Viva V16, K11, L6 trendai ir kodėl niekur kitur nėra taip gerai kaip čia

10609662_602995466518870_5465516592163411229_n

Vieno iš savo grįžinėjimų į Lietuvą per Lenkiją turbūt niekada nepamiršiu. Net jeigu alzhaimeris manin pasikėsins (fiu fiu fiu). Nepamiršiu jo dėl to, jog tada man buvo apsireiškęs tiesiog žvėriškas homesickness, nors Lietuvoje nebuvau tik beveik mėnesį. Man buvo kažkur apie 10 metų. Iki Wilno buvo likę daugmaž 600 km. Palyginus su kitais atstumais, kuriuos mes buvome suvažinėję, jis nebuvo viens iš didžiausių, tačiau vis dėlto jo būta nemažo. Tuokart tėvai siūlė man numigti, bet aš buvau užsispyrusi neužmigti tol, kol nekirsim Lietuvos sienos. Vėliau aš pasidaviau miegui (man būdinga išpildyti tik gal 1/5 savo pasiryžimų ir pasižadėjimų, todėl bent kol kas patariu geriau nenorėti manęs politikės). Bet aš labaaai buvau pasiilgus Lietuvos, prisimenu. Žmonių taip nepasiilgstu. Prabudau išgirdusi pasieniečio Labas rytas, Jūsų pasai. Norėjau tą pasienietį apkabinti, nes pagaliau po šitiekos laiko kažkas kažką pasakė mano gimtąja kalba – lietuviškai. Net tie besiganančių karvių vaizdai tada buvo pats geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti mano gyvenime, nors prieš tai buvo visiškai neįdomu ir net erzindavo, kad smirda, ir reik langą užsidaryt (dayum you, cows).

Čia ką tik jums papasakojau savo romantiškiausią patriotizmo apraišką. Bet aš ir šiaip labai patriotiška mergaitė, nors savo patriotų fanatikų giminėje dažnai ir rodausi kaip kokia brutali kosmopolitė.

Mano mylimiausia šventė visados buvo (ir tebėra) V16. Ne Kalėdos, ne mano gimtadienis, ne Velykos, o V16. Šventa šventė (sviestas sviestuotas) man čia. Kai buvau maža, nuoširdžiai nesupratau, kad yra žmonių, kuriem V16 yra ne toks svarbus dalykas kaip man. Todėl drąsiai sveikindavau visus iš eilės.

Kai kurie atsakydavo.

Kai kurie atsakydavo atmestinai (maždaug atsakysiu, gal nebelįs)

O galbūt šeštoje klasėje supratau, kad yra žmonių, kuriem V16 išvis nėra šventė.

Tada man viena klasiokė pasakė, kad valentynkė jai daug rimtesnė šventė, nes turi kažkokią prasmę. O va V16 neturi. Nes nūū gi valentynkė tai če už miailią. O V16 už valstibią, kūry skreudže pensinykus. O man V16 buvo brangiau už Kalėdas ir pačios gimtadienį. Kalėdos kažkaip niekad manęs labai neveikė, nors ir patikdavo gauti dovanų, o ir tas keistas smalsumas, kodėl Kalėdų senelis visada ateina būtinai tada, kai tik aš išeinu iš kambario, kur yra eglutė, man buvo smagus. Gimtadienis šiaip visai fainas dalykas. Torčiukai yra jėga. Bet ne, V16, kai gaudavau išgerti arbatos iš puodelio su Vytauto Didžiojo portretu, iš kurio gėrė ir mano prosenelis, man buvo kažkas žymiai stipresnio ir magiškesnio. Ir dar Landsbergis iš balkono sako kalbą. Man tai primindavo Joną Paulių II, kai jis sveikindavo iš balkonėlio visus krikščionis su Velykom/Kalėdom (dėl to fakin jo lietuviško linksmų šventų Kalėdų/Velykų aš ryte keldavaus, kas man, kaip peledžikei, iš tikrųjų daug reiškė).

Ždž.

V16 man buvo/yra kažkas.

Bet vat kaip tada pokalbio metu su ta klasioke išsiaiškinau, ji šito nešventė. Jai buvo nusišikt.

Nusišikt.

Ir ji nešventė V16.

Ir dar pasakė, kad V14 yra prasmingiau.

Deja, negalėjau šito atleisti (jep, seems like I’m another fanatic in the family of fanatics *the Godfather main theme intensifies*).

Dabar ir daugelis jūsų turbūt tokio jos pasisakymo nesuprastų, nes švęsti valstybines šventes pasidarė beveik trendas, kuris patriotizmo virusu visus guldo it gripas ruošiasi šią savaitę (prognozuojamas pikas, jei neskaitėt žinių) išguldyt. Nors vis dar susiduriu su žmonėm, kurie nesupranta, kodėl čia nedarbo diena, šventė ir t.t.. Arba kuriem išvis neįdomu. Šitaip jie pasakydami visad suduoda man skuduru per veidą (neišsigąskit, čia perkeltinė reikšmė, jei ką), bet dažniausiai dėl to aš jiems nieko nesakau. Tik pasakau, kad man tai didelė šventė. Nes unlike kai buvau kokia dvylikametė, aš jau moku suprast, kad ne visiems baisiai rūpi, kas man baisiai rūpi. Dėl to stengiuos nepykt ir nekreipt dėmesio. Bet ždž, tokių vis dar atsiranda. Tik jų labai apmažėję.

Matot: things have changed.

Man beprotiškai gera, kai ateinu į mokyklą, matau, kaip prie įėjimo rūbinėn stovi ketveriukė žmonių, dalijančių visiems neužmirštuoles, idant paminėtume tuos, kurie žuvo sausio 13-ąją, arba mokytojai visuotinai kviečia į V16 eiseną ir gimnazistai dar pasidomi, ar tai nesusiję su kokia Lietuvos partija, su kurios nuostatomis kertasi pačių jų vertybės – čia yra naujai atsiradę dalykai, kurie man glosto širdį.

Apskritai, anksčiau patriotinės šventės mokykloje, kiek prisimenu, būdavo gana statiškos. S13 visados būdavo ryškiausiai paminima: mokytojų pasakojimai žvakučių šviesoje, dainos apie tėvynę, renginys aktų salėje. K11, V16 daugumai būdavo tik kad neit į mokyklą. Mokiniams jos rūpėjo maždaug tiek, kiek Brėžnevo laidotuvės tarybiniais laikais. Tik. Kad. Neit. Į. Katorgą. Tam irgi būdavo renginių, tačiau ir šie man neįstrigo, mat buvo kažkokie beformiai; bile atsėdėt juos, kaip kokį tarybinių laikų reginį, kur kolektyvas pasmerkdavo mokinį, kurį šalina iš mokyklos . Žodžiu, būdavo statiška, be formos ir be jokios gyvos dvasios. Formalumas ant formalumo.

Dabar visa tai tampa trendu. Su eisenom, atributikom.

And it’s the coolest thing we’ve had during this independence.

Pernai, kai Getės institute atsiiminėjau savo diplomą už vokiečių kalbos olimpiadoje pasiektą III vietą (that is the slickest way to boast everrr), Getės instituto vadovas labai daug ir labai nuoširdžiai susižavėjęs kalbėjo apie tą K11 eiseną, kurią jis matė. Kaip jis sakė, jam buvo nepaprastai gražu matyti, kaip jauna demokratija entuziastingai švenčia savo nepriklausomybę. Sakė, kad vokiečiai taip nesugebėtų už savo šalį džiaugtis, kaip moka lietuviai. Ir man, lietuvei, tai buvo pats gražiausias komplimentas mano tautai, kokį esu girdėjusi.

Tada man dar atsitiko ir kažkoks nušvitimas. Ne religinis, bet kažkas tokio, dėl ko galėčiau surikti eureka: aš pagalvojau apie tai, kad Lietuvoje labai daug laisvadienių.

Dar prisiminiau, kai vienuolktokai ruošę paskutinio skambučio šventę dvyliktokams, ir vokietaitė man pasakė, kad jau vokiečiai tai taip nešvenčia mokyklos baigimo. Susirenka klasėse ir pamini. Čia yra lietuvių dalykai šitaip švęsti.

Lietuvių. dalykai. šitaip. švęsti.Screen Shot 2016-02-16 at 14.07.40Screen Shot 2016-02-16 at 14.08.13

Tai reiškia, kad…

Mes mokam švęsti! Ir tik dabar tai pradedam suprasti.

Ir čia yra dar nuostabesnis dalykas, kad mes tik pradedam suprasti, kad mokam švęsti. Ir ne tik tai mes tik pradedam suprasti. Pagaunat mintį – mes statom veik naują valstybę, kuri visad turėjo pretenzijų būti osom, ir dėl to mum vis kas užpavydėdavo ir nuknisdavo mūsų nepriklausomybę. O dabar mus būsią sunku sustabdyti – mes susirandam vis daugiau draugų pasaulyje. Esam pasaulinių organizacijų aktyvi narė. Mes turim greičiausią intiką pasaulyje (kalbėtis skype su Vokietija yra košmaras, nes vokiškas internetas nepatempia mūsiškio greičio), geriausius lazerius pasaulyje. Mes jeigu ne lenkiam lyderiaujančiuosius savo technologijomis, tai sparčiai vejamės. Mūsų vardas tampa vis žinomesnis ir svaresnis. Mentalitete mes dar turim užsilikusių sovietinio žmogaus bruožų, bet jų mąžta tokiais dramatiškais tempais, kad kartais mes tuos sovietinio žmogaus bruožus pradedam maišyti su šiaip elementariom zyzlų savybėm, pamiršdami, kad zyzlų yra visur. Savižudybės? Alkoholizmas? Jep, tai yra milžiniškos bėdos. Jas dar turime išspręsti, bet, matyt, dar per mažai laiko esame laisvi, kad iš savo mentaliteto išgrūstume šitas bėdas ir, kad kažkas labai galvotas, konstruktyviai šiose sferose mąstantis, charizmatiškas, veiklus ateitų politikon ir pateiktų labai gerai apgalvotą planą, kaip mažinti šito kiekius. Kol kas, man rods, mes visi have no idea ką su visu šituo daryt. Bet aš tikiu, kad prie šių problemų išsprendimo dar pribręsim. Ir jūs tikėkit. Tikėjimas pagimdo gerų idėjų, y’know.

Dargi esam maža valstybė.

Aš bet kurią akimirką savo turbogreitu internetu galiu susisiekti su populiariu asmenim Lietuvoj. Ir nemaža tikimybė, kad jis a) man atrašys b) mane užbanins (šitas gal bšk auč, bet iš kitos pusės – kaip attention whore aš ir tuom pasitenkinčiau). Bet yra 70%, kad aš gausiu feedback’ą. Nes jo el. pašto/feisbūko neflūdina visokie ISIS, nepatenkintų afroamerikiečių bendruomenė, nesveiki fanai tokiais kiekiais kaip kokios didžiosios valstybės politiko/įžymybės. Mūsų apskritai per mažai, kad masiškai užflūdintume vienam žmogui. Ir tai yra gerai: mums lengviau tarp savęs bendrauti.

Ir kadangi Lietuva dar tik savo kūrimosi pradžioje, aš galiu prisidėti prie tradicijų kūrimo. Visuomenės nuostatų kūrimo. Tautinio identiteto, įvaizdžio pasaulyje ir dar daug daug visko kūrimo. Ir man tai nebus sunku, nes esu jauna pilietė jaunos valstybės, kuri neturi tokio tvirto įvaizdžio, kurį būtų labai sudėtinga mikliai pakeisti kitokiu. Viskas labai paprasta, nes viskas dar labai šviežia. Reikia tik norėti ir nenuvertinti savo indėlio.

Ir kai pagalvoji…

How cool is that!

Po šimts, dievinu šitą šalį vis dėlto.

Ir jus visus irgi (kai kuriuos gal kiek savotiškai).

O dabar einu valgyt saldainių ir atsigert arbatytės iš minėtojo Vytauto Didžiojo puodelio.

Pažadėkit, kad jūs irgi paveiksit kažką šventiško!

Gražios V16 jums, broliai ir seserys.