris kenkėjaut didžiai jų nenaudai.
Tad mano siūloma išvada būtų tokia, kad blogis, dėl tokių vat priežasčių, yra ne žmogystės pajėgoms.