Taigi vaikutšiai pabirutščiai, šis trumpų (ir galbūt nereikšmingų) patarimų sąvadas skiriamas visiems, kas stosite į Doitšlandą aka Merkelreichą ir dar gal norėtumėte sužinoti, kas laukia stojant ir įstojus iki maždaug trečios savaitės. Kodėl trečios? Vat todėl kad aš pats tik dvi pabaigiau ir negaliu jums nupasakoti, kiek džiaugsmo laukia pavasarį semestro egzaminuose.
Šort diksleimer: raukite man žarnas kiek tik norisi, bet nu vat nesu bandęs stoti visuose iki vieno universitetuose tarp Reino ir Oderio, tai nu gal ir kafkas nesutaps su jūsų būsimais ikspyriencais. „O vat man buvo sunkiau/lengviau/rektoriaus buldogas prišiko į batus.“ Ir tai yra fantastika, viskas ir turi būti kitaip nei ten, kur esu aš, kitu atveju bus mažiau neatrastų dalykų. Bayern’as (analuose įvardijamas Bavarija) yra nepriklausoma Alisos ir triušio respublika ir už tenykštę egzotiką neatsakau, sėkmės.
Teigi, pirmas žingsnelis ruošiantis študijuoti ten yra kalbos diplomas. Jei dar nepramiegojote, matyt laikysite kažką panašaus žiemą, kitu atveju pavasarį. Nesiruoškite paskutinę dieną, čia jums ne abitūra, kad škėmas ir kontekstus trečią ryto prieš egzą kaltumėte. Dėl Dievo meilės nesiųskite savo kalbos diplomų originalų vokiečiams, po Bewerbungo fazės greičiausiai neatgausite jokio šikpopieriaus, o (bent jau DSD) originalas išduodamas tik vienas. Just saying.
Sekantis Šrittas: pradėkite ieškotis bakūžės savo svajonių mieste arba užkaboryje, nes jau ir dabar ne per anksti stoti į eilę barakuosna. Čia ne kiaurus langus už 50 eurasų ant seno britiško porceliano padėkliuko po sutarties gauti, nes eilėje stovėsite iki daktaro disertacijos gynimosi, o sulaukus eilės gal dar ir nepriims į circa penkiolika iš keturiolikos Wohngemeinschaftų (flatshare) ir/arba barakų. Kodėl gi? Butų savininkai arba subnuomotojai turi šimtus kanditatų žiemos semestro pradžioje, tai suspindėti teks maksimaliai. Turėsite būti įdomūs, awesome as fuck, kalbėti 7 kalbom ir būtinai Bayerno dialektu (Schwyzerdütsch pridės 16 taškų) ir pagroti dviem okarinom vienu metu Bewerbungsgespräch’e – gyventojų audiencijoje taip, lyg melstumėte amnestijos iš demokratiškosios Korėjos fiurerio prieš tai tanku nučiaudėję jo senelio statulą.
Gavę malonę ir gulėdami ant bėgių iš laimės nepamirškite ir užstato, jis negali būti didesnis nei trys nuomos be mokesčių, ir būkite punktualūs – dvi dienas pavėlavę galit rasti pakeistą spyną duryse. O panorėję išsikraustyti dažniausiai būsite įpareigoti pranešti bent prieš tris mėnesius, o pernuomoti savo kambarį ar butą tiems trims mėnesiams leidžia toli gražu ne kiekviena sutartis.
Punktais šokliuojame pirmyn ir pereiname prie ne ką mažiau svarbaus dalyko – stojimo. Jis nebus sklandus ir jei nervai sukirmiję kaip Vacelio iš Sruogos šedevro, tai sienomis vaikščiot galėsite bent savaitę. Mokyklos mokyklėlės atestatus mėgsta išdalinti labai vėlai, likus keletui dienų arba geriausiu atveju savaitei prieš galutinį terminą, ašaromis universitetų nepalenksite labai lengvai, net jei ir kažkurie Vokietijos pašto komunistai sugalvos dar kartą pastreikuot vasarą ir suknisti daugybės stojančiųjų planus. Vertimų biuruose notaras gali jūsų atestato vertimo netvirtinti iki pat oficialios išdavimo datos, ir gal ta data beveik sutaps su universiteto nustatytu terminu, todėl rinkitės geriau visokius vežėjus kaip DHL ir pinigų nepagailėkite.
Gavę savo prileidimus studijuoti dar neatsipalaiduokite. Dar greičiausiai nebūsite išsirinkę, po kuriuo geležinkelio tiltu miegoti bus minkščiausia ir jums teks galop dar kartą siųsti dokumentų ir patvirtintų kopijų asorti, šįkart jau visus įmanomus ir reikalaujamus. Jei skrisite ir važiuosite patys, tai linkiu nevisiškai pasitikėti Vokietijos geležinkeliais (Deutsche Bahn, hoffentlich lesen Sie die Schreiberei ganz schön durch), nes jei persėsite penkis kartus iki savo pasakų lokacijos, tai kaip dzievulą mylu, ims ir atšauks kurį nors traukinį, o jums beliks bergždžiai mėtyti plytgalius į švieslentes su meiliais „Zug fällt aus, ihr dürft euch verpissen.“ ir tiesiog užvedančia klasika „… heute ca 20 Minuten Verspätung“. O iš tikro tai bus kaip tik ta proga pasinaudoti internetu ir staigiai susirasti kitą maršrutų sujungimą, nes tinklas išvystytas labai stipriai ir net iš visiško užkaborio galima traukiniu nuvažiuoti į miestą lengviau ir/arba dažniau nei iš Klaipėdos į Vilnių. Kainuoja kelionės, savaime suprantama, žymiai daugiau, už vienos dienos bilietą NRW žemėje žmogus sugebėtų labai sočiai pavakarieniauti Stikliuose.
Tarkime jau suspėjote sunešioti visą makulatūrą ir jus galutinai priėmė į universitetą arba kitą aukštąją mokyklą, tai tada prasidės tikroji magija – registravimaisi į miestus (lauksite eilėje ilgiau nei alkašas kepenų donoro po Naujųjų), banko sąskaitos ir visokie kalnų užkeikimai, kurių net Kirtimuose nedrįsta praktikuoti seniausios žiniuonės. Pramiegoję dvi savaites ir neužsiregistravę gausite baudą ir jus aprėks pats meras, apspjaus kuri nors administratorė ir parašys isterišką poemą apie naujakurių neatsakingumą, pati poema bus vykusi ir parveš dar vieną saulę į vakarus.
Neilgtrukus galėsite pradėti studijuoti, bet tikros paskaitos prasidės tik tada, kai jūsų draugai Lietuvoje jau bus susiradę bent du darbus po paskaitų ir bus visiškai įsivažiavę į studijų tempą. Priklausomai nuo darboholizmo lygmens jus pradės ėsti pavydas ir tai yra fantastika, nes motyvacijos mokytis jums prireiks. Jei būsite kokiame nors mielame mieste kaip Aachenas, fuchsai (Erstiwoche) truks greičiausiai tūlą savaitę ir priklausomai nuo kompanijos išgersite truputį arba pasieksite anogolikų-alkonimų aukštumas, taigi bišk Vorsicht su tuo bitte.
Beje, priklausomai nuo aukštosios mokyklos fainumo jums gali tekti patiems registruotis į kiekvieną paskaitų ciklą ir egzaminus patiems, o sistema primins gūdžius pirmuosius elektroninius dienynus ir tikrai jose pasitaikys klaidų ir vos ne vos nepražioplinsite kokio nors egzamino, kuris bus jūsų tikslas visą ateinantį pusmetį. O neišlaikę bet kurio egzamino tris kartus gausite leidimą niekada nesugrįžti į tą studijų programą visose 16 federacinių žemių, Be to, prisidės dar ir profesorių sugalvotos išorinės sistemos užduotims atiduoti ir „mažosioms“ darbo grupelėms skirstyti. Mažosios bent jau čia, RWTH Aachene, yra apie 50 asmenų, ir aš dar net nekalbu apie mechanikos inžineriją (Maschinenbau), kurios studentų turime tiek daug, kad čia naujų žmonių net studijų programos nebūtina klausti, vis tiek beveik visada lieki teisus. Dėve padėk kiek tų sistemų daug, ir kiek daug slaptažodžių teks įsiminti, o galva sprogs ir nespėsite krapštyti smegenų nuo kaimynų langų.
Kita atrakcija prasidedant studijoms yra pačios salės. Velniai žino, kas pasitaikys jums, bet bent jau man teko pusvalandžiu anksčiau ateiti į paskaitą, kai norėjau gauti padorią sėdėjimo vietą salėje. Sakysite „pastovėsiu, dar jauna(s)“. Bad news here – universiteto apsauga, kuri pirmą kartą man labai priminė normalią policiją, išvarys visus ir visas, kas sėdės/slaviškai tupės ant laiptelių ir lūkuriuojančiuosius prie išėjimų. Priežastis – priešgaisrinė sauga ir kiti keiksmažodžiai, kurių įvardyti jau negaliu. Jei profesoriai bus supratingi, tai kartos paskaitas po du kartus, kol universitetas ras normalesnių salių arba atkris žymi dalis studentų (dažniausiai ta, kuri paruošiamuosiuose kursuose dar mėto popierinius lėktuvėlius „RWTH Airlines“ tol, kol kapitonas Morganas iškolioja perspektyviuosius aviatorius. O kapitonas gavo savo žymųjį titulą už tai, kad paskaitų metu visad užkelia vieną koją ant pakylos kaip save gerbiantis piratas su sekstantu ir naujutėlaičiu jūrlapiu rankose „Analysis für Informatiker“). Kai gausite savo vietelę, belaidžiu universiteto internetu būtinai naudosis visi, kas galės, ir kažkuris matyt siųsis hentai, o ryšio kokybė ir greitis nukels į Honeckerio (he(mo)rojaus aus der DDR) laikus. Bet kamon, nu negi naudosite savo mobilius duomenis, kai jų kainos privers galvoti, kad lietuviški ryšio operatoriai užsiima tik labdara.
Viena iš kiek įdomesnių linksmybių studijuojant taps namų darbų atidavimas. Žinoma, jie, kaip ir apskritai paskaitų lankymas, nevisiškai privalomi, bet patariami visais atvejais. Nemažai profesorių kaip karšinamos pamotės neprileis prie egzamino tol, kol neįvykdysite visų jų reikalavimų ir netapsite tikrų tikriausiomis pelenėmis, nors reikalavimai paprastai nėra tokie kaip mokykloje, pavyzdžiui, pusė visų namų darbų taškų. Kai kurie prideda net ir taškų kaip bonusą prie egzaminų rezultatų, bet yra jau paliudyti atvejai, kai kažkoks kadras sugebėjo pakelti padoraus cunamio bangas vien dėl to, kad stropiai darė visas papildomas užduotis, BET tiesiog nenorėjo geresnio pažymio egzamine. Ot fašistai. Spekuliuoti galima dar ir matyt, kad študentas (ar študentė) buvo paskaitų metu buvo pamėgęs dažnai uždavinėti klausimus ir taisė dėstytojų klaidas ant tikros lentos (kreidos lenta, pasirodo, vis dar tyko universitetų rezervatuose, nors mokyklėlėje jau rašoma Raudonojon knygon).
Grįžtant prie minties lažo temos greičiausiai jums teks dar pradžioje susirasti partnerį, su kuriuo jus susies šventais namų darbų saitais pats lordas rektorius, kurio jau minėta šuva defekuos jums į batus. Tai galios raštiškiems namų darbams, nes nu tutoriai (gabieji študentai irba kalikai, kuriems mokama bent 10 eurų už valandą darbo universitete) irgi žmonės, o jūsų labai daug, arba universitetas dargi taupo.
Kadangi jau paminėjau darbą, o vokiečiai garsėja vienu labai taikliu posakiu apie implikacinį darbo ir laisvės ryšį, paminėsiu tokį fokusą vardu HiWi, oficialiai vadinamą Studentische Hilfskraft, o tai yra visokie darbeliai siūlomi paties universiteto arba kažko jam pakankamai artimo. Užsidirbti iš to galima gal ir ne tokiu šviesos greičiu kaip nelabai veganiško maisto fabrikuose ir manufaktūrose, bet darbo grafikai būna žymiai lankstesni už kitus darbo pasiūlymus mieste ir sandėliuose. Be to, galimai neteks mokėti mokesčių, ir galėsite tuo pasigirti, kaip vienas kandidatas į Valstijų prezidentus gyrėsi dėl savo mokesčių nesumokėjimo, na tiesiog fantastiškas Vorbild’as dirbantiems už 400 eurų per mėsecą.
Kadangi būsite studentai, tai patariama jums įsidiegti universalią programą visokioms anoniminėms blevyzgoms ir maestro kritiniams skaitinėti – Jodel vadinasi vokiškoji (arba Wodel, pritaikyta nukentėjusiems nuo Microsofto), didžiuosiuose miestuose jos bendruomenė aktyvi, o Aachenas, žinoma, yra totali Jodelio sostinė, teužsitrigerina iki kraujų kas nori Miunchene nuo jodelinio hashtago #dummwiemünchen (fašistai jau buvo šitą išbaninę) ir nuo to, kad čia gauname ne klaikiai apribotus, o normalius semestro bilietus viešajam transportui.
Sėkmės pabirutšiai, tepasigaili jūsų Kunčinas, Škėma ir Bewohneramt/Bürgeramt,
gehabt ihr euch wohl,
MfG,
Herr Bläh-Wiesgah von Memel