Įsižeisti ar neįsižeisti. Štai kur XXI a. klausimas. Kaip KR ir J. Kr. išsprogdino man smegenus

Įsižeidimas man yra toks įdomus reikalas šiaip, kad jei tik būčiau mokslininkė ir gaučiau parašyti apie patį įsižeidimo aktą, tai laisvai knyga išeitų, ir dar turbūt paskui kaip Rawlsas pridurinėčiau naujus atradimus prie tos knygos.

Kažkoks begalinis reikalas atrodo.

Esu parašius kūrinį, kuris liko dalies suprastas labai gerai, kitos dalies visiškai ne ir toji dalis baisingai įsižeidė; tiek įsižeidė, kad ten paskui prasidėjo ištisa marazmų grandinė ir galų gale aš kamputyje pasislėpus verkiau, kol draugai bandė raminti, kad viskas ten buvo gerai, o vienas žmogus pasakė, kad vietomis buvo rude. Atrodytų, visada stengiuosi pasakyti kuo maloniau ir vis tiek visada kažką įžeidžiu ir vieno pažįstamo buvau pavadinta panelė 0 politkorektiškumo. Atrodytų, esu išauklėta, na, galbūt tik aistringa diskutuotoja, ir tai žmonėms dažnai susimaišo su mano negebėjimu priimti kitų nuomonės, bet apskritai – nu o ką aš padarau, kad žmonės įsižeidžia? Asmeninė patirtis labai suveikia apsisprendime, kurioje pusėje visgi aš matau daugiau teisybės nei marazmo.

Ir va štai superstilizuotas Jėzus reklamoje. Karikatūra. Dievaži, dar viena karikatūra karikatūrų amžiuje. Tik šiandien, kai tema tapo labiau paeskaluota, supratau, kad čia visgi yra big deal – manęs tai nepalietė niekaip, nors pati remiuosi krikščioniškom nuostatom ir nepasakyčiau, kad esu arši ateistė/antikrikščionė. Priešingai – aš nemėgstu, kai religija labai stipriai ir skaudžiai užgauliojama. Tai yra jautrus dalykas žmonėms, ir ant to važiuoti yra tikrai rude. Bet įsižeisti? Tiesiog net nepastebėjau tos reklamos ir štai įsijungiu feisbuką, ir čia tuntai žmonių jaučiasi nepatogiai, įžeisti. Ir ne, aš neasiumuoju, kad kažkieno tikėjimas silpnas – aš neįlįsiu į žmogaus sielą ir nepajausiu, kiek jam reiškia tikėjimas ir tai yra per intymus dalykas, kad aš galėčiau apie tai spręsti.

Ta prasme, kaip tai įvyksta? Tas įžeidimo aktas. Kas jį įžiebia?

Kažkada skaičiau Užkalnio straipsnį, kuriame jis skersai ir išilgai važiavo ant mano lyties, teigdamas, kad moteriška kūryba yra tauzijimai, dainos, kuriose atsiskleidžia moteriški jų postskyrybiniai jausmai, tos dainos yra nesąmonė ir pan. Tarytum moteriškumas padaro jausmą nesąmone automatiškai. Ar aš įsižeidžiau perskaičiusi tai? Ne. Aš perskaičiau ir pagalvojau, kad dėdė neišauklėtas ir nekultūringas ir tauzija. Mano draugai laikosi kitos nuomonės, mano terpė kitokia ir manęs asmeniškai tai niekaip nepalietė. Tada skaičiau kažką kitko.

O dabar reklama ir mano smegenys išsprogsta.

Reklama, man peršasi mintis, yra taip pat meno sritis. O juk mažiausiai ko nori demokratinė visuomenė, tai varžyti meną? Bet reklama padeda uždirbti pinigą, įtaką ir naudą, tiesa? Tokiu atveju čia įsiterpia dar vienas sluoksnis poelgio vertinimui ir, lyg negana viso šito sluoksniavimo, užsisluoksniuoja ir trečiasis – jei reklama yra menas, bet menas, kuris daro pinigus – ar gali valstybė kištis į meną, kišti moralę į ekonominius dalykus? Ir daaar vienas sluoksnis, kad per mažai nebūtų – jei valstybė iš esmės linkusi nesikišti į moralinius reikalus ir yra atsiskyrusi nuo Bažnyčios: kaip mes visi sutarsime, kas yra bendros moralinės normos ir kokių negalima pažeidinėti?

Sakysite, pasižiūrėsime į statistiką, kiek praktikuojančių krikščionių? Bet o jei ne visi krikščionys įsižeidė pamatę šią reklamą? Jei jie kelia savo tikėjimą iš skirtingų prielaidų?

Viena pusė rėkauna, kad pažeidžiama žodžio laisvė. Ir aš su jais negaliu nesutikti. Tarytum turėtum turėti teisę daryti reklamą, kokią tik užsigeidi. Čia dar ir gali pagirti, kad va, dabar kai tiek diskusijų, čia tikrai kažkas meniška ir verta dėmesio, nes visi kalba ir visi sužino. Bet tada kita pusė atsišaukia – o tai pala, bet jeigu tai kiršina visuomenę ir priverčia dalį visuomenės jaustis kažkaip diskriminuojamiem, įžeistiem? Irgi negali nesutikti. Viešoji erdvė neturėtų būti šiukšlynas, kur koks plūgas tik užsigeidžia, tai ir užvemia. Bet kaip žinoti, kad čia jau skaitosi užvėmimas? Būtų paprasta, jei kultūra būtų vien fiziniame lygmenyje ir būtų akivaizdu.

Sakysim, jei remtumėmės krikščioniška logika, tai turėtume vertinti intencijas. Nors ir ydinga būtų galvoti visada vien apie intencijas, nes jas galima sumeluoti, labai laisvai, vis dėlto, toks išeities taškas atrodo visai protingas – kartais gali pridaryti durniausių dalykų norėdamas vien gero. Taigi intencijos nebuvo gražios – siekta išprovokuoti panašią reakciją, kokia ji išėjo. Priešingai nei tai yra atsitikę man – aš nenorėjau nieko įžeisti, bet įsižeidė.

Tačiau vėlgi argumentas atgal – o tai ar čia blogai, jei kažkas išdirgina ir visuomenę išberia diskusijomis? Kaip ir liberalios visuomenės vertybė. Galų gale, kadaise žmonės purtėsi ir bandė iš paskutiniųjų užtildyti Dekameroną – tai, ką mes vadiname literatūros klasika? Reklama nėra literatūra ir vis dėlto – tai yra tam tikra meno rūšis, kaip ir minėjau.

Matot, čia dar ir ta bėda, man regis, kad įsiterpia pinigai. Absoliučiai bet kurioje meno srityje stiprų vaidmenį vaidina pinigai. Tada atsiranda klausimas, kiek tai stebėti ir kontroliuoti turi valstybė, nes tarytum nuo XIX a. valstybės yra prisiekusios sužiūrėti, kad nieks neliktų nuskriaustas kažkieno juodo noro pasipelnyti.

Ir vat rask teisybę šitoj košėj malošėj mano smegenyse. Nuoširdžiai pavyduliauju šiandien žmonėms, kurie turi nuomonę apie tą reklamą ir ją postina feisbukuose. Aš linkstu prie atsakymo, kad vis dėlto nėra ko drausti, bet tada pagalvoju apie tabako reklamas ant formulių, ar alkoholio, ar dar kažko, kas gali būti žalinga, pagalvoju, ar norėčiau, kad tokios reklamos būtų visur, tokios, kur kirstų per visuomenės rūšį – man tas vėlgi nepatinka. Bet jei imtumėmės drausti, kas daliai visuomenės nepatinka – ar nepripieštume netyčia ribų menui, reklamai ten, kur jų nereikia? Kartais tavo fantazija netyčia išeina už suvokimo ribų. Ir kartais tai šedevras, ir kartais mes tą suprantam tik po daugybės laiko. Bet vėlgi – ar aš norėčiau piktų emocijų viešojoje erdvėje? Bet ar aš norėčiau, kad mes veidmainiautume ir apsimestume, kad mes neturime keistų jausmų, susijusių su religija ir panašiais dalykais? Ar mes nepasiilgstam tikrumo?

Klausimai klausimai klausimai.

Galėčiau, žinoma, rinktis bandos principu. Sužiūrėti, kokios pagrindinės dvi stovyklos. Bet ir ten persidengia reikalai. Tarp žmonių, kuriems galėčiau pasakyti, kad va, kai iš musulmonų lazdavojasi, tai viskas jums okay (nors musulmonus lazdavoja ne reklamose, o filmuose, serialuose, kur ir kaip gali pasirinkt (nors gali netyčia įsijungęs pataikyt ir vėlgi, galų gale, kitiems kuria stereotipus apie tave), o kai iš pačių, tai blogai, dabar yra ir žmonės, kurie nepritarė ir Charlie Hebdo karikatūroms. Vėlgi griūva juodai baltas Malevičiaus kvadratas.

Ir taip sunku nuspręsti, o dabar per lietų turiu eiti į susirinkimą ir papasakoti, ką su kursioku esame apgalvoję dėl komunikacinių sprendimų, taigi su Jumis kalbėtis nebeišeis, teks atsisveikint.

Bet įsižeidimo aktas – eikit švilpt su lytiniais ir panašiai aktais.

Man tai yra ir bus mįslė, ir šitas reikalas, jei tik kas jį normaliai išspręs ir įtalpins į jo reikšmę šiems laikams, literatūros ar net taikos Nobelio premijos nusipelnys.

Pakomentuokite

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.